Disidentai ir disidentavimas. Pasaulyje ir Lietuvoje

Autorius: Michailas Bugakovas Šaltinis: https://bugakovasblogas.wordpr... 2023-05-03 20:04:00, skaitė 1051, komentavo 5

Bet kurioje visuomenėje ir bet kuriame amžiuje pokyčiai paprastai prasideda nuo disidentų mažumos. Ar tiesa, kad šie pokyčiai įvyko į gerąją ar blogąją pusę? – Istorikai dėl to ginčysis vėliau. Taip buvo ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu, kai pagoniškos senovės Romos imperijos platybėse mesijo pasekėjų buvo absoliuti mažuma. Tai tęsėsi viduramžiais, kai vienuoliai disidentai skelbė savo erezijas, o besiformuojančių mokslų atstovai skelbė savo atradimus. Tai tęsiasi iki šiol, kai amerikietiškai kapitalistinės globalizacijos žlugimo sąlygomis įvairios orientacijos opozicijos politikai patiria įvairių persekiojimų.

Tokio persekiojimo formos ir būdai taip pat skyrėsi priklausomai nuo istorinių laikotarpių ir valstybinių disidentų „nacionalinės medžioklės ypatumų“: nuo nukryžiavimo senovėje per viduramžių inkvizicijos gaisrus iki įkalinimo šiandien. Negana to, disidentai dažnai buvo ir vis dar patiria įvairių kankinimų, tiek fizinių, tiek moralinių – psichologinių.

Visais laikais patys disidentai turėjo iš esmės du būdus, kaip pasipriešinti antidisidentinei valstybės politikai: politinė emigracija ir disidentinės veiklos tęsimas svetimoje žemėje, arba įkalinimas ir įvairių disidentų kalėjimo dienoraščių, laiškų, laiškų į laisvę publikavimas, ir t.t. Laisva disidentinė veikla laisvėje ir savo šalyje – gana retas ir unikalus reiškinys, kuris įmanomas tik revoliucinių pokyčių laikotarpiu.

Faktas yra tas, kad represijos kaip pasipriešinimo valstybės politikai slopinimas, valstybinis disidentų persekiojimas yra ne tik neatsiejama, bet ir būtina bet kurios valstybės funkcija: ir JAV, ir Rusijoje, ir Kinijoje, ir Prancūzijoje, ir Baltarusijoje, ir Lietuvoje, ir bet kur. Nėra valstybės be represijų. Be to, visos valstybės siekia įvesti teisinį pagrindą savo represinei funkcijai, kurią oficialūs ideologai ir propagandistai, viena vertus, vadina teisine valstybe ir demokratija, o iš kitos – civilizaciniu ir kultūriniu-nacionaliniu tapatumu. Šiuo atžvilgiu svarbu pažymėti, kad keršto veiksmai prieš disidentus gali būti gana teisėti. Liūdnai pagarsėjusios stalininės represijos šia prasme buvo vykdomos tokiu būdu remiantis tuometiniais teisės aktais. Neatmetant humanitarinės ir žmogaus teisių represuotų disidentų problemos pusės, pastebime, kad klausimas čia yra gilesnis ir slypi tame, ar antidisidentinės represijos kiekvienu konkrečiu atveju yra pateisinamos ir ar jos prisideda prie tam tikros pažangos ar regreso. Nesvarbu, ar jos skatina progresyvų jos vystymąsi, ar priešingai, veda į degradaciją ir mirtį? Kaip žinia, kelias į pragarą dažnai būna grįstas gerais ketinimais. Visa tai, kas išdėstyta, vienodai tinka ir disidentinei veiklai – kaip sakoma, kurioje istorijos pusėje, teisingoje ar neteisingoje, atsiduria disidentai, kokius pokyčius jie skelbia ir skatina? Akivaizdu, kad ir čia reikalingas konkretus istorinis požiūris.

Kitas disidencijos kaip reiškinio problemos aspektas yra toks: kas yra optimaliau ir efektyviau disidentinės politinės veiklos ir politinės perspektyvos požiūriu – emigracija ar kalėjimas? Ar šis klausimas vis dar atviras? Istorijoje yra atvejų, kai grįžtantys emigrantai buvo revoliucinių permainų priešakyje, o iš įkalinimo įstaigų išleisti politiniai kaliniai tapo jų valstybių prezidentais. Arba atvirkščiai. Pabaigoje, kaip sakė poetas: „kiekvienas renkasi pats – moterį, religiją, kelią“. Kiekvienas disidentas skiriasi ne tik socialinėmis-politinėmis, bet ir asmeninėmis bei kitomis aplinkybėmis.

Lietuvoje, ypač disidentams opozicijos veikėjams, valdžia net padarė LR BK 118 straipsnio „Pagalba kitai valstybei veiksmuose prieš Lietuvos Respubliką“ pataisą. Dabar formuluojama taip: „Kas padėjo kitai valstybei ar jos organizacijai veikti prieš Lietuvos Respubliką – jos konstitucinę santvarką, suverenitetą, teritorinį vientisumą, saugumą ar ekonominę galią, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki septynerių metų“.

Plika akimi matyti, kad tai labai neaiški ir abstrakti formuluotė. Iš teisėsaugos praktikos žinoma, kad kuo abstrakčiau suformuluotas įstatymas, tuo daugiau galimybių jis atveria neteisėtiems veiksmams, t. y. įvairių institucijų ir valdžios pareigūnų bei politikų savivalei ir susidorojimui. O įvairūs „teisiniai niekučiai“, kuriais puošiama represinė valstybės politika, negali nuslėpti valstybės smurto esmės ir krypties bei pačios Lietuvos valstybės socialinės klasės ir civilizacinės bei geopolitinės esmės.

Be to, jo jėzuitiškas išprusimas pasireiškia ne tik „europietiškoje-demokratinėje“ jo represinėje antidisidentinėje politikoje, bet ir tikslingais net įkalintų iškilių disidentų persekiojimais. Lietuvoje jau seniai susiformavo politinė praktika priimti įstatymus konkrečiam asmeniui. Taip buvo per prezidento R. Pakso apkaltą, taip tęsiasi ir dabar garsiausio Lietuvos disidento Algirdo Paleckio, kalinčio dėl Lietuvos specialiųjų tarnybų sufabrikuotos „šnipų bylos“, atžvilgiu. Specialiai jam Lietuvos valdžios institucijos pakeitė bausmių vykdymo įstatymą, pagal kurį sugriežtinamos nuteistųjų įkalinimo sąlygos. Visų pirma, stabdomas arba ribojamas laiškų siuntimas ir gavimas, mažinamas skambučių ir apsilankymų skaičius, tikrinama visa korespondencija ir kt.

Algirdas Paleckis neabejotinai yra neeilinis reiškinys naujausioje Lietuvos istorijoje ir, galbūt, visoje potarybinėne erdvėje. Čia verta atkreipti dėmesį į 3 aspektus.

Pirma, jis yra pagrindinis ir savarankiškas opozicijos politikas. Be to, ne nupieštas politikas, o tikras opozicinis politikas. Jis jaučia ir girdi, mato visuomenės raidos tendencijas. Kartu jis turi pakankamai ideologinių, stiprios valios, organizacinių savybių rimtai politinei veiklai. Ir yra viena politikui išskirtinė savybė – jis sugeba aplink save vienyti ir į bendrą darbą įtraukti pačius įvairiausius žmones. Jis turi neabejotiną politinį talentą. Kad ir ką jis bedarytų, ką suformuluotų, tai iš karto įgauna socialiai reikšmingą mastą. Todėl oficialios institucijos jo taip bijo.

Antra, jis yra mąstantis ir puikus žurnalistas, publicistas ir politologas. Jis aiškiai ir vaizdingai išsako savo mintis ir nuomones, yra plačiai informuotas, puikiai valdo plunksną, rašo perkeltine prasme, argumentuotai, visada iki galo, visada kruopščiai įsigilindamas į klausimo esmę. Jo politologinis išsilavinimas nekelia abejonių, puikiai išmano istoriją, filosofiją, politiką, puikiai išmano tarptautinius santykius. Paleckis tikras kairysis intelektualas.

Trečia. Tai tikrai neįprastas žmogus. A. Paleckis gimė Berne (Šveicarija), studijavo Vilniuje ir Paryžiuje, vaikystėje su šeima kurį laiką gyveno Berlyne ir Maskvoje, dirbo Briuselyje. Apskritai jo, kaip asmenybės, formavimasis buvo labai tarptautinis. Kartu jis yra Lietuvos patriotas, subtiliai jaučiantis ir suprantantis savo tautos sielą ir tradicijas. Jis yra poliglotas, moka 5 užsienio kalbas, yra išauklėtas ir išsilavinęs žmogus. A. Paleckis yra tikras intelektualas klasikine to žodžio prasme, t.y. jis nerimauja ir galvoja, visų pirma, ne apie save, o apie paprastus žmones (kad ir kaip apgailėtinai tai skambėtų). Tai yra tikras intelektas. Tarpasmeniniame bendravime visada galima pajusti jo diplomatinę mokyklą ir patirtį. Santykiuose su žmonėmis jis yra subtilus ir taktiškas bet kokiuose ginčuose ir net konfliktinėse situacijose. Savo kritinėse pastabose, kaip taisyklė, jis niekada nebūna asmeniškas, nežemina ir neįžeidžia kitų žmonių. Galbūt vienas iš nedaugelio atvejų, kai jis nukrypsta nuo šios taisyklės, yra mūsų vadinamojo „patriarcho“ asmenybė. Bet tai suprantama, nes šio žmogaus asmenybė visiškai atitinka ir sutampa su jo intriguojančia destruktyviąja politika.

Kaip ir bet kurio gyvo ir aktyvaus žmogaus, jo pažiūros per gyvenimą patyrė tam tikrą evoliuciją. Tačiau jis visada yra tvirtas ir nuoseklus savo įsitikinimuose. Ne dėl visų jo politinių pozicijų galima ir reikia susitarti, tarp jo šalininkų yra žmonių, įsitikinusių kai kurių jo sprendimų klaidingumu, tačiau jo autoritetas ir politinis svoris yra visuotinai pripažintas faktas tiek tarp draugų, tiek tarp priešų.

Sudėtinga dabartinės politinės situacijos praktika nulemia bet kurio opozicijos politiko asmeninio likimo sudėtingumą. Kaip sakoma, pagal dabartinę politiką „neatsižadėk ubago lazdos ir kalėjimo“. Ypač kai žmogus visiškai klestinčią diplomatinę karjerą iškeitė į rizikingą ir nedėkingą disidento, opozicijos politiko likimą.

Kalėdamas vienutėje Algirdas Paleckis parašė knygą „Antrankiai minčiai“, kurią galima laikyti savotišku kalėjimo literatūros žanro tęsiniu, kurį kūrė daugelis panašiose aplinkybėse atsidūrusių politinių veikėjų – nuo Antonio Gramši iki Eduardo Limonovo. Kita vertus, pačioje Lietuvoje jau susiformavo savotiška kalėjimo-literatūrinė tradicija. Samizdato tvarka buvo išleistos savo laiku bausmę atlikusio disidento ir istoriko Valerijaus Ivanovo „Lietuvos kalėjimas“ ir LKP vado Juozo Kuolelio knygos „Pro kalėjimo grotas“. Jei išliks dabartinės visuomenės raidos tendencijos, gali būti, kad šis gana liūdnas kalėjimų rašytojų pavardžių sąrašas gali tęstis ir tęsis.

Algirdo Paleckio knyga parašyta per pusantrų metų (kaip tiksliai pažymi pats autorius - per 528 dienas) vienutėje. Tai iš esmės kalėjimo užrašai, laiškai ir apmąstymai Lietuvai aktualiais politiniais klausimais. Pagrindinis knygos turinys, kaip pats autorius rašo pratarmėje, susideda į dvi temines dalis: kalėjimo dienoraščius ir „šnipų bylą“. Be to, knygos stilius labai įvairus: tai gilioji analitika, ir filosofijos bei politikos mokslai, ir atvira publicistika, ironija, sarkazmas, groteskas ir galiausiai plati kalėjimo gyvenimo nepriklausomoje Lietuvoje panorama, į kurią šis „laisvas ir savarankiškas gyvenimas“ pamažu transformuojasi“. Bent jau autorius perspėja, kad jo knyga turi ir „praktinės naudos“ – kadangi „šiandien kiekvienas gali patekti į kalėjimo kamerą“. Nuo pat pirmo Algirdo Paleckio įkalinimo termino, Baltijos šalyse susikūrė visa kolonija politinių kalinių. Kažkaip savaime susiformavo metafiziškai reikšminga šio reiškinio samprata – „Baltlago archipelagas“. Ir kaip nekarta konstatuota, bet Algirdo Paleckio knyga virsta savotišku „ugdomuoju ir metodiniu vadovu“ žmonėms, atsidūrusiems tokio „salyno“ aplinkybėse.

Tam tikrais laikais būna netikrumo. Atrodo, kad dabar išgyvename kaip tik tokį istorinį etapą. Ir Algirdo Paleckio knyga simboliniu pavadinimu „Antrankiai minčiai“, ir jos turinys, nukreipia į klaikią orveliškojo fantazijos apie „minčių nusikaltimą“ perspektyvą, kuri, deja, tampa mūsų pasaulio realybe. Vienintelis paradoksas, kad viskas „teisėta“, visa tai vyksta „teisinėje demokratinėje civilizuotoje ir laisvoje“ valstybėje, apšviestoje Europoje.

Tačiau kitas šios situacijos paradoksas slypi tame, kad pagal dialektikos dėsnius priešybės dažnai virsta viena kita, o ta pati teisės norma, pasikeitus aplinkybėms, gali būti nukreipta visiškai kita linkme nei ta, kuria represinio įstatymo projekto autoriai numanė. Istorija rodo, kad kaltintojai dažnai tampa kaltinamais, o jų pačių parengta teisinė bazė yra gana tinkama jų baudžiamajam persekiojimui.