L. Kalėdienė. Siekiama užgniaužti lietuvybę Baltarusijoje

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2023/11/24/l-... 2023-11-25 19:49:00, skaitė 511, komentavo 2

L. Kalėdienė. Siekiama užgniaužti lietuvybę Baltarusijoje

Lapkričio 23 d. Baltarusijoje Gardino teisme įvyko procesas, kurio tikslas – uždrausti prieš 30 metų vietos lietuvių įkurtą klubą „Gervėčiai“, dabar telkiantį 394 registruotus narius. Šiam klubui vadovauja žinomas Rytų Lietuvos veikėjas gervėtiškis Alfonsas Augulis. Skaičiuojama, kad Astravo rajone gyvena 750 vietinių lietuvių. 

Lietuviška Gervėčių sala yra vos už 30 km į rytus nuo Lietuvos sienos prie Aluošios ir Ašmenos upių krantų. Dabar tai 15 lietuviškų, bet sparčiai slavėjančių kaimų – Gervėčiai, Miciūnai, Gaigaliai, Gudininkai, Gėliūnai, Užupis, Rimdžiūnai, Petrikai, Kerplėšinė, Knistuškės, Milcėjos, Girios, Pelegrinda, Galčiūnai ir Mockos.

Nemaža garbingų žmonių yra kilusių iš  Gervėčių krašto, bet žinomiausias iš jų – Miciūnų kaime gimęs arkivyskupas Julijonas Steponavičius (1911-1991). 

Senojoje Nalšios žemėje besidriekiantis Gervėčių kraštas iki pat Pirmojo pasaulinio karo priklausė Vilniaus apskričiai, pagal 1920 m. Lietuvos-Sovietų sutartį Gervėčiai buvo priskirti Lietuvai.

Deja, 1920-1939 m. Gervėčių kraštą drauge su Lietuvos sostine Vilniumi ir pietrytine dalimi Lietuvos okupavo Pilsudskio Lenkija, o išvadavimas iš jos 1939 m. Gervėčių kraštui lėmė žiaurią pertvarką – pirmą kartą istorijoje jie buvo susieti ne su Vilniumi ir Lietuva, o su Minsku ir Baltarusija. 

Tačiau pati didžiausia bėda Gervėčius ištiko 2020 m. – jų žemėje ėmė veikti siaubingoji Astravo atominė elektrinė.  

Bėda viena nevaikšto. 2022 m. Rimdžiūnuose jau buvo uždaryta  už Lietuvos pinigus 1996 m. pastatyta lietuviška mokykla – ji tiesiog tapo rusakalbe.

Kaip rašo hrodna.life portatalas, nepadėjo nė „Gervėčių“ organizacijos rodomas palankumas, gal tiksliau – nuolankumas – Baltarusijos valdžiai. 

Panašūs procesai vyksta ir nuo pietinės Lietuvos sienos ties Dubičiais 13 km nutolusioje Lydos krašto lietuviškoje Pelesos saloje (apie ją žr. Norbertas Vėlius, red., Lydos krašto lietuviai, 1-2 t., 2002). Ten šį pavasarį irgi jau panaikinta dar viena tokia kaip Gervėčių lietuviška  organizacija – Pelesos krašto „Gimtinė“, taip pat uždaryta, t. y. rusifikuota, už Lietuvos pinigus 1992 m. atkurta lietuviška mokykla, vėliau išsiplėtusi iki vidurinės.

Baltarusijoje yra ir daugiau lietuviškų salų (Petras Gaučas. Etnolingvistinė Rytų Lietuvos gyventojų raida XVII a. pirmoje pusėje-1939 m.: istorinė-geografinė analizė, Vilnius: Vilniaus universitetas, 1997; Laima Kalėdienė, red. Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2017)  – į pietus nuo Dieveniškių Šalčininkų r. yra buvę lietuviški Ramaškonys (žr. Nijolė Tuomienė, Ramaškonių šnektos daiktavardis: sociolingvistinis tyrimas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2010), net 80 km nuo Lietuvos sienos nutolusi Zietela (Aloyzas Vidugiris, Zietelos lietuvių šnekta, Vilnius: Presvika, 2004) ir kitos lietuviškos žemės, virtusios salomis (Zigmas Zinkevičius. Rytų Lietuva praeityje ir dabar. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993; Kazimieras Garšva. Etninių žemių lietuviai dabartinėje Baltarusijoje. Vilnius: Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas, 1999).

Deja, bet lietuviškai ten, kaip lietuviai Baltarusijoje sako, jau mažai beūturiuojama, beklegama, beniūkiama.