Darius Kuolys: Kieno užsakymus vykdo VSD vadovas?

Autorius: Darius Kuolys Šaltinis: https://www.facebook.com/kuoly... 2023-03-29 15:24:00, skaitė 557, komentavo 5

Prezidentai, pranešėjai, valstybininkai...

Ar Dovydo Pancerovo ir Tomo Gailiaus, Mariaus Laurinavičiaus ir Audriaus Matonio taip aistringai kelti klausimai liks be atsakymų?

Ar dabarties karo akivaizdoje rūpinantis piliečių pasitikėjimu Lietuvos valstybe nebūtų svarbu į juos atsakyti?

Štai, M. Laurinavičius ir jo pranešėjas A. Matonis tvirtina, kad Lietuvoje dėl įtakos Valstybės saugumo departamentui ir politikams iki šiol kovoja „valstybininkai“, buvęs VSD pareigūnas Linas Jurgelaitis ir jo „jėgos tinklas“.

Buvęs premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas Virgis Valentinavičius šią savaitę LRT.lt portale tai neigia: „klanas baigėsi prasidėjus Dalios Grybauskaitės pirmajai kadencijai, nes veik visos galios pozicijos buvo prarastos, o buvę valstybininkai išsiskirstė kas kur“.

Ar tikrai?

Taip greitai Virgis Valentinavičius pamiršo VSD generalinio direktoriaus pavaduotojo Romualdo Vaišnoro, Seimo vicepirmininko patarėjo Dainiaus Dabašinsko veikimą susidorojant su FNTT vadovais Vitalijumi Gailiumi ir Vytautu Giržadu, tuo metu VSD vykdytą šmeižto kampaniją, aukščiausiems valstybės pareigūnams rašytas melagingas pažymas? Juk tąsyk Dalios Grybauskaitės remiamam „jėgos tinklui“ nedrįso rimčiau pasipriešinti nei premjeras A. Kubilius, nei Seimo konservatoriai.

Užmiršo buvęs premjero patarėjas ir tai, kad prezidentės Dalios Grybauskaitės VSD vadovu paskirtas Darius Jauniškis ne tik susigrąžino į Vilnių Liną Jurgelaitį ir „jurgelaičius“, bet ir suteikė jiems didesnes galias nei šie kadais turėjo. 

Nutylėjo V. Valentinavičius ir esminį dalyką: neseniai atnaujinęs VSD struktūrą, generalinis direktorius D. Jauniškis kertinių valdybų vadovais paskyrė L. Jurgelaičio komandos žmones: buvusią jo pavaduotoją Živilę Šatūnienę ir Audrių Bagdonavičių.

Taigi ar negalėtų M. Laurinavičius su A. Matoniu būti kiek nuoseklesni ir pasiteirauti jų ginamo direktoriaus D. Jauniškio, ar tikrai VSD šiandien neišsiverstų be L. Jurgelaičio komandos vadovavimo?

Ar negalėtų M. Laurinavičius su visais savo pranešėjais paraginti direktorių D. Jauniškį pagaliau išviešinti 12 VSD kontržvalgybos kadaise parengtų, po ilgos kovos Seimui pateiktų pažymų apie Rusijos įtaką Lietuvos pareigūnams, politikams ir žiniasklaidai? Pagaliau paskelbti VSD pareigūno R. Vaišnoro pasirašytą pažymą, apšmeižusią FNTT vadovus?

Sutinku su Virgiu Valentinavičiumi, Rimvydu Valatka, kad turėtų būti atsakyti ir Dovydo Pancerovo, Birutės Davidonytės knygoje „Pranešėjas ir Prezidentas“ priminti, išryškinti senokai viešumoje šmėžavę klausimai.

Argi laisvos šalies laisvi piliečiai neturėtų žinoti, kam užsakius VSD generalinis direktorius paliepė „patikrinti“ didelį ratą žinomų Lietuvos žmonių, tik numatytų kviesti į ekonomisto Gitano Nausėdos būsimą rinkimų komandą? Dabartinis prezidentas tvirtina, kad jis tokio „patikrinimo“ negalėjęs užsakyti ir neužsakęs.

Tad ar neturėtų – be jokio parlamentinio tyrimo – Lietuvos valstybę gerbiantis VSD vadovas sąžiningai Seimui ir visuomenei pasakyti, kieno užsakymą jis vykdęs?

Ar neturėtų taip pat atvirai paaiškinti, kodėl jo vadovaujamas departamentas raštu melavo parlamentui, kad prieš rinkimus buvo tikrinamos visų kanidatų į prezidentus komandos?

Ir žinoma, VSD direktorius turėtų atsakyti, kodėl jis, pasitelkęs prezidentą Gitaną Nausėdą, darė neteisėtą spaudimą krašto apsaugos ministrui, kad šis Lietuvos karinės žvalgybos vadovu paskirtų jo draugą pulkininką Saulių Guzevičių.

„Tikrai negalime priekaištauti pulkininkui Sauliui Guzevičiui dėl tėvo - LTSR valstybės saugumo liaudies komisaro, NKVD pareigūno Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus, – kalbėjo tuomet kolegos, – bet kodėl reikėtų tėvo nuostatomis remtis šiandien?“ Mat, dar vadovaudamas Lietuvos kariuomenės strateginės komunikacijos departamentui pulkininkas S. Guzevičius stengėsi kontroliuoti viešąją Lietuvos erdvę: nurodinėjo privačių leidinių redaktoriams, kuriuos Vilniaus universiteto profesorius jų leidiniai galintys kalbinti, o iš kurių „dėl netinkamų pažiūrų“ turintys viešo žodžio teisę atimti.

Sąžiningi atsakymai į Dovydo Pancerovo, Mariaus Laurinavičiaus ir jų pranešėjų primintus klausimus šiandien ne susilpnintų, bet sustiprintų Valstybės saugumo departamentą. Gal, nelaimei ištikus, padėtų išvengti skaudžios 1940-ųjų patirties. Gėdingos patirties, kai vienas aukščiausių VSD pareigūnų Petras Vitulskis, agentas „K-3“,

direktoriaus Augustino Povilaičio artimas draugas ir patikėtinis, aktyviai dalyvavo Lietuvą inkorporuojant į Sovietų Sąjungą, o jo įsakymus vykdę VSD darbuotojai suiminėjo ir įdavinėjo sovietams mūsų valstybės politikus, karininkus, intelektualus...

Domanto Pipo ir DELFI nuotrauka