Kodėl Lietuvos Generalinio prokuroro pareigas pasisavinęs Andrius pradėjo tokį staigų puolimą prieš pedopartiją?

Autorius: Gintaras Furmanavičius Šaltinis: https://www.facebook.com/ginta... 2023-05-20 04:32:00, skaitė 1321, komentavo 1

Yra sakoma, kad kalbėjimas yra sidabras, o tylėjimas - auksas. Mes galime tik spėlioti, kodėl Lietuvos Generalinio prokuroro pareigas pasisavinęs Andrius pradėjo tokį staigų puolimą prieš savivaldybių tarybų narius ir ypač prieš švietimo ir mokslo ministrę Jurgitą Šiugždinienę. Ji juk konservatorė, kas mūsų valstybėje reiškia visišką imunitetą ne tik nuo teisėsaugos, bet ir nuo teisingos žiniasklaidos, kurią ir atstovauja minėtas asmuo. Pikti liežuviai plaka, kad teisingasis Andrius yra projektuojamas į ateities Lietuvos prezidentus, todėl per visokias juokingas apklausas, kuriose Ingrida su žirneliais yra įvardijama kaip geriausia premjerė, mes jau esame pratinami prie Andriaus reitingavimo šalia kitų kandidatų. Kaip dabartinis prezidentas daug metų atgal, būdamas skandinavų banko patarėju, taip pat buvo traukiamas į tokias pačias apklausas. Istorija rodo, kad tokie projektai dažnai pavyksta. Juk lygiai tokia pati schemutė suveikė ir KGB’istinės Dalios atveju. Ar matėte kada šiandieninį eurokomisarą Virginijų Sinkevičių tokiose apklausose? Ne. Tai va, pagalvokite, kodėl Andrius jose atsirado, o Virginijaus nėra.

Tikriausiai tik labai naivus žmogus patikėtų, kad aukščiau minėtas Andrius pats sugalvojo ir surinko medžiagą apie visose šešiasdešimtyje savivaldybių tarybų nariams mokamus pinigus. Jis yra tik tam tikrų politinių jėgų ruporas, turintis visas įmanomas auditorijas. Atkreipkite dėmesį, kad pastaruoju metu jo pilna visur, gal tik išskyrus šaldytuvą jūsų namuose. Visada sakau ir sakysiu: nenuvertinkime konservatorių strategų. Jie visada šaudo į tolimus taikinius. Gal tik situacijos su pedofilijos žvaigžde Kristijonu Bartoševičium nepavyko suvaldyti, bet matome, kaip ji tyliai grimzta į užmarštį. Tačiau juk klaidų nedaro tie, kurie nedirba. O pedopartijos strategai pluša išsijuosę.

Neatmeščiau galimybės, kad viso šio šaršalo, populiarumu jau beveik prilygstančio kasdien aprašomoms šimtmečio skyryboms, tikslas buvo Kauno meras Visvaldas ir jo komanda, eilinį kartą nušlavusi konservatorius jų tvirtovėje Kaune. (ne)Tvarka, kuria pasinaudojo ir švietimo ministrė, egzistuoja Kauno taryboje nuo neatmenamų laikų. Ji neužkliuvo ir konservatorių merui Andriui Kupčinskui, kuris nors ir neprilygo miesto griovimo tempais šauniam Remigijui iš Tauragės, bet nuostabų miestą Kauną kuro kolonėle tarp Vilniaus ir Klaipėdos stengėsi paversti netausodamas savęs. Aš ir pats, nuo 2007 metų dvi kadencijas buvęs Kauno tarybos nariu, gaudavau tas išmokas. Tuo metu jos buvo gerokai mažesnės, nei dabar, o po 2008 metų krizės buvo visai sumažintos. Tikslios sumos nepamenu, bet tikrai galiu pasakyti, kad mano išlaidos būdavo kur kas didesnės, nes į posėdžius Kaune tekdavo kas savaitę važinėti iš Vilniaus ar iš Visagino, kuriame tuo metu dirbau. Kompiuterio pirkti man nereikėjo, jį duodavo savivaldybė, tuo tarpu telefonus naudojome nuosavus.

Grįžkime prie ministrės, kuri tikrai netikėtai ne tik sau pačiai, bet ir premjerui tapo Andriaus taikiniu. Kol dar nebuvo paviešinta Jurgitos Šiugždinienės pavardė, vyriausybės vadovas trankėsi skambiais pareiškimais: „I.Šimonytė iš pradžių pareiškė, kad jei informacija apie neskaidrų lėšų naudojimą pasitvirtintų, ministras ar ministrė privalėtų trauktis: „Jeigu pasitvirtintų, kad tai yra tiesa, tuomet, manau, čia didelių diskusijų net nebūtų.“ Artimos premjerui aplinkos žmonės teigia, kad ji buvo šventai įsitikinusi, kad prokuroro pareigas prisiėmusio Andriaus taikiniu bus dešinysis kultūros ministras Simonas Kairys, taip pat kelias kadencijas praleidęs Kauno miesto taryboje. Tai būtų buvęs puikus koziris politiniame turguje, kuriame, artėjant rinkimams vis labiau nesukalbami darosi ne tik vaikai iš Laisvės partijos, bet ir senojo Gentvilo liberalai. Sužinojusi, kad Andriaus taikiniu tapo partijos kolegė, Ingrida staiga pakeitė retoriką ir primindama geriausias Algirdo Butkevičiaus tradicijas, antradienį po pietų pareiškė: „Aš nemanau, kad mano nuomonė pasikeitė. Pirmiausiai, tai nebuvo taip, kad švietimo ministrė, išeidama į Vyriausybę, pasiėmė 14 tūkstančių iš Kauno miesto savivaldybės kasos. Ministrė mane patikino, kad ji pagal tą tvarką už tas gaunamas lėšas kas mėnesį atsiskaitė taip, kaip tvarka reikalavo. Aš nematau pagrindo ja netikėti. Ji pati paprašė, kad tos ataskaitos būtų paviešintos – kaip turbūt ir kitų tarybos narių ataskaitas būtų gerai paviešinti. Tokiu atveju turbūt į visus klausimus būtų galima atsakyti iki galo“.

Andrius nenurimo ir ministrė paviešino savo ataskaitas. Prie visos mano nuoširdžios nemeilės konservatoriams, geriau ji būtų to nedariusi. Iš paviešintų ataskaitų mes sužinojome daug naujo: man buvo staigmena, kad birželis ir rugsėjis turi po 31 dieną, nors šešis dešimtmečius aš galvojau, kad po 30. Tą patį sako ir kalendorius. Bet juk tik vatnykai ir Kremliaus troliai netiki konservatorių skleidžiama tiesa. Patikėjo ir Ingrida. Po pokalbio su ministre ji mums paaiškino: „Žinoma, kad aš su ministre kalbėjausi, kokios tai buvo išlaidos. Ji man aiškiai paaiškino, kad, pavyzdžiui, kai ji pradėjo dirbti taryboje, jai buvo reikalingas kompiuteris, spausdintuvas ir kiti dalykai, kurių ji tam darbui neturėjo.” Premjeras tikriausiai tiki ir Kalėdų seneliu: mokslų daktarė, KTU prorektorė ir laikinoji rektorė, dabartinė Švietimo ministrė iki savo karjeros Kauno miesto taryboje neturėjo nei kompiuterio, nei spausdintuvo, nei mobilaus telefono.

Ministrė nesustojo ir sekė pasakas toliau. Juk reikia būti tobulu vairuotoju, minimum tokiu, kaip Lewis Hamilton, kad 2020 metais du ketvirčius iš eilės transporto išlaidos sudarytų lygiai po 1100 eurų. O Ingrida ir toliau ja tikėjo: „Todėl pagal dabar turimą informaciją nėra pagrindo daryti išvadą, kad būdama tarybos nare J. Šiugždinienė piktnaudžiavo Tarybos nariui priklausančiomis išmokomis ar kad elgėsi kitaip neteisėtai“. Netikėjo tik Andrius, kuris, atlikęs kelis penktos klasės aritmetinius veiksmus, Ingridai ir mums pranešė: „Tai reiškia, kad mes turime tiesiog tikėti, kad ji iš tikrųjų neišvažiuodama iš Kauno ir vykdydama tarybos nario funkcijas per ketvirtį nuvažiavo 12 000 kilometrų. Arba 4000 kilometrų per mėnesį. Grubiai 200 kilometrų per darbo dieną. Per karantiną, kai tarybos posėdžiai vyko nuotoliu ir susitikimai su rinkėjais nebuvo galimi“. Patikėjote? Aš tai ne. O Ingrida tiki.

Konservatorių moterys tikriausiai nežino seno, kaip pasaulis seksistinio posakio: moteris visada gali pasirinkti, ar ji nori būti teisi, ar laiminga? Gal todėl, kad jos visada nori būti teisios, konservatorių moterys labai mažai panašios į laimingas. Pavardžių nevardinsiu. Ir ne etikos sumetimais - vietos gaila. Pažiūrėkite patys. Ministrei, vietoje to, kad įsistačius kiaulės akis mums meluoti, tereikėjo prisipažinti, kad ji naudojo tas lėšas, atsiprašyti ir nutilti, užuot įrodinėjus mums nesąmones . O ji vis kalbėjo, kalbėjo ir kalbėjo… „Visada sąžiningai atsiskaitau, sąžiningai dirbu ir nesuprantu, kodėl turėčiau atsistatydinti”, - sakė ji žiniasklaidai.

Pabaigai - Ingridos gyvenimo mokytojo citata:

„– Jėzus Kristus taip pat buvo nekaltas, – tarė Šveikas, – bet ir jį nukryžiavo. Niekas niekur niekada nekalto žmogaus negynė. „Užčiaupt žabtus ir tarnaut ! “ – kaip kariuomenėje sakydavo. Ir ką daugiau bepridursi.”

Jaroslav Hašek, „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“