Perversmo Nigeryje paslaptis

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2023-08-13 08:27:00, skaitė 688, komentavo 7

Na, viskas lyg aišku. Nigeris užsimanė panaikinti kolonijinę santvarką. Už savo uraną jis panoro gauti 218 dolerių komercinę kainą, o ne 11, kaip kad visą tą laiką jam mokėjo prancūzai.

Nigeris panoro pats nuspręsti, su kuo jam sudaryti pelningus kontraktus, o ką pasiųsti trijų raidžių kombinacijos kryptimi. Tačiau 1961 metais sudaryta sutartis su Prancūzija prezidento De Golio asmenyje jam tokios teisės nesuteikė. Na, visa tai ir taip aišku...

"Wagner" jau ten, Prigožinas iš ten jau trimituoja kariniu orkestru, o Rusijos Užsienio reikalų ministerija pareiškia, kad mes čia nė prie ko,  nieko bendro su tuo neturime, padėti Nigeriui nesiruošiame, tegul patys aiškinasi, kas jiems yra geriau... Na o ką dar daugiau turėtų pasakyti Rusijos Užsienio reikalų ministerija...

Tik štai dabar reikėtų pažvelgti kas vyko 8 prieš metus. 2015 metų rugsėjo 30 dieną Rusijos kariuomenė įžengia į Siriją. Ar prisimenate – dėl kokios priežasties? Na, visiems buvo paaiškinta, kad sunaikinti islamistus-teroristus jų pačių irštvoje, čia, Sirijoje. Kad tai geriau nei vėliau kovoti su "islamo valstybe" ISIS-IGIL prie Rusijos sienų arba, kas yra dar blogiau, šių sienų viduje. Ir dar - kad patys sirai kreipėsi į Rusijos Federaciją pagalbos, o ji nusprendė padėti draugiškai jai liaudžiai. 

Ir čia – viskas taip... Tik štai už visų tų, be jokios abejonės svarbių ir svarių priežasčių, slypėjo dar viena, reikia manyti, daug svarbesnė priežastis. Geopolitinė. Gejropa nusprendė nutiesti pas save dujotiekį iš Kataro. Ir štai, atsitik tu man taip - tikras kiaulystė dėsnis, šis dujotiekis galėjo praeiti tik per Sirijos teritoriją.

Jei šis dujotiekis būtų buvęs nutiestas - Rusijai ekonomiškai tai būtų labai stipriai atsiliepę. O ir politiškai - taip pat.

Ir štai dabar grįžkime atgal į Afriką. Po to, kada Gejropa nusprendė atsisakyti rusiškų dujų, jai, žinoma, skubiai prireikė alternatyvos. Alžyro dujų vos vos pakanka Pietų Europai.Pindosinės dujos – nors ir labai draugiškos ir demokratiškos, tačiau labai brangios. Ir štai jevropeicai sukūrė grandiozinį projektą. Dujotiekis iš Nigerijos – per Sacharą. Idėja nėra nauja, apie ją jau ir anksčiau buvo kalbama, tačiau dabar jau išmušė jos valanda.

Pagal ištirtas dujų atsargas Nigerija lenkia net Alžyrą - penktą pagal dydį eksportuotoją pasaulyje. Dar daugiau, Nigerijoje yra net daugiau dujų nei Venesueloje – 5,7 trilijono kubinių metrų. Ir tai yra 8-oji pasaulinio dujų reitingo eilutė. Palyginimui, pavyzdžiui, Norvegijoje, kuriai meldžiasi visa Gejropa, yra 2 trilijonai kubinių metrų.

Trumpai tariant, Nigerija yra turtinga dujų atsargomis, tik štai bėda - aplink ją nėra tiek turtingų kaimynų, kuriems būtų galima parduoti tokį dujų kiekį.

Nors pati Nigerija yra gana didelė šalis (210 mln. žmonių – 1 vieta Afrikoje ir 6 vieta pasaulyje), tačiau šis projektas jai būtų tikras proveržis. Ir štai dabar jevropeicams to labai reikia. Apskritai sutarėme. Na aplamai, buvo susitarta, sumušė rankomis. Numatė maršrutą. Buvo suteiktas pavadinimas – „Trans-Sacharos dujotiekis“. Per visą Sacharą. Toliau dar  - per gilią Viduržemio jūrą.

Jei tiesia linija - tai 3000 kilometrų, tačiau reikia tiesti per Alžyrą, tada - į Maroką ir galiausiai - į Italiją ir Ispaniją. Jau pramintais keliais. Įsijungiant į jau pastatytą dujų transportavimo sistemą.

O dabar – dėmesio! Žvelgiam į žemėlapį !

Oi! Ir ką gi mes čia matome! O juk pakeliui – Nigeris! Kurio niekaip neapeiti, nei iš kairės, nei iš dešinės.

Kaip kino klasikoje...

Ir ką gi galima pasakyti šioje vietoje? Pamenate kada pačioje Rusijoje, beveik jau kitą dieną po „Nord Stream“ dujotiekių susprogdinimo, tiek ir ne Rusijoje, kada buvo reikalaujama, kad Vladimiras Putinas nedelsiant (!), va tuoj pat (!) nupirdolintu visus buvusios didžiosios Britanijos povandeninius kabelius, tačiau jis to nedaro – buvo kalbama apie jo silpnumą. Apie Rusijos valdžios silpnumą. Apie visų raudonų linijų kirtimą, į kurią Rusija niekaip nereaguoja. Kur tai matyta!

Tačiau pas Putiną yra toks įprotis. Ir tokia taktika. Jis žaidžia ilgam – ir iš karto stambiu mastu. Jis nesismulkina su tokiais šūdniekiais kaip visi tie povandeniniai kabeliai, kuriuos galima atstatyti per tris dienas. Jis monotoniškai vysto ir plečia BRICS, į kurią ketina įtraukti dar keliolika šalių (nors, aukščiausiojo lygio susitikimo išvakarėse Pietų Afrikos duomenimis, norinčiųjų yra daugiau nei dvidešimt) ir taip nugalėti dolerį. Pagrindinį ir tol nepralenkiamą USA-Pindostano ginklą.

Kaip pasielgti su Gejropa – manau, galima padaryti išvadą iš aukščiau aprašyto scenarijaus.

Kada reikia apskaičiuoti, ką reikia padaryti rytoj, kad atsakyti į eilinį pindosų ir jevroropeicų bezpridielą, V. Putinas apskaičiuoja penkerius ar dešimt metų į priekį. Ir kalbėti apie tai negalima. Kad nebūtų atskleistos pozicijos ir priešas negalėtų persigrupuoti.

Tame ir yra aukščiausiojo lyderio jėga, stratego stiprybė.

Visa tai galima iliustruoti vienu žinomu istoriniu faktu.

1945 metų pavasaris. Suskambo maršalo Žukovo telefonas. Skambinusysis turėjo skubių, degančių, neatidėliotinų naujienų! Vokietijos generalinio štabo viršininkas Krebsas pranešė, kad Hitleris nusižudė. Be to, buvo pagarsintas Gebelso laiškas šiuo klausimu ir pačio Hitlerio testamentas. Žukovas, nepaisydamas nakties meto, pradėjo skambinti Stalinui į vilą.

Vilos komendantas pranešė, kad Vadas tik neseniai atvyko iš naktinio pasitarimo Generaliniame štabe, kietai miega ir liepė jo nežadinti. Žukovas vis laikėsi savo – jam labai jau norėjosi nudžiuginti vadovybę geromis naujienomis.

Galiausiai Stalinas priėjo prie aparato. Vado balsas buvo duslus ir mieguistas. Žukovas pradėjo bravūriškai raportuoti, kad Hitleris nustipo, o Gebelsas savo žinioje prašo paliaubų!

Kiek bebūtų keista, bet ši informacija Vado visai nenudžiugino:

– Tai ne naujiena, drauge Žukovai, o absoliučiai neišvengiama istorijos eiga. Kur dar jam buvo dėtis po viso šito? Neverta buvo žadinti.

- Bet, drauge Stalinai...

– Jums, kaip maršalui, reikėtų suprasti – Hitlerio vaidmuo jau nereikšmingas! Yra jis, nėra jo – tai nebesvarbu. O šios paliaubos yra dar eilinė apgaulė. Jokių derybų – tik besąlyginė kapituliacija. Nors ir Krebsas, nors bet kas kitas – jiems liko savaitė, daugiausia – dvi. Va ir raitosi kaip žalčiai keptuvėje. Neskambinkite dėl tokių smulkmenų. Labos nakties!

Taip ir liko stovėti apstulbęs maršalas Žukovas su telefono rageliu rankoje. Nudžiuginti nepavyko, Vadas kaip visada situaciją suprato daug giliau, nei karo vadai. Vado prognozė taip pat pasitvirtino, po savaitės buvo pasirašyta besąlygiškas fašistinės Vokietijos kapituliacija!

Galbūt todėl, beje, ir tos fašistinės banderovcų irštvos Kijeve Rusija neliečia. Ar ji yra kaip tokia, ar jos nėra, tai jau nebesvarbu. Baigtis jau yra nulemta...