Lidžita Kolosauskaitė. Lopšelinuko „adapcija”: Įstumti ir pabėgti

Autorius: Lidžita Kolosauskaitė Šaltinis: https://lidzita.lt/lopselinuko... 2024-07-03 20:51:00, skaitė 1741, komentavo 3

Šiais metais dukra pradėjo lankyti lopšelį. Sužinojusi, kad grupės auklėtoja adaptaciją supranta kaip „įstumti verkiantį vaiką į grupę ir pabėgti”, aš ją pasiėmiau, išėjau ir parašiau postą Facebook, tikėdamasi kitų mamų pritarimo ir galimai pagalbos ieškant sprendimo.

Daugiausiai sulaukiau pajuokų ir aiškinimų, kad tai – „normali adaptacija”. Nors daliai mamų tokia „adaptacija” yra nepriimtina, jos dažniausiai nedrįsta to išsakyti auklėtojai ar darželio administracijai, o kita dalis įsitikinusi, kad tai – normalu. Ateini, įstumi, pabėgi ir grįžti pasiimti po poros valandų (ar pusdienio).

Ieškant atsakymo į klausimą, ar tai normalu, iškelsiu esminį situacijos kontekste klausimą: Kur dar (ne darželyje) žmogus be jokio pasirengimo jėga įstumiamas į svetimą aplinką, pas svetimus žmones, o jo artimieji tiesiog pabėga?

Ar esate taip darę su savo sutuoktiniais, draugais, galų gale net vaikais kitose situacijose? Turbūt ne. Tai kaip galima manyti, kad visiškai nenormali, socialiai nepaaiškinama situacija yra „normali”?

Mano dukra nėra jautri (bent jau nebuvo iki tol, kol nepamatė svetimo žmogaus griebiančio ją iš tėvų ir siūlančio tėvams „dabar jau bėkite”), tačiau, kaip bet kuris sveiko proto žmogus (vaikas taip pat yra žmogus; nederėtų to pamiršti) vertina situaciją ir supančius žmones.

Kaip vaikas turėtų jaustis, kai mato  10 verkiančių vaikų ir pro duris lekiančius tėvus? Kokią tai turėtų sukelti emociją: saugumą ar priešingai – didžiausią įmanomą nesaugumą?

Ar vaikas turėtų galvoti „o, viskas gerai, tėvai grįš, ši teta manimi pasirūpins ir šiaip bus labai smagu”, ar „tėvai pabėgo, čia vyksta kažkas baisaus”? Ką jūs patys galvotumėte?

Tokia „adaptacija” yra teisinama tuo, kad vaikai galų gale „adaptuojasi” (t.y. nustoja verkti). Bet pažiūrėkime, kaip greitai tai įvyksta. Pasak to paties darželio duoto lankstinuko, „adaptacija” yra lengva, jei vaikas verkia 10 d., vidutinė, jei nuo 14 d. iki pusės metų (!!!) ir sunki, jei virš pusės metų.

Neklausiant, kokia adaptacija yra daugiau nei 10 d., bet mažiau nei 14 d., ženkime prie esmės – jei Jūsų vaikas verks pusę metų tai bus laikoma normalia „adaptacija”. Jei daugiau nei pusę metų, galbūt nusiųs pas psichologą, nors ir tai abejotina.

Ar jūsų vaikas tiek pat laiko verkia paliekamas pas senelius, draugus, gimines? Turbūt ne. Tai kuo skiriasi darželis? Esminis dalykas yra ne darželis ir ne „atsiskyrimas nuo tėvų” (dauguma dvimečių ir iki darželio yra „atsiskyrę” nuo tėvų; kai kurie netgi paroms), tačiau vaikui nesuprantama ir grėsminga situacija.

Iki tol vaikas (kaip ir dauguma suaugusiųjų, beje) niekados nebuvo paliktas visiškai svetimo žmogaus nuožiūroje ir jo tėvai nebėgo nuo jo. Dauguma mamų įstumia savo vaikus į grupę su ant nugarų užrašytais vardais (palieka su žmonėmis, kurie net neprisimena vaikų vardų!) ir nusisukusios skuodžia namo (ar į darbą).

Negi man vienai tai atrodo neadekvačiai? Negi jūs tikrai manote, kad vaikas nejaučia ir nesupranta, kad tai – neadekvati, nesuprantama, grėsminga situacija? Kas nutiko mamai, kad ji paliko jį čia, kur jis nieko nepažįsta, ir dingo? Ar ji išvis kada nors grįš? Jo psichologijoje tai tas pats, kas paliktumėte jį miške ir pabėgtumėte.

Pasąmoninė trauma gali nulemti visą tolesnį požiūrį į darželį, auklėtoją ir… žinoma, tėvus. Ar jūs dar pasitikėtumėte žmogumi, kuris mažiausiai pasirengusį paliko didžiausio pavojaus akivaizdoje?

O dabar įsivaizduokime kitaip. Tėvai ateina su vaikais (idealu – ne vienu metu), auklėtoja bendrauja su tėvais ir jų vaikais (liuks, šia teta pasitikėti galima), vaikai žaidžia tarpusavyje, pažįsta aplinką, gauna individualaus auklėtojos dėmesio (liuks! Ši teta – labai faina) ir galų gale lieka su ja vieni, kai jau ir jie ją pažįsta, ir auklėtojai nebereikia skaityti vardo ant nugaros.

Jūs manote, kad jie verktų 10 d. iš eilės? Pusę metų? Ne. Ir kalbu ne teoriškai. Yra darželių, kurie būtent taip adaptuoja vaikus ir ten grupėse neskamba mažamečių raudos.

Tad kodėl gi šita tarybinė „palik vaiką ir bėk” taktika vis dar gaji valstybiniuose darželiuose? Nes ji – paprasta. Nereikalaujanti auklėtojos ar tėvų pastangų. Auklėtoja išvengia pažindinimosi su tėvais bei vaikais ir ryšio mezgimo, kas ne visados lengva – tam reikia psichologijos žinių.

Kitu atveju užtenka 8 val. ryto pastverti verkiantį vaiką iš tėvų ir užsidaryti klasėje su kitais verkiančiais vaikais. Kai nustos verkti, bus „adaptavęsis”! Tėvai taip pat gali iškart grįžti prie reikalų, jiems netenka „gaišti laiko” darželyje.

Taigi, tai yra abiejų pusių – ir tėvų, ir auklėtojų- iniciatyva „įsigyvenęs” modelis, tačiau civilizuotoje visuomenėje jis turėtų būti vertinamas kaip psichologinis smurtas, o ne „adaptacija”.