Apie masonus
Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: http://ldiena.lt... 2024-01-17 22:57:00, skaitė 1697, komentavo 4
Praėjo kelios dienos nuo Sausio 13 aukų paminėjimo, kurį galimi šetono garbintojai paminėjo su masoniška simbolika, o šetoniški jų darbai Lietuvoje tęsėsi: toliau dorojamas Petras Gražulis, iki isterijos priepuolio virkdomi Celofano vaikai, nesibaigia galimai valdžios išprovokuotos "riaušių" bylos nagrinėjimai, persekiojami žemdirbiai ir t.t. Nemanau, kad atsitiktinai globalistų masonų simbolis diegiamas į mūsų sąmonę. Juk sakė Konfucijus, kad "viską lemia ženklai ir simboliai". Taigi, apie masonus.
"Velnias stengiasi turėti pasekėjus iš visų visuomenės sluoksnių ir turi tam tris čiuptuvus: vargšams komunizmą, vidutiniokams ekumenizmą, o turtingiems masoniją".
Taip kalbėjo stačiatikių šventasis Pajisijus Šventakalnis.
Filosofas Sergejus Michejevas stačiatikių platformoje "Spas" šiandien pristatė pirmą dalį pasakojimo apie masonus. Laukia dar dvi dalys.
https://www.youtube.com/watch?v=KIXAy026hT8
Masonai yra satanistai
1916 metais buvo išleista Sergejaus Niluso knyga „Arti jau, prie durų“(2), kurioje pasakojama apie masonų-satanistų statytą Martinikos saloje Saliamono šventyklą, kurią, kaip ir visą Sen-Pjero miestą, turėjusį 30000 gyventojų, sugriovė žemės drebėjimas 1902 metais.
Nilus rašo:
„Kas neprisimena, prieš kelis metus baisią žūtį Martinikos salos? Neprasiskverbiama paslaptimi apgaubtos ir iki šiol visos aplinkybės šios žūties: tuo pasistengė tie, kam tai buvo reikalinga, kad paskelbimas šių aplinkybių nepažadintų krikščionių sąžinės, nepriverstų susimąstyti tikinčiųjų protus, - juk žinoma, kad pasaulinė žydų-masonų sąjunga užgrobė visas pagrindines telegrafų agentūras, pagrindinius laikraščius visų šalių, visų tautų, ir mes sužinome tiktai tai, ką ras sau naudingu, ar kraštutiniu atveju saugiu mūsų gi priešai. O tuo tarpu štai ką sužinome mes privačiai, jau praėjus keliems metams po sukrečiančio įvykio, apie kurį visam pasauliui buvo pranešta jau sekančią dieną.
„Nuostabus žemės lopinėlis, - rašo laikraštis „Kolokol“ (Varpas), - rojaus kampelis, neapnuodytas įprastomis pietų blogybėmis – gyvatėmis, skorpionais ir kitais nuodingais gyvūnais, sala Martinika senai jau perėjo į masonijos rankas, panašiai Alžyrui, taip pat nuostabiam. Sen-Pjer mieste, ištrintame nuo žemės paviršiaus užrūstinto Viešpaties, judėjai ir masonai triumfavo. Ten jau vyko statyba naujos „Saliamono šventyklos“
Man teko susitikti su vokiete, - sako autorius, - išgyvenusia 15 metų Martinikoje ir išvykusia iš Sen-Pjero dvi valandos iki katastrofos. Ją išgelbėjo pranašingas sapnas, kurį žinoma, pavadins netikintys atsitiktinumu, nors panašūs regėjimai sapnuose paskatino kelis tūkstančius žmonių skubiai išvykti iš Sen-Pjero, paliekant savo darbus ir turtą. Mano pažįstama, pavyzdžiui, išvyko, nesuspėjusi parduoti savo namo. Ir daugelis pasielgė taip pat. Per pastaruosius pusę metų egzistavimo Sen-Pjero skaičius išvykstančių iš ten krikščionių buvo toks didelis, kad garlaivių kompanijos padvigubino skaičių išvykstančių laivų, ir visi šie laivai buvo perpildyti keleivių.
Bėgo žmonės visų klasių ir gerovės lygio, nuo turtingų žemvaldžių iki neturtingų darbininkų. Ne visi bėgliai buvo tikintys krikščionys. Visi jie žinojo, kad daugiau nepamatys Sen-Pjero, kad masonų sostinė, kurioje atvirai egzistavo šėtono šventykla, kurioje liuciferio garbinimas arba satanizmas buvo pripažintas kaip leidžiama religija, - pasmerkta pražūčiai. Visus išvykstančius ginė lauk jausmas liūdesio ir siaubo, daugelį gi – regėjimai, vienodumas kurių buvo tiesiog stebėtinas.
Mano pažįstama, išvykusi vos ne paskutiniu laivu, sakė man, kad visi išvykę kartu su ja 45 keleiviai nuolatos regėjo pastarosiomis dienomis grėsmingus sapnus, vienodus prie visos smulkmenų įvairovės. Ir kada trečią dieną kelio horizonte Martinikos pusėje pasirodė ugninė pašvaistė, o jūra ėmė banguoti, nors vėjo nebuvo, visi vienu balsu sušuko „Sen-Pjeras dega!..). Tada ant denio įvyko mišios katalikų kunigo, išvykusiems iš Sen-Pjero su šventais indais iš savo šventyklos.“
Apie Satanistų-masonų šventyklos statybą Martinikoje knygoje „XX amžiaus satanistai“ aprašė ir E.A.Šebelska (3). Pateikiu nedidelę ištrauką iš jos įdomios knygos.
„Prieš pagrindinį centrinio statinio įėjimą, apsuptą dviguba eile lieknų kolonų iš ryškiai geltono marmuro, buvo nedidelis vidinis kiemelis, išgrįstas porceliano emale, vaizduojančia Zodiako ženklus. Ryškiai-raudoname viso kiemo fone jie reljefiškai išsiskyrė juodais atvaizdais. Per vidurį buvo pastatytas didžiulis taurės pavidalo indas, iš blizgančio vario, palaikomas devynių natūralaus dydžio jaučių statulų, nulietų iš tamsios bronzos. Šis gigantiškas indas buvo tiksli kopija garsios „vario jūros“ (nebuchim), stovėjusios iškilmingo aukojimo dienomis. Ją iki kraštų pripildydavo aukojamų gyvulių krauju. Kokiu krauju norėjo pripildyti savo „varinę jūrą“ satanistai, pasislėpę masonijos centre ir gelmėse žydų-talmudinės sektos? Kas žino, kokias siaubingas scenas galėjo pamatyti gražios lieknos kolonos, supančios šį „aukojimo kiemą“, jei Viešpats, savo ranka nesunaikintų statybininkus kartu su statiniu...“
Minėtą Šebelskos knygą aš labai rekomenduoju pasiskaityti Sauliui Skverneliui, nes šioje knygoje rašoma, kad žemesnių laipsnių masonai net nenutuokia, kad jie įstojo į slaptą satanistų organizaciją. Apie tai sužinoma tik pasiekus aukštesnius ložės laipsnius.
Prof. Valentinas Katasonovas straipsnyje „1902 M. KATAKLIZMAS - PAMOKA VISAI ŽMONIJAI. Martinikos salos masonų žlugimas“ rašo (4):
Dievas, sukūręs žmogų, davė jam įsakymus - Aukščiausiąjį, moralinį įstatymą. Adomas, Nojus, Abraomas, Mozė nuolat gaudavo tokius įsakymus. Gyvename pagal įstatymą, kurį gavome iš Kristaus prieš du tūkstančius metų. Visa žmonijos istorija rodo, kad galiausiai pasaulį valdo šis aukščiausias įstatymas. Visi kiti įstatymai (tiek socialiniai, tiek prigimtiniai) yra reliatyvūs ir laikini, o aukščiausiasis Dievo moralinis įstatymas yra absoliutus. Dievas daug kartų priminė žmogui, kad įstatymo pažeidimas neišvengiamai reiškia mirtį.
Dėl savo begalinio gailestingumo ir kantrybės Jis siuntė ir tebesiunčia žmonėms priminimus apie tai įvairiomis bausmėmis už įstatymo pažeidimus. Šias pamokas iš Šventojo Rašto žino kiekvienas išprusęs krikščionis. Tai: pirmųjų žmonių išvarymas iš rojaus, pasaulinis tvanas, Babelio bokšto sugriovimas ir jo statytojų išsklaidymas po žemę, Sodomos ir Gomoros sunaikinimas ir daug kitų vietinių įvykių.
Biblija mus moko, kad už nusikaltimą pagal Aukščiausiąjį įstatymą visada skiriama bausmė. Šį geležinį priežasties ir pasekmės ryšį gerai išreiškė F. M. Dostojevskis romano "Nusikaltimas ir bausmė" pavadinime.
Net ir po žemiškojo Kristaus gyvenimo tokie ženklai ir priminimai apie Dievą toliau buvo siunčiami žmonijai. Pavyzdžiui, 70 m. po Kr. romėnai sugriovė Jeruzalės šventyklą. Tačiau Išganytojas įspėjo apie šį sunaikinimą: "Iš tiesų sakau jums: neliks čia akmens ant akmens, visi bus sunaikinti" (Mt 24, 2.3). Buvo daugybė kitų ženklų, apie kuriuos šiuolaikinis žmogus arba nežino, arba nesusimąsto. Pavyzdžiui, visi prisimena rusų dailininko Karlo Briuslovo paveikslą "Paskutinė Pompėjos diena".
Pompėja buvo senovės romėnų miestas, kuris 79 m. rugpjūčio 24 d. per naktį žuvo išsiveržus Vezuvijui. Miestas buvo labai ištvirkęs, pagal šį rodiklį jis galėjo varžytis su Sodoma ir Gomora. Beje, Vezuvijaus kalnas daugelį amžių po to buvo vadinamas "Išganymo kalnu", o šiandien pokrikščioniškoje Europoje šis pavadinimas beveik visiškai pamirštas. Kažkodėl šiandien gidai ir meno istorikai, kalbėdami apie Briullovo paveikslą, retai primena dvasinį ir moralinį dailininko vaizduojamo įvykio foną. Dvasinį ir moralinį Briullovo vaizduojamo įvykio foną menotyrininkai mini labai retai, daugiau dėmesio skirdami senovinio miesto kasdienybei, archeologiniams kasinėjimams, ugnikalnio "kvėpavimo" istorijai ir pan.
Per du tūkstančius krikščionybės gyvavimo metų būta daugybės panašaus pobūdžio stichinių nelaimių. Bet štai kas nuostabiausia. Šiuolaikinis žmogus mažai žino apie kai kuriuos iš jų, labai nesenus. Arba apskritai nieko nežino. O mūsų kunigai kažkodėl jų beveik nemini savo pamoksluose. Tačiau jie labai pamokantys. Dar labiau pamokanti, nei Pompėjos tragedija, nuo mūsų nutolusi per ilgą laiko tarpą. Juo labiau kad Pompėjos gyventojai buvo pagonys ir tikriausiai niekada nebuvo girdėję apie krikščionybę. Prisiminkime 1755 m. Lisabonos žemės drebėjimą, kuris per šešias minutes nusinešė 80 tūkst. žmonių gyvybių. Beje, tai įvyko lapkričio 1 d., kai katalikai švenčia Visų šventųjų dieną.
Tačiau yra ir arčiau mūsų esančių tragedijų. Vienas iš jų datuotas 1902 m. gegužės 8 d. Tai yra, tai įvyko vos daugiau nei prieš šimtmetį. Šios istorijos moralinį ir auklėjamąjį potencialą sunku pervertinti. Ši istorija gali ir turėtų padėti šiandieniniams "nominaliems" krikščionims atsitokėti ir prisiminti, kad egzistuoja Aukščiausiasis moralės įstatymas. Užmiršimas ar nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Ypač tie, kurie yra pakrikštyti ir laiko save krikščionimis.
Daugiau skaitytojo neintriguosiu. Tai pasakojimas apie praėjusio amžiaus pradžioje Martinikos saloje įvykusią tragediją. Ši sala yra viena didžiausių Karibų jūros Mažųjų Antilų salyne. Jo viršūnėje stūkso 1,4 km aukščio Pele ugnikalnis. 1802 m. sala tapo Prancūzijos nuosavybe. Sen Pjeras buvo salos sostinė. XIX a. antroje pusėje jis tapo svarbiu ir klestinčiu Karibų jūros regiono prekybos ir transporto centru.
Prancūzija salą laikė svarbia savo imperijos dalimi, todėl Prancūzijos parlamente jai atstovavo trys deputatai ir du senatoriai. Vienas iš salos traukos objektų priešpaskutiniame amžiuje buvo milžiniška Madonos statula, pastatyta 1851 m. ir skirta apsaugoti Martiniką nuo gamtos stichijų ir galimų karinių invazijų.
Pats niekada nebuvau saloje, bet mano pažįstami joje lankėsi ir sako, kad tai rojus žemėje. Neaprašinėsiu Martinikos gamtos grožio, jūros ir klimato malonumo bei turizmo infrastruktūros. Visa tai galite rasti internete. Iš šiuolaikinių salos lankytinų vietų galima paminėti Polio Gogeno namą-muziejų, miesto kalėjimo ir teatro griuvėsius, taip pat vulkanologijos muziejų.
Muziejuje pasakojama, kad 1902 m. balandį prasidėjo ugnikalnio išsiveržimas, o gegužės 8 d. miestą apgaubė didžiulis įkaitusios lavos, garų ir dujų debesis. Po kelių minučių Sen Pjerą sunaikino įkaitusių akmenų ir pelenų uraganas. Iš 17 garlaivių, buvusių miesto uoste išsiveržimo pradžioje, tik vienam pavyko išsigelbėti. 1902 m. žuvo didelė dalis salos gyventojų - daugiau kaip 30 000 žmonių.
Gegužės 8 d. rytą iš 28 000 Sen Pjero gyventojų, buvusių mieste, tik dviem pavyko pabėgti. Po katastrofos Sen Pjeras niekada nebebuvo atgaivintas kaip salos ekonominis centras. Kaip sako mano pažįstami, kurie lankėsi saloje, gidai apeina tam tikrus salos istorijos aspektus. Salą ir 1902 m. tragediją gaubia paslaptis.
Knygoje "XX a. satanistai" paslapties šydas iš dalies pakeliamas. Knyga priklauso kunigaikštienės Jelizavetos Aleksandrovnos Šabelskajos-Bork plunksnai. Žanras - romanas, tačiau romanas yra dokumentinis, atspindintis daugybę XIX a. pabaigos pasaulio užkulisių. - XX a. pradžia. Didžioji romano dalis skirta Martinikos salai ir įvykiams prieš 1902 m. gegužės 8 d. tragediją.
Šiek tiek daugiau informacijos apie knygą. Ji buvo išleista Rusijoje 1912 m. Atėjus į valdžią bolševikams, knyga buvo uždrausta, tik už knygos turėjimą grėsė mirties bausmė. Antrą kartą knyga išleista 1934 m. Rygoje. Mūsų laikais ją 2004 m. išleido leidykla FERI-V. Jį galima rasti elektronine forma čia.
Remdamiesi Elisabeth Shabelska-Bork knyga ir kai kuriais kitais šaltiniais, prieiname prie netikėto atradimo. Saint-Pierre'o mirtis tuo metu, praėjusio šimtmečio pradžioje, buvo visokeriopai užglaistyta. XX a. pradžioje laikraščiai ir informacijos agentūros apie ugnikalnio išsiveržimą pateikė labai skurdžią informaciją, neatskleisdami daug svarbių detalių. Visuose laikraščių pranešimuose buvo rašoma: "Martinikos saloje įvyko ugnikalnio išsiveržimas, vienas stipriausių žemėje per pastaruosius 200 metų". Saint-Pierre'o žūties tema vis dar yra tabu. Kokios priežastys?
Viskas paprasta: priešpaskutinio šimtmečio pabaigoje Sen Pjeras tapo pasauliniu masonerijos ir net satanizmo centru. Pasirinkimas neatsitiktinis: toli nuo liudytojų. Europoje tai padaryti būtų buvę daug sunkiau. Tai, kas buvo daroma saloje, negalėjo būti vadinama adata, to nebuvo galima nuslėpti nuo Europos krikščionių akių. Taigi satanistai masonai nusprendė susikurti sau lizdą toli už vandenyno, pasirinkę šią rojaus vietą. XIX a. pabaigoje saloje jau veikė keturios masonų ložės, kurios laikėsi kabalos, okultizmo, luciferianizmo ir kitos judėjų-chaldėjų išminties ideologijos.
Ji buvo tikra, su sudėtingomis apeigomis (įskaitant paleistuvystę) ir aukomis (įskaitant žmonių aukas). Satanistai masonai užgrobė valdžią saloje ir sunaikino bet kokias krikščionybės apraiškas ar simbolius. Net ir protestantiškomis formomis. Be kita ko, buvo sunaikinta garsioji Madonos statula. Saloje gyvenantys krikščionys tapo tikrais atstumtaisiais.
O svarbiausia: saloje buvo baigiama statyti Pasaulinė šėtono šventykla. Laisvieji kabalistai masonai šventvagiškai vadino ją naująja "Jeruzalės šventykla". Sprendimas ją statyti buvo priimtas Berlyne vykusiame didžiojo Sanhedrino susirinkime. Žinoma, jie norėjo statyti šventyklą toje pačioje vietoje, kur kadaise stovėjo pirmoji ir antroji Jeruzalės šventyklos, t. y. Palestinoje. Tačiau tuo metu (nepaisant neįtikėtinų atgimusio sionizmo pastangų) to padaryti nepavyko, todėl buvo pasirinkta Martinika. Šėtoniškieji kabalistai skubėjo statyti. Pagal kabalistinius "skaičiavimus" laukiamas Mesijas (Mašiachas) turėjo gimti 1902 m., ir jis turėjo būti įvestas į šventyklą.
Neperpasakosiu romano turinio. Rekomenduoju visiems su juo susipažinti, nesigailėsite. Pažymėsiu tik tiek, kad 1902 m. pradžioje šventykla buvo beveik visiškai baigta, o jos architektūra atkartojo pirmąją Jeruzalės šventyklą (Saliamono šventyklą). Už šventyklos uždangos stovėjo Bafometo statula. 1902 m. naktį iš gegužės 7 į 8 d. požeminėje šventykloje buvo aukojamos juodosios mišios su didele auka.
Tačiau Dievo ranka sustabdė satanistus ir sumušė juos, kaip prieš kelis tūkstančius metų sumušė Sodomos ir Gomoros svetimautojus. Išsiveržimas prasidėjo 7.52 val. ryto. Ekspertai teigia, kad jos galia prilygo 40 atominių bombų, numestų virš Hirosimos ir Nagasakio.
Ši istorija kai kuriais atžvilgiais primena istoriją, kuri vyko IV mūsų eros amžiuje, valdant Romos imperatoriui Julijonui, kuriam buvo suteiktas "apaštalo" titulas. Kaip prisimename, jis bandė atgaivinti pagonybę Romos imperijoje, jei ne persekiodamas krikščionis, tai bent jau smarkiai apribodamas jų galimybę laisvai garbinti. Svarbiausia, jis bandė atstatyti Jeruzalės šventyklą. Tačiau jis buvo sugėdintas. Dievas to neleido. Prasidėjo žemės drebėjimas, iš žemės ėmė veržtis ugnis, žemė prarijo ir pamatus, ir žmones.
Norėčiau, kad istorija apie Sen Pjero žūtį šiuolaikiniams krikščionims (taip pat ir nekrikščionims) būtų tokia pat gerai žinoma kaip pasakojimai apie tvaną ar Sodomos ir Gomoros sunaikinimą. Sen Pjero istorija - tai mūsų laikų tragedija, gerai užfiksuota dokumentuose. Apmąstydami šią istoriją galime geriau suprasti šventojo Mikalojaus Serbiečio žodžius, skirtus šiuolaikiniam žmogui, aklai tikinčiam "gamtos dėsniais":
"Visi svarbūs dalykai, apie kuriuos kasdien kalbama visame pasaulyje visomis kalbomis, yra aptariami ir Biblijoje, išskyrus vieną išimtį - joje nekalbama apie gamtos dėsnius. Biblijoje net neminimi žodžiai "gamtos įstatymas". Šiais laikais mokyti žmonijos sūnūs apie nieką taip daug nekalba kaip apie gamtos dėsnius, arba gamtos dėsnius, gamtos dėsnius. Tačiau Biblijoje apie tai nėra nė žodžio.
Dievas negalėjo duoti žmogui dviejų vienu metu galiojančių įstatymų - moralinio ir prigimtinio, nes egzistuoja tik moralinis įstatymas, o prigimtinių, fizinių gamtos dėsnių nėra. Yra tik vienas įstatymas - moralinis įstatymas. Tai, ką žmonės vadina natūraliais arba fizikiniais dėsniais, iš tikrųjų nėra dėsniai, o tik moralinio įstatymo simboliai" (Šv. Nikolajus Serbietis. "Teisės mokslas").
Deja, mūsų pokrikščioniškais laikais esame pasinėrę į "moralinio įstatymo simbolių" (vadinamųjų prigimtinių ir socialinių įstatymų) studijas, dažnai pamiršdami patį įstatymą. Prisimindami siaubingus 1902 m. gegužės 8 d. įvykius galėsime prisiminti būtent šį gyvybiškai svarbų absoliutų įstatymą.
Nuorodos:
1. http://lebionka.blogspot.com/2022/01/velnio-zenklai-ir-dievo-atsakas-120.html
2. https://mybook.ru/author/sergej-nilus/bliz-est-pri-dvereh-s-prilozheniem-stati-anglijsko/read/