Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2024/06/10/m-... 2024-06-11 17:48:00, skaitė 1506, komentavo 1
Birželio 9 d. Lietuvai išrinkus savo atstovus į Europos Parlamentą, Alkas.lt paprašė politologą ir politiką Marių Kundrotą. atsakyti į keletą klausimų.
– Kaip vertinate EP rinkimų rezultatus Lietuvoje? Kodėl taip mažai žmonių pakilo nuo sofų?
Šie rinkimai rodo, jog dauguma lietuvių Europos Sąjungą suvokia kaip melžiamą karvę ar gaspadorių dvare už jūrų marių, o ne kaip erdvę, už kurią mes visi atsakingi.
Valdančioji Seimo dauguma jau ne pirmąsyk manipuliuoja rinkimais bei referendumais. Žemės referendumas atskirtas nuo rinkimų, daugybinės pilietybės referendumas su jais susietas.
Dabar Europarlamento rinkimai atskirti nuo daug populiaresnių prezidento rinkimų, kad tik ateitų kuo mažiau žmonių ir laimėtų mažumos dauguma – vadinamieji konservatoriai ir jų satelitai.
– Kaip vertinate rinkimų rezultatus kitose ES valstybėse? Ir kaip atrodo Lietuva jų kontekste?
– Bendrai Europos mastu laimi dešinieji ir centro dešinieji. Pagal preliminarius duomenis šiek tiek prisidės liberaliųjų konservatorių Liaudies partija, Konservatorių ir reformistų frakcija, radikalesni tautininkai iš frakcijos „Tapatybė ir demokratija“.
Socialdemokratai šiek tiek praras, bet daugiausiai praras liberalai. Beje, Liberalų sąjūdis Lietuvoje liko pats paskutinis tarp mandatus gavusių partijų.
Tai rodo, kad liberalams teks ieškotis naujos žinutės rinkėjams, naujo tapatumo. Vakarykščiams konservatoriams liberalėjant, o daliai liberalų – tokių, kaip Lietuvos Laisvės partija – krypstant į radikaliąją kairę, tradiciniams liberalams tenka sunkiausia užduotis – rasti savo vietą iš naujo.
Kol kas jų balsus vagia arba vakarykščiai konservatoriai, arba kairieji radikalai.
– Ar iš EP rinkimų kaip nors galima spręsti kokie bus 2024-ųjų Seimo rinkimų rezultatai? Į ką norėtumėte atkreipti politikų ir visuomenės dėmesį prieš būsimus Lietuvos Seimo rinkimus rudenį.
– Didelė abejonė, kad Europarlamento rinkimai konvertuosis į Seimo rinkimus. Todėl tokios partijos kaip Laisvės partija, Liberalų sąjūdis ar Tautos ir teisingumo sąjunga (centristai – tautininkai) gali likti už borto. Europarlamentą išrinko absoliuti rinkėjų mažuma. Seimo rinkimuose rinkėjų tikrai bus daugiau.
Nėra, ko labai džiaugtis ir Tėvynės sąjungai: ji pirmauja tarp dalyvavusios mažumos, bet Seimo rinkimuose galimas fiasco.
Ar džiaugtis tuo, kad į Europarlamentą pagaliau pateko tautiškumą deklaruojanti partija, šiuo atveju – Tautos ir teisingumo sąjunga? Tikriausiai – taip. Tai rodo, kad intensyvi komunikacija gali duoti rezultatų. Tautiškumo Europoje reikia kaip oro. Petrui Gražuliui belieka palinkėti aktyvumo ir kompetentingos komandos.
Visgi nėra garantijos, kad šiuos balsus pavyks konvertuoti į Seimo rinkimus, kuriuose Petrui uždrausta dalyvauti. O visų krypčių liberalams belieka graužtis alkūnes, kad sukūrė auką.
Šie rinkimai parodė ir tai, kad arogancija ir savo teisumo sindromas tautoje nėra populiarus. Tai – ženklas Nacionaliniam susivienijimui.
Krikščionių sąjunga surinko tiek, kiek ir prognozavo jos realistai – tarp 1 ir 1.5 procento. Pesimistai, prognozavę kablelį po nulio, suklydo. Ir Krikščionių sąjunga surinko daugiau už buvusio Vilniaus mero ir buvusio laikinojo prezidento partiją, o tai nėra blogai.
Akivaizdu ir tai, kad Krikščionių sąjungos bandymas plaukti ant išsisėmusio Vingio parko fenomeno patyrė fiasco. Reikalinga nauja vizija ir iš esmės atsinaujinusi komanda. Neatmestinas ir konservatyviosios alternatyvos vienijimasis.
Aiškiai sužinojome ir tai, kiek Lietuvoje – etninių lietuvių vatnikų. Jų – 23750. Seimo rinkimuose jiems gresia likti visiškoje užmarštyje.
Džiugina ir tai, kad reitinguose karaliaujantys socdemai – gerokai silpnesni nei kalba reitingai. Tai reiškia, kad ateinančiame Seime jiems reiks sąjungininkų. Jeigu tai bus valstiečiai ir galimi jų mažesnieji partneriai, dar ne viskas prarasta.
Na, o Darbo partija darsyk parodė, kad jos perspektyvos priklauso nuo vienintelio žmogaus. Yra žmogus – yra mandatas, nėra žmogaus – nėra mandato.
Taip kad Seimo rinkimai dar gali pateikti visokių įdomybių. Vien „Nemuno aušra“ ko verta. O jei dar visų krypčių konservatoriai (skirti nuo landsberginių jakobinų) susivienytų, išskyrus, aišku, Nesivienijimą, tai ir visai pusėtinai būtų galima pasirodyti.