R. Miliūnaitė. Vadinamieji kalbos karai nėra lietuvių išradimas

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2023/11/16/r-... 2023-11-17 14:39:00, skaitė 917, komentavo 1

Vadinamieji kalbos karai nėra lietuvių išradimas. Dėl kalbos, jos reguliavimo ar nereguliavimo įvairių šalių žmonės nuolat kaunasi, ir seniai.

Tuose kalbos karuose kristalizuojasi priešingos stovyklos: vieni reikalauja palikti kalbą ramybėje, t. y. leisti jai laisvai pačiai reguliuotis („žmonės geriausiai jaučia, ko jai reikia“). Kiti skundžiasi, kad kalba nuolat išsigimsta ir turi būti griežtai kontroliuojama, neleidžiant jokių pokyčių. Arba, nesuvokdami, kaip vyksta kalbos pokyčiai, siūlo: leksiką paleiskime vėjais, o gramatiką užrakinkime ir nekeiskime.

Rita Miliūnaitė | A. Šleinotienės nuotr.

Tai radikalūs požiūriai. Gyvenime realiai tegalima ieškoti vidurio kelio tarp jų, antraip arba nuolat gyvensime kalbos chaose, arba kalba varžoma sustings ir nebeatlieps to, ko žmonėms iš jos reikia, keičiantis gyvenimui.

Yra kalbos vartojimo sričių (pirmiausia privatusis bendravimas), kur kalba – tiktai pačių kalbančiųjų (rašančiųjų) reikalas. Yra mokslo, administracinė kalba su visa terminija, kur savireguliacija, didžiulė raiškos įvairovė reikštų anarchiją ir nesusikalbėjimą. Yra žiniasklaida, kur nevaldoma kalbos stichija žlugdytų sparčią informacijos apykaitą.

Diskusijos apie kalbą vis retkarčiais įsiplieskia ir pas mus, ir tas būtų gerai, jei nebūtų pasidarę panašu į nuolatines patyčias ir į vienos profesinės žmonių grupės psichologinį engimą. Ir sąmoningą slogios atmosferos kūrimą, kad joje vis nepatogiau jaustųsi su kalba dirbantys vertėjai, redaktoriai, mokytojai lituanistai, žiniasklaidininkai.

Diskusijos paprastai rodo, kad bręsta pokyčiai, o ir problemas jos kartais padeda spręsti greitesniu (gal tik skausmingesniu) būdu. Bet vienas dalykas neginčijamas: tos diskusijos turi būti sąžiningos, o pateikiami argumentai – neklaidinti žmonių. Ir joms reikia būti nejuokais pasirengus.

Girdime: „Lietuvis kalbos vartotojas ir kūrėjas iš gimtosios kalbos kūrimo proceso beveik pašalintas“, – atseit, tik kalbininkai kuria kalbą ir ja kalba, o visa tauta priversta kone tylėti kaip vandens į burną prisisrėbusi.

Arba: kalbos pokyčių „apkerpėję lietuvių kalbininkai paprasčiausiai nebespėja sekti“. Gali kilti tik klausimas: apie kokią planetą čia kalbama?

Suprantu, kad viešumoje retenybė išgirsti ką nors apie naujausius kalbos tyrimus. Bet prieš puolant į tokias diskusijas, nebūtų pro šalį specialiai pasidomėti, ką pastaraisiais metais nauja kalboje atrado ir paskelbė mokslo ir studijų institucijų lituanistai, kokias disertacijas apsigynė būsimi kalbos tyrėjai, ir tokiu būdu net padėti skleisti įtaigiu žodžiu visuomenei tai, ko patys mokslininkai, pripažinkim, ne visada gebėtų paprastai ir įdomiai papasakoti.

Užsieniuose tą darbą dirba vadinamieji mokslo komunikatoriai. Ir mūsų tikslieji mokslai turi Godą Raibytę, istorikai – Virginijų Savukyną, o kalbotyrininkai?

O kokius pokyčius brandina šių dienų kalbos diskusijos?

Mokytojai jau daugiau kaip dešimtmetį prašo: tvarkykit žiniasklaidos kalbą, nes gėda duoti mokiniams šio stiliaus užduočių. (Beje, suomių žiniasklaidininkai, suvokdami būtinybę tobulinti kalbos įgūdžius, gebėjo rasti bendrą kalbą su kalbos praktikais, ir tai išaugo į glaudaus bendradarbiavimo projektą.)

Ir dar mokytojai prašo: duokit mokymo priemonių, kad mokiniams nebūtų nuobodu. (Gal matėte, kur Lietuvoje spiečiasi rašytojai su sukurtais kalbos žaidimų scenarijais? Ir tų žaidimų kūrimo bendrovės, tik ir spirgančios greičiau tuos žaidimus leisti į rinką? Na taip, žaidimų bendrovės pačios nė neketina čia investuoti, nes rinka per maža.)

Mokslininkai prašo keisti mokslo politiką

Mokslininkai jau kone du dešimtmečius prašo: keiskite mokslo politiką. Kiek galima skaičiuoti vadinamosios „mokslo produkcijos“ taškus ir spaudos ženklus? Tarsi nuo parašomų autorinių lankų priklausytų mokslo idėjų brandumas ir jų svarba visuomenei. Be atokvėpio kalant tuos lankus, mokslo sklaidai vietos nelieka.

Redaktoriai ir vertėjai reikalauja naujausių žodynų, o jie mokslo politikų yra tiek nuvertinti, kad artėjame prie paskutinės kartos, kuri dar žino, kaip žodynai rašomi. Ačiū kylančiam redaktorių sambūriui REDA, kurio atstovai su kitais sukviestais redaktoriais bent nepasididžiavo pasisvečiuoti Lietuvių kalbos institute ir su žodynininkėmis pasidairyti po žodynų rengimo virtuvę, kad suprastų, koks tai darbas ir kokiais skaitmeniniais kalbos ištekliais šiuo metu galima visiems prieinamai naudotis.

Tik kultūros ministras leidžia sau drąsiai pareikšti: „formuodamos lietuvių kalbos politiką, institucijos gyvena tuo, kas buvo prieš 20–30 metų“.

Kadangi kalba – visuomenės kultūros dalis, būtų ne pro šalį iš arčiau pasidomėti, kuo iš tikrųjų gyvena kalbos institucijos, ne vien jam pavaldi Kalbos inspekcija.

Švietimo ir mokslo ministrų su viceministrais Lietuvių kalbos institutas yra matęs ne vieną, tai ir kultūros ministras galėtų rasti laiko čia labai kultūringai praleisti bent kelias valandas, kol kadencija nesibaigė.

Paprasti žmonės, skambinantys į tiesiogines radijo laidas apie kalbą, prašo: atsakykite į konkrečius kalbos klausimus. Ir gauna atsakymą: „Kalbėkite, kaip kalbate, ir nesukit dėl to galvos, jūs viską nuo gimimo mokate“.

O jeigu žmogui rūpi žodžių kilmė, istorija, galų gale normos, kurios kalboje neginčijamai egzistuoja? „Kalbėkit, kaip kalbate!“.

Kalbos institucijos prašo: skaitykite, domėkitės. Nesuprantate, nerandate – paaiškinsime, parodysime. VLKK keletą metų rengiami nuotoliniai kalbos diskusijų forumai, į kuriuos kviečiami rašytojai, redaktoriai, vertėjai, sporto komentatoriai, reklamininkai, aktoriai, filosofai, rodo: kalbėtis ir likti nesusipykus, pajusti visus vienijančią kalbos jėgą – įmanoma.

Toliau tęskite patys.

Po diskusijų vėl viskas liks po senovei

Išsiputos diskusijos, kai kas susirinks patiktukus, kai kas nusišluostys purvus. Ir vėl viskas liks po senovei. Iki tol, kol, nuslūgus dėmesiui, pribręs reikalas sukelti naują vėją. Nes niekam neįdomu gilintis iš esmės ir nuoširdžiai mėginti bent ką pakeisti. Tik, užsidarius akademybėje (čia ne kalbininkų naujadaras, tai mėgstamas VU rektoriaus žodelis) arba atsilapojus žodžio menuose, ne viskas matyti.

Todėl tokios diskusijos stebina kategoriškumu ir visišku nenoru išgirsti kitos pusės argumentus. Ir negebėjimu susivokti galų gale, kad dabar 2023 metai, o ne 2003:
„<…> mums visiems, baigusiems lietuviškas mokyklas ir universitetus, kiekvieną mielą dieną kalbininkų kalamas nepilnavertiškumo kompleksas: nemoki lietuvių kalbos, kalbi netaisyklingai, ne taip kirčiuoji, ilgini balses, šitas – neteiktina, anas – nevartotina, o štai čia – svetimybė. <…>

Net jei esi šiuo metu plačiai lietuvių literatūrą garsinantis rašytojas, recenzijose giriamas už kalbos turtingumą – vis vien: ne, nemoki, mes tave pataisysim, šitai – neteiktina, anas – nevartotina, o tu – kvailas ir nieko neišmanai. Jei nesutiksi – nubausim.“ (Ištrauka iš šiomis dienomis cituojamo rašytojos rašinio).

Man regis, kiekvienas arogantiškas šūkčiojimas dėl kalbos ir jos prievaizdų yra dar vis neišaugamas praeities drabužėlis. Gal kada ir išaugsim. Bet, atrodo, dar teks gerokai palaukti, kol bus galima bent tarpuose tarp kalbos karų ramiai ir maloniai pasikalbėti apie kalbą – ar yra dar kas nors, kas joje gali mus traukti ir džiuginti, – o ne dūsauti apie save kalboje.

Autorė yra kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė