„Galėjote pastatyti ne vieną Dubajų. Ir ne du. Ir net ne tris. Dėmesio, klausimas!“

Autorius: Janas Valetovas Šaltinis: echnologijos.lt/n/technologijo... 2023-11-26 21:29:00, skaitė 606, komentavo 20

„Galėjote pastatyti ne vieną Dubajų. Ir ne du. Ir net ne tris. Dėmesio, klausimas!“

„Galėjote pastatyti ne vieną Dubajų. Ir ne du. Ir net ne tris. Dėmesio, klausimas!“

„Kaip žmogus, aplankęs įvairias Rusijos Federacijos vietas – nuo ​​sostinių iki neįsivaizduojamų landynių – noriu užduoti klausimą, į kurį neturiu logiško atsakymo.“

Ukrainiečių rašytojas Janas Valetovas rašo apie tai, kaip Rusija praranda šimtus tūkstančių gyvybių ir milijardus dolerių ne kurdama geresnį gyvenimą savo šalyje, o norėdama sugriauti normalų gyvenimą kitose šalyse:

– Pasakysiu iš karto – klausimai retoriniai.

Savo laiku daug keliavau po Rusiją. Nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigos iki 2014-ųjų, paskutinį kartą Rusijoje buvau Krymo aneksijos dieną. Nemanau, kad galėsiu vėl apsilankyti, ir negaliu pasakyti, kad dėl to jaučiuosi labai liūdnai.

Tačiau, kaip žmogus, aplankęs įvairias Rusijos Federacijos vietas – nuo ​​sostinių iki neįsivaizduojamų landynių – noriu užduoti klausimą, į kurį neturiu logiško atsakymo. Turiu nelogišką ir bijau, kad jis teisingas.

Rusija yra milžiniška. Ji LABAI didelė, sunku net įsivaizduoti, kokia ji didelė. Septynios valandos skrydžio reaktyviniu laineriu – ir apačioje nė vienos švieselės. Nė vienos. Tūkstančiai kilometrų gerų kelių. Dešimtys tūkstančių blogų kelių. Šimtai tūkstančių kilometrų kelių, kurių nėra. Visiškai nėra. Ir niekada nebuvo. Žiemą tokie žieminiai, o vasarą… O kur važiuoti vasarą? Ir rudenį. Ir pavasarį.

Ir ta didelė Rusija yra baisiai netvarkinga, apleista ir purvina. Aš nesakiau „negraži“, pasakiau būtent tai, ką pasakiau. Aš ten buvau. Aš žinau. Mačiau tą purvą, netvarką, beviltiškumą, girtumą, pagrindinių patogumų ir net primityvios infrastruktūros trūkumą.

Mačiau, koks siaubingai netvarkingas yra paprastų piliečių gyvenimas. Patikėkite manimi, sunku net įsivaizduoti atotrūkį tarp dvaro, esančio Nikolina Goroje ir begalinio vargo ūkyje Astrachanės regione. Aš net nelyginu, kokioje šlykštynėje gyvena žmonės šiaurėje, Sibiro kaimuose ar Tolimųjų Rytų gyvenvietėse.

Tai net ne bedugnė, lengviau pasiekti iš Žemės Kentauro Alfą nei iš Rubliovkos Bolšije Perduny kaimą, pasiklydusį Turuchansko srities pelkėse.

Jei manote, kad Rusijos Juodosios žemės regione yra rojus ir klestėjimas, tada esate naivus iki idiotizmo. Rusijoje yra vietų, kur tam tikras žmonių sluoksnis gyvena arti vakarietiško standarto, o kartais net aukščiau šio standarto. Tačiau iš esmės ir apskritai absoliuti dauguma vienos iš turtingiausių pasaulio šalių piliečių gyvena tokiomis sąlygomis, kurios gali išgąsdinti depresijos kamuojamą Užkarpatės kaimo gyventoją.

Viską suprantu apie rizikingą ūkininkavimą, klimatą, dirvožemį, pelkes, taigą ir paprastos logistikos nebuvimą. Tačiau investavus begalinius milijardus dolerių į savo nesibaigiančias teritorijas, ši šalis galėtų tapti paveikslėliu.

Na, gerai… tegul ne į paveikslėlį! Bet paversti depresyvias, niūrias, netvarkingas vietas į tinkamas gyventi erdves. Didžiules erdves! Erdves, kuriose milijonai Rusijos piliečių galėtų gyventi santykinai patogiai, sočiai ir gerai.

Netapti alkoholiku iš beviltiškumo, nesupūti kalėjime, netapti neapgalvota protoplazma iš gyvenimo beprasmybės ir beviltiškumo civilizacijos nuošalyje, o gyventi – mokytis, dirbti, kurti, gimdyti sveikus vaikus.

Milijardai naftos dolerių pavertė Dubajų iš vietos, kur kupranugariai mirė iš nuobodulio, į finansinę sostinę ir svajonių miestą.

Milijardai naftos dolerių neturėjo jokios įtakos kaimų gyvenimui Tiumenės srityje ar netoli Urengojaus. Deimantai Jakutijos nepavertė rojumi. Auksas nepastatė Dubajaus Tolimuosiuose Rytuose.

Šalyje, kurioje svarbiausias pajamų šaltinis yra valstybės pinigų švaistymas, jie nerado galimybės padaryti piliečių gyvenimą priimtinu.

Tačiau jie rado galimybę sugriauti kaimyninės šalies gyvenimą.

Dėmesio, klausimas!

Rusai, kam jums reikalinga Zaporižia, kam jums Chersonas, Krymas, Doneckas, Luhanskas? Kam jums reikalingos kitų žmonių teritorijos? Užsienio miestai? Su jais padaryti tai, ko negalėjote padaryti su savo miestais? Padaryti juos geresniais? Arba paversti Zaporižią Čeliabinsku?

Kodėl atėjote į Ukrainą? Savo begalinėje šalyje neturėjote ką veikti? Ar neturi ką pakeisti? Nėra ką statyti? Nėra ko mokytis? Jūsų žmonės gyvena taip gerai, kad nusprendėte pasidalyti jų gerove, intelektu, sveikata ir jų pavyzdžiu pertvarkyti Ukrainos miestus ir kaimus?

Jūs galite manimi netikėti, bet su pinigais, kuriuos jūsų puikūs valdovai sudegino kare, kad sugadintų kitų žmonių gyvenimus, galėtumėte pastatyti ne vieną Dubajų. Ir ne du. Ir net ne tris. Tačiau jums nereikia Dubajaus vietoj Chabarovsko ar Diuseldorfo vietoj Omsko. Jums reikia dykumos Tokmako vietoje, jums reikia kad vietoje gerai gyvenusio Bachmuto gulėtų Artiomovsko griuvėsiai.

Tai ar šito atėjote? Ne savo pagerinti, bet ap**kti kažkieno? Padaryti taip, kad ne tik jums būtų baisus ir beprasmis gyvenimas?

Nereikia atsakyti… Neverta. Iš principo viskas visiškai aišku ir be atsakymų.

Jūs švaistote šimtus tūkstančių gyvybių ir milijardus dolerių ne kurdami geresnį gyvenimą savo šalyje, o norėdami sugriauti normalų gyvenimą kitose šalyse. Visada tai darėte.

Surinkę tai, kas geriausia, ką galėjote gauti, pavertėte tai įprastu nuobodu š**u: apiplėštu, sulaužytu, pūvančiu ir niekam nereikalingu. 

Tikiuosi, kad šį kartą jums nieko nepavyks, išmuš dantis, nukirps nagus, uždengs kloaką…

Tačiau klausimai lieka​.