Visuomenės aktyvumą nužudė sistema

Autorius: Respublika.lt Šaltinis: http://versijos.lt/visuomenes-... 2016-04-25 19:35:23, skaitė 2386, komentavo 1

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje parašyta, kad mūsų valstybę kuria Tauta. Gali būti, kad daugelis gyventojų tai jau pamiršo, mat ginti savo teises ir geresnį gyvenimą ryžtasi jau retas, o tas, kuris dar neabejingas Lietuvos ateičiai, greitai užgesinamas sistemos.

– Jūsų iniciatyva du mėnesius rinkti parašai prieš priverstinę imigraciją, siekiant pakeisti Seimo priimtą įstatymą Dėl užsieniečių teisinės padėties. Nors ne tik įvairios organizacijos, bet ir kai kurie politikai garsiai kritikuoja pabėgėlių kvotas ir pritaria jūsų idėjai, parašų visgi surinkta vos kiek daugiau nei 35 000. Ko pritrūko? – „Vakaro žinios“ paklausė vieno iš asociacijos „Nacionalinis interesas“ iniciatorių Mariaus JONAIČIO.

– Yra kelios priežastys. Žinoma, ir mes patys padarėme klaidų. Kita priežastis – prisijungė per mažai organizacijų. Yra daug tokių, kurios garsiai sako, kad yra prieš imigraciją, bet iniciatyvos nepalaikė ir pasirinko savo poziciją išreikšti tik žodžiais. Trečia priežastis, matyt, yra žmonių įbauginimas. Daug kas net bijojo pasirašyti, nenori net pateikti savo asmens kodo.

Manau, kad ir mūsų atveju ne sutapimas buvo tai, kad daugelis organizatorių buvo įrašyti į VSD grėsmių ataskaitą. Kažkodėl anksčiau niekas iš mūsų neužkliūdavome. Tokia praktika, kad jei kažkas organizuojasi, prieštarauja europinei linijai, tai reikia trinktelti tokiems žmonėms per galvą, pagąsdinti, marginalizuoti.

– Šį savaitgalį užsienio šalyse vyko piketai prieš Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnybą „Barnevernet“, bet Lietuvoje, pasirodo, nebėra kam jungtis į tokius mitingus, nes žmonės šmeižiami, gąsdinami dėl tokių veiklų.

– Taip, judėjimas prieš „Barnevernet“ taip pat buvo marginalizuotas, buvo ištraukti kažkokie ryšiai su Rusija ir nusitiesė nelabai gražus šleifas. Tai jau klasikiniai mūsų visuomenėje metodai, kurie suskaldo žmones ir tuomet nebėra nei noro, nei pajėgų organizuoti panašius protestus, o ir į juos ateina saujelė tų pačių žmonių. Daug kas priklauso nuo požiūrio. Štai Lietuva pirmoji paskelbė „Savčenko sąrašą“ ir uždraudė atvykti kai kuriems žmonėms į šalį. Bet ar paskelbė panašų sąrašą norvegams dėl Gabrieliaus? Ne. Ginama Ukrainos pilietė, bet neginamas Lietuvos pilietis. Tad vieni bando kovoti su situacija ir tampa marginalais, kiti tiesiog susikrauna lagaminus ir išvažiuoja.

– Būtų melas sakyti, kad nėra šviesių žmonių ir mokslininkų, susibūrusių į forumus ar grupes, bandančias kalbėti prieš sistemą. Bet ten kiti nepriimami, politikos vengiama. Argi tuomet kažką įmanoma pakeisti?

– Ir mums pasitaikė atvejų, kai žmogus nepasirašo, nes neva pas mus, pavyzdžiui, yra koks žmogus, kuris reiškia kitokią nuomonę Ukrainos klausimu. Bet juk tai visiškai nelogiška, nes svarbiausia yra pati idėja, o ne tai, kad žmonės turi skirtingas nuomones kitais klausimais, o juolab apie politinius įvykius. Sprendžiant apie viską pagal personalijas, nepavyks padaryti nieko, nes visuomet bus tokių, kuriems nepatinka kažkieno veidas.

– Žmonės abejingi ar tiesiog praradę viltį?

– Žmones reikia pasiekti, įtikinti, suteikti viltį. Gal reikia jau ir naujų veidų, kuriais būtų galima pasitikėti. Turbūt nėra stiprių profesinių sąjungų, nėra socialinių ryšių. Yra kraštutinis individualizmas, daug žmonių emigravo, likę arba per daug užimti uždirbdami pinigus, arba flirtuoja su sistema, kad galėtų prasimaitinti ar gauti naudos ir bijo išsišokti. Manau, visuomenė yra sužalota ir reikia ją gydyti.