Prieš 17-ą metų NATO "gynybinio" aljanso smogikai pradėjo Jugoslavijos bombardavimą

Autorius: Elena Guskova Šaltinis: http://koment.lt/?q=node/289... 2016-03-25 21:00:51, skaitė 4147, komentavo 1

1999 metų plakatas, Europa
Vakarietiškas civilizatorius diegia Jugoslavijai demokratijos vertybes

Prieš 17 metų 1999 kovo 24-ą dieną JAV vadovaujamos Šiaurės Atlanto Gynybinio(?!) Aljanso pajėgos užpuolė Jugoslaviją (Serbiją ir Juodkalniją) ir 78 dienas bombardavo šalį. Prieš tai, kaip ir Libijoje, virš šalies uždarė oro erdvę tam, kad serbų aviacija negalėtų pasipriešinti ir NATO galėtų nebaudžiama mėtyti bombas. Visi NATO veiksmai buvo vykdomi BE JUNGTINIŲ TAUTŲ ORGANIZACIJOS LEIDIMO, kuris yra privalomas JTO šalims-narėms, teigiančioms, kad jų karinė intervenciją į užsienio valstybę "užtikrins taiką" ir "išgelbės civilius gyventojus".

Jugoslavijos žmonių žudyme dalyvavusios NATO šalys - JAV, Prancūzija, didžioji Britanija, Italija, Vokietija - iš viso 19 "civilizatorių" valstybių pasielgė lygiai taip pat kaip šiandien elgiasi Irako ir Levanto Islamo Valstybės teroristai, spjaunantys į bet kokius tarpvalstybinius susitarimus. Pateisinti šių veiksmų negalima.

---
Filmas rusiškai: http://doc.rt.com/filmy/zashto/
---

Visos pasaulio masinės informacijos priemonės 1998-1999 m. rašė, kad tarptautinės organizacijos, panaudodamos NATO, turi įsikišti į Jugoslavijos įvykius, kadangi Kosove pažeidžiamos albanų teisės, Serbijos valdžia vykdo etninius valymus, naikinami taikūs gyventojai.

Įsikišimo į Kosovo konfliktą pateisinimui, o faktiškai NATO iškeltų uždavinių sprendimo pateisinimui, Vakarų propaganda naudojo keturis argumentus:

1. Kosovo albanai neturi autonomijos.

Šis argumentas neatlaiko jokios kritikos, nes autonominė Kosovo sritis ir Metochija visada turėjo autonomiją, pradedant nuo 1946 m. Ir 1990 m., kai Serbija pakeitė Konstituciją, Kosovas išsaugojo plačią autonomiją, tiesa, šiek tiek sumažintą, neleidžiančią sričiai pretenduoti į savarankiškumą užsienio politikoje.

2. Albanų gyventojų priespauda, vyriausybės vykdomi sankcionuoti etniniai valymai.

Albanų gyventojų etninio valymo nebuvo. Per paskutinius 30 metų albanų gyventojų skaičius krašte pastoviai didėjo ir 1998 m. pagal oficialius Jugoslavijos statistikos tarnybos duomenis buvo 917 tūkst. gyventojų arba 66 %nuo viso gyventojų skaičiaus. Patys albanai mano, kad krašte jų yra apie 2mln. Atvirkščiai, nuo 1981 m. vyko serbų gyventojų iškeldinimas, kurį vykdė albanai. 10 –o dešimtmečio pradžioje serbų skaičius sumažėjo 9%. Šioje nedidelėje provincijoje nuo seno gyveno 72 tūkst. musulmonų (bosnių), 21 tūkst. turkų, 97 tūkst. čigonų. 

3. Būtinumas į Jugoslavijos teritoriją įvesti vakarietiško tipo demokratiją ir pašalinti S.Miloševičiaus „kraugerišką diktatūrą“.

Tokio pobūdžio argumentai tuo metu jau tapo „Vakarų demokratijos“ klišėmis. Jos buvo taikomos, pavyzdžiui, Baltarusijoje, kitose valstybėse. Lengva sugriauti šiuos argumentus: Jugoslavija (vėliau Serbija ir Juodkalnija) jau nuo 1990 m. veikia kaip valstybė turinti daugiapartinę sistemą; Jugoslavijoje demokratija vystėsi ekstramaliomis sankcijų sąlygomis, esant ekonominei ir politinei blokadai, kuriuos valstybei primetė Vakarai; tik išlaisvinus valstybę nuo sankcijų ir suteikus jai pilną laisvę būtų sudarę sąlygas tautai pačiai spręsti, kokį vadovą jai rinkti.

Iš tiesų konflikto esmė buvo visai dėl kitų priežasčių. Kosovo albanai vykdė teritorijos etninio valymo programą ir atsiskyrimą nuo Jugoslavijos, pasinaudodami terorizmo metodais – serbų žudymas ir iškeldinimas; serbų kaimų blokada; lojalių albanų, kurie nenorėjo kariauti, žudymas arba gąsdinimas nužudyti; taikių gyventojų grobimas įkaitais; milicijos ir armijos patrulių užpuolimai. 1998 m. albanai paėmė ginklus, norėdami ginkluotu būdu atsiskirti nuo Jugoslavijos. Serbijos tikslas buvo teritorijos vientisumo išsaugojimas. Jugoslavijos vadovybė atkakliai priešinosi Kosovo savarankiškumui, nes žinojo, kad po to seks jo atsiskyrimas. Deja, šiame konflikte "civilizuotieji" Vakarai stojo į albanų pusę.

Aljansas turėjo uždavinius – sunaikinti Jugoslavijos karinio-ekonominio potencialo bazę, pirmiausia, smūgiais iš oro sunaikinant priešlėktuvinės gynybos sistemą, užgniaužti sausumos pajėgų pasipriešinimą, palaužti moralinę gyventojų dvasią ir sukelti jų maištą prieš šalies vadovybę, izoliuoti Kosovą nuo Serbijos. Tarp NATO karinių tikslų buvo: naujo aukšto tikslumo ginklo išbandymas, naujų aviacijos sistemų ir ginkluotės išbandymas, jų panaudojimo kare taktikos atidirbimas, įvairių pajėgų, kurios įtraukiamos į operaciją, tarpusavio organizavimas, o taip pat susikaupusių pasenusių ginklų panaudojimas.

Agresija truko 78 dienas. 19 labiausiai išsivysčiusių valstybių, kurios dalyvavo šioje akcijoje, ekonominis potencialas 679 kartus viršijo Jugoslavijos. Buvo atakuojama visa Jugoslavijos teritorija. Koviniai lėktuvai atliko, pagal NATO duomenis, 35 tūkst., o pagal Rusijos duomenis, apie 25 tūkst. skrydžių. 75 % visų aljanso operacijų įvykdė JAV pilotai, Prancūzijai teko 11%, Italijai - 5,3%, Didžiajai Britanijai - 4,8% ir Vokietijai - 2,1% (1).

Aviacijos operacijas palaikė karinė jūrų grupuotė, kuri turėjo tris lėktuvnešius, 6 povandeninius laivus, du kreiserius, 7 eskadrinius minininkus, 13 fregatų. Viduržemio jūroje plaukiojo 4 stambūs desantiniai laivai, kuriuose buvo 10 tūkst. jūros pėstininkų. NATO lėktuvai atliko 2300 oro  smūgių į 995 objektus. Į Jugoslavijos teritoriją paleista daugiau kaip 3000 sparnuotųjų raketų, numesta apie 25 tūkst. (pagal kai kuriuos duomenis – 79 tūkst.) tonų sprogmenų (2).

Tuo pačiu metu eilė tarptautinių organizacijų Jugoslavijos atžvilgiu stiprino sankcijas. Balandžio pabaigoje ES Taryba vienašališkai priėmė sprendimą uždrausti naftos ir naftos produktų tiekimą Jugoslavijos Federacinei Respublikai ir pakvietė kitas valstybes prieš šią šalį taikyti panašias priemones. JAV vienašališkai paskelbė, kad Jugoslavijos turtas jos teritorijoje yra įšaldomas.

Jugoslavijos bombardavimo padariniai buvo liūdni. Iš viso buvo sugriauti 22 tiltai ir sugadinta 12, nuo žemės paviršiaus nušluota 50 fabrikų ir gamyklų, sugadintos aštuonios elektrinės, septynios geležinkelio stotys, šeši aerodromai, daugybė kelių, sutrikdytas darbas arba sugadinta 20 teletransliatorių ir relių, daug televizijos ir radijo stočių. Buvo visiškai sugriauti keletas tūkstančių butų ir privačių namų, trys televizijų centrai, 17 ligoninių, 35 fakultetai, 2 tūkst. mokyklų. Sugriovus gamyklas ir fabrikus daugiau kaip pusė milijonų piliečių neteko darbo. 2 mln. žmonių neteko pagrindinių pragyvenimo šaltinių (3).

  
NATO (konkrečiai - JAV) pilotai treniruodavosi naikindami civilinius objektus bei persekiodami ir žudydami serbų pabėgėlių kolonas.
Už šiuos karo nusikaltimus NĖRA NUBAUSTAS NĖ VIENAS NATO "gynybinio" aljanso žudikas

Prieš Jugoslavijos žmones NATO panaudojo uždraustas karines priemones ir ginklus, tokius kaip kasetinės bombos. Kalbama apie ypač žmonių gyvybei ir sveikatai pavojingas ginklų rūšis, kurių padariniai yra rimtesni ir nežmoniški, lyginant su klasikinėmis ginklų rūšimis. Iš viso ant Jugoslavijos buvo išmesta 152 konteineriai su 35.450 kasetinėmis bombomis. Tik per antskrydžius, kurie vyko nuo kovo 25 d. iki gegužės 15 d., žuvo 200 žmonių ir buvo sužeista daugiau kaip 450. Sviediniai su grafitiniu elektromagnetiniu užtaisu buvo numesti ant šiluminių elektrinių – Obrenovaco, Kostolaco, Novi Sado, Nišo, Baina Bašto, o taip pat ant elektros ūkio įrenginių Laikovace, Resnike, Leštane ir Bežanisko Kose. To padariniai buvo – daugiau kaip 5 mln. gyventojų neteko elektros ir vandens (4). Šaliai buvo padaryta milžiniška žala. Buvo sunaikinti ištisi gyvenamieji rajonai, tame tarpe mokyklos, ligoninės. NATO taikinyje atsidūrė ūkio ir gamybiniai objektai, transporto infrastruktūra. Žuvo apie 2000 civilių gyventojų, apie 7 tūkst. žmonių buvo sužeisti, iš jų 30% buvo vaikai. Materialinė žala Jugoslavijai siekė daugiau kaip 200 mlrd. dolerių.

Bomborduojami buvo ne tik kariniai objektai, bet ir kultūros paminklai, viduramžių vienuolynai ir šventyklos, nacionaliniai parkai ir draustiniai, kuriuos saugo UNESCO: dalinai arba visiškai sugriauta 18 stačiatikių cerkvių ir katalikų bažnyčių bei vienuolynų, Džakovicoje labai sugadintas tiltas - IV a. istorinis paminklas, sugadinta Petrovaradinsko tvirtovė, Durmitoro nacionalinis parkas ir daugelis kitų objektų. Nukentėjo keletas dešimčių kultūros paminklų Kosove ir Metochijoje (5).

Iki šiol NATO vadovybė už savo veiksmus nebuvo patraukta atsakomybėn. Atvirksčiai, Jugoslavijos scenarijus pripažintas sėkmingu ir dabar taikomas kitose valstybėse, šiuo metu – Libijoje.

---

(1) Manačinskij A. Jugoslavija: prigovor vynesen. K.: Leid. namai „Rumb“, 2005. pusl. 169.

(2) Jugoslavija na poroge 2000 goda: Dokumenty, fakty, svidetelstva, mnenija.- M.: RIA "Novosti", 1999.- pusl. 144; Prestuplenija NATO v Jugoslavii. Dokumentalnyje svidetelstva. T.1. 1999. – M.- Belgrad, 1999; JTOdokumentas. Е/1999/98; Šurygin V. Urok agresoru // Zavtra. – M., 2000. – Nr. 19 (336).- pusl. 4; ITAR-TASS, 1999. – birželio 16 d. // www.tass.ru.

(3) Jugoslavija na poroge 2000 goda: Dokumenty, fakty, svidetelstva, mnenija.- M.: RIA"Novosti", 1999.- pusl. 144;

(4) JTO dokumentas. Е/1999/98; Memorandumas dėl nehumaniško ginklo taikymo NATO agresijoje prieš Jugoslavijos FR. Belgradas, 1999 metų gegužės 15 d. //  Jugoslavijos Federacinės Respublikos ambasados informacinis biuletenis. M., 1999. gegužės 17 d. Nr.80.

(5) JTO dokumentas. S/1999/377.