Kas tokie nori uždaryti Baltijos jūrą Rusijai ir kas jiems už tai butų?

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2023-11-18 07:39:00, skaitė 1428, komentavo 9

Baltijos jūra pastarųjų metų paminėjimų dažnumu žiniasklaidoje konkuruoja su Juodaja jūra. Nors čia ir nėra jokių karinių susirėmimų su Okrainos diversantų pajėgomis ir priemonėmis (jei netikėti pasakėlėmis iš Fašingtono banduomenei apie chcholų susprogdintus rusų dujotiekius), neskraido nei raketos, nei dronai, tačiau pačiame įkarštyje poleminis karas. 

Pradėjo estai pradėjo – užsinorėjo prasiplėsti savo valdas Suomių įlankoje. Helsinkyje šitą šyzą taip pasigavo, matyt, nuo to didelio džiaugsmo apnykusio po to, kada buvo priimti į Šiaurės Atlanto aljansą, siūlydami remilitarizuoti Alandų salas. Atsirado „gudručių“ su teze apie tai, kad dar vos-vos ir Baltijos jūra taps vidine NATO jūra. Prie šitų dviejų prisidėjo dar ir Lenkija su Latvija. Buvo nesipezaliota iki visiškos Rusijos laivybos Baltijos jūroje uždraudimo, nes buvo nurauti estų-suomių-švedų interneto kabeliai ir dujotiekis. Tik šį kartą ne rusiški, todėl net Jensas Stoltenbergas išdrįso pirštuku pagrūmoti.

Teoriškai ir praktiškai uždaryti Baltijos jūrą nėra sudėtinga. Juk pavyko fašistinei Vokietijai iš pradžių užimti Norvegiją ir Daniją kartu su sąsiauriais, o paskui kartu su Manerheimu uždaryti Baltijos laivyną Suomių įlankoje ir surengti Leningrado blokadą. Tačiau dabar kalbama ne apie tuos, kurie kažkada bandė sunaikinti miestą kartu su gyventojais, o apie tai, kodėl dabartiniai neonaciai nori vėl tą patį padaryti dabar, kodėl jiems nesigauna ir kas bus, jeigu…

Už viską jau sumokėta Danijos Karalystei

Baltijos jūros pažeidžiamumas yra ne tame, kad ji atsirado NATO šalių „apsuptyje“, o tame, kad jos geografinė padėtis yra panaši į Juodosios jūros. Jos abi su kitomis jūromis jungiasi per sąsiaurius. Baltijos atveju – tai Mažasis Beltas, Didysis Beltas ir Jeresunas (Zundas), kurie visiškai yra Danijos ir iš dalies Švedijos teritoriniuose vandenyse (Jeresundo sąsiauris), taip pat Skagerako ir Kategato sąsiauriai. Tik štai sąsiaurių teisinis statusas yra skirtingas ir pakrantės valstybių sprendimu jie negali būti uždaryti, kaip, pavyzdžiui, Juodosios jūros Bosforas ir Dardanelai pagal Montrė konvenciją.

Kažkada ankščiau Danijai priklausė visų trijų sąsiaurių pakrantės ir vienašališkais aktais ji nustatydavo laivų praplaukimo per juos režimą ir piniginės rinkliavos mokesčius. Tokie lupikavimai tęsėsi kelis šimtmečius, žymia dalimi papildydami karališkąjį iždą. Tačiau į procesą įsikišo Pindostanas ir pareikalavo sušaukti tarptautinę konferenciją, kurios rezultatu tapo 1857 metais pasirašyti du dokumentai (su Europinėmis imperijomis ir atskirai su Pindostanu), gavę "Kopenhagos traktatas" pavadinimą. Kadangi dabartinė Europos struktūra skiriasi nuo to meto politinio žemėlapio, žemiau cituojamas originalas.

„Jų Didenybės visos Rusijos imperatorius, Austrijos imperatorius, Vengrijos ir Bohemijos karalius, Belgijos karalius, Prancūzijos Imperatorius, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Airijos Karalystės karalienė, Hanoverio karalius, jų Karališkosios Didenybės: Didysis Meklenburgo-Šverino Hercogas, Didysis Oldenburgo Hercogas; Jų Didenybės: Nyderlandų Karalius, Prūsijos Karalius, Švedijos ir Norvegijos Karalius bei laisvųjų Hanzos miestų Liubeko, Brėmeno ir Hamburgo Senatai, iš vienos pusės, ir Jo Didenybė Danijos karalius, iš kitos pusės. 

Skatinami vienodo noro užtikrinti ir išplėsti dabar tarp valstybių esančius arba per jų atstovavimą vykdomus prekybinius ir jūrinius santykius, kaip visam laikui padarytas atšaukimas visokių mokesčių rinkimui, įmamų iš užsienio laivų ir už jų kroviniams, plaukiant per Zundą (Jeresundą), ir Beltus, taip ir atleidimas nuo muitų prekėms, vežamoms tranzitu traktais (maršrutais), jungiančiais Vokietijos (Šiaurės jūrą) ir Elbę su Baltijos jūra...“

Už šį didįjį štilį (ramybę) nuo Europos šalių buvo sumokėta „trisdešimt sidabrinių“, o jeigu tiksliau, tai trisdešimt milijonų keturi šimtai septyniasdešimt šeši tūkstančiai trys šimtai dvidešimt penki (35 476 325) Danijos riksdaleriai. Rusijos daliai iškrito 9,74 milijono, tai yra beveik 32 proc. Įdomu, kiek tai sudarytu dabar, atsižvelgiant į infliaciją ir visokius finansinius triukus? Beje, pindosai sumokėjo tik apie 718 tūkst., taip kad neįsileistį jų būtų pigiau. Tačiau jeigu net ir atšaukti šitą Traktą, lieka galioti SNO 1982 metų Jūrų Teisės Konvencija (JTK-82), pagal kurią šiems sąsiauriams suteikiamas tarptautinių sąsiaurių statusas su tranzitinio praėjimo teise, kas savaime reiškia „laisvą nepertraukiamą nuolatinį ir greitą laivybos bei skrydžių tranzitą per sąsiaurį tarp vienos atviros jūros arba išskirtinės ekonominės zonos dalies ir kitos atviros jūros arba išskirtinės ekonominės zonos dalies“. Neleidžiama jokia diskriminacija dėl priklausymo kokios nors valstybės vėliavai ir tranzito mokesčių rinkimas. Netgi skraidyti galima, tik štai Pindostanui vėl nepasisekė – jis nėra JTK-82 narys.

Kariniai laivai taip pat gali laisvai judėti per Danijos sąsiaurius abejomis kriptymis. Tiesa, Kopenhaga periodiškai keičia taisykles, tačiau proto ribose. Paskutinės naujovės buvo paskelbtos Vyriausybės nutarimu 1999 metais. Nustatyta pranešimo apie trijų ir daugiau vimpelų turinčių karo laivų flotilės plaukimo procedūra, praplaukiant Didžiojo ir Mažojo Beltų sąsiaurius. O „vienišo“ plaukimo atveju - tai ir šiaip paprastai,  įskaitant ir povandeninius laivus su branduoline jėgaine.

O štai tokių šalių kaip Lenkija, Estija, Latvija, Lietuva ir Suomija išvis nėra tokio aukšto lygio susitarime dalyvavusių pusių sąraše. Nes kaip yra žinoma, jų tada ir nebuvo, paprasčiausiai neegzistavo. O tuo tarpu

„...Jo Didenybė Danijos karalius pasilieka sau teisę atskiromis sutartimis, tačiau niekaip nesusijusiomis su žemiau išdėstytomis, nustatyti finansines ir muitines priemones laivams, priklausantiems valstybėms, kurios nedalyvavo šiame Traktate“.

Praeities kalba pagal mūsų laikus yra gana paini, bet reikia manyti, kad ir taip aišku, kad kai kam "skolas susimokėti dera". Tarp kitko, susimokėti pagal sąskaitas niekada nevėlu, ir reikalas net ne Danijos sąsiauriuose.

Vakarinis Tarybų Šalies fasadas ir neišmoktos pamokos 

Jeigu jau kalbėti apie globalius dalykus, tai per „tarybinės okupacijos“ laikotarpį, kaip dabar yra vadina, tai Pribaltika buvo pavyzdinis-parodomasis regionas pagal pragyvenimo lygį. Rygoje ir Jelgavoje klestėjo Rygos autobusų gamykla, gaminusi garsiuosius „rafikus“ - RAF serijos mikroautobusus (minivenus), su integruotomis AZLK, GAZ ir VAZ automobilių pramonės atsarginėmis dalimis. Rygos valstybinė elektrotechnikos gamykla gamino nuostabius pagal tuos laikus VEF radijo imtuvus, o gamykla „Dzintars“ – visoms moterims gerai žinomą kosmetiką. Lietuvoje visu pajėgumu dirbo Vilniaus elektros matavimo technikos gamykla, didžiausia Europoje kineskopų gamykla „Ekranas“ ir pirmaujanti lengvosios pramonės įmonė Alytuje. Ir šį sąrašą galima būtų tęsti.

Ypatingas dėmesys buvo skiriamas jūrų uostams, kurie tapo Tarybų Sąjungos eksporto vartais. Pokariu buvo vykdoma plataus masto jų rekonstrukcija, daugiausia dėmesio skiriant užsienio prekybai ir vietinių laivybos kompanijų papildymui laivais. Visiškai natūralu, kad iki uostų buvo nutiesti geležinkeliai, automobiliniai keliai ir transportinių vamzdynų komunikacijos. Per juos buvo perkraunama 35–40% eksportuojamų krovinių, o pralaidumas siekė 87 mln. tonų per metus. Pavyzdžiui, Latvijos TSR refrižeratorių laivynas buvo didžiausias Tarybų Sąjungoje, o Ventspilio uostas – didžiausias chemijos produktų ir žalios naftos eksporto. Iki jo buvo nutiestas naftotiekis Samara - Polockas - Ventspilis (1968 metais) ir Polockas - Ventspilis naftos produktų vamzdynas (1972 metais). Rygoje buvo sukurta eksperimentinė suskystintų dujų bazė, kuri tapo vienintele imone TSRS, per kurią SGD buvo eksportuojamos tarybiniais ir užsienietiškais laivais.

Galbut verta prisiminti, kad Pribaltikos jūrų uostų vystymas vyko ir carinėje Rusijoje. Iki 1913 metų Sankt Peterburgo uostas su greta esančia infrastruktūra sunyko, jį vystyti buvo nuostolinga, nes dinamiškai buvo vystomi Rygos ir Revelio (Talinas) uostai. Tačiau po Pirmojo pasaulinio karo dėl geopolitinių pokyčių ir ekonominių ryšių su Rusija praradimo jie pradėjo nykti, tačiau ši pamoka nieko neišmokė.

Pribaltikos aklavietė NATO ir ES 

TSRS žlugimas vėl privedė prie ekonominių ryšių nutraukimo, be to, ir Rusijoje viskas pabiro. Paskutiniais 1997 metais nuo RAF gamyklos surinkimo linijos nuriedėjo automobiliai, skirti laidojimo paslaugoms, matyt, neatsitiktinai... Du bandymai atgaivinti įmonę, atnaujinant ryšius su Gorkio automobilių gamykla, nebuvo sėkmingi, tame tarpe  ir dėl politinių priežasčių. 2009 metais, vien dėl įstojimo į Jevrosojūzą, buvo visiškai sustabdytas „okupacinės valdžios“ pastatytos Ignalinos atominės elektrinės veikimas. Ir visa tai esant labai aukštam rentabilumui, gaminant elektros energiją, kurios savikaina siekė vos 1,8 jevrocento už kilovatvalandę, o parduodant ją vartotojams už dešimt euro centų! Palyginimui, štai ant dienų nepriklausomas tiekėjas „Elektrum Lietuva“ paskelbė apie 55% sumažinęs didmeninę elektros kainą Lietuvoje ir kitose Pribaltikos šalyse. Nors tuo pačiu metu Lietuvos gyventojams tai gali būti 21,5 cento už kilovatvalandę šešiems mėnesiams, kas siejama su atpigusiais energijos ištekliais ir vėjo energijos gamybos padidėjimu. Paaiškinimas labai paprastas: Baltijos jūroje rudens-žiemos sezonu dažniau pučia stipresni vėjai. Tačiau nereikia pamiršti, kad šiuo metu taip pat išauga ir energijos suvartojimas, juk ne Afrika. Pribaltikos šalys savarankiškai šios energijos (elektros) rūšimi apsirūpina apie 55 proc., likusią dalį priverstos pirkti tose pačiose Jevrosojūzo šalyse, nors galėjo ją pardavinėti. Čia ne pro šalį būtų prisiminti, kodėl buvo pradėtas įgyvendinti Lenino planas GOELRO, padėjęs Rusijos industrializacijos pamatus. Tačiau akivaizdu tai, kad tai ne Pribaltikos kelias, o į sunkią padėtį patekusių ir bankrutavusių įmonių sąrašą galima tęsti. Pribaltika atsisakė, pavyzdžiui, nuo Rusijos investicijų į Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą iš „Lukoil“ ir „Rosneft“ kompanijų. O 1998 metais su lietuviškomis paskolomis 1 mlrd litų pardavė pindosiniam "Williams" už 1 litą, tačiau pindosai nesusitvarkė ir net negrąžino pasiskolintų pinigų. Laimei, 2006 metais pasimaišė Lenkijos „Orlen“. Tačiau nafta perdirbimui keliavo tai iš Rusijos, per naftotiekio „Družba“ atšaką, o dabar?

Viskas paprasta: Europai nereikalingi papildomų konkurentai. Specializuotų leidinių duomenimis, pramonės dalis Pribaltikos ekonomikoje per kelerius metus sumažėjo nuo 60 iki 20–25 procentų.

Dėl to Pribaltikos šalių logistikos mazgas, pastatytas dar prie Tarybų Sąjungos, tapo melžiama karve Latvijai, Lietuvai ir Estijai. Kadangi TSRS taip pat neišmoko praeities pamokų, Rusijos kroviniai pagal tranzitinę schemą ėjo su perkrovimu Klaipėdos, Liepojos, Ventspilio, Rygos, Talino uostuose. Už šią paslaugą buvo sumokama apie 30–40 milijardų rublių per metus, neskaičiuojant sąnaudų automobiliniams keliams ir geležinkeliiams. Lygiai tokia pat rinkliava kaip už daniškų sąsiaurių praplaukimą. Siekdami dar labiau papildyti biudžetus ištikti rusofobijos priepuolio, Pribaltikos šalių politikai ėmėsi tranzito mokesčių didinimo, Kaliningrado srities transporto blokados ir sankcijų įvedinėjimo, skambant „Fašingtono bandžo“ ir akompanuojant Briuselio „fortepijonui iš krūmų“. Tačiau šį kartą fokusas neišdegė.

Rusija pagaliau prisiminė apie savo jūrinius interesus. Pastačius ir pradėjus eksploatuoti Primorsko (alternatyva didžiausiam TSRS naftos krovos uostui Ventspilyje) ir Ust-Lugos (buvo sumanytas dar prieš 80 metų!) uostus, prasidėjęs krovinių srautų perorientavimo ir „išdidžių Pribaltų“ logistikos infrastruktūros reitingų kritimo procesas tapo negrįžtamas. Pavyzdžiui, 2018 metais teko išstatyti pardavimui bankrutavusio Talino Muugo uoste anglies terminalo įrangą ir ieškoti kitų alternatyvių iždo papildymo variantų. Tačiau „vartų uždarymas“ vyko iš abiejose pusių, įskaitant ir Baltarusiją, ir to rezultatas – euro-nato aklavietė. Ar daug reikia vidiniam vartojimui trijose buvusiose tarybinėse respublikose?

Lenkijos uostų infrastruktūra, kaip matyti iš grafiko, buvo net mažiau konkurencinga nei Pribaltikos. Jos pakilimas prasidėjo išimtinai tik dėl 2014 metais prasidėjusios Pindostano operacijos „Atlantic Resolve“, kuri buvo pradėta neva kaip atsakas į taip vadinamąją Rusijos agresiją siekiant apsaugoti NATO rytines sienas. O prasidėjus specialiajai karinei operacijai Okrainoje, ginklų tiekimas išaugo kelis kartus. O kas bus, kada baigsis SKO?

 Yra duomenų, kad  neseniai vykusių aukščiausio lygio derybų metu buvo svarstomi klausimai dėl krovinių tranzito iš Kinijos ir Kazachstano strategijos  „Viena juosta - vienas kelias“ rėmuose per Rusijos uostus, įskaitant ir Kaliningrado uosto apkrovimą. 

„Rossijskaja Gazeta“ teigimu, Kinijos susidomėjimą tranzitu per Kaliningradą patvirtina tas faktas, kad neseniai į Rusijos eksklavą Šiaurės jūros keliu pirmą kartą atplaukė konteinerinis laivas iš Kinijos. Kinijos uostai jau planuoja pristatyti keturis laivus maršrutui` Sankt Peterburgas – Kaliningradas, kurių kiekvienas gali talpinti 1,6-3,5 tūkst. TEU apimties krovinius (dvidešimties pėdų konteinerio ekvivalentas). O tai jau yra tiesioginė konkurencinė grėsmė Klaipėdos ir Gdansko uostams.

Štai visa tai kartu paėmus ir yra lenkų ir Pribaltikos šalių klyksmo dėl Baltijos jūros uždarymo Rusijos laivybai priežastis. Tačiau šuo loja, o karavanas juda toliau. Be to, švedai ir suomiai išlaiko skandinavišką santūrumą. Klyksmai laidomi taikos meto sąlygomis. O jeigu „ranka sudrebės“?

Jeigu rytoj karas, jeigu rytoj į žygį...

Karo prognozių čia nebus, jų ir taip jau daug. Tik reikia prisiminti, kad Pribaltikos šalių strateginė išlaisvinimo nuo fašistinių okupantų operacija truko 71 dieną – nuo ​​1944 metų rugsėjo 14 iki lapkričio 24 dienos. Tačiau tada  tarybinei kariuomenei priešinosi priešo grupuotė, kurią sudarė "Narvos" operatyvinė grupė, 18-oji ir 16-oji lauko bei 3-ioji tankų armijos. Septyni šimtai trisdešimt tūkstančių žmonių, septyni tūkstančiai pabūklų ir minosvaidžių, daugiau nei 1,2 tūkstančio tankų ir šturmo pabūklų, iki 400 kovinių lėktuvų. O kas dabar būtų priešpastatyta net nėra prasmės vardyti.

Pindosai Latvijos, Lietuvos ir Estijos narystę NATOje vertina kaip beprasmišką. Apie tai iškalbingai savo straipsnyje rašo „National Interest“ vyriausiasis redaktorius Tedas Galenas Karpenteris, prie to pačio dar ir Katono instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis gynybos ir užsienio politikos tyrinėjimų srityje ir knygos  "NATO: Pavojingas dinozauras" (2019) autorius. Jo nuomone, Pribaltikos limitrofai nėra Pindostano sąjungininkai kokia nors žymesne prasme ir yra pažeidžiami išlaikytiniai, kurie gali išprovokuoti karą tarp NATO (pirmiausia Pindostano) ir branduolinę ginkluotę turinčios Rusijos. Apskritai paėmus kažkas panašaus į beždžionę su granata. Taip kad ir kovoti su jais nėra jokios prasmės. Kaip sako senovinė kiniečių patarlė, jei kas nors padarė tau piktą, nekeršyk, atsisėsk ant upės kranto ir netrukus tu pamatysi, kaip pro tave praplaukia tavo priešo lavonas. Tačiau kartais galima padėti priešui įkristi į upę. Tuo pačiu ir laiko susitaupo.