100 metų kaip Lietuva okupavo Memelį, arba - gal Memelis yra rusų miestas?

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2023-01-13 17:40:00, skaitė 483, komentavo 13

 

1945 m. sausio 28 dieną tarybinė kariuomenė šturmu užėmė Vokietijos miestą Mėmelį, šiais laikais geriau žinomą lietuvišku Klaipėdos vardu. Jei pažvelgtume į šiuolaikinį geografinį žemėlapį, tai pamatytume Klaipėdą kaip trečią pagal dydį (152 tūkst. gyventojų 2022.01.01) Lietuvos miestą, pagrindinį respublikos uostą. Tarp kitko, jei kas kitas turi teisę į šį miestą, tai tik Rusija kaip TSRS teisių ir įsipareigojimų perėmėja.

 

 

Memelis buvo istorinio Rytų Prūsijos regiono dalis. Miestą 1252 metais įkūrė vokiečių kryžiuočiai kuršių genties ir giminingų jiems prūsų žemėje. Pavadinimas kilęs iš vokiško Nemuno upės Memel pavadinimo. Iki XVII amžiaus vidurio kuršiai kaip etninė grupė nustojo egzistuoti. Visus juos asimiliavo vokiečiai. Išliko tik užsiminimai apie juos geografinių pavadinimų pavidalu – Kuršių nerija ir Kuršių marios. Dalis kuršių tapo latvių dalimi, sudarę istorinio Kuržemės regiono (latviškai Kurzeme) gyventojus. Tokiu būdu, nuo pat XVII amžiaus vidurio iki 1945 metų Memelis ir aplinkinės teritorijos ne be pagrindo turėtų būti laikomos vokiečių etnine teritorija.

Memelis priklausė Teutonų (kryžiuočių) ordinui, vėliau – Prūsijai. 1807 metais, Napoleonui užėmus Berlyną, Mėmelis netgi buvo laikinoji Prūsijos karalystės sostinė. 1757-62 metais,  Septynmečio karo metu, miestą užėmė rusų kariuomenė, o jo gyventojai buvo prisaikdinti ištikimybe Rusijos imperijai. Tačiau, kaip žinoma, imperatorius Piotras III, pasižymėjęs tikru gorbačiovišku keliaklupsčiavimu prieš viską, kas yra vakaroidiška, o pirmiausia kas prūsiška, grąžino Mėmelį savo stabui Frydrichui II. Beje, Frydrichas buvo labai piktas ant rytprūsių už tai, kad jie, be jokios perdėtinės moralinės graužaties, tapo Rusijos imperijos pavaldiniais,  ir iš principo nesilankė Rytų Prūsijoje per visus likusius savo valdymo metus. 1871 metais po Vokietijos suvienijimo, Memelis tapo labiausiai į rytus nutolusiu Vokietijos imperijos miestu. Neatsitiktinai garsiojo himno žodžiuose „Vokietija aukščiau visko!" sakoma – „nuo Maaso iki Memelio...“. Kaip matyti, Memelio miesto istorija niekuo nesiskiria nuo Rytų Prūsijos istorijos.

Nors viduramžiais ir egzistavo stipri Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybė, kurios sienos driekėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros, tačiau Mėmelis niekada nebuvo Lietuvos sudėtyje. Pažymėtina tai, kad pati vokiečių valdžia, siekdama pakurstyti nacionalinius konfliktus Rusijoje, XIX amžiaus pabaigoje Mėmelyje organizavo masinį literatūros lietuvių kalba su lotynišku šriftu leidybą ("knygnešių era"). 1865-1904 metais rusiškoje Lietuvoje lietuviškos knygos buvo spausdinamos kirilica.

1914 metais Memelyje buvo 140 tūkst. gyventojų

Po Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare, pagal Versalio taikos sutarties sąlygas, Vokietija prarado ⅛ dalį savo teritorijos, tačiau Memelis 1919-1923 metais išliko faktiškai vokišku, ir nelabai suprantama, kieno juridiškai. Pagal 99 Versalio sutarties straipsnį, Memelis ir jo apylinkės buvo kolektyviai kontroliuojami Antantės. Krašto vyriausiasis vadovas buvo prancūzų karinis komisaras ir vietinė vyriausybė (Direktorija), kurią sudarė vietiniai vokiečiai. Mieste stovėjo nedidelis prancūzų garnizonas, Antantės vadovybei buvo pavaldi ir Memelio policija. Antantė planavo Memelį paversti „laisvu miestu“, tokiu pat kaip Dancigas. Vietos gyventojams ši idėja patiko, nes memeliečiai bijojo tais metais Vokietijoje viešpatavusios ekonominės krizės. 1922 metų gruodžio mėnesį vykusiame referendume 90% Mėmelio gyventojų balsavo už laisvojo miesto statusą. Faktiškai tokiu Memelis jau ir buvo. Memelis 1919-23 metais turėjo teisę sudarinėti prekybos sutartis su užsienio valstybėmis, turėjo savo teismą, vėliavą ir muitinį suverenitetą. Vokietijos gyventojų pilietybė išliko ir toliau, ir didžiąja dalimi liko galioti seni įstatymai. Tačiau oficialus naujo laisvo miesto statuso paskelbimas neįvyko – Mėmelis tapo Lietuvos agresijos auka.

Po Rusijos imperijos žlugimo, atsirado maža, skurdi, bet labai ambicinga Lietuva. Tuometinės Lietuvos sienos buvo visai ne tokios kaip šiuolaikinės buvusios Lietuvos TSR. Wilno miestas (šiandieninis Vilnius) priklausė Lenkijai. Tarp kitko, 1931 metais  iš 195 tūkstančių Wilno miesto gyventojų, lietuviais buvo tik 1,6 tūkst. žmonių, arba 0,8% gyventojų (beje, didžioji dauguma šiuolaikinių Vilniaus lietuvių yra pokario lietuviakalbių  migrantų palikuoniai). Pribaltikos Lietuvos Respublika turėjo vieną jūros miestą – Palangą, seklų kurortą. Tačiau tuometiniai Lietuvos valdovai negalėjo praleisti šanso užgrobti Memelio uostamiestį, pasinaudoję Vokietijos susilpnėjimu.

1923 metų sausio 11 dieną, pasinaudojusi Vokietijos atsisakymu toliau mokėti reparacijas, Prancūzijos vyriausybė įvedė kariuomenę į Vokietijos Rūro kraštą. Lietuvos vadovai nusprendė nepraleisti šanso užgrobti svetimą gerą. Tiesa, atvirai įsiveržti į svetimą teritoriją buvo gal kiek ir nepatogu, ir tuomet Lietuvos valdžia nusprendė savo kariuomenės invaziją paversti laisvę mylinčių memeliečių, trokštančių susijungti su didžiąja laisva Lietuva, „sukilimu“. Sausio 13-ąją į Memelio krašto teritoriją įsiveržė 1,5 tūkstančio lietuviškos kariuomenės karių, apsimetusių „sukilėliais“, ir po penkių dienų užėmė miestą. Valdžia perėjo taip vadinamam „Mažosios Lietuvos komitetui“, kuris, žinoma, iš karto paskelbė apie miesto prisijungimą prie Lietuvos.

Vokietija, kuri pagal Versalio sutarties straipsnius negalėjo turėti kariuomenės, galėjo reaguoti į tai tik protesto notomis. Kita vertus, 200 prancūzų karių, dislokuotų Memelyje, turėjo priešintis bet kokiems bandymams įsiveržti į miestą, bet kaip tą padaryti, jei pati Prancūzija pati išprovokavo lietuvių invaziją, siekdama dar labiau susilpninti Vokietiją? Rezultate ko „kariniai veiksmai“ Memelyje atrodė kaip šiuolaikinė aksominė revoliucija. Ištisas 5 dienas mieste vyko „mūšiai“, kuriuose žuvo 2 prancūzai, 12 lietuvių ir 1 vokietis policininkas. Panašu, kad priešininkai be paliovos šaudė tik į orą, kad tik susidarytų mūšio įspūdis.

1923 metų sausio 23 dieną Memelis, pervadintas į Klaipėdą, buvo oficialiai inkorporuotas į Lietuvos sudėtį. Taigi ,Lietuva, įvykdžiusi agresijos aktą, pažeidė Versalio sutartimi nustatytas europines sienas. Marodieriško niežulio apturėti Lietuvos vadovai negalėjo pagalvoti (ar nebuvo kuo galvoti), kad jie savo veiksmais sukūrė Versalio sutarties sienų peržiūrėjimo precedentą. To, kad sienas galima keisti ir į kitą pusę, mažos šalies maži vadovai taip ir nesuprato. Ir po to visi skundai iš Lietuvos pusės, kad TSRS užgrobė Lietuvą pažeisdama tarptautinę teisę, švelniai tariant, nėra korektiški.

Nacijų Lyga (tuometinis JTO analogas) 1924 metų pradžioje pripažino Lietuvos suverenitetą viršesniu Klaipėdos atžvilgiu, tačiau  su plačios krašto autonomijos sąlyga, įtvirtinta ypatingoje konstitucijoje - "Mėmelio Statute". 1924 metų gegužės 8 dieną tarp Lietuvos ir Antantės sąjungininkų - Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos - buvo pasirašyta Paryžiaus Konvencija, apibrėžusi Mėmelio statusą Lietuvos sudėtyje (taip pat dar žinoma kaip Klaipėdos arba Mėmelio konvencija). Konvencija perdavė Mėmelio kraštą Lietuvos suverenitetui. Konvencijos 2 straipsnyje nurodyta, kad Mėmelio kraštas, išlieka Lietuvos suvereniteto dalimi, kaip „subjektas, turintis įstatymų leidybos teisę, teisinę, administracinę ir finansinę autonomiją“. Tokiu būdu, Lietuva įgavo tik ribotą suvereniteto viršenybę Mėmelio atžvilgiu, tarp kitko gana ribotą. 

Tačiau Lietuvos valdžia net negalvojo vykdyti Konvencijos sąlygų kaip ir Memelio Statuto, kas automatiškai devualizavo Nacijų Lygos sprendimą.

Nors reikėtų pažymėti, kad prie tuometinių Lietuvos vadovų – skirtingai nei prie dabar esančių Pribaltikos šalių politikų, „vokiškai kalbantys“ Klaipėdos gyventojai gavo tokias pat teises kaip ir lietuviai, nors 1926 metais Lietuvoje įsitvirtinusios policinės diktatūros sąlygomis tos teisės nieko nereiškė. 1926 metais Lietuvos valdžia išvaikė vietos parlamentą ir uždraudė vokiškas partijas. Vokiečių pasipiktinimui Klaipėdoje nuraminti buvo įvesta karo padėtis, egzistavusi ištisus 12 metų – iki pat 1938 metų. Matyt šitos istorinės patities paskatinti, dabartiniai šaikos veikėjai vis pratęsia nepaprastąją ar kokią dar ten padėtį, kuri matomai ir toliau bus vis pratęsiama, kol nebus išvaikyta šita šaika. Tiesa, kada paspaudus Mėmelio Statuto šalims-garantams, lietuviška valdžia leido surengti naujus rinkimus (karinės padėties sąlygomis!) tai vėl didesnę dalį vietų, 25 iš 29 parlamente gavo  vokiškos partijos, kurių tikslas buvo „sugrįžti į Faterlandą“. Savaime suprantama, kad "civilizuotoje ir laisvoje" Lietuvoje, į tai buvo atsakyta areštuojant išrinktąją krašto vyriausybę. Nacijų Lygos teisėjų kolegija eilinį kartą atmestinai konstatavo Mėmelio Statuto pažeidimą.

1923-39 metais į Klaipėdos kraštą buvo vykdoma tūkstančių lietuviškų migrantų invazija, mokyklose ir kanceliarijose prievarta buvo įvedinėjama lietuvių kalba, tačiau miestas išlaikė germanišką charakterį, jame absoliučiai dominavo vokiečių kalba ir kultūra. Klaipėda teikė trečdalį Lietuvos bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP), nors apskritai Lietuvos, kaip ir visų limitrofinių valstybėlių, pramoninė gamyba taip ir nepasiekė 1913 metų lygio. Tačiau be Klaipėdos Lietuva tebuvo Centrinės Amerikos bananinių respublikų išsivystymo lygyje.

Visiškai suprantama, kad tokia padėtis negalėjo tęstis ilgai. 1938 metais Lietuva pasidavė Lenkijos spaudimui, oficialiai atsisakydama pretenzijų į Wilno. Lietuvos valdovai, kaip atsvarą Lenkijai, bandė užmegzti sąjunginius santykius su Vokietija. Tačiau, reikia suprasti, kad mažos valstybėlės ar šalys negali būti lygiaverčiais sąjungininkais. Hitleris, kuris, esant reikalui, galėjo būti ugningas demokratas, staiga priminė lietuviškiems politikieriams, kad Lietuvoje ne viskas yra gerai su žmogaus teisėmis, o ypač su vokiška mažuma. Žinoma, užteko vien tik fiurerio užuominos, kad Lietuvoje prasidėtų demokratizacija. 1938 metų lapkritį Mėmelyje buvo panaikinta karo padėtis. Tų pačių metų gruodžio 11 dieną įvykusiuose laisvuose Mėmelio parlamento rinkimuose 87% balsų buvo atiduoti už vieningą vokiškų partijų sąrašą. Reikia atkreipti dėmesį į šių rinkimų demokratizmą, nes juose dalyvavo visi Klaipėdos krašto gyventojai, tame tarpe ir lietuviškai kalbantys migrantai, atvykę jau po 1923 metų.

1939 metų kovo 22 dieną Hitleris pareikalavo, kad Lietuva grąžintų Memelį Vokietijai, kas ir buvo nedelsiant padaryta. Svarbu tai, kad lietuviškame parlamente niekas neišdrįso pasisakyti prieš Urbšio-Ribentropo paktą. Dar daugiau, Lietuvos vyriausybė net nebandė kreiptis į Memelio Statuto šalis-garantus, tuo pripažindama, kad 1924 metų sutartis dėl Lietuvos suvereniteto viršenybės Mėmelio atžvilgiu nebegalioja.

1939 metų gegužės 15 dieną Anglija, o vėliau ir kitos Nacijų Lygos narės, de jure pripažino Mėmelio perdavimą Vokietijai.

Didžiojo Tėvynės karo metu, išstumdama priešą, tarybinė kariuomenė užėmė Rytų Prūsiją, įskaitant ir Memelį. Didžiojo Trejeto (TSRS - Anglija - USA) konferencijų sprendimais - Teherano, Jaltos ir Potsdamo - Rytų Prūsija buvo padalinta tarp Lenkijos ir TSRS. Krašto gyventojai-vokiečiai buvo deportuoti. Atsilaisvinusią teritoriją greitai apgyvendino naujakuriai iš visos Tarybų Sąjungos. Juk Lietuva prieš kažkiek laiko visam pasauliui pademonstravo kaip reikia elgtis naujose teritorijose.  Savo buvusios Rytų Prūsijos dalyje tarybiniai lyderiai sukūrė Kaliningrado sritį kaip RTFSR dalį. Tačiau Memelis, vėl pervadintas į Klaipėdą, 1950 metų gegužės 20 dienos TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dekretu buvo prijungtas prie Lietuvos TSR - faktiškai vien tik "tirono" Stalino gera valia. Reikia atskirai pabrėžti, kad Mėmelio-Klaipėdos kraštas, trijų sąjungininkių-nugalėtojų - TSRS Anglijos USA - sprendimu Potsdamo konferencijoje buvo paskirtas būtent TSRS, o ne Lietuvos TSR, kaip kartais klaidingai yra zombinama visuomenė. Kaip tas faktas, kad Rytprūsiai-Kaliningrado sritis neva buvo perduota TSRS naudotis tik 50-čiai metų. O kokiam laikui ar kiek metų perduota kita Rytprūsiu dalis naudotis Lenkijai - kukliai nutylima.  Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos TSR motyvuotas vien tik būtinybe sukurti respublikinį uostą, nes Palanga šiam tikslui netiko.

Galiausiai šis TSRS teritorinis įsigijimas buvo įteisintas 1970 metais rugpjūčio 12 dieną Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos ir Vokietijos Federacinės Respublikos sutartimi (Maskvos sutartis). Vokietija oficialiai pripažino TSRS teisę (o ne LTSR) į Rytų Prūsiją, įskaitant Mėmelį (Klaipėdą). Reikia atkreipti dėmesį dar į tai, kad miesto savininku buvo pripažinta visa Tarybų Sąjunga, o ne atskira sąjunginė respublika.

Įdomu yra ir tai, kad nėra jokių dokumentų, teisiškai pagrindžiančių Lietuvos teises į Klaipėdą ir jos kraštą (kažkada savanoriškai grąžinto po jo okupacijos Vokietijai, pasirašant Urbšio-Ribentropo paktą) , ką pripažino ne kas kitas, o A. Brazauskas, tarybiniais laikais buvęs respublikinės komunistų partijos vadovas, po to jau potarybinės Lietuvos ministras pirmininkas ir prezidentas. Lietuvos pasitraukimas iš TSRS Pribaltikos veikėjų buvo pateisinamas tuo, kad pats Pribaltikos respublikų prisijungimas prie TSRS buvo neteisėtas. Ką gi, tokia logika, Klaipėdos (tarp kitko kaip ir Wilno) buvimas Lietuvos sudėtyje irgi yra gali traktuojamas kaip neteisėtas, nes apie tai ne kartą yra užsimenama jau ne lietuviškame politikume. Istorines teises į Klaipėdą, remiantis Potsdamo konferencijos sprendimais, turi tik TSRS teisių bei įsipareigojimų perėmėja ir įpėdinė Rusijos Federacija. Tik ji gali traktuoti buvusius TSRS vadovybės sprendimus kaip jos įpėdinė, nes kitos respublikos nepareiškė noro tapti TSRS įsipareigojimų vykdytojais.

Klaipėdos gyventojai, pusiau rusai, pusiau lietuviai, vienodai susideda iš pokarinių naujakurių ir jų palikuonių. Kaip ir visoje Pribaltikoje, verslas Klaipėdoje ir materialinė gamyba buvo rusų rankose, kol nebuvo priimtas politinis sprendimas iškelti verslą iš Pribaltikos dėl jos šizofreniškos rusofobijos. Vietiniai pribaltai pasirodė esantys gabūs tik turėti europietiškas manieras ir vykdyti hotentotinę (dvigubų standartų, diskriminacinę ir pan.) politiką. Tiesa, lietuviams vis dar sekasi žaisti krepšinį ir ūkininkauti. Užtat migrantai rusai, su savo tarybiniu mentalitetu pasirodė esą nepalyginamai labiau pajėgesni versle nei „europietiški“ Pribaltikos aborigenai.

Šiuolaikinė Lietuva kaip valstybė jau nebeturi jokių perspektyvų. Lietuvoje, skirtingai nei Estijoje ir Latvijoje, oficialiais duomenimis, titulinė tauta turi reikšmingą daugumą - 77% respublikos gyventojų 2003 metais (1989 metais - 80%).Tačiau dešimtys tūkstančių Wilno lenkų buvo užrašyti kaip lietuviai tarybiniuose gyventojų surašymuose. Tarp lietuvių vyraujanti katalikybė (kuri, kaip žinia, priešinasi gimstamumo ribojimams) prisidėjo prie labiau palankesnės demografinės padėties Lietuvoje atsiradimo. Per visą XX amžių lietuvių skaičius padvigubėjo, nepaisant didelių žmonių netekčių karuose ir dėl emigracijos (tarpukario laikotarpiu). Lietuviakalbiai migrantai po Didžiojo Tėvynės karo sugebėjo ne tik iš dalies apgyvendinti Klaipėdą, bet ir sudaryti pusę Vilniaus gyventojų, nors dar 1931 metais lenkiškame Wilno lietuviai tesudarė mažiau nei 1 proc. Tačiau per „laisvės ir nepriklausomybės“ dešimtmečius Lietuva tapo tokia pat išmirštančia šalimi, kaip ir likusios Pribaltikos respublikos. Nuo pat 1992 metų Lietuva taip pat išgyvena depopuliaciją. Gimstamumas sumažėjo 2,5 karto. Iki 2004 metų respublikoje gyventojų sumažėjo 300 tūkst. žmonių nepaisant to, kad 1991 m. visoje respublikoje gyveno 3 697 tūkst. žmonių. Ir šis procesas tęsiasi.

Pirmoji dovanėlė, kurią gavo Pribaltikos respublikos po įstojimo į JevroSojūzą 2004 metų gegužės 1 dieną - tai staigiai išaugusi emigracija į vakarinę Europos dalį. Vien per pirmuosius narystės JevroSojūze metus vien į BBD (buvusi Britanija, Didžioji) atvyko 250 000 imigrantų iš „naujokių“ šalių, tarp kurių vien lietuviai sudarė 15 proc. Emigracinės nuotaikos apima plačiasias baltų mases. Masinė emigracija veda prie to, kad pati Lietuva virsta senolių šalimi. Be to, Lietuva pasaulyje atsidūrė pirmoje vietoje pagal savižudybių rodiklius.

Klaipėda taip pat išgyvena visapusišką krizę. Miesto gyventojų skaičius nuo 1996 metais gyvenusių 201 tūkst.  sumažėjo iki 152 tūkst. 2022 metais. Arba minus 24,5% , o tai yra 48 300 gyventojų. Tai ypač įspūdingas skaičius, toks pat įspūdingas kokie yra įspūdingi skaičiai pajamų, kurių Klaipėdos jūrų uostas neteko dėl krovinių tranzito praradimo, atsiradusio dėl rusofobijos ir politinės šizofrenijos. Klaipėdos buvo pagrindinis užsienio valiutos pajamų šaltinis respublikoje, tačiau visas pelnas daugiausia nukeliauja Vilniaus biurokratams, o miestas ir toliau lieka depresiniu regionų.

Kokia išvada išplaukia iš šių istorinių pasvarstymų? Ogi ji labai paprasta – Klaipėda (arba Mėmelis, vadink kaip nori) turi labai didelius šansus tapti rusišku miestu. Ir nereikia labai pergyventi ar guostis ta mintimi, kad Lietuva yra JevroSojūzo ir NATO narė, ir miesto taip paprastai neatiduos. Nėra absoliučiai jokio pagrindo manyti, kad JevroSojūzas ar NATO yra bent kiek labiau gyvybingesni dariniai nei Nacijų Lyga. JevroSojūze jau vyksta žlugimo procesas, plius krizė, plius tai, kad dar ir "sąjungininkė" USA išbuožino. Kaip girnapusė  ant kaklo kabanti "parama" salo-reichui, tuštinanti arsenalus, piliečių kišenes ir kelianti vis daugiau problemų. O kur dar tiksinti migrantų-musulmonų bomba, kuriuos jau užkniso pederastiniai genderiai, visokio plauko bei rūšių iškripėliai ir nauji konkurentai-atbėgėliai iš Okrainos. Na o lenkams ir lietuviams tereikia dar kartą apsikvailinti panašiai kaip buvo su Kaliningrado blokada, ir eilinis Žečposlitos pasidalijimas tampa neišvengiamu. Ir tada jau senokai ore tvyrantis sienų peržiūrėjimo klausimas išsisprendžia savaime. Kaip ir klausimas - ar Mėmelis-Klaipėda yra rusiškas miestas.