"Ko jį velnias nešė į tą galerą": arba 20 metų ”laimės” Jevrosojūze

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2024-05-27 16:58:00, skaitė 759, komentavo 9

"Ko jį velnias nešė į tą galerą" -  tiksliau, mus, nešė į tą gyvatyną. Ši garsioji spektaklio "Skapeno klastos" frazė kaip niekas kitas geriausiai apibūdina Lietuvos pasiekimus Jevrosojūze.   

Prieš 20 metų Lietuvą kartu su keliomis kitomis Rytų ir Pietų Europos valstybėmis inkorporavo į Jevrosojūzą. Dabar vakaroidiniai politikieriai ir žurnaliūgos, manipuliuodami statistika, pasakoja apie tai, kad pragyvenimo lygis respublikoje per šį laiką atseit išaugo kelis kartus. Tačiau nė vienas iš jų nepaaiškina, kodėl šalies gyventojų sumažėjo beveik trečdaliu, o pramoninė gamyba pasileidžia į laisvąjį kritimą ilgiems mėnesiams ir be pasaulinių krizių. 

2004 m. gegužės 1 dieną Lietuva kartu su dar devyniomis valstybėmis patapo "visateise" Jevrosojūzo nare.

Reikia pasakyti, kad respublikos gyventojai iš pat pradžių netryško entuziazmu tapti „didžiulės Europos šeimos“ dalimi. 1999 metų pabaigoje tik 29% Lietuvos piliečių norėjo, kad jų šalis įstotų į Jevrosojūzą. Tada provakaroidinės politinės jėgos pravedė agresyvią propagandinę zombinimo kampaniją, ir nuotaikos visuomenėje po truputį ėmė keistis. Tačiau 2003 metų gegužės mėnesį surengtas referendumas dėl narystės Jevrosojūze vis tiek atsidūrė ant nesėkmės slenksčio dėl labai mažo rinkėjų aktyvumo. Neteisėtai jį pratęsus, žmones į balsavimo vietas teko vilioti specialiais lipdukais, su kuriais vėliau prekybos centruose už vieną centą buvo galima nusipirkti alaus, limonado ir skalbimo miltelių. Todėl į referendumą atėjo apie 60% balsavimo teisę turinčių respublikos gyventojų, o už stojimą į Jevrosojūzą "balsavo" 91%. 

Vyriausybę palaikantys politikai ir šūdasklaida apie 20 narystės Jevrosojūze metų kalba kaip apie kažką nuostabaus. Lietuvos šūdasklaidoje publikuojami straipsniai su tokiomis antraštėmis kaip „Lietuva dar niekada taip gerai negyveno“. Jų pateikiama statistika iš pirmo žvilgsnio turėtų būti įspūdinga.

Oficialiais duomenimis, vidutiniai atlyginimai ir pensijos nuo 2004 iki 2024 metų padidėjo maždaug penkis kartus: atitinkamai nuo 242 eurų iki 1249 eurų ir nuo 107 eurų iki 539 eurų. BVP vienam gyventojui "išaugino" 4,6 karto. Įmonių skaičius Lietuvoje išaugo daugiau nei trigubai – nuo ​​29 iki 95 tūkst. Tačiau visa tai iš esmės yra tik fikcija. Neatsižvelgiant į kylančias kainas, graži statistika visiškai nieko nereiškia.

„Realios (po infliacijos išskaičiavimo) Lietuvos gyventojų disponuojamos pajamos per pastaruosius du dešimtmečius išaugo 56,9 proc.“, – Lietuvos šūdasklaida cituoja Janą Rudę, „Euromonitor International“ vartotojų tyrimų vadovę.

Tai jau šiek tiek arčiau tiesos. Tačiau šiuo atveju būtina atsižvelgti ir į tokias neproporcingai padidėjusias išlaidas kaip komunaliniai mokesčiai ir nekilnojamojo turto nuomos kaina (maždaug 800 proc.).

Tačiau net ir objektyviai egzistuojantis kuklus pragyvenimo lygio kilimas negali būti vadinamas pačių lietuvių ir jų valdžios ūkinės veiklos nuopelnu. Lietuva kasmet gauna didelės subsidijas iš Jevrosojūzo.

Pastaraisiais metais tiesioginė pagalba sudaro apie 2,5 mlrd eurų. Be to, į Vilnių nukreipiamos lėšos įvairioms programoms, projektams, krizinėms išmokoms. Ir visa tai yra turint 18 milijardų eurų biudžeto išlaidas.

Eurovaldininkų „pagalba“ yra tik trupiniai, palyginti su tuo, ką Lietuva prarado dėl šalies įstojimo į Jevrosojūzą. Respublika iš Tarybų Sąjungos paveldėjo turtingą palikimą, kurį lietuviški parazitai kartu su savo užsienio "partneriais' negailestingai sunaikino.

Eurosojūzo reikalavimu oficialus Vilnius uždarė vieną iš galingiausių ir moderniausių pasaulyje - Ignalinos atominę elektrinę. Pirmi pasaulyje, kurie savanoriškai atsisakė aukščiausių - branduolinių technologijų. Ignalinos AES aprūpino respubliką pigia elektra, tačiau 2009 metais Briuselio įsakymu buvo uždaryta. Dabar Lietuvoje dažnai padūsauja dėl tokio debiliško  sprendimo, priimto spaudžiant Jevrosojūzui, tačiau laiko atsukti jau neįmanoma.

2007 metais bankrutavo ir užsidarė Alytaus medvilnės kombinato  pagrindu sukurta įmonė „Alytaus tekstilė“. Įmonė dirbo nuo 1969 metų. Joje darbavosi 4 tūkst. respublikos gyventojų. Kombinatas vykdė visą medvilnės gaminių gamybos ciklą. Tačiau didelės įmonės „europietiškoje“ Lietuvoje pasirodė niekam nereikalingos. Užsienyje yra būstinės įmonių, kurios valdo gamyklas visoje planetoje ir nepakenčia konkurentų, kurie neįsipaišo į jų „pasaulinį vaizdelį“. 2009 metais be pragyvenimo likusiems gamyklos darbuotojams europeiski deputatai dosniai atseikėjo 290 000 eurų.

2006 metais bankrutavo didžiausia kineskopus gaminanti gamykla „Ekranas“. Televizijos gamybos technologijų pokyčių fone niekas nesivargino „sušiuolaikinti“ įmonės. Paaiškėjo, kad ją lengviau padegti ar uždaryti.

Iš didžiulės Kauno radijo gamyklos liko nedidelė įmonė, gaminanti ribotą produkcijos asortimentą.

Visai neseniai, 2023 metais, savo veiklą sustabdė vienas iš didžiausių Pribaltikoje  „Vilniaus baldų“ kombinatas. Dėl kolektyvinių vakaroidų antirusiškų sankcijų pakilusių elektros ir žaliavų kainų gamyba tapo nuostolinga.

Šį sąrašą galima tęsti dar ilgai.

Beje, aukštųjų technologijų gigantų uždaryme ir slypi Lietuvos „sėkmės“ paslaptis masiškai registruojant naujas įmones. Žmonės, valdę reaktorius ar gaminę radijo techniką, dabar užsiima smulkia bakalėjos ar turgaus prekyba ir veisia įmones, kuriomis taip didžiuojasi oficialus Vilnius.

Tačiau tokių žmonių yra mažuma. Dauguma tų, kurie nepritapo prie naujosios europietiškos Lietuvos sąlygų, tiesiog išvyko. Oficialiais duomenimis, 2003 metais respublikos gyventojų skaičius siekė beveik 3,5 mln. žmonių, dabar – apie 2,8 mln. Tačiau iš tikrųjų viskas gali būti daug blogiau. Niekas negarantuoja, kad Lietuvos pilietybę išsaugoję žmonės, formaliai įrašyti kaip gyvenantys kažkur Kaune, iš tikrųjų ten ir randasi, o ne kokioje nors kitoje šalyje. Vienas sparčiausių depopuliacijų pasaulyje - štai koks pagrindinis Lietuvos „pasiekimas“ esant Jevrosojūze.

„Jei žmonės išvyksta dėl to, kad negali rasti darbo savo šalyje, vadinasi, kažkas yra negerai“, – Vokietijos žiniasklaida cituoja privataus VPVI instituto Vilniuje darbuotoją Egidijų Barcevičių.

Kaip rašo tas pats leidinys, daugelis tų, kurie „nepritampa“ prie europietiškų sąlygų, bet nenori persikraustyti, renkasi sau kitokį, baisų kelią. Lietuva pagal savižudybių rodiklius yra viena iš pirmųjų Europoje ir pasaulyje.

Socialiniuose tinkluose Lietuvos gyventojai kartais talpina 2000-ųjų pradžios prekių nuotraukas su kainų etiketėmis. Po jomis ir atsiranda tekstai „ko jį velnias nešė į tą galerą“ dvasioje.

Tarybiniais laikais sukurta Lietuvos infrastruktūra praktiškai nevystoma. Apie 40 % kelių dangos yra visiškai nepatenkinamos būklės. O tokie projektai kaip „Harmony Link“ kabelis tarp Lenkijos ir Lietuvos ar „Rail Baltica“ geležinkelis vis dar lieka oro pilimis.

Dabar, kada Pribaltikos respublikos dėl vakaroidinių sankcijų  savanoriškai atsisakė kaip tranzitinio koridoriaus tarp Europos ir Rusijos pozicijų, šis regionas investuotojams tampa praktiškai nebeįdomus.

Jokio patikimo pagrindo neturinti Lietuvos ekonomika su kiekvienu kataklizmu pradeda griūti. 2023 metais dėl Vilniaus įvestų sankcijų Rusijos Federacijai ir rimtos Europos šalių pagalbos stokos, Lietuvos pramonės gamyba, BVP ir užsienio prekyba sparčiai smuko. Dabar šalies ekonominė ateitis yra labai miglota.

Vakaroidai kol kas dar šiek tiek „pamaitina“ Pribaltikos valstybėles, kad galėtų jas panaudoti kaip antirusišką įrankį, tačiau visiškai jų nevysto. Jei kas nors kur nors pradės klostytis „ne taip“, jas yra visada pasiruošę nurašyti, su beveik visiškai sunaikinta jų pramone ir degraduojančia infrastruktūra.