Pagrindinis Pindostano prieštaravimas

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2024-01-08 07:22:00, skaitė 1389, komentavo 2

Žmonijos istorijoje yra buvę atvejų, kada strategiškai pralaimėtas karas buvo laimimas taktiškai. Taip buvo graikų-persų karų pradžioje, kada puikiai suplanuotos ir vykdomos persų operacijos, vadovaujant Dačiui ir Artafernui (490 m. pr. AD), ir 489–479 m. pr. AD vadovaujant Kserksui, buvo pralaimėtos prieš taktinį graikų meistriškumų atitinkamai prie Maratone ir Salamino.

Taip atsitiko ir atėnų gyventojams 415 m. pr. AD, kada jie sausai pralaimėjo praktiškai beveik laimėtą Sirakūzų apgultį, praradę visą kariuomenę ir keturis iš penkių karo vadus. Pirmasis ir ypatingai Antrasis pūnų karai - yra gyvas pavyzdys to, kaip labiau stipresnė jūrinės valstybės ekonomika, be to, Antrojo pūnų karo metu palaikoma daugybės galingų sąjungininkų, pralaimėjo taktiniam romėnų pasirengimui ir mažesniam jų jautrumui nuostoliams ir išlaidoms.

Taktiškai laimėtos prieš labiau strategiškai stipresnę pusę vermachto kampanija 1940 metų Prancūzijoje, o taip pat 1941 ir 1942 metų vasarų kampanijos TSRS (kas vis dėlto nepadėjo vokiečiams išvengti pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare). Apskritai, nepaisant to, kad teorija ir neigia silpnesnės pusės pergalės galimybę prieš strategiškai stipresnį varžovą, žmonijos istorijoje tokių situacijų, nors ir nedažnai, tačiau pasitaikydavo. O jeigu jos nebūtų įvykę, tai ir karai jau seniai būtų pasibaigę, nes bet kurio mūšio, kampanijos ar karo rezultatus būtų galima apskaičiuoti iš anksto.

Bonaparto tezė „laimi dideli batalionai“ iš esmės yra teisinga, bet ne universali, universali yra Sun Czu tezė „nelaimi neturintis šansų laimėti“. Pastarosios tezes universalumas slypi jos neužbaigtume. Skirtingai nuo „didelių batalionai“, „neturintis šansų“ apibūdina ne fatališką situaciją, nes šansai yra sukuriami ir prarandami pačių karvedžių ir priklauso ne tik nuo jų sugebėjimo sukurti ir į mūšio lauką įvesti „didelius batalionus“, bet ir nuo jų mokėjimo operuoti šiais batalionais mūšyje. Priešingu atveju „galite kovoti šimtą mūšių ir juos visus pralaimėti“.

Susidūrime su Rusija pindosai iš pradžių pasikliovė „dideliais batalionais“, tai yra tuo, kas jiems atrodė nesugriaunamu strateginiu vakaroidu pranašumu, liūdnai pagarsėjusiu ir iš esmės klaidingu, nes žmonijos istorijoje niekada nepasitvirtino tezė „šešiasdešimt procentų pasaulinės ekonomikos visada laimės prieš du procentus”. Šita tezė galėtų būti beveik universali, jei šitų šešiasdešimties ir dviejų procentų struktūra būtų tokia pati. Tada laimėti mūšio lauke prieš valstybių koaliciją, galinčią pagaminti trisdešimt kartų daugiau sulyginamos pagal kokybę technikos nei gamini tu pats per laiko vienetą, iš tiesų būtų beveik neįmanoma.

Tačiau du procentai pasaulio ekonomikos, kuri gamina tankus, raketas ir artilerijos, beveik visada laimės prieš šešiasdešimt procentų pasaulio ekonomikos, kuri gamina derivatyvus. 

 Paprastais žodžiais sakant, derivatyvas - tai sutartis (kontraktas) dėl tam tikros prekės tiekimo tam tikrą dieną už sutartą sumą. Pavyzdžiui, gali būti sudaryta sutartis, kad tiekėjas gamyklai parduos plieno už 2 milijonus po 3 mėnesių. Arba biržos  makleris po savaitės nupirks 100  akcijų po 200 už kiekvieną. Derivatyvas – tai vertybiniai popieriai (akcijos), kurių rinkos vertė priklauso nuo pagrindinio turto kainos. Dar paprasčiau - derivatyvo ant duonos kaip sviesto neužtepsi ir patrankos juo neužtaisysi kada bėda prispaus. 

Tačiau, vykstant realiems įvykiams, paaiškėjo, kad priešpriešinių ekonomikų santykis yra ne du prieš šešiasdešimt, o maždaug lygus. Nes pindosai nesugebėjo mobilizuoti viso pasaulio prieš Rusiją, o ir Rusija ne vienumoje priešinasi Pindostanui ir jo pakalikams.

Fašingtonui gana greitai dašuto, kad pergalė  „mažu krauju galingu smūgiu“, dėl Rusijos ekonominės blokados, dėl jos pramoninės bazės smukdymo, dėl pragyvenimo lygio kritimo, dėl vidinės politinės situacijos destabilizavimo ir jos privedimo iki valstybingumą griaunančio socialinio sprogimo - nebus pasiekta. Tam jiems nepavyko mobilizuoti pakankamo valstybių kiekio, o Maskva labai greitai persiorientavo į naujus partnerius ir naujas rinkas.

Tada gimė tezė apie pergalę sekinančiame kare. Ir vėlgi, formaliai, Pindostanas samprotavo teisingai: kadangi greitai sužlugdyti Rusijos ekonomikos nepavyko dėl neįvykusios Rusijos politinės ir ekonominės izoliacijos, vadinasi, reikia tiesiog palaukti kiek ilgiau ir paprasčiausiai realizuoti savo pranašumą tiesioginiame susidūrime.

Pindostanas nelaikė, kad karas yra strategiškai pralaimėtas. Jie nesugebėjo strategiškai jo laimėti 2022 metais. Dėl to jie būtų atsidūrę sunkioje padėtyje, nes bet koks karas tėra tik elementas ilgalaikiuose planuose. Jei karo eigoje “iškrentama” iš terminų, tai gaunasi tas pats kaip su vokiečių "žaibišku karu". Planas „Barbarosa“ buvo paremtas tuo, kad jau iki žiemos vermachto divizijos bus permestos į kitas karinių operacijų vietas, tačiau paaiškėjo, kad ir toliau reikia ne tik kovoti su rusais, bet taip pat didinti pajėgas Rytų fronte. Kuo didesnis atotrūkis tarp realių terminų ir suplanuotų, tuo sudėtingesnė bendra strateginė situacija tiems, kurie pasikliovė greita pergale.

Nepaisant to, Pindostanas manė, kad taktiškai (mūšio lauke Okrainoje) gali pranokti Rusiją. 2023 metais jie sutelkė šią kryptimi gana galingą grupuotę, susidedančią iš ukraincų gyvos jėgos ir vakaroidinės technikos, padarydami Rusijos ginkluotosioms pajėgoms jaučiamų nuostolių ir pralaimėjimų (įskaitant tiek teritorinius, tiek žmogiškus netekimus), jie planavo priversti Maskvą sutikti su jų taikos sąlygomis, kurios leistų jiems be nuostolių jų interesams Europoje ir Artimuosiuose Rytuose, susidoroti su Kinija ir Iranu, o tada grįžti prie Rusijos ir dabaigti ją per antrąją ukrainietišką kampaniją.

Po to, kada ir šitas planas taip pat žlugo (neužteko vakaroidams pakankamai bendrų resursų, kad sukurti realių kritinį pranašumą), pindosai kažkuriam laikui laiką "užlinko". Jie turėjo pasirinkimą: užfiksuoti savo geopolitinį pralaimėjimą, patenkinti Rusijos reikalavimus Europoje (20121 metų gruodžio Putino "ultimatumas" NATO), atsisakyti konfrontacijos su Kinija Ramiajame vandenyne ir, išsaugant dalį savo potencialo bei įtakos, tapti vienai iš naują pasaulį kuriančių jėgų.

Tačiau nė viena iš pindosinių politinių grupuočių (nei į nacionalinius gamintojus orientuoti trampistai, nei Baideno administracija, ginanti kompradorinio banksterinio kapitalo interesus) pasirodė esantys nepasirengę pripažinti geopolitinį pralaimėjimą. Nebuvo pasiruošusios todėl, nes dešimtmečiais pindosinė liaudis buvo auklėjama tikėti tuo, kad Pindostanas - tai geriausia ir stipriausia supervalstybė, švyturys visai žmonijai, jėga, pašaukta skatinti geriečius ir nubausti blogiečius. Zombino pindosus poradedant komiksais apie Supermeną vaikystėje iki Holišūdo produkcijos suaugusiems nebrendyloms.

Atsisakyti tokios idėjos be baisiausio vidaus politikos kataklizmo, pindosiniam šūdeličiui butu dar sudėtingiau nei atsisakyti nuo priverstinio pasaulinio pridėtinio produkto perskirstymo Pindostano naudai.

Ekonomikos nuosmukį galima būtų paaiškinti globaliais procesais ir dar kelis dešimtmečius savo piliečiams meluoti, kad likusiam pasauliui yra dar blogiau. Tačiau atsisakyti ideologinės klišės, skelbiančios valstybę ir jos piliečius viso kas tik yra sukurta viršūne, jau gresia momentine socialine depresija, vedančios į valstybės žlugimą (mes tai patyrėme TSRS pavyzdžiu).

Juk jeigu mes nesame patys geriausi, nesame sektinas pavyzdys, kam tada buvo visos tos aukos, pasiekimai ir nusikaltimai? Pakol „mes esame geriausi“, bet koks mūsų veiksmas yra pateisinamas mums atitekusia misija – atnešti šviesią ateitį visai žmonijai. Vien dėl to galima susitaikyti su bet kokiomis aukomis ir atleisti sau už bet kokias klaidas ir išlaidas. Tačiau jeigu idėja buvo klaidinga, tai kas mes tada tokie esame?

Žmonijos istorijoje buvo pavienių valstybių, kurioms teko pergyventi idėjos krachą, tačiau nei vienas šūdelitis susijęs su žlugusia idėja jos nepergyveno. Pindosinis šūdelitas nenori būti išmestas į politinį sąvartyną. Todėl jis tęsia beviltišką kovą, bandydamas antrą kartą taktiniame lygmenyje laimėti pralaimėtą jau ne tik strategiškai, bet jau vieną kartą ir taktiškai karą.

Pindostanas dabar yra vokiečių Kursko mūšio išvakarėse padėtyje. Tiems tada taip pat reikėjo vienu metu sukoncentruoti masę kareivių ir technikos Rytų fronte, kad perimti iniciatyvą iš Tarybų Sąjungos, nugalėtų ją 1943 metų vasaros kampanijoje ir ilgam laikui stabilizuotų fronto liniją rytuose, persijungus į vakarus.

Pindosams bet kokia kaina būtina pasiektų stabilizaciją Okrainos fronte (jie negali sutikti su Rusijos taikos sąlygomis ir tuo pačiu supranta, kad Rusija nesutiks su jų sąlygomis). Atsilaisvinusius resursus jie turi panaudoti greitam Artimųjų Rytų stabilizavimui ir pagaliau pradėti karą su Kinija dėl Taivanio, su kuriuo jie jau ir taip vėluoja.

Siekdami stabilizacijos Okrainoje, jie nusprendė pritraukti savo NATO sąjungininkus, kadangi jų pačių resursai jiems jau reikalingi Artimuosiuose Rytuose, kuriuose jie niekaip negali sustabdyti konflikto Izraelį tenkinančiomis sąlygomis ir su siaubu žiūri į jo plėtimasį. Ir į Ramiojo vandenyno baseiną jau dabar reikia pradėti permetinėti pagrindinę resursų masę. Dar trys ar keturi mėnesiai ir bus per vėlu.

Ir štai būtent čia ir paaiškėjo, kad Pindostanas pateko į spąstus, kuriuos pats sau labai kruopščiai pasiruošė. Pindosai, kaip ir daugelis kitų stebėtojų iš šalies, manantys, kad  „yra jėga - nereikia proto" ir panašiai, niekaip negalėjo suprasti, kas blogo yra tame, kad jie išbuožina savo sąjungininkus. Juk išbuožinti jie tampa žymiai paklusnesniais.

Galbūt dabar supras.

Okrainos galimybės pasipriešinti Rusijos ginkluotosioms pajėgoms, pasikliaujant vien tik savo ištekliais, buvo išnaudotos dar 2022 metų vasarą. Okrainos ginkluotosioms pajėgoms banaliai baigėsi technika ir artilerijos sviediniai, o jų pačių (ukraincų) gamyba, pramonė, pasirodo, kad jau seniai buvo sunaikinta vakaroidinių „draugų“ patarimų, rekomendacijų, o kartais ir tiesioginio spaudimo dėka, kurie išmokė „maidaninius cherojus“, kad pramonė - tai "sovietinė atgyvena", o šiuolaikinės ekonomikos prasmė yra tame, kad iš pradžių tu man suteiki paslaugą bordelyje, o po to  aš tau suteikiu paslaugą bare, o paskui mes pasiimame kreditą iš banko ir važiuojame „gerti kavos į Vienos operą“.

Ar galima įžvelgti tokioje schemoje tankus? Niekaip negalima. O pasirodo, kad būtent tankai, o ne bordeliai, barai ir bankai yra reikalingi Pindostanui Okrainoje, ir tarp kitko vietiniai tankai, o ne pindosiniai.

Kadangi vietinių tankų neužteko, Pindostanas visiškai protingai nusprendė, kad ginkluotės tiekimu turėtų užsiimti Europa. Tačiau “netikėtai” paaiškėjo, kad spręsdami savo savanaudiškas politines ir egoistines ekonomines problemas, pindosai ne tik nuginklavo Europą (kad ji nebesvajotų palaikyti savo ekonomines pretenzijas savo ginkluotomis pajėgomis), bet ir išbuožino ją ekonomiškai (kad būtų mažiau verslų, suinteresuotų bendradarbiavimu su Rusija).

Grynai išoriškai Eurosojūzas vis dar atrodo geriau nei Okraina (šiek tiek tvarkingesnis, buvęs blizgesys dar ne visur ir nevisiškai nubluko), tačiau faktiškai jis lygiai taip pat yra mažai pajėgus pagaminti karinę techniką ir amuniciją tokiais kiekiais, kokių reikia dideliam karui, o bet koks karas prieš Rusiją negali būti mažas, nebent labai greitas: kada dar nespėjo užpulti Rusijos, o pergalės vėliava jau plevėsuoja virš kito „reichstago“.

Apskritai, daugelį metų iš eilės pasiteisinęs pindosinis modelis su sužlugdytais, ubagiškais ir paklusniais pakalikais-vasalais-sąjungininkais, atvedė Fašingtoną prie dėsningo finalo: kada prireikė sąjungininkų palaikymo, paaiškėjo, kad pas juos nėra nei jėgų, nei priemonių, nei politinės valios tam - visa tai iš jų atėmė pindosai, seniai taip išdresiravę Europą, kad reikia tik viešai, neraudonuojant, palaikyti bet kokį pindosinę kvailystę ir niekšybę, ir viskas Eurosojūzui bus gerai. 

Per daug ilgai pindosams buvo reikalingas silpnas Eurosojūzas. Ir dabar, kai jiems prireikė stiprios Europos, sugebančios vienai pasipriešinti Rusijai, jie pamatė, kad Eurosojūzas gali jiems pasiūlyti tik krūvas viešnamių, barų ir „ko tik norite“, bet nei vieno tanko, nei milijardo realių pinigų, net nors gamyklų, galinčių visa tai pagaminti.

Viską, kas buvo gero Europoje, Pindostanas jau seniai suėdė.

Senovinis asirietiškas užrašas, perteiktas poeto, skambėjo maždaug taip: „Išsėmiau aš tave iki dugno, o žemiškoji šlove! Ir štai stoviu vienišas, svaiginamas didybės, aš, žemiškųjų karalių vadas ir karalius – Asargadonas". Problema buvo tik tame, kad to paties Asargadono (Asarchadono) sūnus Ašurbanipalas pasirodė esąs paskutinis didysis Asirijos karalius. Po jo valstybė neatlaikė įtampos, sukeltos butinumo priešintis daugybei išorės priešų ir vidinių maištininkų (neturint nė vieno stipraus sąjungininko), ir žlugo per kelerius metus. Asirai taip pat pasikliovė jėga ir bauginimais. Ir kurį laiką toks mechanizmas veikė. O po to sulūžo slegiamos problemų svorio, kada paaiškėjo, jog nėra galimybės bent dalies to svorio perkelti ant ko nors kito.

Pindostanas taip pat negalės laimėti savo sukurtos sistemos rėmuose, nėra tokios galimybės.