2014 m. vasario 21 d. fašistinis perversmas Ukrainoje

Autorius: Ramūnas Alaunis Šaltinis: http://www.ekspertai.eu/2014-v... 2016-02-25 17:34:17, skaitė 3597, komentavo 1

Praėjo dveji metai nuo to laiko, kai buvo nuverstas teisėtai išrinktas Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius ir jo pusiau prorusiška vyriausybė. Tad dar kartą pažvelkime, kas iš tikrųjų prieš dvejus metus vyko Ukrainoje ir kokie „taikios“ Maidano revoliucijos „laimėjimai“.

2014 vasario 21 d. Ukrainos valdžios perėmimas Kijeve, panaudojant jėgą, nesiskaitant su daugelio kitų ukrainiečių nuomone, yra paprasčiausias valstybės perversmas. Globalistų valdoma žiniasklaida klaidina visuomenę iškreipdama įvykius, Ukrainos valstybinį perversmą vaizduodama kaip „demokratinę“ žmonių pergalę, kaip Ukrainos žmonių revoliucijos viršūnę.

Tai buvo valstybinis perversmas, įvykdytas JAV ir ES šalių pagalba, veidmainiškai prisidengiant „demokratija ir humanitarine pagalba“. Tą patvirtina visi nepriklausomi globalizacijos tyrimų centrai ir nepriklausomi politikos apžvalgininkai: Ukrainoje buvo įvykdytas valstybinis perversmas, ne taiki revoliucija, o į valdžią atėjo neonaciai ir neofašistai.

JAV Ilinojaus universiteto tarptautinės teisės profesorius Frensis Boilas (Francis Boyle) sako, kad „dabartinė Ukrainos valdžia yra neonacių gaujų, fašistų ir dešiniųjų (konservatorių) banditų valdžia. Remiantis profesoriumi F. Boilu, tai, kas įvyko Kijeve, jo manymu, buvo valstybinis perversmas pagal CŽV instrukcijas. JAV Valstybės sekretoriaus pavaduotoja Rytų Europos reikalams Viktorija Nuland (Victoria Nuland), dirbdama kartu su JAV ambasadoriumi, prisidėjo prie valstybinio perversmo Ukrainoje veikdami su opozicijos „Laisvės“ partija, „Dešiniuoju Sektoriumi“, su nacių kolaboranto Stepono Banderos pasekėjais ir skustagalviais... Jie uždraudė komunistų partiją, tai rimtas signalas. Aš nesu partinis, tačiau žmonės turi teisę jungtis į politines asociacijas ir kurti politines partijas. Jie tikrai turi teisę turėti komunistų partiją“, - sako profesorius F. Boilas.

Buvusio JAV prezidento Ronaldo Reigano (Ronald Reagan) administracijos iždo sekretoriaus pavaduotojo Roberto Polo Kreigo (Robert Paul Craig) nuomone, protestai vakarų Ukrainoje buvo suorganizuoti CŽV, JAV Valstijų departamento bei Vašingtono ir Briuselio finansuojamų nevyriausybinių organizacijų (NVO) pagalba, kurios dirba kartu su CŽV ir JAV Valstijų departamentu. Šių protestų tikslas buvo pakeisti nepriklausomos Ukrainos vyriausybę, nes ji nepasirašė ES Asociacijos sutarties.

JAV ir ES nuo pat pradžių bendradarbiavo griaunant Ukrainos nepriklausomybę ir darė tai kartu su pataikūniška ES valdžia Briuselyje. ES valdžios tikslas Ukrainoje yra praplėsti pačią Europos Sąjungą. Vašingtono tikslai yra paversti Ukrainą prieinamą plėšti JAV bankininkams ir korporacijoms ir atiduoti Ukrainą NATO, kad Vašingtonas galėtų įgyti daugiau karinių bazių Rusijos pasienyje.

2014 kovo 7 dieną ir Britanijos naujienų agentūra BBC pripažino, kad Ukrainoje įvyko neonacių revoliucija.

Kaip ES įgalino šį perversmą?

Vašingtonas ir Europos Sąjungos šalys, tarp jų ir Lietuvos vyriausybė bei prezidentė Dalia Grybauskaitė padėjo ir skatino šį valstybinį perversmą atvirai palaikydami Ukrainos opozicijos veiksmus, siųsdami savo atstovus ir politikus padrąsinti antivyriausybinius protestus Ukrainoje.

Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė, Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus vyriausybė ir Lietuvos valdančiosios partijos konservatoriai, socialdemokratai, Darbo partija, liberalai ne tik politiškai palaikė neofašistinę Ukrainos revoliuciją, bet ir finansiškai remė „revoliucionierius“. Ukrainos neofašistinę revoliuciją palaikė ir tautininkai beiDrasos kelio frakcija, kuriai tuo metu Seime vadovavo Valdas Vasiliauskas. (Vėliau Seimo narys V. Vasiliauskas perbėgo į Tvarkos ir Teisingumo frakciją.)

Ukrainos valstybinis perversmas buvo įvykdytas manipuliuojant žmonių emocijomis daugelį ukraniečių įtikinant, kad opozicija kovoja dėl jų interesų. Nuolat buvo pabrėžiama, kad daugelis opozicijos lyderių savo šalyje elgiasi teisingai.

Deja, nežiūrint į tai, kurią pusę ukrainiečiai palaikė, visi jie yra savo pačių korumpuotų politikų aukos. Tiek Ukrainos valdančioji partija, tiek opozicija valdė ir išnaudojo šalį savo asmeniniams tikslams. Tačiau po eurofašistinio perversmo Ukrainos žmonės jau išnaudojami Vašingtone įsikūrusio Tarptautinio Valiutos Fondo, Pasaulio Banko ir pačios Europos Sąjungos.

Kaip buvo nuverstas V. Janukovyčius? Po daugiau nei trijų mėnesių save pasiskelbusios opozicijos vykdytų smurtinių protestų ir teroro teisėtai išrinktas Ukrainos prezidentas V. Janukovyčius buvo priverstas pabėgti iš šalies kaip karo nusikaltėlis. Remiantis protestų lyderiais, V. Janukovičiaus „nusikaltimas“ buvo tai, kad jis atsisakė priimti pasiūlymą pasirašyti neaiškiai apibrėžtą ES Asociacijos sutartį, kuri Ukrainai nebuvo ekonomiškai naudinga. Tuo tarpu Rusija Ukrainai konkrečiai pasiūlė 15 mlrd. euro obligacijų paskolą skoloms grąžinti ir trečdaliu sumažintą rusiškų dujų kainą.

Kai buvo paviešintas JAV Valstybės sekretoriaus pavaduotojos V. Nuland telefoninis pokalbis su JAV ambasadoriumi Kijeve, kurio metu ji aptarinėjo detales, ką ji norėtų matyti naujoje Ukrainos koalicinėje vyriausybėje ir kurio metu Nuland atmetė ES pasiūlytą sprendimą krizei užbaigti nusikeikdama„Fuck EU“, problema, kuri kilo tarp JAV ir ES dėl Ukrainos buvo tai, kad ES suprato, jog Ukrainos perėmimas yra tiesioginė grėsmė Rusijai, kuri reaguodama gali nutraukti naftos ir dujų tiekimą Europai. Dėl to ES jau buvo pasirengusi stabdyti Ukrainos protestus.

Reaguodama į ES veiksmus stabdyti protestus, JAV Valstybės sekretorės pavaduotoja Viktorija Nuland atsakė „Fuck EU“ tuo metu, kai V. Nuland jau pristatė būsimus Ukrainos vyriausybės narius naiviems Ukrainos žmonės, kurie vis dar tikėjo, kad jie gauna „nepriklausomybę nuo Rusijos“.

ES viena ėmėsi veiksmų. Vokietijos Užsienio reikalų ministras Frankas Valteris Štainmėjeris (Frank-Walter Steinmeier) pasiūlė, kad jis ir jo kolega prancūzas Lorenas Fabijusas (Laurent Fabius) skristų į Kijevą ir pasistengtų rasti sprendimą smurtui nutraukti. Lenkijos užsieno reikalų ministras Radoslavas Sikorskis (Radosław Sikorski) buvo paprašytas prisijungti. Tarpininkavimo derybose dalyvavo Kijeve dalyvavo ES delegacija, V. Janukovyčius, trys opozicijos lyderiai ir Rusijos atstovas. JAV nebuvo pakviestos.

Po sunkių derybų visos pagrindinės šalys, tarp jų ir dauguma protestuotojų sutiko 2014 metais surengti naujus prezidento rinkimus, sugrįžti prie 2004 metų konstitucijos ir paleisti iš kalėjimo Juliją Tymošenko. Kompromisas turėjo užbaigti kelių mėnesių chaosą ir visoms pagrindinėms šalims rasti kelią iš susidariusios padėties.

Diplomatinis susitarimas truko mažiau nei 12 valandų. Tuomet prasidėjo opozicijos puolimas.

Vasario 22 d. snaiperiai pradėjo šaudyti į minią Maidano aikštėje Kijeve. Pasak liudininkų, kilo panika ir specialioji policija paniškai atsitraukė. Opozicijos lyderis Vitalijus Kličko be jokios priežasties sulaužė susitarimą. V. Janukovyčius buvo priverstas palikti Kijevą.

Valstybinį perversmą įteisino Aukščiausioji Rada

Vašingtono ir Briuselio remiami Ukrainos opozicijos lyderiai iš karto pasistengė įteisinti valstybinį perversmą pasinaudodami ta pačia korumpuota Ukrainos Aukščiausiaja Rada (parlamentu).

Pradžioje opozicija naudojo šalies nestabilumą ir griūvančios vyriausybės įstatymus paskelbdavo neteisėtais. Kai V. Janukovyčius buvo priverstas bėgti iš Kijevo ir ginkluoti protestuotojai užėmė Radą, opozicija, pažeisdama procedūras ir Ukrainos konstituciją, įteisino save kaip valdančiąją daugumą. Tai įvyko tuo metu, kai maždaug pusė Ukrainos parlamentarų nebuvo Radoje ar slapstėsi nuo Kijeve prasidėjusio smurto ir riaušių, t. y. perimdami įstatymų leidybos teisę opozicijos lyderiai naudojosi maždaug pusės Rados parlamentarų nebuvimu, kad galėtų įteisinti valstybinį perversmą. Tačiau opozicijos lyderiai nebūtų perėmę įstatymo leidybos teisės, jei Radoje balsavimuose būtų dalyvavę visi parlamentarai. Tokiomis aplinkybėmis opozicijos atstovai parlamente vasario 23 dieną neteisėtai atstatydino iš prezidento pareigų V. Janukovyčių ir paskelbė jo paiešką.

Kas iš tikrųjų šaudė į minią?

Vasario 20 dieną per kelias valandas snaiperių, buvusių ant stogų, atakų metu buvo nužudyta daugiau kaip kelios dešimtys protestuotojų. Taigi, kas iš tikrųjų šaudė į minią?

Nors Vakarų ir Lietuvos žiniasklaida Maidano žudynėmis apkaltino V. Janukovyčių davus įsakymą milicijos daliniui „Berkut“ šaudyti į protestuotojus, tačiau jau yra pakankamai įrodymų, kurie leidžia daryti išvadą, kad į Maidano protestuotojus šaudė dešiniųjų organizacijų aljansas, ypač „Dešiniojo Sektoriaus“ ir „Laisvės“ partijos, taip pat oligarchinių partijų, tokių kaip „Tėvynės“ partijos aljansas, Ukrainos ultranacionalistinės sukarintos organizacijos, žinomos kaip „Ukrainos Nacionalinės Asamblėjos - Ukrainos Nacionalinės Savigynos Organizacijos“ (UNA-UNSO) smogikai.

ES tarpininkavimas kompromise dėl taikos buvo sužlugdytas iš vasario 21 d. diplomatinio tarpininkavimo derybų Kijeve pašalinto JAV Valstybės departamento. Ir V. Nuland, ir respublikonų senatorius Džonas Makeinas (John McCain) palaikė kontaktą su Ukrainos opozicijos „Laisvės“ partija, kurios lyderis yra antisemitinių pažiūrų ir gina Antrojo Pasaulinio karo ukrainiečių SS-Galicijos divizijos vado veiksmus. „Laisvės“ partija buvo įregistruota 1995 m., iš pradžių ji vadinosi Socialnacionaline Ukrainos partija ir naudojo svastikos tipo logotipą. „Laisvės“ partijos rinkėjai yra Ukrainos neonacių organizacijų, tokių kaip UNA-UNSO, nariai.

2014 vasario 25 dieną paviešintas telefoninis pokalbis tarp ES Užsienio reikalų vadovės Ketrin Ešton (Catherine Ashton) ir Estijos užsienio reikalų ministro Urmo Paeto (Urmas Paet) atskleidė, kad snaiperius samdė JAV remiama opozicija tam, kad būtų įteisintas Ukrainos prezidento V. Janukovyčiaus nuvertimas iš posto.

Estijos Užsienio reikalų ministerija patvirtino, kad pavie6intas telefoninis pokalbis tarp Estijos Užsienio reikalų ministro U. Paeto ir ES Užsienio reikalų vadovės yra autentiškas.

Telefoninio pokalbio metu Estijos užsienio reikalų ministras U. Paetas sako K. Ešton, kad įrodymai pateikti gydytojų, kurie gydė nukentėjusius nuo snaiperių atakų, aiškiai rodo, jog ir policija, ir protestuotojai buvo apšaudyti tų pačių žmonių (snaiperių).

„Darosi vis aiškiau ir aiškiau, kad snaiperiai nebuvo iš Janukovyčiaus (aplinkos), bet buvo kažkas iš naujosios koalicijos“, - sakė U. Paetas telefoninio pokalbio, kuris buvo paviešintas Ukrainos Saugumo Tarnybos (SBU), metu.

„Antra, kas buvo labai neramu, ta pati Olga (Bogomolec) sakė tą patį, kad visi įkalčiai rodo, jog žmonės, kurie buvo nužudyti snaiperių abiejose pusėse – policininkų ir gatvės žmonių – buvo nužudyti tų pačių snaiperių“, - sakė Estijos užsienio reikalų ministras.

Slaptoji britų teismo medikų komanda atliko „tyrimą“ dėl snaiperių žudynių, tačiau atsisakė BBC naujienų kanalui atskleisti, kam ji dirba. Dar nepaskelbus oficialių tyrimo išvadų, britų tyrėjai teigė, kad jau padarė išvadą, jog V. Janukovyčiaus vyriausybė yra atsakinga už „skerdynes“.

U. Paetas nurodė, kad naujai sukurta vyriausybė pradėjo slėpti snaiperių atakas pažymėdamas: „Jie nenori tirti to, kas nutiko.“

Ukrainos snaiperių būrys „Omega“ pareiškė, kad jie į minią nešaudė ir kad tai padarė „trečioji šalis“.

Opozicijos pajėgos pasamdė snaiperius tam, kad būtų nužudyti protestuotojai, o po to kaltę dėl šių mirčių būtų galima suversti V. Janukovyčiaus vyriausybei.

Izraelio dienraštis „Haaretz“ rašė, kad kartu su Ukrainos euronaciais ir fašistais smurtiniuose protestuose dalyvavo ir netgi „Maidano mėlynųjų šalmų“ daliniams vadovavo buvę Izraelio armijos kariai.

Maidano žudynės 2014 vasario 20 dieną Kijeve buvo provokacija (false flag operation), kuri buvo racionaliai suplanuota ir įvykdyta su tikslu nuversti vyriausybę ir užgrobti valdžią Ukrainoje. 2014 metų vasario pradžioje buvo paviešintas kitas telefoninis pokalbis, kurio metu V. Nuland rengė nusikalstamą sąmokslą su JAV ambasadoriumi Džefriu Pajetu (Geoffrey Pyatt) rinkdama būsimus Ukrainos vyriausybės marionetinius vadovus. V. Nuland pokalbis atskleidė, kad Vašingtonas dirbo formuojant naują opozicijos vadovaujamą Ukrainos vyriausybę ir aptarinėjo būsimus Ukrainos vadovus, kurie priimtų JAV ir ES reikalavimus. V. Nuland ir ambasadorius Dž. Pajetas aptarinėjo Ukrainos vyriausybės pakeitimą, kuris susijęs su tuo, ko iš tikrujų nori JAV vyriausybė ir ES iš Ukrainos ir nieko bendro neturėjo su tuo, ko norėtų Ukrainos žmonės. V. Nuland naujos Ukrainos vyriausybės vadovu norėjo matyti Arsenijų Jaceniuką. Todėl iš karto po perversmo opozicijos kontroliuojama Rada patvirtino V. Nuland pasirinkimą – A. Jaceniuką paskyrė laikinuoju Ukrainos ministru pirmininku. Jei JAV vyriausybė iš tikrųjų laikytųsi nuostatos, kad Ukrainos žmonės turi teisę patys spręsti savo šalies ateitį, JAV nebūtų užsiėmusi naujos būsimos Ukrainos vyriausybės formavimu, o vyriausybės kūrimą būtų palikusi patiems Ukrainos žmonėms. Vašingtono kontroliuojama opozicija ne tik nuvertė demokratiniu būdu išrinktą prezidentą Janukovičių, išformavo specialųjį milicijos būrį „Berkut“, tačiau dabar Ukrainos plėšti atėjo Vašingtono kontroliuojamas Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF), kuris pateikė griežtas sąlygas Ukrainai, būtinas bet kokiai Vakarų finansiniai pagalbai, – pakelti kainas už elektrą, dujas, leisti privatizuoti Ukrainos žemės ūkį, devalvuoti valiutą, sumažinti socialinės paramos finansavimą, kad Ukrainos biudžetas būtų „subalansuotas“. Kas finansavo Ukrainos valstybinį perversmą?

JAV vyriausybė, veikdama po Tarptautinio Vystymo Agentūros USAID (US Agency for International Development, antrinė CŽV įmonė) priedanga atliko didelį vaidmenį finansuojant opozicijos grupuotes dar prieš revoliuciją.

Kitą didelę finansavimo dalį toms pačioms Ukrainos opozicijos grupuotėms skyrė JAV milijardierius interneto aukcionų bendrovės „e-Bay“ įkūrėjas Pjeras Omidjaras (Pierre Omidyar), kuris anksčiau artimai dirbo su JAV vyriausybinėmis agentūromis, kad būtų paremti jo verslo interesai. Tai buvo JAV finansiškai remiamas Ukrainos valstybinis perversmas, kuris privertė daugelį kitų Ukrainos grupočių dalyvauti nuverčiant prezidentą V. Janukovyčių.

Kai revoliucija atėjo į Ukrainą, neofašistai atliko pagrindinį vaidmenį verčiant šalies prezidentą. Tačiau tikroji politinė jėga Ukrainoje yra provakarietiški neoliberalai. Politiniai veikėjai, tokie kaip Olegas Rybačiukas, ilgametis JAVValstijų departamento, Baltųjų rūmų neokonservatorių, ES, ir NATOkoloborantas - „Oranžinės Revoliucijos“ lyderio Viktoro Juščenkos dešinioji ranka.

2014 m. gruodžio mėnesį „Financial Times“ rašė, kad Ukrainos opozicijos veikėjo Oleho Rybačiuko vadovaujama nevyriausybinė organizacija (NVO) „New Citizen“ (liet. Naujasis pilietis) atliko labai didelį vaidmenį organizuojant protestus ir juos palaikant.

„New Citizen“ kartu su kitomis Vakarų finansuojamomis NVO ir kompanijomis„Center UA“ (liet. Ukrainos Jungtinis veiksmų centras), „Chesno“ (liet. Garbės žodis) užsiaugino sau galią nusitaikydama į V. Janukovyčiaus aplinkos politikus su gerai koordinuota antikorupcine kampanija, kuri dar labiau sustiprino jų NVO įtaką Ukrainos regionuose prieš prasidedant protestams Kijeve 2013 metų pabaigoje.

Remiantis 2014 m. vasario 10 d. „Kiyiv Post“, JAV milijardieriaus P. Omidjaro įsteigtas „Omidyar Network“ (liet. Omidjaro tinklas) 2012 metais nevyriausybinei organizacijai “Center UA” skyrė beveik 200 tūkst. JAV dolerių (36 proc. bendro 2012 metų “Center UA” biudžeto). USAID skyrė 54 proc. “Center UA” bendro 2012 m. biudžeto.

2011 metais „Omidyar Network“ skyrė 335 tūkst. JAV dolerių Ukrainos nevyriausybinei organizacijai “New Citizen“, kuris yra vienas iš prieš V. Janukovyčių nukreiptų projektų, valdomų O. Rybačiuko NVO “Center UA.” Tuo pačiu metu „Omidyar Network“ pasigyrė, kad jos investicijos į Ukrainos NVO „New Citizen“ galėtų padėti “suformuoti valstybinę politiką” Ukrainoje.

2012 m. kovą O. Rybačiukas buvusiam 2004 metų Ukrainos „Oranžinės Revoliucijos“ veikėjui Anatolijui Čiubaisui pasigyrė, kad ruošia naują „Oranžinę revoliuciją“: „Žmonės nebijo. Dabar mes turime 150 nevyriausybinių organizacijų visuose didžiuosiuose miestuose mūsų „Parlamento valymo kampanijai“, skirtai rinkti ir atrasti geresnius parlamentarus… „Oranžinė revoliucija“ buvo stebuklas, masiniai taikūs protestai buvo veiksmingi. Mes norėtume vėl tai pakartoti ir, manome, tai padarysime.”

Išsamūs finansiniai įrašai, kuriuos atskleidė pando.com, taip pat rodo „Omidyar Network“ išlaidas O. Rybačiuko vadovaujamos prieš V. Janukovyčių nukreiptos kampanijos “Chesno” išplėtimui į regioninius miestus, daugiausia ukrainietiškai kalbančioje vakarinėje ir centrinėje šalies dalyje.

Remiantis 2014 m. vasario 10 d. „Kyiv Post“ informacija, nevyriausybinė organizacija „Center UA“ gavo daugiau, kaip 500 tūkst. JAV dolerių 2012 metais, iš kurių 54 proc. buvo pervesti iš JAV finansuoto JAV Tarptautinės Vystymo Agentūros USAID projekto „Pact Inc.“ Beveik 36 procentai finansinės paramos buvo persiųsta iš „Omidyar Network“ įkūrėjo P. Omidjaro ir jo žmonos įkurto fondo. Kiti donorai buvo „International Renaissance Foundation“ (liet.Tarptautinis Renesanso fondas), kurio svarbiausias finansinis rėmėjas yra JAV milijardierius Džordžas Sorošas (George Soros) ir „National Endowment for Democracy" (liet. Nacionalinis fondas demokratijai remti), kurie didžiąja dalimi buvo finansuoti JAV Kongreso.

NVO „Chesno“ finansiniai dokumentai parodo visą finansinę paramą, pervestą iš USAID ir „Omidyar Network“ į NVO “Centre UA” skirtą už veiklą Ukrainos regionų miestuose. (chesno.org.pdf  09 09 2013 Chesno 2012 Finance Campain Final)

Remiantis paviešinta buvusio boksininko V. Kličko partijos „Udar“ informacija, daugelis euromaidano kovotojų gaudavo pinigų ir iš Vokietijos Konrado Adenauerio fondo per tarpininkus Lietuvoje.

2013 m. gruodžio 13 dieną V. Nuland, kurios tikslas yra padėti įgyventinti pasaulinę JAV hegemoniją, Nacionaliniame Spaudos Klube (kurį rėmė JAV – Ukrainos Fondas, "Chevron") pasigyrė, kad Vašingtonas išleido 5 mlrd. JAV dolerių agitacijai, skirtai atvesti Ukrainą į ES.

JAV ir ES finansuojamos Nevyriausybinės organizacijos (NVO) yra penktoji kolona, skirta sugriauti savarankišką politiką vykdančių šalių nepriklausomybę. Kai kurios NVO apsimeta “žmogaus teisių organizacijomis”. Kitos NVO žmonėms prisistato prisidengdamos “demokratijos statytojomis”. Dar kitos, ypač tos, kurioms vadovauja CŽV, specializuojasi vykdydamos provokacijas. Vios šios kenkėjiškos NVO yra įteisintos.

Vašingtono ir Briuselio remiama Kijevo chunta kontroliuojamose Ukrainose teritorijose

V. Klitčko, A. Jaceniukas, O. Tiahnibokas ir J. Tymošenko, – visi jie buvo palaikomi žmonių, tačiau neturėjo galios. Tikroji valdžia Ukrainoje yra vadinamasis „Dešinysis sektorius“, jų lyderis Dmytro Jarošas ir jo smogikai.

Šis vaizdo įrašas parodo Čečėnijos karo prieš Rusiją veterano Aleksandro Muzyčkos, žinomo kaip „Saško Bilij“, kreipimąsi susirinkusiems Roveno regiono administracijos darbuotojams. Kai A. Muzyčka buvo informuotas, kad naujoji Kijevo valdžia nusprendė surinkti neregistruotus šautuvus, susirinkusiems administracijos darbuotojams atsakė:

Kas iš jūsų norėtų atimti iš manęs automatą? Kas iš jūsų norėtų atimti mano pistoletą? Kas norėtų atimti mano peilį? Jei kas nori juos atimti, tegu ateina prie manęs ir pabando tai padaryti!

Tačiau nei vienas iš politikų nepasakė nė vieno žodžio. Vėliau Kijevo režimas atsikratė A. Muzyčkos, jį nušovė.

A. Muzyčko – “Dešiniojo sektoriaus“ vadovo Dmitrijaus Jarošo pavaduotojas. Remiantis JAV nurodymu, D. Jarošas buvo paskirtas Ukrainos Nacionalinio saugumo tarybos pirmininko pavaduotoju.

Vaizdo įraše matyti, kaip Ukrainos neonacis A. Muzyčko chuliganiškai puola prokurorą.

2012 m. Ukrainos „Laisvės“ partijos nariai neonaciai laužė pravoslaviškos cerkvės duris. Vaizdo įraše girdėti, kaip eurofašistai šaukia: „Šlovė Ukrainai! Šlovė nacijai! Mirtis priešams!“

JAV ir ES tikrai gali savimi didžiuotis – Ukrainoje yra stulbinantis „demokratijos“ pasiekimas

Praėjus dvejiems metams po Ukrainos valstybinio perversmo, korupcijos lygis šalyje tiek išaugo, kad Ukraina tapo viena iš labiausiai korumpuotų pasaulio šalių. Ukrainos Maidanas patyrė pralaimėjimą. Tie patys oligarchai toliau valdė šalį ir ją toliau grobstė. Petro Porošenka tapo 6-uoju turtingiausiu oligarchu Ukrainoje.

Visuomenė – priešingai – buvo skurdinama. Remiantis TVF duomenimis, 2014 metų pabaigoje kainos išaugo 25 proc, o 2015 metų – jau 50 proc. P. Porošenko buvo vienas iš „Regionų partijos“ įkūrėjų, kuri 2004 metais bandė klastoti rinkimus, kurie tuo metu privedė prie Oranžinės revoliucijos. Kaip ir kiti oligarchai, P. Porošenko turėjo savo partiją „Porošenkos blokas“ ir savo televizijos stotį, „5-ąjį kanalą“, kuris veikė kaip prezidento ir vyriausybės virtuali spaudos tarnyba.

Praėjus dvejiems metams po valstybinio perversmo, Ukrainoje žymiai išaugo nusikalstamumas. Oficialioji statistika rodo, kad nužudymų skaičius padidėjo nuo 5,9 tūkst 2013 metais iki 8.2 tūkst 2015 metais. Pagrobimų skaičius išaugo nuo 3 tūkstančių iki 9 tūkst.