Vytautas Sinica. Stabdyti gatvių gadinimą, plėtoti viešąjį transportą

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: https://www.propatria.lt/2023/... 2023-01-13 18:46:00, skaitė 369, komentavo 4

Autorius yra politologas, Nacionalinio susivienijimo kandidatas Vilniaus miesto mero rinkimuose 

Vilniaus valdžia didžiuojasi ir laiko vienu svarbiausių savo darbų naują gatvių standartą ir pagal jį vykdomą tariamą gatvių humanizaciją. Po šiuo žodžiu paslėptas drastiškas eismo juostų siaurinimas yra vienas žalingiausių darbų, šios valdžios padarytų Vilniuje. Ne tik visi už tai sumokėjome, bet ir ilgus metus kentėsime to pasekmes. Kodėl ši reforma buvo klaida ir turi būti kuo greičiau sustabdyta? 

Vilniuje yra apie 1700 kilometrų gatvių ir tik 1200 kilometrų iš jų yra asfaltuotos. Gatvių asfaltavimas Vilniaus mieste yra svarbiau už geros būklės gatvių siaurinimą. Prioritetai ydingi.

Natūrali gatvių nusidėvėjimo trukmė – apie 12 metų. Dažnai dėl nekokybiško klojimo to prireikia ir po 6-7 metų. Vilniuje gatvių remontui skiriama tiek lėšų ir darbai vyksta tokiu tempu, kad esamo gatvių nusidėvėjimo nė nespėjama vytis. Tai reiškia, kad gatvių danga genda greičiau nei yra taisoma. Vietoje to, kad taisytų blogos būklės gatves, miestas perdarinėja geros būklės gatves mero ideologinėms vizijoms patenkinti.

Susiaurintų eismo juostų gatvės yra ne tik nepatogios, bet ir pavojingos. Tokiose eismo juostose vairuotojai neturi vietos pasitraukti, kad praleistų į skubius iškvietimus vykstančias tarnybas – medikus, gaisrininkus, policininkus. Susiaurintoje Kalvarijų gatvėje jau buvo atvejų, kai į Santariškes skubantis greitosios pagalbos automobilis su šviesos ir garso signalais prie šviesoforo laukė kartu su visais, nes nebuvo vietos jį praleisti. Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas dar 2021 metais aiškiai sakė, kad taip bus ir kad toks gatvių siaurinimas kelia pavojų gyventojams.

Problemų toks siaurinimas kelia ir karo atveju – Krašto apsaugos ministras (nors jo partija yra R. Šimašiaus koalicijos partnerė) sąžiningai ir viešai pasakė, kad susiaurintomis gatvėmis karinė technika tiesiog nepravažiuotų. Juokaujama, kad gal gerai – nepravažiuotų ir rusų. Tačiau planuojant gintis, o ne atiduoti sostinę okupantams, tai rimta problema, kurią būtina spręsti. Savivaldybė į tai, regis, niekaip nesureagavo. 

Galiausiai susiaurintos gatvės kelia didelių nepatogumų ir viešojo transporto vairuotojams. Nors miesto valdžia deklaracijomis ir lozungais skelbia norą, kad gyventojai daugiau naudotųsi viešuoju transportu, iš tikrųjų šis sektorius tiek apleistas, kad gruodį miestą sukaustė vairuotojų streikas. Vairuotojai streikavo dėl kolektyvinės sutarties ir žmogiškų darbo sąlygų (WC, virtuvės, šiltos poilsio patalpos, darbo be viršvalandžių, realistinių grafikų ir t.t.), tačiau jų profsąjungos vadovas viešai nurodė, kad susiaurintos gatvės labai apsunkina autobusų vairuotojų darbą, ypač žiemą. Tuo nesunku įsitikinti patiems: Didlaukio gatvėje negalintys prasilenkti autobusai gyventojų nufilmuoti visais metų laikais. 

Toje pačioje Didlaukio gatvėje, iškalbingai susiaurintoje, nors ji ir yra toli nuo miesto centro, atsiskleidė ir dar vienas „nepatogumas“ – dėl siaurinimo „humanizuotomis“ gatvėmis negali pravažiuoti ir gatvių valymo ir kita priežiūros technika. 

Metų pabaigoje duotame interviu meras teigė, kad „humanizuojant“ (siaurinant) gatves „automobilių važiuojamąsias dalis padarome tokias, kad jos būtų reglamentuoto pločio“. Kad būtų reglamentuoto pločio. Apie kokį reglamentą kalbama? Gatvių plotį reguliuoja Aplinkos ministerijos patvirtintas statybų techninis reglamentas. Visiškai netiesa, kad siaurinamos gatvės iki šiol jo neatitiko. Visos platesnės gatvės prieš siaurinimą taip pat atitiko statybų techninį reglamentą. Nebuvo ir nėra jokios būtinybės jas siaurinti. Susiaurintos gatvės viso labo atitinka minimalią įstatymų leidžiamą eismo juostų pločio ribą. Taigi vis dar atitinka, bet ne „atitinka nuo šiol“. Jokios teisinės būtinybės siaurinti gatves nebuvo ir nėra. Priešingai, meras siaurino, kiek tik galėjo.

Dažnai įsivaizduojama, kad gatvių siaurinimas tėra centro – Senamiesčio, Naujamiesčio, gal dar vieno kito rajono – problema, bet miegamųjų rajonų tai nepalies. Tai klaida. Šis Vilniaus perkūrimas palies visus. Formalus pagrindas gatvių siaurinimui yra savivaldybės priimtas naujasis gatvių standartas ir jis numato, kad visų gatvių eismo juostos privalo būti mažiausio įstatymų leidžiamo pločio. Tai reiškia, kad visos naujai tiesiamos ar remontuojamos gatvės bus pertvarkytos pagal šį standartą. Gatvių siaurinimas laukia viso miesto, ne tik pėstiesiems labiau skirtos centrinės dalies. 

Po truputį lenda faktai, jog net ir ši iš esmės ydinga reforma yra įgyvendinama neteisėtai – su korupcijos ir nepotizmo kvapu. Vienos gatvės „humanizuotos“ įteisinus darbus kaip remontą, nors pagal pokyčių mastą tai akivaizdi rekonstrukcija ir tai reikalauja visai kito viešumo ir procedūrų. Kitos gatvės „humanizuotos“ tiesiog atvirai pažeidžiant teisės aktus, kaip, tarkime, Algirdo gatvė, kurios rekonstrukcijos projektas numatė palikti gatvėje dvipusį eismą, tačiau – netikėtumas – po visų darbų gatvė jau tik vienpusė. Naujojoje Vilnioje esanti Dūmų gatvė, tikėtina, po „humanizavimo“ nebeatitinka ir statybų techninio reglamento – galėtų įvertinti atsakingos institucijos. Naugarduko gatvės „humanizavimą“ Naujamiestyje projektavo, kaip vėliau paaiškėjo, mero žmonos įmonė. Rezultatas – suprastėjęs vairuotojų matomumas ir su juo siejamos nelaimės. 

Didžiausia bėda ta, kad mero tikslas siaurinant gatves ir yra apsunkinti vairavimo sąlygas. Tai ideologinis tikslas – perauklėti vairuotojus, nors meras ir sako, kad „Aš niekada neaiškinau ir nenurodinėjau miestiečiams, kaip jie turi elgtis. Niekada nesakiau išlipti iš automobilių, [...]  Mano politika yra tokia, kad reikia ne bizūnu ką nors daryti, o suteikti įvairių galimybių mieste.“ Tai pati svarbiausia netiesa iš visų, pasakytų Vilniaus gatvių gadinimo tema. 

Siaurindamas gatves meras kaip tik tą ir daro – bizūnu auklėja miestiečius. Politikai nenori pripažinti, tačiau sąžiningi urbanistai ir inžinieriai pripažįsta, kad vairavimo sąlygų sunkinimas – blogesnis matomumas, siauresnės juostos ir kita – yra tokios politikos tikslas, nes skatina atsargesnį vairavimą ir nuosavo transporto atsisakymą. Žmonės nepersės į viešąjį transportą, kol su nuosavu bus patogu. 

Tačiau įsiklausykime į logiką: mero planas yra sukelti pavojingesnes sąlygas, kad vairuotojai važiuotų atsargiau. Jis net atvirai pripažino, kad būtent tam tarnavo vasarą prie sankryžų nešienautos ir matomumą užstojančios pievos. Vilniečiai įvertins, ar jiems tinka ši visų Vilnių valdančiųjų partijų palaikoma politika „pavojingiau yra saugiau“. Kartu jo planas yra tiek apsunkinti vairuotojų gyvenimą, kad jie persėstų ant paspirtukų ar į autobusus kaip į mažesnę blogybę. Meras kalba priešingai, bet jį įkvėpusios knygos („Vaikštomas miestas“) ir pavyzdžiai (Amsterdamas, Kopenhaga) moko būtent šito. 

Ką daryti? 

Visa gatvių „humanizavimo“, o iš tikrųjų gadinimo reforma turi būti kuo greičiau nutraukta. Kur jos pasekmės nepakenčiamos, teks atstatyti tai, kas sugadinta. Dėl to patirtų išlaidų, žinoma, niekas nesugrąžins. Tačiau labai svarbu, kad miesto lėšos keliautų ten, kur yra iš tiesų reikalingos miesto gyventojų patogumui. Kalbant apskritai – pirmiausia švietimo įstaigų tinklui. Kalbant apie gatves – prastos būklės gatvių tvarkymui ir asfaltavimui ten, kur tai dar nepadaryta. 

Tikslas skatinti viešojo transporto naudojimą yra geras ir teisingas. Tačiau jis negali ir neturi būti siekiamas bloginant vilniečių padėtį, bizūnu varant juos iš automobilių, bloginant vairavimo sąlygas, mažinant ir branginant parkavimo vietas ar (naujausia miesto valdžios idėja) uždraudžiant įvažiavimą į dalį miesto taršesniems automobiliams. Tai atskirties mieste didinimo, atviros segregacijos politika. 

Viešasis transportas turi būti skatinamas gerinant jo kokybę – plečiant maršrutų tinklą, didinant reisų dažnumą, atnaujinant autoparką (praėjo 8 valdymo metai ir dabar giriamasi pirkimu, kuris vis dar vyksta) ir, galbūt svarbiausia, užtikrinant geras darbo sąlygas miesto vairuotojams, dešimtmečius kentėjusiems atvirą žeminimą. Pagaliau viešasis transportas tikrai gali būti nemokamas visiems vilniečiams. Tai kainuotų miestui, tačiau neabejotinai ir atsipirktu papildoma gyvybe mieste ir socialiai pažeidžiamų, vienatvę patiriančių, amžiumi vyriausių Vilniaus gyventojų įtraukimu. Turėtume svarstyti šį žingsnį – studijos rodo, kad jis daug paprastesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.