Adolfas Hitleris - Kalba prieš Didžiosios Vokietijos Reichstagą - 1941 12 11

Autorius: National Socialist Šaltinis: http://ldiena.lt... 2024-08-19 02:03:00, skaitė 1316, komentavo 4

Delegatai!

Vokietijos Reichstago vyrai!

Artėja pasaulio istorinių įvykių metų pabaiga, prieš mus - didžiausių sprendimų metai. Šiuo rimtu metu kreipiuosi į jus, Reichstago delegatai, kaip vokiečių tautos atstovas. Tik be to, visa vokiečių tauta turėtų atkreipti dėmesį į šią apžvalgą ir į sprendimus, kuriuos mums primeta dabartis ir ateitis.

Po to, kai 1940 m. tuometinis Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas ir jį palaikanti ar valdanti klika pakartotinai atmetė mano taikos pasiūlymą, rudenį tapo aišku, kad šis karas, priešingai visiems racionalumo ir būtinybės argumentams, turi būti kariaujamas iki galo ginklu. Jūs mane pažįstate, mano seni partijos bičiuliai, kad visada buvau pusinių ar silpnų sprendimų priešas. Jei Apvaizda taip norėjo, kad vokiečių liaudis negali išvengti šios kovos, tai noriu būti jai dėkingas, kad ji patikėjo man vadovauti istorinei kovai, kuri ateinančius 500 ar 1000 metų lemtingai formuos ne tik mūsų Vokietijos istoriją, bet ir Europos, taip, viso pasaulio istoriją.

Vokiečių tauta ir jos kariai šiandien dirba ir kovoja ne tik dėl savęs ir savo laiko, bet ir dėl ateinančių, taip, dėl tolimiausių kartų. Kūrėjas mums pavedė nepakartojamo masto istorinę reviziją, kurią dabar privalome atlikti.

Paliaubos su Vakarais, galimos jau netrukus po to, kai baigėsi kovos Norvegijoje, privertė vokiečių vadovybę pirmiausia kariniu būdu užsitikrinti laimėtas politiškai, strategiškai ir ekonomiškai svarbias teritorijas.

Taigi tuomet užkariautose žemėse nuo to laiko iš esmės pasikeitė pasipriešinimo galimybės. Nuo Kirkeneso iki Ispanijos sienos driekiasi didžiausio masto įtvirtinimų ir tvirtovių juosta.

Nesuskaičiuojama daugybė aerodromų buvo pastatyti arba, tolimoje šiaurėje, iš dalies išpučiami iš pirmykštės granito uolienos. Karinio jūrų laivyno bazės gavo tokio dydžio ir stiprumo apsaugos nuo povandeninių laivų pastatus, kad jos praktiškai neįveikiamos tiek iš jūros, tiek iš oro. Pačiai gynybai tarnavo daugiau kaip pusantro tūkstančio naujų baterijų, kurių vietas reikėjo išžvalgyti, suplanuoti ir išplėsti. Buvo nutiestas toks kelių ir geležinkelių tinklas, kad šiandien susisiekimas nuo Ispanijos sienos iki Petsamo yra užtikrintas nepriklausomai nuo jūros. Karinio laivyno, kariuomenės ir Liuftvafės karo inžinieriai ir statybos batalionai kartu su organizacija "Todt" čia sukūrė objektus, kurie niekuo nenusileidžia Vakarų sienai. Nuolat vyksta jų stiprinimo darbai. Mano nepajudinamas sprendimas yra padaryti šį Europos frontą neįveikiamą bet kokiam priešui. Šis gynybinio pobūdžio darbas, tęsiamas net ir žiemą, rado papildymą puolimo kare, koks buvo sąlygiškai įmanomas sezoninėmis sąlygomis. Vokietijos antvandeninės ir povandeninės jūrų pajėgos tęsė nuolatinį naikinamąjį karą su britų kariniu laivynu ir jo žinioje esančiais karo laivais bei prekybos laivynu. Vokiečių Luftwaffe palaikė priešo tonažo žalojimą atakomis, žvalgyba ir nesuskaičiuojamais atsakomaisiais skrydžiais suteikė anglui geresnį vaizdą apie "žavųjį karą", kurio iniciatorius visų pirma yra dabartinis jo ministras pirmininkas.

Praėjusių metų viduryje Vokietiją šioje kovoje visų pirma rėmė jos sąjungininkė Italija. Daugelį mėnesių didelės dalies Didžiosios Britanijos galios svoris gulė ant su mumis susivienijusios Italijos valstybės pečių. Tik dėl milžiniškos sunkiųjų tankų persvaros anglams pavyko laikinai sukelti krizę Šiaurės Afrikoje.

Tačiau jau praėjusių metų kovo 24 d. nedidelė vokiečių ir italų junginių bendruomenė, vadovaujama Rommelio, pradėjo telktis kontrpuolimui.

Balandžio 2 d. Agedabija krito. 4-ąją buvo pasiektas Bengazis. 8 d. mūsų jungtinės formuotės įžengė į Derną, 11 d. buvo apsuptas Tobrukas, o balandžio 12 d. užimta Bardija. Vokiečių Afrika Korpsas atliko dar didingesnį dalyką, nes, grynai klimatiniu požiūriu, šis teatras vokiečiams yra visiškai svetimas ir neįprastas. Kaip kadaise Ispanijoje, taip ir dabar Šiaurės Afrikoje, vokiečiai ir italai visada kartu susidurdavo su tuo pačiu priešu.

Kol šiomis drąsiomis priemonėmis vokiečių ir italų kareivių krauju vėl buvo apsaugotas abiejų mūsų sąjungininkių Šiaurės Afrikos frontas, Europą jau gaubė grėsmingi baisaus pavojaus šešėliai.

Paklusdamas skaudžiausiam sielvartui, 1939 m. rudenį nusprendžiau bent jau pamėginti, pašalinant aštrią Vokietijos ir Rusijos įtampą, sudaryti prielaidas visuotinei taikai. Tai buvo psichologiškai labai sunku dėl bendros vokiečių liaudies ir pirmiausia partijos pozicijos bolševizmo atžvilgiu, bet lengva techniškai, nes Vokietija visose srityse, kurias Anglija paskelbė mums keliančiomis grėsmę ir į kurias įsiveržė su pagalbos paktais, iš tikrųjų visada matė ir atstovavo tik ekonominiams interesams. Juk jūs, mano delegatai, pamenate, kad Anglija visą 1939 m. pavasarį ir vasarą daugybei valstybių ir kraštų siūlė savo pagalbą, tvirtindama, kad Vokietija ketina jas užpulti ir atimti iš jų laisvę. Taigi Vokietijos reichas ir jo vyriausybė galėjo ramiausia sąžine užtikrinti, kad čia kalbama tik apie pretenzijas, kurios niekaip neatitiko tiesos.

Be to, kariškiai blaiviai suprato, kad karo, kurį britų diplomatija turėjo primesti vokiečių tautai, atveju kova dviem frontais atrodė įgyvendinama tik su labai didelėmis aukomis. Po to, kai, be Baltijos šalių, Rumunija ir kt. buvo linkusios pritarti britų pagalbos paktui ir taip parodė, kad taip pat tiki tokia grėsme, Vokietijos reicho vyriausybei teko ne tik teisė, bet ir pareiga nustatyti Vokietijos interesų ribas.

Tačiau nukentėję kraštai - paties Vokietijos Reicho liūdesiui - netrukus turėjo pripažinti, kad vienintelis veiksnys, galintis būti tvirčiausia garantija prieš grėsmę iš Rytų, yra tik Vokietija. Kadangi jos savo pačių politika nutraukė ryšius su Vokietijos reichu ir vietoj to patikėjo save į pagalbą galiai, kuri dėl savo tariamo egoizmo šimtmečius niekada neteikė pagalbos, o veikiau visada tik jos reikalavo, jos buvo pralaimėjusios.

Nepaisant to, šių žemių likimas sukėlė didžiausią vokiečių liaudies empatiją. Žiemos karas su suomiams privertė pajusti jausmą, sumišusį su kartėliu ir susižavėjimu. Susižavėjimo, nes mes patys, kaip kareivių liaudis, turime imlią širdį didvyriškumui ir pasiaukojimui, kartėlio, nes mes, žvelgdami į vakaruose tykantį priešą ir rytuose tykantį pavojų, negalėjome padėti karine jėga.

Kai tik tapo aišku, kad sovietinė Rusija iš politinių Vokietijos įtakos sferų apsibrėžimo išvedė teisę praktiškai išnaikinti už jos ribų gyvenančias tautas, tolesni santykiai tebuvo tik praktiniai, susiduriantys su proto ir jausmų priešiškumu.

Mėnuo po mėnesio, jau 1940 m., buvo suvokiama, kad Kremliaus vyrų planai sąmoningai siekia užvaldyti ir sunaikinti visą Europą. Jau pateikiau tautai Rusijos karinių jėgos priemonių surinkimo rytuose vaizdą tuo metu, kai Vokietija turėjo tik kelias divizijas su Rusija besiribojančiose provincijose. Tik aklas žmogus galėtų nepastebėti, kad čia vyko pasauliniu istoriniu požiūriu unikalaus masto susirinkimas. Ir iš tiesų ne tam, kad ką nors apgintų, o veikiau tik tam, kad užpultų kažką, kas atrodė nebepajėgus apsiginti. Jei žaibiška kampanijos Vakaruose pabaiga atėmė iš Maskvos valdovų galimybę turėti galvoje tiesioginį Vokietijos reicho išsekimą, tai jokiu būdu nepanaikino jų ketinimų, veikiau tik atidėjo puolimo laiką. 1941 m. vasarą tikėta įžvelgti palankiausią momentą smogti. Dabar per Europą turėjo žygiuoti nauja mongolų audra.

Tačiau V. Čerčilis taip pat pažadėjo, kad anglų kova prieš Vokietiją bus tęsiama tuo pačiu metu. Šiandien jis bailiai bando neigti, kad 1940 m. Anglijos Bendruomenių rūmų slaptuose posėdžiuose Sovietų Sąjungos įsitraukimą į karą jis įvardijo kaip esminį šio karo sėkmingo tęsimo ir užbaigimo veiksnį, kuris turėjo įvykti ne vėliau kaip 1941 m. ir dėl kurio Anglija tada taip pat galėtų pereiti į puolimą iš savo pusės.

Todėl šių metų pavasarį sąžiningai sekėme pasaulinės galybės, kuri, atrodė, turi neišsemiamus žmonių ir medžiagų rezervus, susirinkimą. Virš Europos ėmė tvenktis sunkūs debesys.

Nes, mano delegatai, kas yra Europa? Mūsų žemynas neturi geografinio apibrėžimo, veikiau tik etninį ir kultūrinį.

Uralas nėra šio žemyno riba, greičiau visada yra ta linija, kuri skiria vakarų bibliografiją nuo rytų.

Buvo laikas, kai Europa buvo Graikijos pusiasalis, į kurį įžengė šiauriečių gentys, kad iš ten pirmą kartą įžiebtų šviesą, kuri nuo to laiko pamažu, bet nuosekliai pradėjo apšviesti žmonių pasaulį. Ir kai šie graikai pasipriešino persų užkariautojų invazijai, jie gynė ne tik savo siauresnę tėvynę - Graikiją, bet ir tą sąvoką, kuri šiandien vadinama Europa.

Ir tada Europa iš Elados nukeliavo į Romą.

Romėnų mąstymas ir romėnų valstybingumas derėjo su graikų dvasia ir kultūra. Buvo sukurta pasaulinė imperija, kuri net ir šiandien savo reikšme ir reprodukcine energija neprilygsta, o juolab nėra pralenkta. Tačiau kai romėnų legionai trijuose sudėtinguose karuose gynė Italiją nuo Kartaginos puolimo Afrikoje ir galiausiai pasiekė pergalę, jie vėlgi kovojo ne už Romą, o už tuometinę Europą, apimančią graikų-romėnų pasaulį.

Kitas įsiveržimas į šią didvyrišką naujosios žmonių kultūros dirvą atėjo iš rytų platybių. Iš Azijos gilumos į dabartinio Europos žemyno širdį plūstelėjo baisi kultūros stokojančių ordų audra, kuri degino, degino ir žudė kaip tikros Viešpaties rykštės.

Mūšyje Katalaunijos laukuose romėnai ir germanai pirmą kartą kartu stojo į likimo kovą, turėjusią didžiulę reikšmę kultūrai, kuri, kilusi iš graikų per romėnus, dabar įtraukė ir germanus.

Europa išaugo. Iš Elados ir Romos atsirado Vakarų Europa, kurios gynyba daugelį amžių buvo ne tik romėnų, bet visų pirma germanų užduotis. Tačiau tokiu pat mastu, kokiu okcidentas buvo apšviestas graikų kultūros, pripildytas galingo Romos imperijos palikimo įspūdžio, išplėtė savo erdvę per germanų kolonizaciją, ta sąvoka, kurią vadiname Europa, plito erdviškai. Visiškai nepriklausomai nuo to, ar Vokietijos kaizeris atremdavo įsiveržimus iš rytų prie Unstruto, ar prie Lechfeldo, ar Afrika ilgose kovose buvo išstumta iš Ispanijos, visada tai buvo besivystančios Europos kova su ją supančiu pasauliu, kuris jai buvo svetimas savo giliausia esme. Jei kadaise Roma pelnė savo nemirtingus nuopelnus šio žemyno sukūrimui ir gynybai, tai dabar germanų žmogus taip pat prisiėmė ginti ir saugoti liaudies šeimą, kuri tarpusavyje politine forma ir tikslu gali būti vis kitokia: bendruoju įvaizdžiu vis dėlto vis dar, kraujo ir kultūros požiūriu, iš dalies tas pats, iš dalies save papildantis vienetas.

Ir iš šios Europos kilo ne tik kitų žemynų apgyvendinimas, bet ir intelektualinis bei kultūrinis apvaisinimas, kurį suvokia tik tas žmogus, kuris nori ieškoti tiesos, užuot ją neigęs.

Taigi Anglija nekultūralizavo žemyno, veikiau germanų etninės kilmės atplaišos, kaip anglosaksai ir normanai, patraukė į šią salą ir suteikė jai neabejotinai unikalią raidą. Panašiai ir Amerika neatrado Europos, veikiau atvirkščiai. Ir visa tai, ko Amerika neparsivežė iš Europos, žydų mišrūnui iš tiesų gali atrodyti žavinga, tačiau Europa į tai žiūri tik kaip į meno ir kultūrinio gyvenimo nuosmukio požymį, nešantį žydų ar negrų kraujo įsiliejimo palikimą.

Mano delegatai! Vokietijos Reichstago vyrai!

Turiu padaryti šį pranešimą, nes kova, kuri pirmaisiais šių metų mėnesiais pamažu ėmė ryškėti kaip neišvengiama ir kuriai vadovauti šį kartą visų pirma yra pašauktas Vokietijos Reichas, taip pat toli peržengia mūsų tautos ir žemės interesus. Juk kaip kadaise graikai gynėsi nuo persų, o ne nuo Graikijos, romėnai nuo kartaginiečių, o ne nuo Romos, romėnai ir germanai nuo hunų, o ne nuo Vakarų, Vokietijos kaizeriai nuo mongolų, o ne nuo Vokietijos, Ispanijos didvyriai nuo Afrikos, o ne nuo Ispanijos, veikiau nuo visos Europos, taip ir šiandien Vokietija kovoja ne tik už save, o veikiau už visą mūsų žemyną.

Laimingas ženklas, kad šios žinios šiandien yra taip giliai įsišaknijusios daugumos Europos žmonių pasąmonėje, kad jie, atvirai pasisakydami už šią kovą, ar per savanorių antplūdį, dalyvauja šioje kovoje.

Kai šių metų balandžio 6 d. Vokietijos ir Italijos kariuomenės susirinko pulti Jugoslavijos ir Graikijos, tai buvo įžanga į didžiąją kovą, kurioje mes vis dar esame šiuo metu. Juk sukilimas, dėl kurio Belgrade buvo nuverstas buvęs kunigaikštis regentas ir jo vyriausybė, buvo lemiamas tolesnei įvykių eigai šiame Europos regione. Nors šiame perversme ryžtingai dalyvavo Anglija, pagrindinį vaidmenį vis dėlto atliko Sovietų Rusija. Tai, ką buvau paneigęs ponui Molotovui jo vizito Berlyne proga, Stalinas dabar tikino galįs pasiekti revoliucinio judėjimo aplinkkeliu net prieš mūsų valią. Nepaisydami sudarytų sutarčių, bolševikų valdovų ketinimai plėtėsi. Draugystės paktas su naujuoju revoliuciniu režimu žaibiškai nušvietė gresiančios grėsmės artumą.

Tai, ką Vokietijos vermachtas atliko šioje kampanijoje, 1941 m. gegužės 4 d. įvertino Vokietijos reichstagas. Tačiau tai, ką, deja, tada turėjau palikti neišsakytą, buvo suvokimas, kad labai sparčiai artėjame prie konflikto su valstybe, kuri Balkanų kampanijos metu dar nesikišo tik dėl to, kad jos surinkimas dar nebuvo baigtas, o naudoti aerodromų, visų pirma dėl apie šį sezoną ką tik pradėjusio tirpti sniego, taigi ir purvo ant pakilimo takų, buvo neįmanoma.

Mano delegatai!

Kai tik 1940 m. iš Anglijos Bendruomenių rūmų pranešimų ir stebėdamas rusų kariuomenės judėjimą prie mūsų sienų sužinojau, kad Reicho rytuose gali kilti grėsmė, nedelsdamas išleidau nurodymą suformuoti daugybę naujų tankų, motorizuotų ir pėstininkų divizijų. Prielaidų tam jau buvo gausu tiek personalo, tiek medžiagų prasme. Lygiai taip pat galiu jums, mano delegatai, ir iš tikrųjų visai vokiečių liaudžiai, duoti tik vieną patikinimą: jei, kaip nesunku suprasti, ir demokratinėse valstybėse daug kalbama apie ginklavimąsi, tai nacionalsocialistinėje Vokietijoje tam dirbama dar daugiau. Taip buvo praeityje, ne kitaip yra ir šiandien. Kiekvienais metais rasime vis daugiau ir, svarbiausia, taip pat geresnės ginkluotės, ten, kur krinta sprendimai.

Nepaisant visų įžvalgų apie būtinybę jokiu būdu nesuteikti priešininkui galimybės pirmam smogti į mūsų širdį, šiuo atveju sprendimas vis dėlto buvo labai sunkus. Jei mūsų demokratinių laikraščių straipsnių autoriai šiandien skelbia, kad, geriau žinodamas bolševikinio priešininko jėgą, būčiau svarstęs pereiti į puolimą, tai jie klysta tiek dėl situacijos, tiek dėl mano asmens. Aš nesiekiau karo, veikiau priešingai, dariau viską, kad jo išvengčiau. Tačiau pasielgčiau nedorai ir nesąžiningai, jei, nors ir žinodamas ginkluoto konflikto neišvengiamumą, nepadaryčiau vienintelių įmanomų išvadų. Kadangi Sovietų Rusiją laikiau mirtiniausiu priešininku ne tik Vokietijos Reichui, bet ir visai Europai, nusprendžiau, jei įmanoma, pats duoti signalą pulti dar likus kelioms dienoms iki šio konflikto pradžios. Rusijos ketinimų faktui pagrįsti šiandien turima tikrai gniuždančios ir autentiškos medžiagos. Lygiai taip pat aiškus ir laikas, kada šis puolimas turėjo įvykti. Atsižvelgdamas į pavojaus, galbūt tik šiandien mums žinomo visu savo mastu, mastą, galiu tik padėkoti Viešpačiui, kad jis apšvietė mane tinkamu laiku ir suteikė jėgų padaryti tai, ką reikėjo padaryti. Ne tik milijonai vokiečių kareivių už tai skolingi savo gyvybes, veikiau visa Europa savo egzistenciją. Nes šiandien turiu tai paskelbti: Jei ši daugiau kaip 20 000 tankų, šimtų divizijų, dešimčių tūkstančių patrankų banga, lydima daugiau kaip 10 000 lėktuvų, būtų netikėtai pajudėjusi per visą Reichą, Europa būtų prarasta! Likimas pasirinko keletą žmonių, kurie rizikuodami savo krauju numatė ir sustabdė šią jėgą. Jei Suomija nebūtų iš karto nusprendusi antrą kartą griebtis ginklo, tai patogus kitų Šiaurės valstybių civilizuotumas būtų greitai baigęsis.

Jei Vokietijos reichas nebūtų pasipriešinęs šiam priešininkui savo kareiviais ir ginklais, per Europą būtų praūžusi audra, kuri visiems laikams būtų užbaigusi juokingą britų idėją išsaugoti Europos jėgų pusiausvyrą su visa jos nuobodžia ir kvaila tradicija. Jei slovakai, vengrai ir rumunai nebūtų padėję prisiimti šios gynybos, tai bolševikų ordos, kaip Atilos hunų būriai, būtų persiritusios per Dunojaus žemes, o totoriai ir mongolai šiandien Jonijos jūros valdose būtų privertę peržiūrėti Monrealio sutartį. Jei Italija, Ispanija, Kroatija nebūtų pasiuntusios savo dalinių, nebūtų atsiradęs Europos fronto gynyba, kuri, skelbdama naujosios Europos idėją, leido savo verbuojančia energija spinduliuoti ir ant visų kitų tautų. Iš šio grėsmingo pripažinimo savanoriai atvyko iš Šiaurės ir Vakarų Europos: Norvegai, danai, olandai, flamandai, belgai ir t. t., taip, net prancūzai, suteikę Ašies sąjungininkų kovai Europos kryžiaus žygio tikrąja to žodžio prasme pobūdį.

Dar ne laikas kalbėti apie šios kampanijos planavimą ir vadovavimą. Tik manau, kad jau dabar, šioje galingiausioje visų laikų kovoje, kurioje dėl erdvės dydžio, įvykių gausos ir galybės atskiri įspūdžiai pernelyg lengvai nublanksta, išblunka atmintyje, kad būtų galima keliais sakiniais nurodyti, kas buvo pasiekta.

Birželio 22 d. puolimas prasidėjo auštant rytui. Su nenugalimu įžūlumu buvo prasiskverbta į tuos pasienio įtvirtinimus, kurie turėjo apsaugoti rusų susirinkimą prieš mus nuo bet kokio netikėtumo.

Jau birželio 23 d. Gardinas krito.

Birželio 24 d., užėmus Brestą-Litovską, citadelė buvo sugriauta, taip pat užimtas Vilnius ir Kaunas.

Birželio 26 d. krito Dünaburgas.

Liepos 10 d. baigėsi du pirmieji dideli apsupties mūšiai prie Balstogės ir Minsko. Į mūsų rankas pateko 324 000 belaisvių, 3 332 tankai ir 1 809 ginklai.

Jau liepos 13 d. proveržis per Stalino liniją įvyko beveik visuose lemiamuose taškuose.

16 d. po sunkių mūšių krito Smolenskas, o 19 d. vokiečių ir rumunų junginiai forsavo perėjimą per Dniestrą.

Rugpjūčio 6 d. mūšis prie Smolensko baigėsi daugelyje kišenių. Vėl 310 000 rusų žygiavo į vokiečių nelaisvę, o 3 205 tankus ir 3 120 patrankų buvo galima suskaičiuoti iš dalies kaip sunaikintus, iš dalies kaip grobį.

Jau po trijų dienų buvo nulemtas dar vienos rusų kariuomenės grupės likimas.

Rugpjūčio 9 d. Umanės mūšyje vėl buvo paimta į nelaisvę 103 000 sovietų-rusų, sunaikinta arba paimta į nelaisvę 317 tankų, 1 100 patrankų.

Rugpjūčio 17 d. krito Nikolakevas, 21 d. buvo užimtas Chersonas. Tą pačią dieną mūšis prie Gomelio rado savo pabaigą - 84 000 belaisvių, 144 tankai ir 848 ginklai, kurie vėlgi iš dalies buvo paimti į nelaisvę, iš dalies sunaikinti.

Rugpjūčio 21 d. buvo pralaužtos rusų pozicijos tarp Ilmenio ir Peipaus ežerų, o rugpjūčio 26 d. į mūsų rankas pateko Dniepropetrovsko priešpilis.

Jau to paties mėnesio 28 d. vokiečių kariai po sunkių mūšių įžengė į Revalį ir Baltijos uostą, o 30 d. Viipurį užėmė suomiai.

Rugsėjo 8 d. užėmus Šlioselburgą, Leningradas buvo galutinai atkirstas ir į pietus.

 Rugsėjo 16 d. pavyko suformuoti priešakines pozicijas per Dnieprą, o jau rugsėjo 18 d. Poltawa pateko į mūsų karių rankas.

Rugsėjo 19 d. vokiečių junginiai šturmavo Kijevo citadelę, o rugsėjo 22 d. Oselio užkariavimą vainikavo sostinės paėmimas.

Tačiau dabar didžiausios operacijos subrendo laukiamai sėkmei.

Rugsėjo 27 d. mūšis prie Kijevo buvo baigtas.

665 000 belaisvių nesibaigiančiomis kolonomis pajudėjo į vakarus. Tačiau 884 tankai, 3178 patrankos liko gulėti kišenėse kaip grobis.

Jau spalio 2 d. Rytų fronto viduryje dabar prasidėjo proveržio mūšis, o spalio 11 d. sėkmingai baigėsi mūšis prie Azovo jūros.

Vėlgi buvo suskaičiuota 107 000 belaisvių, 212 tankų ir 672 ginklai.

Spalio 16 d. po sunkių mūšių į Odesą įžengė vokiečių ir rumunų junginiai.

Spalio 18 d. spalio 2 d. prasidėjęs proveržio mūšis Rytų fronto viduryje baigėsi nauja, pasaulyje istoriškai unikalia sėkme.

Vienas rezultatas - 663 000 belaisvių, kitas - 1 242 tankai, 5 452 ginklai, iš dalies sunaikinti, iš dalies paimti į nelaisvę.

Spalio 21 d. buvo užbaigtas Dagos užkariavimas.

Spalio 24 d. buvo užimtas pramonės centras Charkovas.

Spalio 28 d., vykstant sunkiausioms kovoms, galutinai išmuštas priėjimas prie Krymo ir jau lapkričio 2 d. šturmuota sostinė Simferopolis.

Lapkričio 16 d. į Krymą įsiveržė Kerčas.

Tačiau gruodžio 1 d. bendras paimtų į nelaisvę sovietų rusų skaičius siekė 3 806 865.

Sunaikintų arba paimtų į nelaisvę tankų buvo 21 391, patrankų - 32 541, o lėktuvų - 17 322.

Per tą patį laikotarpį buvo numuštas 2 191 britų lėktuvas, sunaikinta 4 170 611 bendrųjų registruotų tonų, Luftvafės - 2 346 180 bendrųjų registruotų tonų, taigi iš viso: 6 516 791 bendroji registruota tona.

Mano delegatai! Mano vokiečių tauta!

Tai blaivūs faktai ir galbūt sausi skaičiai. Tačiau tegul jie niekada neišnyksta iš istorijos ir, svarbiausia, iš mūsų vokiečių tautos sąmonės ir atminties! Nes po šiais skaičiais slypi milijonų geriausių mūsų tautos ir su mumis susivienijusių valstybių vyrų nuopelnai, aukos ir nepritekliai, didvyriška drąsa ir pasirengimas mirti.

Visa tai reikėjo iškovoti rizikuojant sveikata ir gyvybe bei patyrus tokių sunkumų, apie kuriuos tėvynė tikriausiai neturi nė menkiausio supratimo.

Žygiuojant į begalinius atstumus, kankinamiems karščio ir troškulio, neretai beveik iki nevilties varginamiems dugno kelių purvo, veikiamiems nuo Baltosios iki Juodosios jūros nusidriekusio klimato, kuris nuo liepos ir rugpjūčio dienų kaitros nusileisdavo iki lapkričio ir gruodžio žiemos audrų, kankinami inspektų, varginami purvo ir vabalų, šaldami sniege ir lede, jie kovėsi, vokiečiai ir suomiai, italai, slovakai, vengrai ir rumunai, kroatai, savanoriai iš Šiaurės ir Vakarų Europos kraštų, visi kartu: Rytų fronto kariai! Vien tik žiemos pradžia stabdys šį judėjimą. Prasidėjusi vasara jau nebegalės užkirsti kelio šiam judėjimui.

Aš nenoriu įvardyti jokių atskirų ginklų šią dieną, noriu pašlovinti ne vadovybę, jie visi davė viską, ką galėjo. Ir vis dėlto įžvalgumas ir teisingumas įpareigoja dar ir dar kartą įsitikinti vienu dalyku: iš visų mūsų vokiečių karių sunkiausia kovos našta, kaip praeityje, taip ir šiandien, tenka mūsų unikaliai pėstininkų kariuomenei.

Nuo birželio 22 d. iki gruodžio 1 d. vokiečių kariuomenė šioje didvyriškoje kovoje neteko: 158 773 žuvusiųjų, 563 082 sužeistųjų ir 31 191 dingusio be žinios. Luftvafė - 3231 žuvusįjį, 8453 sužeistuosius ir 2028 dingusius be žinios. Karinis jūrų laivynas 310 žuvusiųjų, 232 sužeistieji ir 115 dingusiųjų be žinios. Vadinasi, Vokietijos Vermachtas iš viso: 162 314 žuvusių, 571 767 sužeistų ir 33 334 dingusių be žinios.

Taigi žuvusiųjų ir sužeistųjų šiek tiek daugiau nei dvigubai daugiau nei Sommos mūšyje per Pasaulinį karą, dingusiųjų šiek tiek mažiau nei pusė tuometinio skaičiaus, tačiau visi jie - mūsų vokiečių tautos tėvai ir sūnūs.

O dabar leiskite man išsakyti savo nuomonę apie tą kitą pasaulį, kurio atstovas yra žmogus, kuris, kol žmonės ir jų kariai kovoja sniege ir lede, linkęs taktiškai šnekėtis prie židinio, taigi visų pirma tas žmogus, kuris yra pagrindinis šio karo kaltininkas. Kai 1939 m. tautybių padėtis tuometinėje Lenkijos valstybėje pasirodė vis labiau nepakenčiama, iš pradžių bandžiau sąžiningo susitarimo keliu pašalinti nepakeliamomis tapusias sąlygas. Kurį laiką atrodė, kad pati Lenkijos vyriausybė rimtai svarstė galimybę susitarti dėl protingo sprendimo. Čia galiu pridurti, kad visuose šiuose pasiūlymuose iš vokiečių pusės nebuvo reikalaujama nieko, kas jau anksčiau nebūtų buvę Vokietijos nuosavybė, taip, priešingai, mes atsisakėme labai daug ko, kas iki pasaulinio karo priklausė Vokietijai. Jūs dar prisimenate dramatišką to meto raidą, nuolat eskaluojamas vokiečių etninės grupės aukas. Jūs, mano delegatai, geriausiai galite išmatuoti šių kraujo aukų svorį, jei palyginsite jas su dabartinio karo aukomis. Juk ankstesnė kampanija rytuose visam vokiečių vermachtui kainavo apie 160 000 žuvusiųjų, tik tada, giliausioje taikoje, per kelis mėnesius Lenkijoje buvo nužudyta daugiau kaip 62 000 etninių vokiečių, iš dalies per baisiausius kankinimus. Kad Vokietijos reichas turėjo teisę protestuoti prieš tokias sąlygas savo pasienyje ir siekti jų panaikinimo, iš tiesų rūpintis savo saugumu, turbūt vargu ar galima paneigti šiais laikais, kai kiti kraštai savo saugumo elementų ieško net svetimuose žemynuose. Problemos, kurios turėjo būti ištaisytos, teritoriniu požiūriu buvo nereikšmingos. Iš esmės buvo kalbama apie Dancigą ir atplėštos Rytų Prūsijos provincijos ryšį su likusia Reicho dalimi. Didesnį svorį turėjo siaubingi persekiojimai, su kuriais vokiečiai susidūrė būtent Lenkijoje.

Ne mažiau sunkus likimas ištiko ir kitas ten gyvenančias mažumas.

Kai rugpjūčio dienomis dėl Anglijos garantijos, pateiktos kaip tuščias čekis, Lenkijos pozicija vis labiau griežtėjo, Vokietijos reicho vyriausybė, tiesa, paskutinį kartą, pamatė, kad yra motyvuota pateikti pasiūlymą, kuriuo remdamasi buvo pasirengusi pradėti derybas su Lenkija ir apie kurį žodžiu pranešė tuometiniam Anglijos ambasadoriui.

Šią dieną galiu išlaisvinti šiuos pasiūlymus iš užmaršties ir dar kartą juos priminti. Pasiūlymas sureguliuoti Dancigo koridoriaus problemą, taip pat vokiečių ir lenkų mažumos klausimą.

Padėtis tarp Vokietijos Reicho ir Lenkijos šiuo metu yra tokia, kad bet koks tolesnis incidentas gali sukelti abiejose pusėse esančių karinių pajėgų sprogimą. Bet koks taikus sprendimas turi būti parengtas taip, kad įvykiai, sukėlę tokią padėtį, negalėtų pasikartoti pasitaikius kitai progai ir taip į tokią pat įtampą įstumti ne tik Europos rytus, bet ir kitus regionus.

Tokios raidos priežastys yra, pirma, neįmanomas sienų brėžimas, kurio buvo imtasi pagal Versalio diktatą, antra, neįmanomas elgesys su mažumomis atskirtuose regionuose.

Todėl Vokietijos reicho vyriausybė šiuose pasiūlymuose remiasi idėja rasti nuolatinį sprendimą, kuris pašalintų neįmanomą sienų brėžimo situaciją, užtikrintų abiem pusėms gyvybiškai svarbius susisiekimo kelius, pašalintų - kiek tai įmanoma - mažumų problemą, o jei tai neįmanoma, padarytų mažumų likimą pakenčiamą, nes užtikrintų jų teises.

Vokietijos Reicho vyriausybė įsitikinusi, kad šiame procese būtina atskleisti ir dar kartą visiškai atlyginti ekonominę ir fizinę žalą, patirtą nuo 1918 m. Ji, savaime suprantama, mano, kad šis įsipareigojimas yra privalomas abiem šalims.

Dabar pereinu prie pačių pasiūlymų.

Iš šių svarstymų išplaukia šie praktiniai pasiūlymai:

Pirma. Laisvasis miestas Dancigas, remiantis jo grynai vokišku pobūdžiu ir vieninga gyventojų valia, nedelsiant grįžta į Vokietijos Reichą.

Antra. Vadinamojo koridoriaus, kuris tęsiasi nuo Baltijos jūros iki linijos Marienverderis-Graudenzas-Kulmas-Brombergas (įskaitant šiuos miestus), o paskui maždaug į vakarus link Šionlinkės, teritorija pati nuspręs, ar ji priklauso Vokietijai, ar Lenkijai.

Trečia. Šiuo tikslu šiame regione bus surengtas plebiscitas. Balsavimo teisę turi visi vokiečiai, kurie 1918 m. sausio 1 d. gyveno šiame regione arba buvo jame gimę iki tos dienos, taip pat visi lenkai, kašubai ir t. t., gimę tą dieną. Iš šio krašto išvaryti vokiečiai grįžta, kad įvykdytų savo balsavimo teisę.

Siekiant užtikrinti objektyvų balsavimą ir garantuoti, kad jam bus imtasi plataus masto parengiamųjų darbų, šis pasirinktas regionas, kaip ir Saro regionas, bus pavaldus tarptautinei komisijai, kuri bus sudaryta nedelsiant ir kurią sudarys keturios didžiosios valstybės: Italija, Sovietų Sąjunga, Prancūzija ir Anglija. Ši komisija įgyvendins visas suverenias teises šiame regione. Tuo tikslu iš šio regiono per trumpiausią, dėl kurio bus tariamasi, laikotarpį turi būti evakuoti visi Lenkijos kariškiai, Lenkijos policija ir Lenkijos pareigūnai.

Ketvirta. Iš šio regiono išbraukiamas Lenkijos uostas Gdingenas, kuris iš esmės yra Lenkijos suvereni teritorija, kiek ji teritoriškai apsiriboja Lenkijos gyvenviete.

Tikslesnes šio Lenkijos uostamiesčio ribas turi nustatyti Vokietija ir Lenkija, o prireikus - tarptautinis arbitražo teismas.

Penkta. Siekiant užtikrinti reikiamą laiką teisingam balsavimui įvykdyti reikalingam plačiam darbui, šis balsavimas įvyks ne anksčiau kaip po 12 mėnesių.

Šešta. Siekiant per šį laikotarpį užtikrinti neribotą Vokietijos susisiekimą su Rytų Prūsija ir Lenkijos susisiekimą su jūra, bus nustatyti keliai ir geležinkelio linijos, leidžiantys laisvą tranzitą. Čia bus nustatomi tik tie mokesčiai, kurie reikalingi transporto kelių priežiūrai ir vežimams vykdyti.

Septinta. Paprasta balsų dauguma sprendžiama dėl regiono narystės.

Aštuntoji. Siekiant užtikrinti Vokietijos prekybos su Dancigo-Rytų Prūsijos provincija ir Lenkijos susisiekimo su jūra saugumą, jei balsavimo zona atitektų Lenkijai, po balsavimo - visiškai nepriklausomai nuo to, kaip jis gali baigtis - Vokietijai bus suteiktas ekstrateritorinis prekybos kelias, maždaug Bütow-Danzig arba Dirschau kryptimi, skirtas Reicho automagistralės ir keturių bėgių geležinkelio linijos statybai. Kelio ir geležinkelio linija bus tiesiama taip, kad Lenkijos susisiekimo linijų neliestų, t. y. būtų arba aplenkta, arba pravažiuota. Šios zonos plotis bus nustatytas vienas kilometras ir ji yra suvereni Vokietijos teritorija.

Jei balsavimas bus palankus Vokietijai, Lenkija už laisvą ir nevaržomą tranzitą į savo Gdingeno uostą gaus tokias pačias teises į taip pat eksteritorinę kelių ir geležinkelių jungtį, kokios priklausytų Vokietijai.

Devinta. Koridoriaus grąžinimo Vokietijos Reichui atveju ji pareiškia esanti pasirengusi imtis gyventojų mainų su Lenkija tiek, kiek tam tinka koridorius.

Dešimtasis. Dėl Lenkijos pageidaujamų ypatingų teisių Dancigo uoste bus deramasi lygiai taip pat, kaip ir dėl tokių pačių teisių Vokietijai Gdingeno uoste.

Vienuolikta. Siekiant pašalinti šiame regione bet kokį grėsmės jausmą iš abiejų pusių, Dancigas ir Gdingenas įgis grynai prekybinių miestų pobūdį, t. y. be karinių objektų ir karinių įtvirtinimų.

Dvylikta. Hela pusiasalis, kuris pagal balsavimą atitektų arba Lenkijai, arba Vokietijai, bet kuriuo atveju taip pat būtų demilitarizuotas.

Trylikta. Kadangi Vokietijos vyriausybė turi griežčiausių priekaištų dėl Lenkijos elgesio su mažumomis, o Lenkijos vyriausybė, savo ruožtu, mano, kad ji taip pat turi pateikti skundus Vokietijai, abi šalys pareiškia sutinkančios, kad šie skundai būtų pateikti tarptautiniu mastu sudarytai tyrimo komisijai, kurios uždavinys - ištirti visus skundus dėl ekonominės ir fizinės žalos, taip pat dėl teroristinių aktų.

Vokietija ir Lenkija įsipareigoja dar kartą atlyginti visą ekonominę ir kitokią žalą, padarytą abiejų šalių mažumoms nuo 1918 m., ir panaikinti bet kokius nusavinimus arba visiškai kompensuoti nukentėjusiems asmenims už šią ir kitas intervencijas į ekonominį gyvenimą.

Keturiolikta. Siekdamos pašalinti iš Lenkijoje likusių vokiečių ir Vokietijoje gyvenančių lenkų tarptautinio neteisėtumo jausmą ir, svarbiausia, suteikti jiems saugumą, kad jie negalės būti verčiami atlikti veiksmus ar teikti paslaugas, nesuderinamas su jų tautiniais jausmais, Vokietija ir Lenkija susitaria plačiausiais ir privalomais susitarimais užtikrinti abiejų pusių mažumų teises, kad šioms mažumoms būtų garantuotas jų tautybės išsaugojimas, laisvas vystymasis ir praktikavimas, visų pirma leisti joms steigti organizacijas, kurias jos laiko tam reikalingomis. Abi šalys įsipareigoja nerinkti mažumos narių į karinę tarnybą.

Penkioliktoji. Jei bus susitarta remiantis šiais pasiūlymais, Vokietija ir Lenkija pareiškia esančios pasirengusios nedelsiant įsakyti ir vykdyti savo ginkluotųjų pajėgų demobilizaciją.

Šešiolikta. Vokietija ir Lenkija bendrai susitars dėl tolesnių priemonių, būtinų pirmiau minėtiems susitarimams paspartinti.

Tas pats pasakytina ir apie pasiūlymus dėl mažumų saugumo. Tai yra toks sutarties pasiūlymas, kokio lojaliau ir dosniau negalėtų pateikti jokia kita vyriausybė, kaip tik Nacionalsocialistinė Vokietijos Reicho vadovybė.

Tuometinė Lenkijos vyriausybė atsisakė net tik reaguoti į šiuos pasiūlymus. Tačiau šiame procese klausimas kyla pats savaime: Kaip tokia nereikšminga valstybė galėjo išdrįsti paprasčiausiai atmesti tokius pasiūlymus ir, be to, ne tik griebtis tolesnių žiaurumų prieš vokiečius, kurie šiam kraštui suteikė visą jo kultūrą, bet netgi įsakyti vykdyti visuotinę mobilizaciją?

Vėliau, pažvelgę į Užsienio reikalų ministerijos dokumentus Varšuvoje, sužinojome netikėtą paaiškinimą. Tai buvo vienas žmogus, kuris su šėtonišku nesąžiningumu panaudojo visą savo įtaką, kad sustiprintų Lenkijos pasipriešinimą ir panaikintų bet kokią susitarimo galimybę.

Ataskaitos, kurias tuometinis Lenkijos pasiuntinys Vašingtone grafas Potocki siuntė savo vyriausybei Varšuvoje, - tai dokumentai, iš kurių sukrečiančiai aiškiai matyti, kokia didelė atsakomybė už Antrąjį pasaulinį karą tenka vienam žmogui ir jį skatinusiai jėgai.

Iš pradžių kyla klausimas: Dėl kokių priežasčių šis žmogus galėjo pulti į tokį fanatišką priešiškumą kraštui, kuris anksčiau per visą savo istoriją nepadarė jokios žalos nei Amerikai, nei jam?

Kalbant apie Vokietijos poziciją Amerikos atžvilgiu, reikia pasakyti štai ką:

Pirma. Vokietija, ko gero, yra vienintelė didžioji valstybė, kuri niekada neturėjo kolonijų ar kitaip politiškai neįsitraukė nei į Šiaurės, nei į Pietų Amerikos žemyną, išskyrus daugybės milijonų vokiečių emigraciją ir jų bendradarbiavimą, iš kurio Amerikos žemynas, ypač Jungtinės Amerikos Valstijos, vis dėlto turėjo tik naudos.

Antra. Vokietijos reichas per visą Jungtinių Amerikos Valstijų atsiradimo ir gyvavimo istoriją niekada neužėmė politiškai atmestinos ar net priešiškos pozicijos, bet iš tiesų, praliedamas daug savo sūnų kraujo, padėjo ginti Jungtines Amerikos Valstijas.

Trečia. Vokietijos reichas niekada nedalyvavo kare prieš pačias Jungtines Amerikos Valstijas, tačiau Jungtinės Amerikos Valstijos 1917 m. iš tiesų sukėlė karą Vokietijai ir dėl priežasčių, kurias visiškai išaiškino komisija, kurią šiam klausimui nagrinėti pasamdė pats dabartinis prezidentas Ruzveltas.

Būtent ši tyrimo komisija, turėjusi išaiškinti Amerikos įsitraukimo į karą priežastis, neabejotinai įrodė, kad šios Amerikos įsitraukimo į karą 1917 m. priežastys buvo išimtinai susijusios su kelių nedidelių grupių kapitalistiniais interesais, tačiau pati Vokietija neketino įsivelti į konfliktą su Amerika.

Kitaip taip pat nėra jokių teritorinių ar politinių konfliktų tarp Amerikos ir Vokietijos liaudies, kurie kaip nors galėtų paliesti Jungtinių Amerikos Valstijų interesus ar net egzistavimą. Valdymo formų skirtumai visada egzistavo. Tačiau jis apskritai negali būti įveltas į liaudies gyvenimą kaip priešiškumo priežastis, kol viena valdymo forma nesistengia už savo pačios natūraliai suteiktos sferos ribų kištis į kitas.

Amerika yra respublika, kuriai vadovauja didelę autoritarinę galią turintis prezidentas. Vokietija kadaise buvo monarchija, kuriai vadovavo sąlyginė valdžia, vėliau - autoritarinė demokratija, o šiandien - respublika, kuriai vadovauja stipri valdžia. Tarp abiejų valstybių yra vandenynas. Skirtumai tarp kapitalistinės Amerikos ir bolševikinės Rusijos, jei šios sąvokos apskritai turi ką nors tikro savyje, turėtų būti iš esmės didesni nei tarp Amerikos, vadovaujamos prezidento, ir Vokietijos, vadovaujamos Fiurerio.

Tačiau faktas, kad abu istoriniai Vokietijos ir JAV konfliktai, nors ir įkvėpti tos pačios jėgos, vis dėlto buvo kurstomi tik dviejų JAV vyrų - prezidento Woodrow Wilsono ir Franklino Roosevelto. Pati istorija paskelbė nuosprendį Vilsonui. Jo vardas ir toliau siejamas su vienu iš šlykščiausių visų laikų tikėjimo pažeidimų. Jo tikėjimo pažeidimo padariniai buvo liaudies gyvenimo iškreipimas ne tik tarp vadinamųjų nugalėtojų, bet ir tarp pačių nugalėtojų. Versalio diktatas, įmanomas tik dėl jo tikėjimo pažeidimo, išardė valstybes, sunaikino kultūras ir sugriovė visų ekonomiką.

Šiandien žinome, kad už Vilsono stovėjo suinteresuotų finansininkų draugija, kuri pasinaudojo šiuo paralyžiuojančiu profesoriumi, kad įvarytų Ameriką į karą, iš kurio tikėjosi didesnio verslo.

Už tai, kad vokiečių tauta kažkada patikėjo šiuo žmogumi, ji turėjo sumokėti savo politinės ir ekonominės egzistencijos žlugimu.

Tad kas gi lėmė, kad po tokios karčios patirties vėl atsirado Jungtinių Valstijų prezidentas, kuris savo vienintele užduotimi iš naujo laiko leisti kilti karams ir, svarbiausia, eskaluoti priešiškumą Vokietijai iki karo pradžios?

Nacionalsocializmas atėjo į valdžią Vokietijoje tais pačiais metais, kai Ruzveltas buvo išrinktas Jungtinių Valstijų prezidentu. Dabar svarbu panagrinėti motyvus, kuriuos reikia laikyti dabartinės raidos priežastimi:

Iš pradžių - asmeninė pusė:

Per daug gerai suprantu, kad tarp prezidento Ruzvelto ir mano gyvenimo pažiūrų bei pozicijos yra pasaulinė praraja.

Ruzveltas kilęs iš labai turtingos šeimos, nuo pat pradžių priklausė tai žmonių klasei, kuriai gimimas ir kilmė demokratinėse šalyse nulemia gyvenimo kelią ir taip užtikrina kilimą.

Aš pats buvau tik mažos ir neturtingos šeimos vaikas ir savo kelią turėjau išsikovoti nenusakomomis pastangomis, stengdamasis ir dirbdamas.

Kai prasidėjo pasaulinis karas, Ruzveltas, atsidūręs Vilsono šešėlyje, patyrė karą iš pinigų uždirbėjo sferos. Todėl jis žino tik malonias žmonių ir valstybių konflikto pasekmes, kurios atsiranda tiems, kurie daro verslą ten, kur kiti kraujuoja.

Visą šį laikotarpį mano paties gyvenimas vėlgi klostėsi visiškai priešingoje pusėje. Nepriklausiau tiems, kurie kūrė istoriją ar net verslą, veikiau tik tiems, kurie vykdė įsakymus.

Būdamas paprastas kareivis, per šiuos ketverius metus priešais priešą stengiausi atlikti savo pareigą ir, savaime suprantama, grįžau iš karo toks pat vargšas, koks į jį įžengiau 1914 m. rudenį. Taigi savo likimą dalijausi su milijonais, o ponas Ruzveltas - su vadinamaisiais viršutiniais dešimčia tūkstančių. Kol ponas Ruzveltas po karo jau bandė savo sugebėjimus finansinėse spekuliacijose, kad iš infliacijos, vadinasi, kitų vargo, gautų asmeninės naudos, aš, kaip ir daugelis kitų šimtų tūkstančių, tebegulėjau lauko ligoninėje.

Ir kai Ruzveltas pagaliau pradėjo normalaus, versle patyrusio, ekonomiškai įsitvirtinusio, dėl kilmės globojamo politiko karjerą, aš kaip bevardis nežinomasis kovojau už liaudies, kuriai buvo padaryta didžiausia neteisybė per visą jos istoriją, prisikėlimą.

Du gyvenimo keliai! Kai Franklinas Ruzveltas žengė į Jungtinių Valstijų viršūnę, jis buvo visiškai kapitalistinės partijos, kuri juo pasinaudojo, kandidatas. O kai aš tapau Vokietijos reicho kancleriu, buvau liaudies judėjimo, kurį pats sukūriau, lyderis.

Jėgos, kurios nešė Ruzveltą, buvo jėgos, su kuriomis aš, remdamasis savo liaudies likimu ir švenčiausiu vidiniu įsitikinimu, kovojau. "Smegenų trestą", kuriuo turėjo pasinaudoti naujasis Amerikos prezidentas, sudarė tos pačios liaudies, su kuria Vokietijoje kovojome kaip su parazituojančia žmonijos apraiška ir ėmėme šalinti iš viešojo gyvenimo, nariai.

Ir vis dėlto abu turėjome kai ką bendro:

Franklinas Ruzveltas perėmė valstybę, kurios ekonomika žlugo dėl demokratijos įtakos, o aš įžengiau į Reicho, kuris taip pat dėl demokratijos atsidūrė prieš visišką žlugimą, viršūnę.

Jungtinėse Valstijose buvo 13 milijonų bedarbių, Vokietijoje - 7 milijonai, bet taip pat dar 7 milijonai trumpalaikių darbuotojų.

Abiejose valstybėse buvo sutrikę valstybės finansai, atrodė, kad bendro ekonominio gyvenimo nuosmukį vargu ar dar įmanoma sustabdyti.

Šiuo metu Jungtinėse Valstijose ir Vokietijos Reiche prasideda raida, kuri palengvins palikuonims priimti galutinį nuosprendį dėl teorijų teisingumo. Kai Vokietijos Reiche, vadovaujant nacionalsocialistams, per kelerius metus prasideda milžiniškas gyvenimo, ekonomikos, kultūros, meno ir t. t. pakilimas, prezidentui Ruzveltui nepavyko pasiekti net menkiausio pagerėjimo savo krašte.

Tačiau kiek lengviau šį darbą būtų reikėję atlikti Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur kvadratiniame kilometre gyvena vos 15 žmonių, palyginti su 140 Vokietijoje.

Jei šioje šalyje nepavyksta pasiekti ekonominio suklestėjimo, tai susiję tik su bloga valdančiosios vadovybės valia arba su visišku pašauktojo žmogaus nesugebėjimu.

Tuo pačiu laikotarpiu. Prezidentas Ruzveltas padidino savo krašto valstybės skolą iki astronominių dydžių, devalvavo dolerį, dar labiau sutrikdė ekonomiką ir išlaikė nedarbo lygį.

Tačiau tai nestebina, jei atsižvelgsime į tai, kad dvasios, kurias šis žmogus pasikvietė į pagalbą, arba, geriau sakant, iškvietė jį, priklauso tiems elementams, kurie, kaip žydai, gali būti suinteresuoti tik netvarka ir niekada ne tvarka! Kol mes Nacionalsocialistinėje Vokietijoje kovojome su spekuliacija, Ruzvelto laikais ji patyrė nuostabų suklestėjimą. Šio žmogaus Naujojo kurso teisės aktai buvo klaidingi ir todėl tai buvo didžiausia klaida, kurią kada nors patyrė žmogus. Neabejotina, kad šios ekonominės politikos tęsimas taikos metu anksčiau ar vėliau, nepaisant visų jo dialektinių sugebėjimų, būtų nuvertęs šį prezidentą. Europos valstybėse jis neabejotinai būtų radęs savo galą valstijos teisme dėl sąmoningo nacionalinio turto švaistymo, tačiau civiliniame teisme dėl aplaidaus verslo elgesio vargu ar būtų išvengęs kalėjimo.

Šį nuosprendį ar, geriau sakant, suvokimą turi ir daugybė garsių amerikiečių.

Virš šio žmogaus galvos kilo grėsminga priešprieša. Ji leido jam numanyti, kad išsigelbėjimą gali atnešti tik viešosios nuomonės dėmesio nukreipimas nuo jo vidaus politikos į užsienio. Šiuo požiūriu įdomu panagrinėti lenkų emisaro Potockio pranešimus iš Vašingtono, kuriuose vėl ir vėl pabrėžiama, kad Ruzveltas labai jautė viso savo ekonominio kortų namelio griūties grėsmę, todėl jam bet kokiomis aplinkybėmis reikėjo nukreipti dėmesį į užsienio reikalus.

Jį stiprino jį supantys žydai, kurie, vedini Senojo Testamento keršto troškimo, tikėjo Jungtinėse Valstijose įžvelgiantys įrankį, kad kartu su jomis būtų galima surengti antrąjį Purimą Europos tautoms, tampančioms vis labiau antisemitinėmis. Aplink šį žmogų susibūrė žydai visu savo šėtonišku niekingumu, į kurį, tiesa, šis taip pat griebėsi. Taigi Amerikos prezidento įtaka pradeda vis labiau daryti poveikį konfliktų kūrimo arba esamų konfliktų gilinimo prasme, tačiau bet kuriuo atveju neleisti, kad konfliktai rastų taikų sprendimą. Jau daugelį metų šis žmogus turi tik vieną vienintelį norą, kad kur nors pasaulyje kiltų kova, geriausiai Europoje, kuri suteiktų jam galimybę, įpareigojant Amerikos ekonomiką vienai iš abiejų besiginčijančių pusių, sukurti politinių interesų susipynimą, kuris tiktų tam, kad pamažu priartintų Ameriką prie tokio konflikto ir taip nukreiptų dėmesį nuo jo nesėkmingos ekonominės politikos šalies viduje į išorę.

Šiuo požiūriu jo suderinti veiksmai tampa ypač aštrūs prieš Vokietijos Reichą. Nuo 1937 m. prasideda daugybė kalbų, tarp jų ir ypač šlykšti 1937 m. spalio 5 d. Čikagoje, kurioje šis žmogus sistemingai pradeda kurstyti Amerikos visuomenę prieš Vokietiją. Jis grasina įvesti savotišką karantiną prieš vadinamąsias autoritarines valstybes.

Vykdydamas šias dabar jau nuolat eskaluojamas neapykantos ir agitacines kalbas prezidentas Ruzveltas po naujų įžeidžiančių pareiškimų išsikviečia į Vašingtoną Amerikos ambasadorių Berlyne. Nuo to laiko abi valstybės vis dar palaiko tarpusavio ryšius tik per agentus.

Nuo 1930 m. lapkričio jis sistemingai ir sąmoningai pradeda sabotuoti bet kokią Europos pacifikavimo politikos galimybę. Jis apsimeta, kad yra suinteresuotas taika, bet grasina bet kuriai valstybei, kuri yra pasirengusi taikaus susitarimo politikai, paskolų blokavimu, ekonominėmis represijomis, paskolų atšaukimu ir t. t. Lenkijos ambasadorių Vašingtone, Londone, Paryžiuje ir Briuselyje pranešimai čia pateikia šokiruojančių įžvalgų.

1939 m. sausį šis žmogus pradeda intensyvinti savo agitacinę kampaniją ir prieš kongresą grasina imtis visų priemonių prieš autoritarines valstybes, tikėdamasis karo.

Nors jis nuolat tvirtina, kad kitos valstybės bando kištis į Amerikos reikalus, ir giriasi Monroe doktrinos išsaugojimu, nuo 1939 m. kovo mėn. jis pradeda kištis į Europos vidaus reikalus, kurie visiškai nepriklauso JAV prezidento kompetencijai. Pirma, jis nesupranta šių problemų, o antra, net jei ir suprastų jas ir suvoktų istorines aplinkybes, jis turėtų tokią pat menką teisę rūpintis Vidurio Europos regionu, kaip, tarkime, Vokietijos valstybės vadovas turi teisę vertinti ar net užimti poziciją dėl sąlygų kurioje nors JAV valstybėje.

Taip, Ruzveltas žengia dar toliau. Prieštaraudamas visoms tarptautinės teisės nuostatoms, jis pareiškia, kad nepripažįsta vyriausybių, kurios jam netinka, nepriima naujų įsakymų, išlaiko seniai išnykusių valstybių ambasadas ir net neįsteigia jų teisėtų vyriausybių. Taip, galiausiai jis nueina taip toli, kad su tokiomis ambasadomis sudaro sutartis, kurios vėliau jam net suteikia teisę tiesiog okupuoti svetimas teritorijas. 1939 m. balandžio 15 d. pasirodė garsusis Ruzvelto kreipimasis į mane ir II Dučę, kuris reiškė, viena vertus, geografinio ir politinio neišmanymo mišinį, kita vertus, derinamą su tam tikrų milijonierių sluoksnių nario arogancija, ir kuriame mes buvome raginami pasiaiškinti ir sudaryti nepuolimo paktus su x-tu skaičiumi valstybių, šiame procese didžiąja dalimi su valstybėmis, kurios apskritai neturėjo laisvės, nes arba buvo aneksuotos pono Ruzvelto sąjungininkų. Ruzvelto sąjungininkės arba buvo paverstos protektoratais. Jūs prisimenate, mano delegatai, kad tada šiems įžūliems ponams daviau tiek pat mandagų ir aiškų atsakymą, kuris bent keliems mėnesiams sustabdė šio užkietėjusio karo agitatoriaus kalbų srautą.

Tačiau dabar jo vietoje stojo jo garbinga žmona. Ji nenorėjo, kad jos sūnūs gyventų tokiame pasaulyje, kokį turime mes. Bet tai suprantama. Juk šis pasaulis yra darbo, o ne apgavysčių ir sukčiavimo pasaulis. Bet po trumpo poilsio šios moters vyras tada, 1939 m. lapkričio 4 d., prastūmė neutralumo įstatymo pakeitimą, kad dabar būtų panaikintas draudimas eksportuoti ginklus, ir iš tiesų už vienpusį jų tiekimą Vokietijos priešininkams.

Tada jis pamažu pradeda, kaip Rytų Azijoje su Kinija, taip ir čia, ekonominio susipynimo aplinkkeliu, kurti interesų bendriją, kuri anksčiau ar vėliau tampa veiksminga. Kartu jis pripažįsta lenkų emigrantų grupę vadinamąja egziline vyriausybe, kurios vienintelis politinis pamatas yra keli milijonai auksinių, atvežtų iš Varšuvos. Jau balandžio 9 d. jis žengia dar toliau ir įsako blokuoti norvegiškas ir daniškas prekes apgaulinga dingstimi, kad taip užkirs kelią Vokietijos užgrobimui, nors puikiai supranta, kad, pavyzdžiui, Danijos vyriausybės finansų administravimo srityje Vokietija visiškai neprižiūri, o juolab nekontroliuoja.

Be įvairių tremties vyriausybių, dabar jis pripažįsta ir Norvegijos vyriausybę. Jau 1940 m. gegužės 15 d. prie jų prisijungia Olandijos ir Belgijos emigrantų vyriausybės, taip pat pradedamas Olandijos ir Belgijos kreditų blokavimas. Tik birželio 15 d. telegramoje Prancūzijos ministrui-prezidentui Reynaud pirmą kartą atsiskleidžia tikroji šio žmogaus orientacija. Joje jam pranešama, kad Amerikos vyriausybė padvigubins pagalbą Prancūzijai su sąlyga, kad Prancūzija tęs karą prieš Vokietiją. Norėdamas ypač pabrėžti šį pageidavimą pratęsti karą, jis pareiškia, kad Amerikos vyriausybė nepripažins užkariavimo rezultatų, tai reiškia, pavyzdžiui, kad bus atgauti iš Vokietijos kažkada atimti regionai. Man nereikia jūsų, mano delegatai, patikinti, kad bet kuriai Vokietijos vyriausybei visiškai nesvarbu, ar Jungtinių Valstijų prezidentas pripažįsta, ar nepripažįsta sieną Europoje, ir ateityje taip pat bus abejinga.

Šį įvykį pateikiu tik tam, kad apibūdinčiau šio žmogaus, kuris veidmainiškai apsimeta taikos šalininku, bet amžinai agituoja tik už karą, sistemingą agitaciją. Nes dabar jį kamuoja baimė, kad, kilus Europos taikai, milijardai, iššvaistyti jo ginkluotei, netrukus bus pripažinti visiška apgavyste, nes Amerikos niekas nepuola, nebent ji pati ją išprovokuotų!

1940 m. birželio 17 d. Jungtinių Valstijų prezidentas įsako blokuoti Prancūzijos kreditus, kad, kaip jis pats išsireiškė, ištrauktų juos iš Vokietijos rankų, tačiau iš tikrųjų - kad, padedant amerikiečių kreiseriui, iš Kasablankos į Ameriką būtų gabenamas auksas.

Nuo 1940 m. liepos mėn. Ruzvelto priemonės vis labiau eskaluojamos, kad būtų rastas kelias į patį karą, nesvarbu, ar tai būtų Amerikos piliečių priėmimas į Didžiosios Britanijos oro pajėgas, ar anglų lakūnų mokymas Jungtinėse Valstijose. O jau 1940 m. rugpjūtį prasideda bendras Jungtinių Valstijų ir Kanados karinės programos kūrimas. Bet kad Amerikos ir Kanados gynybos komiteto sudarymas atrodytų įtikinamas bent didžiausiems idiotams, jis kartkartėmis sugalvoja krizes, kurių metu elgiasi taip, tarsi Amerikai grėstų užpuolimas, ir tai pasiūlo savo - ir taip jau tikrai apgailėtinam - sekėjui, kuris staiga nutraukia keliones, kuo skubiau grįžta į Vašingtoną, kad taip pabrėžtų padėties pavojingumą.

1940 m. rugsėjį jis dar labiau priartėjo prie karo. Jis perleidžia Anglijos laivynui 50 naikintuvų iš Amerikos laivyno, tačiau už tai perima karinius atramos punktus Didžiosios Britanijos valdose Šiaurės ir Centrinėje Amerikoje. Kurį, tada tik ateitis išaiškins, būtent, kiek, atsižvelgiant į visą šią neapykantą socialinei Vokietijai, buvo žaidžiama ir ketinimais, kad žlugimo valandą būtų galima kuo tikriau ir saugiau perimti Britų imperiją.

Kadangi Anglija nebegali atsiskaityti už Amerikos tiekimus grynaisiais pinigais, ji primeta Amerikos liaudžiai išperkamosios nuomos įstatymą. Kaip prezidentas, jis dabar gauna įgaliojimus išperkamosios nuomos-paskolos paramą žemėms, kurių gynyba Ruzveltui atrodo gyvybiškai svarbi Amerikai. Tik 1941 m. kovą šis žmogus, po to, kai Vokietijos jokiomis aplinkybėmis nepavyksta išjudinti, kad ji reaguotų į jo nuolatinį pliaukštelėjimą, vėl žengia dar vieną žingsnį.

Jau 1939 m. gruodžio 19 d. saugumo zonoje esantys amerikiečių kreiseriai pergudravo garlaivį "Columbus", kuris pateko į britų karo laivų rankas. Todėl jis turi būti nuskandintas. Tą pačią dieną JAV karinės pajėgos dalyvavo bandyme užgrobti vokiečių garlaivį "Arauca". 1940 m. sausio 27 d. JAV kreiseris "Trenton", vėlgi pažeisdamas tarptautinę teisę, informavo priešo karines jūrų pajėgas apie vokiečių garlaivių "Arauca", "La Plata" ir "Wangoni" judėjimą. 1940 m. birželio 27 d., visiškai pažeisdamas tarptautinę tvarką, įsako apriboti laisvą užsienio prekybos laivų judėjimą JAV uostuose.

1940 m. lapkritį jis liepia JAV karo laivams taip ilgai persekioti vokiečių garlaivius "Phrygia", "Idarwald" ir "Rhein", kol galiausiai šie garlaiviai turi nuskęsti, kad nepatektų į priešo rankas. 1941 m. balandžio 13 d. seka JAV laivų, skirtų britų kariuomenės aprūpinimui Artimuosiuose Rytuose, išleidimas kelionei per Raudonąją jūrą. Tuo tarpu kovo mėnesį amerikiečių valdžia jau buvo konfiskavusi visus vokiečių laivus. Tuo metu su Vokietijos Reicho piliečiais buvo elgiamasi negarbingiausiai, pažeidžiant tarptautinę teisę, jiems buvo paskirtos tam tikros buvimo vietos, įvesti kelionių apribojimai ir pan.

Du iš Kanados pajėgumų pabėgę vokiečių karininkai, pažeidžiant tarptautinę teisę, taip pat buvo surišti ir vėl perduoti Kanados valdžios institucijoms. Kovo 27 d. tas pats prezidentas, kuris pasisako prieš bet kokią agresiją, sveikina sukilėlių kliką, kuri į valdžią atėjo per agresiją Belgrade nuvertus teisėtą vyriausybę, Simovičių ir bendražygius. Jau prieš kelis mėnesius prezidentas Ruzveltas pasiuntė pulkininką Donovaną, visiškai žemesnio rango pavaldinį, į Balkanus, kad ten, Sofijoje ir Belgrade, pabandytų sukelti sukilimą prieš Vokietiją ir Italiją.

Balandžio mėn. jis žada pagalbą Jugoslavijai ir Graikijai pagal Lend-Lease įstatymą. Jau balandžio pabaigoje šis žmogus vėl pripažįsta Jugoslavijos ir Graikijos emigrantus išeivijos vyriausybe ir, be to, prieštaraudamas tarptautinei teisei, iš naujo blokuoja Jugoslavijos ir Graikijos kreditus. Be to, nuo balandžio vidurio užtikrinamas tolesnis JAV patrulių stebėjimas Vakarų Atlante ir jų ataskaitos anglams.

Balandžio 26 d. Ruzveltas pristato Anglijai 20 greitaeigių katerių, o tuo pat metu JAV uostuose vyksta nuolatinis britų karo laivų remontas. Gegužės 12 d. prasideda tarptautinei teisei prieštaraujantis norvegų garlaivių, plaukiančių į Angliją, apginklavimas ir remontas. Birželio 4 d. į Grenlandiją atvyksta amerikiečių kariniai transporteriai aerodromo statybai. O birželio 9 d. pasirodo pirmasis anglų pranešimas, kad, remdamasis prezidento Ruzvelto įsakymu, JAV karo laivas giluminėmis bombomis atakavo vokiečių povandeninį laivą netoli Grenlandijos.

Birželio 14 d., vėlgi prieštaraujant tarptautinei teisei, Jungtinėse Amerikos Valstijose blokuojami Vokietijos kreditai. Birželio 17 d. prezidentas Ruzveltas, remdamasis melagingais pretekstais, reikalauja atšaukti Vokietijos konsulus ir uždaryti Vokietijos konsulatus. Be to, jis reikalauja uždaryti Vokietijos spaudos agentūrą "Transocean", Vokietijos informacinę biblioteką ir Vokietijos traukinių centrinę. Liepos 6-7 d. užtikrinama karo zonoje esančios Islandijos okupacija, kurią Ruzvelto įsakymu vykdo Amerikos ginkluotosios pajėgos. Dabar jis tikrai tikisi tokiu būdu, pirma, galutinai priversti Vokietiją įsitraukti į karą, antra, priešingu atveju padaryti Vokietijos povandeninių laivų karą tokį pat nenaudingą, kaip, tarkime, 1915-1916 metais.

Tuo pat metu jis įgyvendina Amerikos pažadą dėl pagalbos Sovietų Sąjungai. Liepos 10 d. jūrų laivyno ministras Noksas netikėtai paskelbia, kad JAV laivynas turi įsakymą apšaudyti Ašies karo laivus. Rugsėjo 4 d. JAV eskadrinis minininkas "Greer", atitinkantis jam duotą įsakymą, kartu su anglų lėktuvais veikia prieš vokiečių povandeninius laivus Atlanto vandenyne.

Po penkių dienų vokiečių povandeninis laivas išsiaiškina, kad JAV eskadriniai minininkai yra anglų konvojaus palydos laivai. Rugsėjo 11 d. Ruzveltas pagaliau sako tą kalbą, kurioje pats patvirtina ir dar kartą išleidžia įsakymą apšaudyti visus Ašies laivus. Rugsėjo 29 d. JAV eskorto laivai giluminėmis bombomis atakuoja vokiečių povandeninį laivą į rytus nuo Grenlandijos. Spalio 17 d. JAV eskadrinis minininkas "Kearny", plaukiantis kaip eskorto apsauga į Angliją, giluminėmis bombomis vėl atakuoja vokiečių povandeninį laivą, o lapkričio 7 d. JAV ginkluotosios pajėgos, pažeisdamos tarptautinę teisę, pagaliau užgrobia vokiečių garlaivį "Odenwald", atitempia jį į Amerikos uostą ir paima į nelaisvę įgulą.

Šio vadinamojo prezidento įžeidžiančius išpuolius ir svaičiojimus prieš mane asmeniškai noriu apeiti kaip nereikšmingus. Tai, kad jis mane vadina oponentu, tuo labiau abejotina, nes ši sąvoka, tikriausiai dėl tokių subjektų trūkumo, atkeliavo ne iš Europos, o iš JAV.

Bet, be to, ponas Rooseveltas manęs apskritai negali įžeisti, nes jį, kaip kadaise Woodrow Wilsoną, laikau taip pat psichiškai nesveiku.

Kad šis žmogus su savo žydų svita dabar jau daug metų tais pačiais metodais kovoja prieš Japoniją, mums žinoma. Man nereikia jų čia kelti diskusijai. Tie patys metodai buvo pritaikyti ir čia. Pirmiausia šis žmogus agituoja už karą, paskui suklastoja priežastis, pateikia savavališkus reikalavimus, paskui atgrasiai pasislepia krikščioniškos veidmainystės debesyje ir taip lėtai, bet užtikrintai veda žmoniją į karą, ne be to, kad paskui, kaip senasis masonas, šiame procese šaukdamasis Dievo kaip savo veiksmų garbingumo liudytojo.

Tikiu, kad jūs visi pajutote, jog dabar pagaliau viena valstybė žengia pirmuosius žingsnius prieš šį istorijoje unikalų ir begėdišką elgesį su tiesa ir teise, kurio šis žmogus vis dėlto troško ir dėl kurio jis dabar negali stebėtis ar net skųstis. Tai, kad Japonijos vyriausybė po ilgų metų derybų su šiuo klastotoju pagaliau pasigedo, pripildo mus visus, vokiečių liaudį ir tikiu, taip pat ir likusius padorius viso pasaulio žmones, jaučia gilų pasitenkinimą.

Mes žinome, kokia jėga stovi už Ruzvelto. Tai tas amžinas žydas, kuris mano, kad atėjo jo laikas ir prieš mus įvykdyti tai, ką mums visiems teko su siaubu matyti ir patirti Sovietų Rusijoje. Dabar susipažinome su žydų rojumi žemėje. Milijonai vokiečių karių galėjo asmeniškai susipažinti su kraštu, kuriame šis tarptautinis žydas naikino ir naikino žmogų ir turtą. Pats Jungtinių Valstijų prezidentas galbūt to nesupranta. Tuomet tai byloja tik apie jo protinį ribotumą.

Tačiau mes žinome, kad tai yra visos jo kovos tikslas: Net jei nesudarytume sąjungos su Japonija, mums būtų aišku, kad žydai ir jų Franklinas Ruzveltas siekia sunaikinti vieną valstybę po kitos. Tačiau dabartinis Vokietijos reichas nebeturi nieko bendro su kadaise buvusia Vokietija. Vadinasi, ir mes iš savo pusės taip pat darysime tai, ką šis provokatorius bandė pasiekti daugelį metų. Ne tik todėl, kad esame Japonijos sąjungininkai, bet veikiau todėl, kad Vokietija ir Italija, vadovaujamos dabartinių lyderių, turi pakankamai įžvalgumo ir jėgų suvokti, kad šiuo istoriniu metu sprendžiamas tautų egzistavimas ar neegzistavimas, galbūt visiems laikams. Mums aišku, ką šis kitas pasaulis mums suplanavo. Kadaise demokratinę Vokietiją jie privedė prie bado. Jie norėtų išnaikinti šiandieninę socialistinę Vokietiją. Jei ponas Ruzveltas ar Čerčilis pareiškia, kad jie vėliau nori sukurti naują socialinę santvarką, tai yra maždaug taip, tarsi pliktelėjęs kirpėjas rekomenduotų neklystančią priemonę plaukams auginti. Ponai, gyvenantys socialiai labiausiai atsilikusiose valstybėse, užuot agitavę už karą, turėjo susirūpinti savo bedarbiais. Jie savo kraštuose turi pakankamai vargo ir kančių, kad galėtų ten užsiimti maisto produktų paskirstymo prasme. Kalbant apie vokiečių liaudį, jai nereikia nei pono Čerčilio, nei pono Ruzvelto, nei net pono Edeno išmaldos, ji nori tik savo teisės. Ji užsitikrins sau šią teisę į gyvenimą, net jei tūkstančiai Čerčilių ar Ruzveltų norėtų prieš ją surengti sąmokslą. Ši dabar čia esanti liaudis turi beveik dviejų tūkstančių metų istoriją. Per šį ilgą laiką ji niekada nebuvo tokia vieninga ir tvirta kaip šiandien ir, dėka nacionalsocialistinio judėjimo, kaip bus ateityje. Tačiau ji taip pat turbūt niekada nebuvo tokia įžvalgi ir retai kada taip sąmoninga garbės atžvilgiu. Taigi šiandien aš turėjau pasus, išduotus amerikiečių agentui, ir jam neklystamai pranešiau apie tai:

Vykdydamos prezidento Ruzvelto politiką, nukreiptą į vis didesnę neribotos pasaulinės diktatūros plėtrą, Jungtinės Amerikos Valstijos kartu su Anglija nevengė jokių priemonių, kad atimtų iš vokiečių, italų ir japonų liaudies natūralaus gyvenimo išsaugojimo sąlygas. Dėl šios priežasties Anglijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybės ne tik šiuo metu, bet ir ateityje priešinosi bet kokiai pagrįstai revizijai, kuria siekiama sukurti geresnę naują pasaulio tvarką.

Nuo karo pradžios Amerikos prezidentas vis dažniau leido sau tapti kaltu dėl daugelio sunkiausių nusikaltimų tarptautinei teisei. Neteisėti kėsinimaisi į Vokietijos ir Italijos piliečių laivus ir kitą nuosavybę, kartu su grasinimais, taip, savavališku nukentėjusiųjų asmeninės laisvės atėmimu juos internuojant ir pan. JAV prezidento Ruzvelto (Roosevelt) išpuoliai, taip pat ir kitaip stiprėjantys, nuėjo taip toli, kad galiausiai jis, prieštaraudamas visai tarptautinei teisei, išleido įsakymą Amerikos kariniam laivynui nedelsiant pulti visus vokiečių ir italų tautybės laivus, juos apšaudyti ir nuskandinti. Amerikos ministrai gyrėsi, kad tokiu nusikalstamu būdu sunaikino vokiečių povandeninius laivus. Amerikiečių kreiseriai užpuolė vokiečių ir italų komercinius laivus, paėmė juos į nelaisvę, o taikius jų įgulos narius nugabeno į kalėjimus. Tačiau be jokių bandymų oficialiai paneigti iš Amerikos vyriausybės pusės dabar Amerikoje buvo paskelbtas prezidento Ruzvelto planas, pagal kurį vėliausiai 1943 m. jis norėjo karinėmis priemonėmis pulti Vokietiją ir Italiją pačioje Europoje.

Todėl Vokietijos ir Italijos pastangos, liudijančios nepaprastą kantrybę, neleisti išplėsti karo ir išsaugoti santykius su Jungtinėmis Valstijomis, nepaisant daugelį metų trukusių nepakeliamų prezidento Ruzvelto provokacijų, atsidūrė užmarštyje.

Dabar Vokietija ir Italija pagaliau pamatė, kad, laikydamosi 1940 m. rugsėjo 27 d. Trijų galybių pakto nuostatų, kartu su Japonija yra priverstos kartu kovoti už gynybą ir taip išsaugoti savo tautų ir imperijų laisvę bei nepriklausomybę nuo Jungtinių Amerikos Valstijų ir Anglijos.

Taigi šios trys galybės sudarė šią sutartį ir pasirašė ją šią dieną Berlyne.

Vokietijos vyriausybė, Italijos vyriausybė ir Japonijos vyriausybė, tvirtai nusprendusios nesudėti ginklų, kol bendras karas prieš Jungtines Amerikos Valstijas ir Angliją nebus sėkmingai užbaigtas, susitarė dėl šių sąlygų:

I straipsnis.

Vokietija, Italija ir Japonija, naudodamosi visomis turimomis priemonėmis, iki pergalingos pabaigos kartu kariaus karą, kurį joms primetė Jungtinės Amerikos Valstijos ir Anglija.

2 straipsnis.

Vokietija, Italija ir Japonija įsipareigoja be visiško abipusio susitarimo nesudaryti paliaubų ar taikos nei su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, nei su Anglija.

3 straipsnis.

Vokietija, Italija ir Japonija, net ir pergalingai pasibaigus karui, siekdamos sukurti teisingą naują tvarką pagal 1940 m. rugsėjo 27 d. jų sudarytą Trijų galybių paktą, glaudžiausiai bendradarbiaus.

4 straipsnis.

Ši sutartis įsigalioja iš karto po jos pasirašymo ir galioja tiek pat laiko, kiek ir 1940 m. rugsėjo 27 d. Trijų galybių paktas. Aukštosios šios sutarties šalys laiku, dar nepasibaigus šiam galiojimo laikotarpiui, praneš apie tolesnį savo bendradarbiavimo, numatyto šios sutarties 3 straipsnyje, formavimą.

Delegatai! Vokietijos Reichstago vyrai!

Jau nuo mano paskutinio taikos pasiūlymo atmetimo 1940 m. liepos mėn. mums buvo aišku, kad ši kova turi būti vedama iki galo. Tai, kad anglosaksų-žydų-kapitalistų pasaulis atsidūrė viename fronte su bolševizmu, mums, nacionalsocialistams, nėra jokia staigmena. Mes visada juos rasdavome tos pačios bendruomenės viduje. Tik mes sėkmingai vedėme šią kovą viduje ir galiausiai, po šešiolika metų trukusios kovos dėl valdžios, sunaikinome savo priešininkus.

Kai prieš dvidešimt trejus metus nusprendžiau įsitraukti į politinį gyvenimą, kad vėl išvesčiau tautą iš nuosmukio, buvau bevardis, nežinomas kareivis. Daugelis iš jūsų žino, kokie sunkūs buvo pirmieji šios kovos metai. Nedidelio septynių vyrų judėjimo kelias iki atsakingo vyriausybės perėmimo 1933 m. sausio 30 d. buvo toks stebuklingas, kad tik pati Apvaizda savo palaiminimu galėjo tai įgalinti.

Šiandien stoviu stipriausios pasaulyje kariuomenės, galingiausios liuftvafės ir išdidaus laivyno viršūnėje. Už manęs ir aplink mane, kaip prisiekusią bendruomenę, pažįstu partiją, su kuria kartu užaugau ir kuri per mane tapo didi.

Priešininkai, kuriuos matau prieš save, yra daugiau kaip dvidešimt metų pažįstami priešai. Tik kelias, kuris manęs laukia, nepalyginamas su tuo, į kurį galiu atsigręžti. Vokiečių liaudis stovi prieš lemtingiausią savo egzistencijos valandą. Milijonai kareivių paklusniai ir ištikimai atlieka savo pareigą sunkiausiomis sąlygomis. Milijonai vokiečių valstiečių ir darbininkų, vokiečių moterų ir merginų stovi fabrikuose ir įstaigose, laukuose ir dirbamose žemėse ir savo kaktos prakaitu gamina duoną tėvynei ir ginklus frontui. Kartu su mumis susivienijo stiprios liaudies, kurios, kankinamos tos pačios nelaimės, randa prieš save tuos pačius priešus.

Amerikos prezidentas ir jo plutokratų klika mus pakrikštijo neturinčiaisiais. Tai tiesa! Tačiau neturintieji nori gyventi ir jie bet kuriuo atveju sieks, kad ir tai nedaug, ką jie turi gyvenimui, iš jų nebūtų atimta turtingųjų. Jūs žinote, mano partijos bičiuliai, mano nelanksčią nuostatą - kartą pradėtą kovą vesti iki sėkmingos pabaigos. Jūs žinote mano valią tokioje kovoje nevengti nieko, įveikti visas kliūtis, kurias būtina įveikti.

Savo pirmojoje kalboje 1939 m. rugsėjo I d. aš jus patikinau, kad nei ginklų jėga, nei laikas neįveiks Vokietijos. Taip pat noriu patikinti savo priešininkus, kad ne tik ginklų jėga ir laikas mūsų nenugalės, bet ir jokios vidinės abejonės negali priversti mūsų susvyruoti vykdant savo pareigą. Kai galvojame apie mūsų karių pasiaukojimą, apie jų veiksmus, tuomet bet kokia tėvynės auka yra visiškai nereikšminga ir beprasmė. Tačiau jei pagalvojame apie visus tuos, kurie jau prieš mus buvusiose kartose krito už vokiečių tautos egzistenciją ir didybę, tada pirmiausia iš tiesų suvokiame, kokia didelė pareiga tenka mums patiems.

Tačiau kas ketina nuo šios pareigos nusišalinti, neturi teisės būti vertinamas kaip mūsų liaudies bendražygis.

Kaip buvome negailestingai kieti kovoje dėl valdžios, taip pat negailestingi ir kieti būsime kovoje dėl savo liaudies išsaugojimo. Tuo metu, kai krinta tūkstančiai geriausių mūsų vyrų, mūsų liaudies tėvų ir sūnų, niekas neturėtų tikėtis gyvybės, kas tėvynėje nori nuvertinti fronto auką. Visiškai nepriklausomai nuo to, po kokia nors maskuote kada nors bus bandoma sužlugdyti šį frontą, pakirsti mūsų liaudies valią priešintis, susilpninti režimo autoritetą, sabotuoti fronto pasiekimus. Kaltieji kris! Tik su tuo skirtumu, kad kareivis fronte šią auką sudeda su didžiausia garbe, o kitas, kuris šią garbingą auką nuvertina, miršta iš gėdos.

Mūsų oponentai neturėtų savęs apgaudinėti. Per mums žinomus du tūkstančius Vokietijos istorijos metų mūsų liaudis dar niekada nebuvo tokia tvirta ir vieninga kaip šiandien. Pasaulio Valdovas pastaraisiais metais mums padarė tokių didžių dalykų, kad galime su dėkingumu nusilenkti Apvaizdai, leidusiai mums būti tokios didžios liaudies nariais. Dėkojame Jam, kad, atsižvelgdami į ankstesnes ir ateinančias vokiečių liaudies kartas, mes taip pat galime garbingai įrašyti save į nemirtingą Vokietijos istorijos knygą!