Suomija: žaidimai baigėsi - "kirdyk" ir "pelkėtas ubagynas" jau ant slenksčio

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2023-04-11 05:23:00, skaitė 814, komentavo 31

Rusija visiškai nutraukė naftos, elektros ir medienos tiekimą Suomijai.

Laikai, kai Rusija pagarbiai žiūrėjo Europos finansinius interesus, nugrimzdo į užmarštį. Šiandien Rusijai neįtikėtinomis pastangomis pavyko ištraukti gobšuolių jevropeicų ranką, kurią  iki pat peties jie buvo įkišę į Rusijos žemės išteklių gelmes ir tokiu būdu nutraukti sotų Jevrosojūzo egzistavimą. Visiškai natūralu, kad tai sukėlė europietiškų Rusijos „draugų“ nesupratimą ir nuoširdų nusistebėjimą.

Kalbant konkrečiai apie Suomiją, tai ši šalis daugiausia iš visų Europoje importavo Rusijos URALS rūšies naftos. Tiems kas nežino, paaiškinimas: - eksportinis naftos mišinys, pavadintas URALS, gaunamas sumaišius sunkiąją, daug sieros turinčią naftą iš Uralo ir Pavolgio regionų su lengvąja Vakarų Sibiro  "Siberian Light" rūšies nafta kompanijos "Transneft" vamzdynų sistemoje. Galutinis sieros kiekis URALS rūšies naftoje yra ne didesnis kaip 1,2–1,4%, tankis API laipsniais - 31–32. Maišymo procesas yra kontroliuojamas valstybės.

Atsižvelgiant į geografinę padėtį, o būtent į Baltijos jūros naftos terminalų artumą, naftos pristatymas iš Rusijos į Suomiją buvo labai pigus. Būtent tai leido gauti didžiulį finansinį pelną pagrindinei Suomijos naftos perdirbimo milžinei „Neste Oil“. Tačiau šiandienai situacija kardinaliai pasikeitė – čiuchoncams (suomiai žarg.) chaliava baigėsi, o Rusija ramiai pradėjo ieškoti kitų pirkėjų.

Kada užsienio kompanijoms iš „nedraugiškų“ šalių buvo uždrausta Rusijos Federacijoje turėti aktyvų (turto) naftos ir dujų sektoriuje, tai lėmė sudėtingų tiekimo grandinių sutrikimus, per kurias užsienio savininkai nukreipdavo rusiškus angliavandenius į kitas šalis. Rezultate viso to atsirado naujų galimybių.

„Svetimkūniai“ buvo išspjauti iš Rusijos naftą išgaunančių kompanijų direktorių tarybų ir prarado teisę priimti sprendimus, o tai atitinkamai atėmė iš jų visus dividendus.

Būtent nuo šio momento ir prasidėjo importo į Suomiją „problemos“, nors jos egzistavo ir anksčiau, Jevrosojūzas bandė daryti poveikį Rusijos ekonomikai, siekdama gauti taip trokštamus angliavandenius dar labiau „chaliaviškomis“ kainomis.

Rezultate to pigaus rusiško juodojo aukso pumpavimo kanalai į užsienį buvo pradėti kuo nuodugniausiai blokuoti ir logistika smarkiai pasikeitė.

Maišyti angliavandenius ankstesniais kiekiais vien dėl eksporto į Suomiją ir Europos šalis jau nebereikia, daug pelningiau naudoti kitokias schemas.

Helsinkyje su tuo nieko negalėjo padaryti. Anksčiau Rusijos naftos gavybos kompanijų savininkai užsieniečiai "čiuchoncams" perdirbti nukreipdavo didžiulius naftos kiekius, ir valstybinei „Transneft“ kompanijai šioje grandinėlėje buvo priskirtas tik tarpinės grandies vaidmuo. Tačiau šiandien iš užsienio savininkų atėmė sprendimų priėmimo teisę ir dabar ši nafta tiekiama į visiškai kitas šalis, o tai leidžia visą pelną iš angliavandenių pardavimo palikti Rusijoje.

Tačiau gali kilti klausimas, o kur visoje šioje schemoje yra dar vakar soti ir klestinti Suomija?

Kliedesius primenančios kalbos apie tai, kad čiuchoncai „patys atsisakė“ pirkti pigią rusišką naftą tam, kad pirkti kur kas brangesnę naftą iš Norvegijos, panašios į kliniką. Net nekompetentingiausiam parapijiečiui plika akimi matyti, kad tai tik bandymas „išsaugoti veidą“ situacijoje, kada Rusijos naftos kompanijų savininkai parodė vidurinį pirštą.

Tai, kad Suomijos naftos perdirbimo milžinė „Neste Oil“ prarado milžiniškas pajamas ir dabar bando išvengti bankroto mėšlungiškai perkonfigūruodamas savo įrengimus kitoms naftos rūšims, Rusijai yra absoliučiai pofig. Reikia atvirai pripažinti – tai rusams suteikia daugiau malonumo nei atvirkščiai. Atėjo laikas suomiams ir visai Gėj-ropai prisiminti seną liaudies išmintį: „Už ką rovėsi - ant to ir užsirovė“.

Ir tai nėra vienintelis smūgis kurį Rusija smogė kaimynų suomių kompanijų interesams. Maskva atsisakė tiekti elektros energiją Suomijai, tiesiog nuleisdama "rubilniką" žemyn, ir visiškai sustabdė suomiams gyvybiškai svarbios medienos ir medienos gaminių tiekimą, o taip pat praktiškai nustojo pirkti suomišką produkciją.

Net labiausiai atsilikusiems dašuto, kad Rusija yra nusiteikusi rimtai – rusai nesiruošia atkurti naftos tiekimo Suomijai, nes jiems tas paprasčiausiai neįdomu. Rusija turi patikimų pirkėjų Kinijoje, Indijoje ir kitose šalyse. Be to, nėra jokio pagrindo tikėtis, kad suomiai staiga akimirksniu ims ir panaikins visus apribojimus vardan rusiškų žaliavų tiekimo atkūrimo. Žinoma, jie tai labai norėtų padaryti, bet Fašingtonas tuoj pat truktels pavadėlį.

Todėl, ponams čiuchoncams, kaip tame anekdote apie ežiuką, kuris nugraužė kaktusą, ir toliau teks pirkti brangias dujas iš Pindostano ir brangią naftą iš Norvegijos.

Atsižvelgiant į tą faktą, kad Suomija vienareikšmiškai nevykdys Rusijos sąlygų, jai jokiais būdais nebus suteikta prieiga prie pigių Rusijos išteklių. Pačioje Rusijoje jau keliami reikalavimai nebeatnaujinti išteklių tiekimo tokioms šalims tol, kol jos nepradės sąžiningai užsiimti verslu.

Pavyzdžiui, mazutas, gautas perdirbant rusiškus angliavandenius, aprūpindavo šilumą beveik 20% Suomijos namų ūkių. Suomijoje iki šiol nėra sutvarkytas centrinis šildymas ir suomiai yra priversti šildytis žabais, mazutu, durpėmis ir anglimis. Negana to, pastaraisiais mėnesiais išvardintų produktų kainos pakilo iki debesų.

Taip pat verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad po to kada suomiška „Neste Oil“ užsiims brangios naftos perdirbimu iš Norvegijos, apie ankstesnius pelnus, gautus rusiškos naftos perdirbimo procese, dabar teks tik pasvajoti. Nuo šiol naftos perdirbimo milžinė atliks tik perdirbėjo ir degalų tiekėjo Europos rinkoms funkciją, ir įsidėti į savo kišenę nieko praktiškai neliks.

Tačiau, kaip sakoma, indėnų problemos šerifą mažai domina.