Nulietuvinimas vyksta kasdien, kad ir kaip tai graudu.

Autorius: Linas Bitvinskas Šaltinis: https://www.facebook.com/linas... 2023-02-25 20:40:00, skaitė 671, komentavo 19

Daugelį nustebino šitos Rusijos dvarų gyvenimo aprašinėtojos lakštingalos čiulbesys. Manęs nė kiek. Kristina Sabaliauskaitė - Londone įsitaisiusi veikėja jau seniau demonstravo globalizmo mainstrymo bruožus. Užsienyje gyvena daug lietuvių ir daug Lietuvą mylinčių žmonių. Bet mes čia turime kitą veislę, kuri iškerojo Lietuvos politikos ir meno elite - internacionalistai. Tai tie, kuriems, kaip ir prie komunistų, tai, kas lietuviška, neturi vertės, išskyrus biudžeto pinigus ir premijas. Nors kiekvienas adekvatus žmogus palaiko ukrainiečių kovą, tačiau internacionalistai tai pakėlė iki religijos lygio. Su simboliais, rūbais, žyniais, susirinkimais, aukomis ir t.t. Arba tiki į šitą jų religiją arba ateis inkvizicija. Tai anaiptol neliudija apie jų, kurie dažniausiai iki karo nieko apie Ukrainą nežinojo, supratimą ir paramą Ukrainai. Manau, tai tiesiog niša, kaip galima dar labiau nuvertinti savo "cepelininę kultūrą", kurioje liko tik "pynėjų rateliai" ir 12 Kūčių patiekalų, nes visa, kas vertinga, kitur - iš čia ir šūkiai "mes visi ukrainiečiai", "Zelenskis-mūsų prezidentas", "sukurkim bendrą valstybę" ir t.t. Sausio 13 ir Vasario 16-oji - kokia būtų nykuma be Ukrainos vėliavų, ar ne... Internacionalistai imtųsi bet ko -prieš tai buvo Baltarusijos psichozė, kai irgi kabinosi Baltarusijos vėliavas, dar kiek ir jie būtų skandavę "mes visi baltarusiai". Galvojat jiems iš tikro rūpi Ukraina? O tai kaip leidžiamas statyti ir finansuojamas pačių ukrainiečių atmesto Loznicos spektaklis, kuriame ukrainiečiai rodomi ne iš geriausios pusės? Net dalis aktorių išėjo pasipiktinę- bet spektaklį vis tiek prastūmė. Pasakysiu daugiau, kol vyksta karas, gerai, tačiau jam pasibaigus ukrainietiškas nacionalizmas jiems taps tokia pati tamsa, kaip ir lietuviškumas. Nes jie pasaulio be ribų, moralės pančių ir tautų žmonės. Marksizmo svajonės naujojo pasaulio piliečiai, su privaloma "apsišvietusių" diktatūra ir teisingu mąstymu.

Tiesiog jiems bet kas geriau - tik ne savo šalis. Laiko klausimas, kai jie siūlys ir kalbos atsisakyti dėl kilnių tikslų, kaip bendros valstybės laikais siūlė rinktis lenkų kalbą, Maironis apie tokius rašė "Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo", o jaunimą "vadina „gudriai“ litvomanais". "Gudrių draugų" jau pilnas "elitas". Ir Mamontovas jau žengė pirmą žingsnį - per Sausio 13 svetima kalba savo dainą užtraukė. Tai kalobarantų sindromas, kuris vis aiškesnis- jie sutinka būti anglais, ukrainiečiais, norvegais ar dar kažkuo, tik ne savim. Ta pati Sabaliauskaitė viename interviu dėstė, kad jei priimtinesnis rusas, o ne "neteisingų" pažiūrų lietuvis. Žinoma, Jekaterina I-oji šiai autorei svarbesnė už šokių ratelius ir Rusijos dvarai įdomesni už Lietuvos kaimą. Nevažiuok, Sabaliauskaite, į provinciją, nesusitepk kaimo bibliotekininkėm ir kitais tamsuoliais. Rašyk iš karto angliškai arba rusiškai, nevark su ta atsilikusia tauta.

O tiems, kas abejoja, kad neturime, kuo didžiuotis, pasakysiu, nepamirškit, kad Lietuva XX amžiuje nepriklausomybę iškovojo DU KARTUS, nors net KARIUOMENĖS neturėjo, negaudama milijardinių paramų, neturėdama palaikymo ir sąjungininkų. Bet turėjo žmones, kurie savo pievas ir laukus vertino labiau negu Maskvos dvarus ar Berlyno reichstagą. Ir aš giliai įsitikinęs, kad kilus pavojui (o jis vis dar realus iš Rusijos pusės), tie "kieti" internacionalistai labai greitai bėgtų į užsienį. O aš niekur nebėgsiu - čia mano gryčia, mano keptos bulvės, mano miškai ir man būti lietuviu negėda. Mano protėviai buvo išties akmens kietumo - per tiek amžių išsaugojo savo kalbą, raštą, būdą, kultūrą, dainas ir galiausiai atkūrė valstybę.