L. Kalėdienė. Valdžia nė neketina mokyti valstybinės kalbos

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2023/04/25/l-... 2023-04-26 23:37:00, skaitė 487, komentavo 2

L. Kalėdienė. Valdžia nė neketina mokyti valstybinės kalbos

Kalba pasakyta balandžio 21 d. Nacionalinio susivienijimo surengtame pikete prie Ekonomikos ir inovacijų ministerijos prieš valstybinės kalbos išvalstybinimą

Seimo dauguma įgyvendina Laisvės partijos tikslą sužlugdyti valstybinės kalbos politiką

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen balandžio 15 d. Žinių radijo laidoje aršiai supeikė Kalbos inspekcijos viršininką už tai, kad kovo 16 d. jis priminė reikalavimą Lietuvoje rūpintis valstybinės kalbos vartojimu ir mokymu, už kurio įgyvendinimą Inspekcija ir yra atsakinga.

Bet taip liberalų vadė atskleidė tikrąją valdančiųjų politiką lietuvių kalbos atžvilgiu. Seimo pirmininkė nurodė du argumentus, dėl ko kilęs skandalas.

Pirmas jos argumentas, kad esą iš viso nereikalingas valstybinės kalbos mokymas, rodo, kad valdantieji apskritai valstybinės kalbos politiką laiko beprasme.

Antras argumentas – nebūtų Kalbos inspekcijos, niekas nekeltų tokios problemos, todėl Seimo pirmininkė mananti, jog nereikalinga pati Valstybinės kalbos inspekcija, cituoju: „Ir tokios institucijos kaip inspekcija atitikmens dar reikėtų paieškoti kitoje valstybėje.“

Tuo valdančiosios koalicijos narė patvirtino, kad ir toliau bus laikomasi Laisvės partijai duoto pažado panaikinti Kalbos inspekciją ir visiškai „nukenksminti“ Kalbos komisiją, pagrindines kalbos politiką strateguojančias ir vykdymą prižiūrinčias institucijas.

Būdai, kaip panaikinti nenaikinant

Tai įmanoma padaryti tiesiog prilyginus Kalbos komisiją nei finansiškai, nei juridiškai neįgaliai kalbos mylėtojų ir puoselėtojų draugijai.

Todėl nieko nelaukdamas Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Laisvės partijos atstovas Artūras Žukauskas jau įregistravo siūlymą Kalbos komisijos pirmininkui, turinčiam valstybės tarnautojo statusą, leisti dirbti visu etatu kitose pareigose.

Bet tada Kalbos komisijos pirmininkui, gavusiam Seimo vadovybės leidimą visu etatu įsidarbinti vienoje iš mokslo ar švietimo įstaigų, jau grės viešųjų ir privačių interesų konfliktas: jis gali būti labiau suinteresuotas, tarkim Lietuvių kalbos instituto nei Vilniaus ar Vytauto Didžiojo universitetų reikalais skirstant finansavimą ar vykdant konkursus.

Beje, galbūt siekiant išvengti tokio pobūdžio kolizijų lyg tyčia šiemet pristabdytas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) kuruojamų programų finansavimas. O kitąmet jau gal bus atnaujinamas visai kitais principais, dar labiau stekenant kalbos politiką ir dar mažiau galių paliekant VLKK?

Kol pati Komisija taps vienos kurios nors mokslo ar švietimo institucijos padaliniu?

Tikriausiai semiamasi patirties iš sovietmečio: nuo 1961 m. prie Lietuvos TSR Mokslų akademijos veikusią visuomeninę Lietuvių kalbos komisiją daug kartų (mažiausiai 6) valdžia įsakydavo tai išvaikyti, tai sudaryti – priklausydavo nuo to, ar Komisijos siūlomi sprendimai būdavo palankūs, ar nepalankūs tai valdžiai.

Iš pakitusios dabartinės Kalbos komisijos darbų dienotvarkės matyti, kad ji jau kreipiama popamokinių kalbos mylėtojų ir aikčiotojų dėl kalbos gražumo keliu, viešųjų pokalbių leitmotyvu kelianti klausimą „Kam man reikia lietuvių kalbos?“.

Nedalyvaudama kalbos politikos formavimo ir įgyvendinimo procese, nusiplevens ta Kalbos komisija pati, nereikės jos nė naikinti…  

Premjerės Ingridos Šimonytės kamertonas trims ministerijoms

Savo raštą Inspekcijos viršininkas nusiuntė trims suinteresuotoms ministerijoms – Švietimo, mokslo ir sporto, Socialinės apsaugos ir darbo bei Ekonomikos ir inovacijų.

Laima Kalėdienė | Alkas.lt ekrano nuotr.

Kaip reikia laikytis ministerijoms, kokį duoti atsakymą, koalicijos susitarimų kamertonu žiniasklaidoje priminė premjerė Ingrida Šimonytė, cituoju:

„Kalbos inspekcijos vadovo pasisakymai ne laiku ir ne vietoje sukėlė įtampą ir yra nepagarbūs nuo karo pabėgusių žmonių atžvilgiu.“

Šia tonacija ir pragydo visos trys jos Vyriausybės ministrės.

Norėta parodyti spiečiumi dirbančias valstybines tarnybas, o atskleistas chaosas

Visišką fiasko patyrė šimtadarbė Seimo narė konservatorė Dalia Asanavičiūtė, balandžio 17 d. surengusi Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdį ukrainiečių mokymo klausimu.

Norėta parodyti, kiek daug valstybinės tarnybos dirba ir jau yra nuveikusios šiame darbo bare, o paaiškėjo, kad už tai atsakingos įstaigos ir institucijos veikia padrikai, paikai švaisto nemenką valstybinį finansavimą.

Buvo graudu klausyti, kaip logistika užsiimančios įstaigos kuria filmukus apie lietuvių kultūrą. Tragikomiškai nuskambėjo skirtingų ministerijų ir jų padalinių iniciatyvos savarankiškai ateityje sukurti lietuvių kalbos mokymo priemones.

Juk tiek Vytauto Didžiojo, tiek Vilniaus universitetai yra parengę daugybę net Lietuvos mokslo premijomis įvertintų lietuvių kalbos kaip negimtosios mokymo priemonių ir metodikų.

Bet Nacionalinės švietimo agentūros specialistai iki kitų metų birželio užsiplėšė sukurti tobulesnes, todėl kol kas mokymai pristabdyti.

O Kalbos komisija apskritai apsijuokė, „sensacingai“ pranešusi, kad kol kas įstengė finansuoti net 100 ukrainiečių mokymą!

Tikriausiai atplėšdama nuo savęs ir jausdamasi kaip dalyvaujanti radarų akcijoje. Kai tuo tarpu kalbama apie 68000 imigrantų mokymą, kuriam Vyriausybė jau yra skyrusi nemažą finansavimą. Bet bėda ta, kad didžioji jo dalis neįsisavinus jau grąžinta į iždą.

Dešinė nežino, ką daro kairė

Taigi pinigų yra, tik nėra kam jų koordinuoja. Ir pajėgų yra, bet jos dirba padrikai. Inspekcijos viršininkas Audrius Valotka kaip tik ir ragino į tai atkreipti dėmesį.

Bet trys ministrės eilinį kartą kruvinai įsižeidė ne be pagrindo apkaltintos nekompetencija. Juk šioje programoje už lietuvių kalbos mokymą numatytas tik 3 eurų valandinis atlygis dėstytojui, todėl Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojai nusprendė geriau savanoriauti nei žemintis.

Jie paneigė tvyrantį melą, kad ukrainiečiai nenori mokytis lietuvių kalbos, nes už universiteto durų nemokamų kursų išsirikiavusi jau laukia 4000 ukrainiečių eilė…

Reikia kursų – jų reikia tiek kontaktinių, tiek nuotolinių. Tiek rytais, tiek vakarais, tiek darbo dienomis, tiek per išeigines. Kursų reikia ne vien didžiuosiuose miestuose.

Gal būtų galima labiau įtraukti bendrojo lavinimo mokyklų mokytojus? Reikia žinoti, kur ko jau yra, o kur ir ko trūksta. Kaip paskirstyti darbus ir lėšas. Procesas naujas, savo dydžiu neturintis analogų Lietuvoje, todėl stinga patyrimo.

Reikia koordinavimo

Tai gal vis dėlto Kalbos komisija galėtų daugiau ir svariau prisidėti prie proceso koordinavimo, o ne rūpintis smulkių būrelių finansavimu?

Būtų daugiau naudos, nes reikia centro, kuriame būtų sutelkta informacija, o atskiras veiklos sritis galėtų kuruoti atitinkamos ministerijos, bet vykdydamos bendrą politiką, o ne kiekviena savarankiškai išrasdama dviratį.

Todėl sprendžiant šią netikėtai, kaip ir visos prakeikto karo pasekmės, Lietuvą užklupusią problemą, reikia žengti naujus ir galbūt netikėtus žingsnius.

Būtent Kalbos komisija galėtų imtis komutatoriaus, tiksliau – tinklo komutatoriaus (angl. network switch) – darbo valdant duomenų srautus taip, kad jie pasiektų reikiamą adresatą su mažiausiais praradimais ir maksimaliu greičiu.

Koordinuoti šiuo ypatingu metu valstybinės kalbos mokymo politikos įgyvendinimą. Beje, lietuvių kalbos komutatoriaus idėja dar pernai buvo argumentuota ir pasiūlyta Kultūros ministerijai.

Tyla. Kaip ir dėl visos keturių profesorių parengtos lietuvių kalbos politikos galimybių studijos, bet vietiniai ministerijos intelektualai nusprendė nei tos studijos, nei tuo labiau jokių pasiūlymų Vyriausybei neteikti – ir vėl priežastis aiški: į ministrus Simoną Kairį delegavo Laisvės partija.  

Reikalavimai kaip Sąjūdžio mitinguose sovietmečiu

Man yra tekę sakyti kalbas Sąjūdžio mitinguose. Siaubinga, bet tenka vėl kartoti tuos pačius reikalavimus. Nes mes ir vėl, lyg nė nebūtų buvę tų trijų Nepriklausomybės dešimtmečių, reikalaujame dabartinės Seimo daugumos ir jos Vyriausybės atsakomybės dėl valstybinės lietuvių kalbos politikos žlugdymo.

Nes mes vis dar nenorime Lietuvos be lietuvių ir be lietuvių kalbos, todėl siekiame, kad visiems būtų užtikrinama teisė ir sudaromos galimybės vartoti lietuvių kalbą Lietuvoje.

Autorė yra kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė, profesorė, Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ ir Nacionalinio susivienijimo tarybos narė