Robertas Ramanauskas. Paminklas Smetonai Vilniuje reikštų praeities baimių atsikratymą

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: https://www.propatria.lt/2023/... 2023-01-12 17:46:00, skaitė 395, komentavo 3

Tarpukario Lietuvoje valdžią užgrobusios karinės chuntos diktatorius lietuviakalbis Smetona (kairėje) ir diktatorienė lenkakalbė Smetonienė (dešinėje)

Vilnius Kaip Lietuvos Respublikos sostinė turi būti „perskaitomas“ tiek bendrapiliečių, tiek ir užsienio svečių. Tokiam „perskaitymui“ būtini paminklai iškiliausioms asmenybėms, svarbiausiems praeities įvykiams. Toks įamžinimas ir įpaminklinimas tiesiog būtinas save gerbiančiai valstybei, tautai. Net ir kultinė asmenybė – Vytautas Didysis yra ištremtas į Gedimino kalno papėdę, Nacionalinio muziejaus kieme. Antanui Smetonai – vienam iškiliausių atkurtos Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjų, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui, Prezidentui net ir tiek nesiteikta skirti nei vietos, nei dėmesio.  Šiandien tebeturime tik vieną kitą jam skirtą paminklą, kelias gatves ir mokyklas pavadintos jo vardu. Kodėl tik tiek? Ar normali tokia situacija?

Daugiau nei trisdešimtmetį mokau jaunimą istorijos, ir beveik visus tris dešimtmečius susiduriu su, matyt, unikalia situacija, kai mokiniai nenoriai mokosi Lietuvos istorijos. Kyla natūralus klausimas kodėl? Nemanau, kad taip į gimtąją istoriją žiūrėtų mūsų kaimynų lenkų, vokiečių, skandinavų mokiniai. 

Antano Smetonos vertinimas yra simptomatiškas šioje demotyvacijoje. Simptomatiškas, nes įsivyravusioje „netekčių ir praradimų“ Lietuvos istorijoje jaunas žmogus neranda pozityvaus, motyvuojančio naratyvo, kuo toliau, tuo labiau istorijos vadovėlio tekstas pasak vieno leidėjo yra „nususinamas“, kad ir kvailiui būtų aišku, ir toldamas nuo paties žodžio „istorija“ t.y. „pasakojimas“ semantinės prasmės. Iš dalies tą lėmė mokinių artimųjų, kurie mokėsi Lietuvos istorijos dar iš sovietinių vadovėlių asmeninės patirties projektavimo, betgi ir vėl yra paradoksas, kad sovietiniai Lietuvos istorijos vadovėliai buvo gerokai informatyvesni, jų tekstai patrauklesni, nei nepriklausomoje Lietuvoje leistųjų... 

Daugelis mūsų, ypač kiek vyresnių, iš tėvų ir senelių esame nesyk girdėję, kad “prie Smetonos buvo geriau”… beje, labiau nei edukatoriai tą „geriau” suvokia marketingo specialistai į rinką paleidę „smetoniškus“ produktus, tame „smetoniškas“ matydami kokybės standartą, dar visai neseniai konkuravusį su „tarybinis“ brendu. Ir tai vėl simptomatika... 

Taigi, Antanas Smetona baltoji ar juodoji Lietuvos istorijos asmenybė? Atsakymas į šį klausimą rodo Lietuvos žmogaus kritinį mąstymą, jo pilietinį tapatumą, kuo dažnai manipuliuojama informaciniame kare. 

Tad ką yra svarbu žinoti kiekvienam lietuviui, kad jis teisingai suvoktų „Smetonos Lietuvą“?

1. Pats terminas „Smetonos Lietuva“ turi visgi kitokį kontekstą, nei Hitlerio Vokietija ar Stalino Sovietų Sąjunga. Smetonos Lietuva yra mūsų valstybės sėkmės istorija. Ar dabartinio LR Prezidento kuriama „gerovės valstybė“ taps tam tikro standarto etalonu, kokiu tapo Smetonos Lietuva? Ir tos sėkmės istoriją žymi keli simboliniai faktai, kuriuos labai mėgstu akcentuoti savo mokiniams. Kai Smetona tapo pirmuoju Lietuvos Prezidentu, vyrai į savanorius rašėsi ne iš patriotizmo, o dėl vyriausybės pažadėtos žemės. Kai Smetonos Lietuvos neliko, tų savanorių vaikai į miškus išėjo kovoti nieko neraginami ir dėl Lietuvos, beje, jų tarpe dominavo ne turtingiausių šeimų ūkininkaičiai, kas labai nesiderina su sovietiniu „buržuazinių nacionalistų“ naratyvu. Istorikas Alfonsas Eidintas tikina, kad, nors A.Smetoną išties yra dėl ko kritikuoti, tačiau pirmiausia jam reiktų padėkoti už tai, kad sukūrė tautinę valstybę ir subrandino kartą, pasiryžusią kovoti už laisvę.

O tos miškuose prarastos kartos vaikai ir vaikaičiai mokykliniuose ir studentiškuose „laisvuose plotuose“ dainuodavo: „geltona žalia ir raudona, tai mūsų laisvės vėliava, sugrįš iš užsienio Smetona ir vėl laisva bus Lietuva“. Ko gero ne vienas esame tai dainavę... tai Baltijos kelio ir Sausio 13-osios karta. Ir Lietuva vėl laisva, bet kodėl  į ją negali sugrįžti Smetona?

2. Kokie keturiolikos metų A.Smetonos režimo laimėjimai? Kultūrininkas A.J. Greimas pasakytų, kad per minėtą laikotarpį įvyko trys svarbios revoliucijos: ekonominė, kultūrinė ir sulietuvinimo. Juk tarpukariu pereita nuo ekstensyvaus prie intensyvaus ūkininkavimo. Iš keliolikos hektarų žemės sklypo šeimos jau galėdavo neblogai išsiversti ir net sūnus į mokslus leisti. „Smetoninė Lietuva darėsi grietininė. Lietuva šioje srityje per 20 metų padarė 100 metų šuolį“, – apibendrina A.J.Greimas. Tai ne vien A.Smetonos, bet ir Juozo Tūbelio nuopelnas.

Jei kalbėsime apie kultūrą, šimtai lietuvių po studijų grįžo iš Berlyno, Paryžiaus, Vienos universitetų ir diegė vakarietiškos kultūros tradicijas – tai atsispindi netgi tarpukario Kauno modernizme, neturinčiame analogų ir laukiančiame savo tyrinėtojų.

Galiausiai A.Smetonos režimui pavyko sulietuvinti Lietuvą: 1920 m. miestuose dar skambėjo lenkų, vokiečių, rusų kalbos, o ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvą pradėta tapatinti su lietuvių kalba. Taigi už lietuvių kalbą galime būti dėkingi A.Smetonai. Tačiau, deja, tautos konsolidacijos kaina, kurią jaučiame lig šiol, – antilenkiškumas.

3. Labai daug tiek visuomenėje skiriama dėmesio paskutiniam Lietuvos vyriausybės posėdžiui, kuriame buvo priimtas sovietų ultimatumas, ir po kurio Smetona „pabėgo“. Šis posėdis yra viena iš pačių gėdingiausių Lietuvos istorijos datų. Kapituliantiška, o gal net ir išdavikiška vyriausybės ir karo vadų pozicija kažkodėl yra nublankusi prieš Smetonos išvykimą iš Lietuvos. Ir čia vėl kažkodėl yra pateikiama labai vienpusiška informacija. Buvo ir „priešpaskutinis“ posėdis, kuriame buvo priimtas nutarimas priešintis sovietinei okupacijai, kurios neišvengiamumą Lietuvos vyriausybė suvokė. Ir ne tiesa, nors toks įspūdis kartais susidaro skaitant Smetonos „Pro memoria“, jog nebuvo pasipriešinimo plano. Netiesa, buvo planas „R“, kuris būtų suveikęs, bet visi tie, kas buvo iškelti to paties Smetonos į ministerius ir ministerius pirmininkus, labai jau norėjo atsikratyti Smetonos, ir ypač svetimomis rankomis, patys išlikdami švarūs... „Reikalui esant tie vyrai būtų atėję ginti tėvynės. Tačiau lemiamu momentu nebuvo duota jokio signalo gintis. Priešingai – buvo pasakyta: „išlikime ramūs“. Prezidentas išvyko, o mes pasveikinkime sovietų kariuomenę. Tai yra didžiausia tragedija“, – sako istorikė Ingrida Jakubavičienė. 

Na, tiek to, galima suprasti, kad Lietuvos politikai norėjo atsikratyti Smetonos, bet paaukojo nė kiek nedvejodami ir vidaus reikalų ministrą K. Skučą bei saugumo departamento direktorių A. Povilaitį... ir tai ne pabaiga, Smetonai išvykus, jie davė Kybartų pasienio užkardos vadui įsakymą neišleisti Prezidento per sieną, net ragino „atgabenti kaip prekę“... ir „garbingas karininkas“ vykdė įsakymą, nepaklusdamas legitimiam valstybės vadovui ir vyriausiam ginkluotųjų pajėgų vadui... Koks gali būti šios situacijos komentaras? Neapykanta A. Smetonai apakino kai kuriuos vyriausybės narius. Atkeršyti jiems buvo svarbiau nei valstybės likimas. Čia pasižymėjo Kazys Bizauskas. Jis net paskutinio posėdžio metu generolus ragino pasinaudoti proga pašalinti Smetoną. 

4. Ar „pabėgo“ A. Smetona, pasiraitęs dryžuotas „vizitkės“ kelnes per Lietuonos upelį, su kyšančiais iš „čemodano“ doleriais, kaip vaizdavo karikatūroje sovietinė propaganda? Kiek šis naratyvas yra gajus ir kiek jis gali indoktrinuoti šiandien? Nepabėgo, jokiu būdu nepabėgo. Pasitraukė. Teisininkas Smetona puikiai suprato, kad pasilikęs sovietų okupuojamoje Lietuvoje jis tik palengvins Lietuvos valstybės sunaikinimo uždavinį, o ir moraliai negalėjo susitaikyti su netektimi to, kas buvo jo viso gyvenimo kūrinys. Ir, matyt, 1944 m. gaisras Smetonos namuose Klyvlende nebuvo atsitiktinis, Raudonoji armija jau buvo bevaduojanti Lietuvą iš nacių okupacijos ir vis dar gyvas ir vis dar legitimus Lietuvos prezidentas oi kaip buvo Stalinui neparankus… Turime ir su kuo palyginti – Latvijos prezidentas Ulmanis buvo sušaudytas Butyrkų kalėjime, o estų – Piatsas  spec.psichiatrinėse ligoninėse paverstas visišku idiotu… ir kažin, ar galima Smetonai prikišti bailumą, jis dar sykį įėjo į degantį namą, kaip sovietinis mitas teigia, iš godumo, kad išsineštų kailinius… tikriausiai ne iš godumo, manyčiau, kad ponios Sofijos kailiniuose buvo įsiūtas tas Nepriklausomybės akto egzempliorius, kurio taip bergždžiai ieškoma, na, bet tai tik mano asmeninis įtarimas… Gal būt galima Smetonai prikišti, kad užsienyje jis nesukūrė egzilinės vyriausybės. Tikėtina, jog nusivylęs Valstybės išdavyste prarado iniciatyvą, kita vertus, ar suveikė egzilinė generolo Sikorskio Lenkijos vyriausybė Londone..? Diplomatas B.Balutis 1941 m. gegužę rašytame laiške prezidentui teigė: „Tuo laiku kai kas buvo linkęs manyti, kad Tamstai nereikėjo to daryti, bet reikėjo pasilikti savo krašte. Mat nenusimanyta, su kuo reikalo turima. Estijos ir Latvijos prezidentų likimas parodė, kad Tamstos nujautimas buvo teisingesnis ir laimingesnis taip asmeniniu, taip ir valstybiniu požiūriu."

Paradoksalu, kad bėgliu buvo apšauktas tas, kuris kėlė pasipriešinimo vėliavą, o tie, kurie kvietė nusilenkti okupacijai ir iš esmės atidavė priešui raktus nuo apgulto miesto vartų, tapo jo teisėjais ir fariziejais istorijoje.

5. Nėra pagrįstas mitas ir apie Smetonos palankumą fašizmui, nepaisant autoritarinės diktatūros režimo, Lietuva ir po perversmo išliko ganėtinai liberali valstybė. Tik 1936 m. buvo oficialiai uždarytos opozicinės partijos, beje, veikusios ir toliau, kaip politiniai klubai... Pats Smetona neigiamai vertino tiek fašizmą, tiek komunizmą, ieškodamas kažkokio vidurio kelio Lietuvai, dėl ko išsiskyrė jo keliai su Augustinu Voldemaru. Maža to, juk Smetonai prireikė nemažai politinės drąsos, kai 1934 m. Kaune buvo surengtas pirmasis teismo procesas prieš nacius – Klaipėdos pučistus, ir kas įdomu, demokratinės Jungtinės karalystės vienas laikraščių apie šį teismo procesą išspausdino straipsnį pavadinimu „Ką tie lietuviai sau leidžia?“. Pozicija akivaizdi, nemažiau akivaizdi britų pozicija buvo ir 1939 m. rugsėjį, kai A. Hitleris pasiūlė Smetonai prisijungti prie vermachto žygio prieš Lenkiją ir atsiimti Vilnių. Nepaisant nuoskaudų ir pažeminimų iš Lenkijos pusės, Smetona nedavė įsakymo kariuomenei atsiimti Vilnių, išlaikydamas geros kaimynystės principų moralinį prioritetą, ir kas dar įstabiau, britų ambasadoje gulėjo iš anksto parengtas ultimatumas Lietuvai, jei ji imtųsi karinių veiksmų Vilniui iš Lenkijos atsiimti, tik kažkaip neteko girdėti, kad toks ultimatumas būtų buvęs skelbiamas Stalinui, kai jis prisijungė prie Vokietijos karo prieš lenkus... Ir tai, greičiausiai, lėmė Smetonos ne tik politinis atsargumas, bet ir asmeninis padorumas, nepasinaudoti susidariusia Lenkijai nepalankia situacija. Vakarykščius priešus Lietuva globojo, kiek buvo internuota lenkų kariškių ir jiems teikta parama valstybės lėšomis, kiek Lenkijos žydų išsigelbėjo vien dėl to, kad jiems buvo leista pasitraukti į Lietuvą. Tad, kad ir diktatūra, bet aksominė diktatūra buvo... A.J.Greimas priduria, kad A.Smetona tarpukario Lietuvoje buvo tiesiog idealios reputacijos. “ kad žmogus jis buvo, jei ir ne iškilus, tai bent padorus. Ir tai daug“. Tiesa, amžininkai liudija, kad jo silpnybė buvo viena – valdžios troškimas, bet ar jis svetimas buvo ir yra demokratinės Lietuvos politikams?

Skirtingai nuo daugelio savo amžininkų tiek Lietuvoje, tiek ir pasaulyje, Smetona savo valdžią, kurios jis neabejotinai siekė, visgi naudojo valstybės kūrimui, jos gelbėjimui taip, kaip pats suprato, o ne asmeniniam pasipelnymui. Steigiamojo Seimo pirmajame posėdyje atsistatydinęs, buvęs valstybės prezidentas – metamas į gatvę. Jis nieko neturi. Nei turtų, nei būsto. Tik per prezidentūros darbuotoją, galima sakyti, tarnaitę, Smetonų šeimai pavyksta rasti, kur įsikurti Kaune. 

... Ir po perversmo būdamas valdžioje turtų nesikrovė, tik vėliau, kai šešiasdešimtmečio proga gavo dovanų iš visuomenės surinktų lėšų nupirktą žemės sklypą, pasistatė ūkį iš santaupų ir paėmęs paskolą iš banko... To meto valdininkija panašiai kaip ir šiais laikais gebėjo pasirūpinti savimi...

6. Aišku, kad galima rasti ne vieną trūkumą iš Smetonos valdymo laikų. Ir posakis, kad Lietuva „švogerių žemė“ ne visai Smetonos naudai byloja, bet turime ir dar vieną simbolį, kuris neatsiejamas nuo Smetonos valdymo. Kiekvienoje diktatūroje kuriamas vado asmenybės kultas. Neišvengė to ir Smetona – skambiai vadintas Tautos Vadu, stiprinant šį įvaizdį propaguojamu Vytauto Didžiojo paveikslu, išpopuliarintomis Antaninėmis, kiek daug Antanų ir Antaninų buvo tais laikais pakrikštyta... su Smetonos kultu susijusi ir dabar kiekvienam lietuviui tokia svarbi vasario 16-osios data. Iki perversmo kaip Valstybės diena buvo minima gegužės 15-oji, kai Steigiamasis seimas įsteigė Lietuvos Respubliką. Po perversmo imta švęsti vasario 16-ąją. Šventę, kurios taip bijojo sovietai, dieną, kai buvo paskelbtos dar dvi Lietuvos Nepriklausomybės deklaracijos – 1943 m. VLIK’o ir 1949 m. LLKS deklaracija. Ir nors abiejose akcentuojama demokratijos vertybė yra akivaizdi aliuzija į nedemokratišką Smetonos valdymą, bet data yra siejama su Smetonos politine veikla ir jo valdymu. O juk ne tiek mokslinė tiesa, kiek visuomenės konsolidavimas per istorinį mitą į savaveiksmią tautą yra tapatumo pagrindas. 

Paminklo pirmajam Lietuvos Prezidentui Antanui Smetonai pastatymas Vilniuje reikštų atsikratymą praeities baimės, pasitikėjimo kuriant ateitį pastiprinimas, o šiandienoje demonstravimas kurti laisvą, bet atsakingą, drąsią, bet ne arogantišką, gilią ir brandžią kiekvieno mūsų asmenybę savo suverenitetą gerbiančioje, saugojančioje ir puoselėjančioje Lietuvos Valstybėje, laisvoje nuo  svetimųjų primesto ir vis dar gajaus nepilnavertiškumo jausmo, gebančioje suteikti deramą vietą ir Prezidentui Smetonai, Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai ir Kaziui Škirpai, drįstančiai Vilniaus Lukiškių aikštėje pasatyti ir monumentą Lietuvos kovai už teisę turėti savo valstybę.