Kristus prisikėlė, stačiatikiai! Linksmų švenčių!

Autorius: Махно Šaltinis: http://ldiena.lt... 2023-04-16 20:48:00, skaitė 232, komentavo 0

Šiuo metų laiku, nuolat skaitau tą pačią knygą – Ivano Šmelevo „Viešpaties vasara“. Dar labiau rusiškesnės prozos, nei šis nuostabus kūrinys, kurį pirmą kartą perskaičiau būdamas labai jaunas, mano nuomone, tiesiog nerasi. O artėjant Velykų šventėms vis norisi paskaityti ką nors tyro, nesugadinto, nesutepto, švento apie mūsų bendrą Tėvynę, kurią daugelis matome tik sapne, nes likimo valia atsidūrėme svetimoje  žemėje...

Dar kartą skaitau ir prisimenu savo tarybinę vaikystę, kurios, žinoma, negalima lyginti su pasakotojo vaikyste iš "Viešpaties vasaros", bet kuri man tokia pat brangi, kaip jam buvo brangi vaikystė imperinėje Rusijoje.

Prisimenu savo močiutę, giliai tikinčią, giliai religingą, kuriai Velykos buvo pati svarbiausia šventė, daug svarbesnė net už Kalėdas. Mes gyvenome Ferganos slėnyje, tarp uzbekų, tadžikų, kirgizų, meschetijos turkų, graikų, Krymo totorių, rusų, ukrainiečių ir visų Didžiosios Rusios tautybių atstovų. Seni žmonės Ferganą vadino Skobelevą, pagrindinio slėnio miesto įkūrėjo vardu ...

Prieš Velykas močiutė krosnį pradėjo kūrenti dieną prieš kepimą, mėtydama į ugnį sausus vijoklius... šis saldus degančio vijoklio dūmų kvapas su niekuo nepalyginamas. Mums buvo uždrausta net įeiti į vasaros virtuvę, kad netrukdytume kylančiai velykinių pyragų tešlai... Patys velykiniai pyragaičiai, didžiuliai atviri pyragai su naminiu uogiene, aguonų suktinukai, armėniška gata, badamburis, suktinukai su riešutais, visa tai – didžiulis iškeptas kiekis, kaip sakė močiutė, „kaip Malankinos vestuvėms“, buvo kepama visą penktadienio naktį... Velykiniai pyragaičiai buvo įvairių dydžių, nuo mažų troškinio skardinėse iki milžinų skardinėse iš Dievas žino ko. Pečevo kvapas pasklido po mūsų mahalą, mano klasės draugai bėgo žiūrėti, kaip mano močiutė su liže pašaudavo velykinius pyragus į orkaitę. Močiutė liepė velykinius pyragus aptepti išplaktais baltymais ir cukrumi ir tuoj pat apibarstyti dažytomis soromis. Kiaušinius močiutė dažydavo didžiuliais kiekiais, su mėlynu ir raudonu nuodingu atspalviu maistiniais dažais, dažai per mikro įtrūkimus prasiskverbdavo į kietai virto kiaušinio vidų, ant baltymo susidarydami keistokų melsvų ir rausvų dėmių. O šeštadienio vakarą tėtis (komunistas) veždavo močiutę, su didžiuliu paruošto maisto padėklu į bažnyčią. O mes kantriai laukėme ryto, kai iš bažnyčios grįžusi močiutė pradės pasninko laužymo ritualą su bažnyčioje pašventintu maistu.

kaip senai tai buvo. Kaip viskas buvo nuostabu. Ir kaip visa tai dabar nepasiekiama...

Bet jūs negalite prarasti širdies, ir aš noriu baigti savo mėgstamiausia citata iš mano mylimo Šmelevo, kurią kasmet kartoju -

"Naktis. Žiūriu į atvaizdą, ir viskas manyje yra susiję su Kristumi: apšvietimas, žvakės, maldos, Ganka, senis Gorkinas, kuris, ko gero, greitai mirs... Bet jis vėl prisikels! Aš kažkada mirsiu, o Ir tada mes visi susitiksime... ir Vaska, kuris mirė žiemą nuo skarlatinos, ir batsiuvys Zola, kuris dainavo apie Magus su berniukais - mes visi ten susitiksime. ,kaip mažos baltos sielos,kurias mačiau prisiminimui.Yra drobulė,bažnyčioje dega lempos.Dabar jis nusileido į pragarą ir išveda visus iš ugnies pragaro.Ir būtent dėl ​​jo Ganka įkopė ant kryžiaus, o jo tėvas Kremliuje lipa į varpinę, ir Vasilijus Vasiličius, ir visi mūsų vaikinai - visa tai jam! Baržos paliktos upėje, prie inkarų, liko tik sargas. Ir plaustai atėjo vakar.Jie nuobodžiauja prie tamsios upės,vieni.Bet Kristus su jais,visur... Matau didelį cukraus kiaušinį – ir jame yra Kristus.

Kristus prisikėlė, stačiatikiai! Linksmų švenčių! Džiaugsmo, ramybės, ramybės ir kantrybės mums visiems, o ypač Donecko žmonėms, kuriuos visos nakties pamaldų metu apšaudė šie prakeikti Okrainos demonai. Dievas su mumis! Taip, ir mes su Dievu, net netikintys, bet tiesiog padorūs žmonės, kaip ir visi.

Kristus prisikėlė!