Tradicionalizmas ir progresyvizmas

Autorius: Махно Šaltinis: http://ldiena.lt... 2024-08-22 21:05:00, skaitė 1286, komentavo 1

Šiandieninėse diskusijose tarp „tradicionalizmo“ ir „progresyvizmo“, kurios savaip žavios ir absurdiškos, kaip ir bet kokios diskusijos apie tikėjimą, politinio manipuliavimo galimybės, yra beveik neribotos.

Pirma, istorija ir kultūra nėra statiškos, todėl bet kokia tradicija egzistuoja nuolatinės kaitos ir abipusės įtakos procese.

Antra, visose visų tautų tradicijose yra ir elementų, kuriais galima didžiuotis, ir dalykų, kurių verta atsikratyti. Karai ir reidai prieš kaimynus taip pat buvo daugelio, jei ne visų, mūsų kultūrų tradicijos. Ir galiausiai, net ir apsimesdami bešakniausiais kosmopolitais, visomis savo pažiūromis, gestais ir požiūriu neišvengiamai esame nuspalvinti savo kultūros ir tradicijų, ir kuo labiau stengiamės su tuo kovoti, tuo kvailiau atrodome. Jau nekalbant apie tai, kad nematydami savęs savo kultūros veidrodyje, mums visiškai neįmanoma suprasti kitų. Nebent, žinoma, plastmasę vadinate globalistų šiukšlių kultūra. Todėl apsaugoti žmonijos vienybę ir įvairovę neįmanoma be kiekvienos jos kultūros tautinio tapatumo stiprinimo.

Tuo pačiu metu su „progresyvumu“ viskas yra daug sudėtingiau, nes pažanga (net ir didesniu mastu nei kultūra) paprastai vadinama beveik bet kuo. Ypač pažanga naikinant planetą, mažėjant mūsų išsilavinimo lygiui, didėjant baimėms, nevilčiai, beprotybei ir vienišumui bei mažėjant politiniam elitui.

Dabartinė kolosali technologinė pažanga dabartinės valdžios rankose, užuot sprendusi milžiniškas žmonijos problemas, sukuria vis naujesnes. Tačiau problema yra ne technologijos, o kas jas valdo ir kieno interesais. Priešingu atveju pažanga tampa neribotų galimybių manipuliuoti mumis ir kontroliuoti grėsmes sistemai sinonimu.

Esu tikras, kad mokslo ir technologijų pažanga yra būtina. Tačiau ji neturi prasmės primityvioje visuomenėje, besisukančioje apie pinigų religiją ir kolektyvinę individualaus išganymo iliuziją. Tokia visuomenė nukreipta į tuštumą.

Tikra pažanga įmanoma tik iš mūsų netobulų ir vertingų kultūrų ir tradicijų, kurios lemia gyvenimo, harmonijos, supratimo ir žinių ieškojimo vektorius, viduje. Jo prasmė – įveikti žmogaus skausmą ir kančias. Ir kiekviena iš tautinių tradicijų yra vietinė to paieškos mokykla.

Kai kurie žmonės jau seniai kalba apie kultūrų ir civilizacijų karą. Šiandien aš matau tik vieną karą – pamišusių finansų elito ir naujausiomis technologijomis ginkluotų korporacijų pasaulinį karą prieš visą įkaitais paimtą ir jų suskaldytą žmoniją, kuriai bandoma atimti atmintį ir valią priešintis.