Antanina Strumilienė: Mes - lietuviai. Mūsų nedaug, bet mes - nerealūs

Autorius: Antanina Strumilienė Šaltinis: https://minfo.lt/nuomones/stra... 2023-06-19 21:15:00, skaitė 327, komentavo 4

Mes - lietuviai. Mūsų nedaug, bet mes - nerealūs.

Gyvenimo kaprizus mes iškenčiame lyg dantų skausmą.
Mes džiaugiamės tuo, ką turime, ir atrandame daugybę priežasčių, dėl ko verta džiaugtis.

Mes turime laiko patvirtinimą, kad esame išmintingi ir stiprūs.
Per sausrą mes laistome širdyje žaliuojantį medį ir tikime, kad lakštingala ten tikrai atskris.

Kiekviena lietuvė moteris turi tris amžius: paso, biologinį ir dvasinį ir gerai žino, kad gyvenimas - tai ne pragyventų metų skaičius, o jausmų ir patirties gausa.
Lietuviai nepasiduoda ir neleidžia, kad likimo pirštai nutrintų šypsenas nuo jų veido.
Net atsidūrę "senatvės vienuolyne" mes džiaugiamės visomis Dievo dovanomis, kurių esame tikrai verti.

Mes mokame daugybę gražių lietuviškų dainų, kurias kartą padainavus daugiau nieko negali padaryti, kaip tik padainuoti jas dar kartą ir padaryti tai daug garsiau.

Lietuviai - palaiminti, nes jie tiki nematę…

Lietuviai, sulaukę vasaros, būna laimingi.

Laimingi, jeigu vakare mato raudoną tarytum ugnies kamuolys besileidžiančią saulę.

Laimingi, jeigu atranda laiko pasigrožėti gėlės žiedu ar paukščio skrydžiu debesų link.

Laimingi, jeigu ką nors myli.

Laimingi, jeigu vaikščioja po miestą, kalba, liečia, uosto, gėrisi, pyksta, liūdi, apgailestauja, atsiprašinėja, svajoja, pasižada būti geresniais…

Laimingi, jeigu prisiekia daugiau negerti, neapgaudinėti, nemeluoti, sakyti tiesą, vien tiesą.

Laimingi, jeigu turi darbą, stogą virš galvos, kuklų duonos kąsnį.

Laimingi, jeigu nelaidoja mylimųjų, artimųjų, jeigu nepatenka į baisias katastrofas, kalėjimus ar siaubingą karo lauką…

Bet net ir tie, kurie nusidėjo tautai, kurie apsivogė, prisimelavo, apgavo, prisidarė gėdos, net ir tie, kurie sėdi už grotų ar sunkiai serga - jaučiasi laimingi, sulaukę vasaros ar paprasčiausio lietaus.

Juk jie išliko: vieni - valdžioje, kiti - ištvėrė ir nemirė sunkiose kančiose, išgyveno, nenusižudė, nebuvo nužudyti.
Juk jeigu lietuvis turi galimybę pamatyti šviesų vasaros veidą bent pro langą - jam to pilnai užtenka. Tiesa, yra niūrių veidų, nesuvaidinto liūdesio, yra pykčio ir nevilties žmonių akyse: Lietuvoje įsigalėjo ciniška, neadekvati valdžia, siautėja "edukuotas" jos chamizmas.
Yra žmonių, kurie dabar stovi ir galvoja: "Ar yra žemėje bent vienas, kuris mane apkabintų?"

Meilės stygius, biurokratinis terorizmas, valdžios cinizmo manifestacijos, maži žmonių atlyginimai, dar mažesnės neįgaliųjų pensijos, sunkios darbo sąlygos jaunimui, darbdavių išsikalinėjimai, mobingai, konfliktai šeimose, skyrybos, netikėti praradimai, blogis, pasivadinęs taip kvailai - "geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvai", "šaika", žmonių gyvenimus verčianti pragaru, - mums kas nors nemalonaus vis nutinka, apie ką vakar net negalėjome pagalvoti, ko nesitikėjome.
Kartais lietuvis susapnuoja kokį nors šlykštų sapną, kuris, žiūrėk, ima ir išsipildo.
Tačiau - jeigu 4 metus iškenti vietinių "talibų" valdymą, jeigu tai nuryji lyg karčią tabletę, jeigu išgyveni, atsidūręs ant operacinio stalo, jeigu ištveri mylimo žmogaus išdavystę…

Tada gyvenimą sugadina kažkokios smulkmenos: sekmadienį gerokai prisvilinau puodą - užkaičiau bulves ir sėdau rašyti. Rašau ir jaučiu: kažkas svyla. Galvoju: "Lauke kaimynai ką nors kepa."

Ir staiga tik BAC - prisiminiau: " Bulvės. Mano bulvės"…
Iš bulvių, žinoma, liko tik nuodėguliai, bet užtat kiek parašiau…
Šiaip, aš, kaip ir kiekvienas lietuvis, nesu beviltiška. Kai kas pakelia ūpą - išsiverdu pikantišką sriubą. Bet dabar vasara ir maisto norisi kitokio: rausvo, oranžinio, žalio, gaivaus, kvapnaus…

Prisimenu vaikystę ir kartais užsimanau "mutinio".

Kai jo paragauju, tada tikrai suprantu, kad pagaliau - stojo vasara.
Kai žiauriai kaitina saulė, gera žiūrėti į gulbių pulkus Nemune, į nesiliaujančią vandens srovę.
Tokiomis akimirkomis gimsta įvairiausių minčių, atrodo, lyg skaitytum kokią gerą knygą.

“Atrodo, verti puslapį po puslapio ir nori, kad ta knyga niekada nesibaigtų", - kadaise sakė viena rašytoja.

Vasara graži visur: Kauno gatvėse, Vytauto kalne Birštone, nuošaliame Lietuvos kaime, gūdžiame miške…

Visur ji mums šypsosi, glosto, guodžia - pavargusius, sausros iškankintus, amžinai susirūpinusius. Šiandien būtinai nusišypsokite vasarai. Trumpam pamirškite rūpesčius, darbus, įsipareigojimus, pažadus…

Skaitykite gražią gerumo, meilės, saulės, vėjo, upės ir gėlių knygą. Verskite puslapį po puslapio ir tegul ta knyga niekada nesibaigia.