Kaimas Vakaruose 4-ame dešimtmetyje - kapitalistinis rojus lyginant su tarybinių kolūkių pragaru
Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/kaimas-vaka... 2016-08-10 06:33:37, skaitė 2784, komentavo 2
Gyvenimas laukuose, JAV, Tenesis, 1935
Visi lygina tarybinių kolūkiečių gyvenimą su kažkokiu keistu idealu, susiklosčiusiu galvose ir labiau susijusiu su mūsų laikmečiu, o ne su tais laikais, kai kolūkiai kūrėsi. Tačiau lyginti reikėtų to laikmečio kolūkiečius ne su dabartiniais fermeriais, o su to paties laikmečio atstovais.
Kodėl, pavyzdžiui, nepalyginus Stalino laikų kaimo su ta realybe, kurioje egzistavo to laikmečio kaimo gyventojai Šiaurės Amerikoje? JAV ir Kanada – pasaulio žemės ūkio lyderės, demokratijos, žmogaus teisių, laisvos rinkos pavyzdžiai tiems piliečiams, kuriems liberalai įskiepijo alternatyvią realybę ir alternatyvinį mąstymo būdą.
Šios šalys, lyginant su TSRS, buvo toli pažengusios į priekį – jose jau buvo įvykdyta industrializacija prieš 70 metų, šios šalys neturėjo karų savo teritorijose jau ne vieną dešimtmetį, palei jų slenkstį nesitelkė didžiulės priešų armijos, kaime ten nebuvo gyventojų pertekliaus, ypač Kanadoje.
Be viso to, Šiaurės Amerikos šalys, lyginant su Rusija turėjo milžinišką gamtinį pranašumą – klimatą. Netgi Kanadoje jis gerokai švelnesnis, nei Rusijoje ir sąlygos užsiimti žemės ūkiu nepalyginamai geresnės. Tos apgyventos teritorijos, kurios Kanadoje buvo laikomos šiaure, Rusijoje driekėsi pietinėse platumose, o Amerikos lygumos buvo drėgnesnės nei Rusijos stepės.
JAV pietinės subtropinėse valstijose fermeriai nuima 3 derlius per metus. Jokių šieno atsargų ir žemės eikvojimo šiam tikslui, tiesiog išvarai gyvulius į laukus ir viskas. Fermeriui šiltuose kraštuose nereikia stengtis viską pasėti ir pasodinti per kelias savaites, kad sutilptų į vegetacinį periodą, o paskui nereikia skubiai nuiminėti derliaus, kol neatėjo šalčiai.
Kad turėtum būstą, pakanka susikalti dėžę iš lentų, kurios praktiškai nereikia šildyti. Lyginant su Rusijos klimatu – rojus. Plius dar kapitalizmas, rinka, „demokratija“ ir „rinkimai iš dviejų ir daugiau kandidatų“.
Tai kaipgi gyventa tais laikais tokiose rojiškuose kraštuose? O gyventa ten stebėtinai prastai.
Šeima. JAV, Arkanzasas, 1935
Dorotėja Laundž, JAV, 1936. Septynių vaikų mama.
Fotografo komentaras šiai nuotraukai: „Šiai moteriai – 32, ji maitinasi daržovėmis, kurios pasiliko laukuose po šalnų ir paukščiais, kuriuos pasiseka sumedžioti vaikams, gyvena jie palapinėje. Palapinę teko parduoti, kad nusipirktų maisto vaikams“.
Iš viso buvone mažiau kaip 4 milijonai tokių „migrantų“, kaip švelniai juos vadino oficialiai.
Įdomu, kad 1932 metais tik 13% JAV fermų turėjo elektrą – tai visuotinai pripažintas faktas. Tik 1936 metais pasirašytas valstybinis įstatymas dėl elektrifikavimo. Nieko sau, pačiai Ruzvelto vyriausybei teko pakrutinti užpakalius, rinka ir privati iniciatyva pačios nieko padaryti nepajėgė.
Amerikiečio vargingo fermerio šeima, 4 dešimtmetis
Didžiosios Depresijos laikotarpis, kaip rašoma netgi enciklopedijose – tai siaubingų fermerių kančių metas.
Fermerio šeima. JAV, Oklahoma, 1936
4 dešimtmečio pradžioje Amerikoje buvo sausra ir tai smogė stiprų smūgį kaimui. Palyginimui – tuo pačiu laikotarpiu TSRS irgi nusiaubė sausra, tačiau, nežiūrint į klimatą, ne tik neįvyko jokios katastrofos – šalis ir toliau vystėsi pačiais didžiausiais pasaulyje tempais. Tačiau be sausros amerikiečių ūkininkus užgriuvo dar rimtesnė bėda – krito maisto produktų kainos.
Dėl Didžiosios Depresijos amerikiečiai nuskurdo ir ėmė mažiau valgyti. Valdžia ir bankai reikalavo, kad fermeriai skubiai mažintų pasėlius ir naikintų maisto produktų perteklių. Po poros metų Ruzvelto vyriausybė, vykdydama Naujojo Kurso programą, pasirašė įstatymą dėl žemės ūkio gamybos „korekcijos“ (Agricultural Adjustment Act 1933). Įstatymas numatė išmokas tiems fermeriams, kurie mažina pasėlių plotus, užkasinėjo grūdus į žemę ir t.t. nuostabu. Tuo metu šalyje badauja dešimtys milijonų žmonių, ne mažiau kaip 100 000 mirė dėl neprivalgymo, o visai šalia, saugant policijai, naikinami maisto produktai.
Rašytojas Steinbekas pasakojo, kaip tai vyko: „Apelsinus ištisais vagonais bėrė ant žemės. Žmonės važiuoja kelias mylias, kad prisirinktų išmestų vaisių, tačiau tai buvo visiškai neleistina… Milijonams alkanų reikalingi vaisiai, o auksinius apelsinų kalnus apipila žibalu… Degina kavą garvežių krosnyse… Degina kukurūzus vietoje malkų – jie duoda labai daug karščio.
Bulvės verčiamos į upes, o pakrantėse budi apsauga, kitaip alkanieji viską susižvejos. Skerdžiamos kiaulės, mėsa užkasama žemėn ir ten supūva.
Tai nusikaltimai, kurie dar neturi pavadinimo.
Žmonės ateina su tinklais gaudyti bulvių iš upės, tačiau sargyba veja juos šalin. Girdime, kaip žviegia kiaulės, kurias skerdžia ir užkasa, apipildami kalkėmis. Žiūrime į kalnus pūvančių apelsinų… Žmonių akyse – apstulbimas. Alkanųjų akyse – kaupiasi įniršis…“
Ir, kas įdomiausia, niekas nedrįso kalbėti apie dirbtinį badą, nors tai buvo būtent jis. Niekas nekėlė isterijos dėl nusikalstamo nežmoniško režimo, neefektyvios ekonomikos, nors tai buvo būtent ji.
Neviltis. Laukuose gyvenantys vaikai. JAV, 1935
Dar viena nelaime tapo dirvožemio nualinimas dėl plėšrūniškos eksploatacijos. Nualintus dirvožemius be pasėlių ėmė ardyti vėjas. Ištisas keturias kartas fermeriai siurbė iš žemės viską, ką tik buvo įmanoma, pagal principą „po mūsų kad ir tvanas“. Visiškai normalus kapitalistinis principas. Pasiimk iš gyvenimo viską šiandien, negalvok apie rytojų, tai – ateities kartų problema, tegu jos ir rūpinasi.
Kai griovė Tarybų Sąjungą, mums pasakojo, kad jeigu žemė taps ūkininko nuosavybe, ji ja rūpinsis. Tačiau katastrofiškas dirvožemių nualinimas įvyko Amerikoje, o ne TSRS. Praktika parodė, kad žeme geriau rūpinasi planuojamoji ekonomika ir žmogus, kuris galvoja apie visuomenę, o ne egoizmo apakintas bukagalvis riboto akiračio privatininkas.
Viešpataujant privačiai iniciatyvai ir „demokratijai“ praėjo vos trys metai, kai fermerių spaudimo dėka vietinė valdžia sukruto ir 1934 metais išleido pirmą įstatymą, taip vadinamą „Aktą dėl ganyklų“, kuris apribojo eroziją sukeliančius veiksmus ir leido išskirti pinigų, kad vietinė valstijų vyriausybė organizuotų pievas vietoje plikų laukų.
Tiesa, iki to laiko spėjo bankrutuoti 20% fermerių, o kaime tuomet gyveno trečdalis amerikiečių. Dauguma fermerių įsiskolino bankams ir „nematoma rinkos ranka“ pradėjo naikinti skolininkus. Ginkluoti bankų agentai, kitaip sakant, pasamdyti banditai šlaistėsi po visą Šiaurės Ameriką ir vijo bankrutavusius fermerius iš namų.
Bankrutavusio fermerio šeima išeina iš savo ūkio kur akys mato, JAV, 4 dešimtmetis
Parduodama bankrutavusi ferma, JAV, 1933
Amerikoje slepiama, kiek žmonių žuvo nuo bado 4-ame dešimtmetyje. Oficialūs statistiniai duomenys, susiję su sunkiausiais 1932 metais, sunaikinti, oficialiai skelbiama, kad duomenys atseit nebuvo renkami. Iš visko sprendžiant, 4-ame dešimtmetyje JAV nuo bado žuvo milijonai. Demografinė analizė rodo, kad būta smukimo (5-7 mln žmonių). Dauguma tų žmonių – vaikai, kaip ir nutinka bado atveju.
Tačiau tai netiesioginiai vertinimai, reali informacija slepiama. Pasakojančius apie šią tragediją persekiojo neteisminiais susidorojimais, sodino į kalėjimus kaip „komunistų agentus“ ir „Tarybinius šnipus“ iki pat 7-ojo dešimtmečio.
Pačiais sunkiausiais 1932 metais Amerikoje daugiau kaip 25% visų šeimų neturėjo apskritai jokių pajamų. Taip ir norisi paklausti: „Tai ką jūs ten kalbėjote apie kolūkius?“ Ketvirtadalis turtingiausios pasaulio šalies gyventojų – absoliutūs skurdžiai, kai tuo tarpu net 20% pačių vargingiausių kolūkių suteikė savo nariams tegu ir kuklias, bet visgi pajamas, nekalbant jau apie turtingesnius ūkius. Tačiau Tarybų Sąjunga, pasirodo, buvo tikras pragaras, o Ameriką kamavo viso labo nedideli sunkumai.
Varguolio šeima, JAV, 4-as dešimtmetis
Dešimtys milijonų bankrutavusių, viltį praradusių žmonių bėgo į kitus regionus, kur jų manymu buvo galima pragyventi. Taip buvo apgyventa Kalifornija, iki to laiko turėjusi ne per daugiausiai gyventojų. Kam pasisekė – gyveno lūšnose ir labdaringuose nakvynės namuose, kam pasisekė mažiau palapinėse, kam visai nepasisekė – gatvėje. Vaikai mirė kaip musės. Tūkstančiai 13-14 metų amžiaus vaikų, kurių tėvai mirė iš bado ir nuo ligų, arba daugiau nebegalėjo jais rūpintis, metų metus važinėjo anr prekinių traukinių stogų, versdamiesi atsitiktiniais darbais, išmaldų prašymu, vagystėmis. Ir žūdami, dingdami be žinios.
Benamė šeima keliauja prekiniu traukiniu, ieškodama bet kokio darbo. Visa jų turtas – greta jų. JAV, 4-as dešimtmetis
TSRS tuo metu jau buvo įvesta nemokama medicina ir nemokamas švietimas. „Demokratijos šviesulyje“ gi viskas paprasta ir kapitalistiška: nori, kad vaikas liktų gyvas – užmokėk. Beje, o kaip klostėsi amerikiečių fermerių reikalai su išsilavinimu? Ar daug jų tapo profesoriais, akademikais, gydytojais, generolais, stambiais valstybės veikėjais? Nejaugi nė vienas? Tarybų Sąjungoje tokių buvo nesuskaičiuojama daugybė.
Neviltis. Be cento kišenėje. Pabėgėlių nuo bado stovykla. JAV, Kalifornija, 1937 metai
Tuo metu, kai TSRS kunkuliavo nuo liaudies energijos ir entuziazmo, Ameriką, o ir visą Vakarų pasaulį užgriuvo neviltis ir padėties be išeities jausmas. Ir tai ne Stalino propagandos išsigalvojimai, apie tai amerikiečiai ir šiandien rašo apie save visiškai atvirai.
Benamiai nakvoja nedidelėje geležinkelio stotyje. JAV, 4-as dešimtmetis
Man asmeniškai teko bendrauti su žmonėmis, išgyvenusiais Didžiosios Depresijos Badą Amerikoje ir Kanadoje. Jie pasakojo apie daugybę pažįstamų ir giminaičių, žuvusių dėl bado, neprivalgymo ir ligų tais metais. Neviltį praradę žmonės klajojo po šalį, važinėdami ant prekinių traukinių vagonų stogų. Juos gaudė ir žvėriškai mušė policija, į nuovadas jų stengtasi neuždarinėti, kad paskui nereikėtų maitinti kalėjime.
Maiklas Lukas savo knygoje „Iš Karpatų kalnų į Kanadą“ prisimena, kad nusilpusius iš bado žmones policininkai neretai uždaužydavo negyvai. „Demokratijos bastione“ niekas dėl to nebuvo apkaltintas. Daugybė žmonių nukrito nuo vagonų stogų ir užsimušė ar buvo sutraiškyti po ratais, daugybe mirtinai sušalo šiaurinėse valstijose ir Kanadoje. Jų dažniausiai net į kapines neveždavo – užkasdavo kur nors netoliese. Kiek žuvo tokių nelaimingųjų – niekas nežino.
Ant prekinių vagonų stogų, ieškoti bet kokio darbo. JAV, 1933
Ypač baisi buvo „spalvotųjų“ amerikiečių dalia. Nedarbas tarp negrų siekė 66%. Niekas net neskaičiavo, kiek jų tada žuvo.
„Viešieji darbai“ darbo stovykloje. JAV, 1934
Darbo stovykloje. JAV, 1934
Įsigaliojus „Naujojo kurso“ programai, bedarbius, kurių nepavyko įdarbinti, masiškai suvarė į lagerius už spygliuotų tvorų. Skirtingai nei Gulago kaliniai, kuriems bausmę skyrė teismai už padarytus nusikaltimus, amerikiečių lagerių kaliniai niekuo nenusikalto. Kas ten kalbėjo apie kažkokias žmogaus teises ir visokias nekaltumo prezumpcijas? Pamirškit. Beje, paprastai tie kaliniai negaudavo jokio atlyginimo, skirtingai nei Gulage, kur buvo mokamos algos pagal pramonės darbininkams nustatytus įkainius.
Nemokama sriuba tik badaujantiems vaikams kaime, JAV, 4-as dešimtmetis
4-ojo dešimtmečio pradžioje labdaringos organizacijos stambiuose miestuose pradėjo dalinti nemokamą sriubą praradusiems viltį. Eilės neretai nusidriekdavo per kelis kilometrus, užtekdavo anaiptol ne visiems. Neretai tokios nemokamos valgyklos buvo vienintelis išsigelbėjimas nuo bado mirties. Sriubą dalino ne vien iš humaniškumo, greitai paaiškėjo, kad duoti žmogui lėkštę sriubos yra paprasčiau negu dorotis paskui su problemomis, kai viltį praradęs žmogus eis plėšti ar vogti.
Eilė prie nemokamos sriubos. JAV, 1936
Badas ir neviltis. Nemokama sriuba. JAV, 4-as dešimtmetis
Kaip amerikiečiai į visa tai žiūri? Labai paprastai: „Mes visa tai išgyvenome, mes tapome stipresniais!“ daugiau kaip 10 metų nevilties, idiotizmo, bado, bankrotų ir stagnacijos – proga pasididžiuoti sistemos stabilumu. TSRS atveju kažkodėl pirmųjų metų sunkumai buvo vadinami pragaru, pasaulinio masto katastrofa, iki šiol keliama isterija dėl „santvarkos neefektyvumo“.
Elementarūs dvigubi standartai ir manipuliavimas žmonių psichika.
Varguolių lūšnos Lenkijoje (Šaltinis)
Ar turėjo problemų kitos šalys tais metais? Kiek tiktai norite. Be to, labai daug šalių su „laisva rinka“, „demokratija“ ir visais kitais atributais, kuriose kaimas visada gyvena ant katastrofos ribos. Kaip, beje, tuo laikmečiu gyveno Meksikos valstiečiai? Tikriausiai klestėjo, juk pas juos nebuvo nei Stalino, nei kolūkių. Tačiau tikriausiai teko girdėti apie fantastišką meksikiečių skurdą. Pasirodo, netgi pasakiškai palankaus klimato nepakanka, reikalinga palanki socialinė sistema.
Labai vargingai gyveno valstiečiai tuo laikmečiu ir kitose Vakarų šalyse. Blogai gyveno Anglijoje, Prancūzijoje, Airijoje. Lenkijoje 4-ame dešimtmetyje būta tikro bado, žuvo daug žmonių. Beje, kai kurie tuometinės Vakarų Ukrainos gyventojų palikuonys su įniršiu prisimena savo badavusių tėvų ir giminaičių pasakojimus, kaltindami dėl to išimtinai komunistų valdžią. Tačiau Vakarų Ukraina tuo metu priklausė Lenkijai, kur nemokamą sriubą, kaip ir Amerikoje, dalino toli gražu ne visiems.
Sriuba badaujantiems. Lenkija, 1932 (Šaltinis)
Michailas Šaturinas labai gerai parašė apie Izraelį, kaip gyvenosi tenykščiams valstiečiams prie kapitalizmo netgi ne ketvirtame dešimtmetyje, o po karo. Per „perestroiką“ ir vėliau visi keikė siaubingus tarybinius kolūkius ir gyrė „puikius“ Izraelio kibucus. Pastarieji buvo kuriami palankaus klimato sąlygomis, tačiau gyventi ten pirmaisiais metais buvo nepaprastai sunku. Nežiūrint į melą dėl „savanoriško įstojimo“, patys kibucininkai prisipažindavo, kad daugelį jų ten atvijo badas.
Bado, pasirodo, būta ir Pažadėtoje Žemėje, nors Stalinas ten lyg ir nevaldė. Kur kas didesnio masto nei kolūkiuose suvisuomeninimas buvo įvestas ne dėl to, kad „visi žydai – broliai“, o dėl itin sunkaus laikmečio. Panašu, kad apskritai suvisuomeninimo laipsnį diktuoja ne ideologija, o buities sunkumai. Tačiau Izraelio atveju niekas kažkodėl nestaugia apie vergovę, kaip kolūkių atveju. Nors tvarka buvo tokia: jeigu turtingas dėdė iš Amerikos atsiuntė kibuco nariui dovanų striukę, tai šitas narys nebegaudavo kartą per du metus jam išduodamos kibuco striukės, o jeigu kažkas kažką paveldėjo, tai turėdavo priduoti į bendrą kibuco katilą.
Įsivaizduojate, kokia dabar griaudėtų isterija, jei kolūkiečiai turėtų atiduoti paveldėtą turtą kooperatyvui? O kibuce – viskas gerai, taip ir turi būti. Nė vienam idiotui nešovė į galvą palyginti gyvenime kibuce su gyvenimu Amerikos fermose ir reikalauti, kad Izraelio valdžia sukurtų kažką panašaus. Priešingai, buvo plačiai paplitęs toks anekdotas:
Susitinka amerikiečių fermeris ir kibucininkas. Fermeris sako:
- Jeigu aš ryte sėsiu į savo automobilį, tai tik vakarop pasieksiu savo valdų pakraštį.
Į ką kibucininkas atsako:
- Taaaip, pas mus irgi labai daug tokių automobilių.
Beje, apie amerikiečių fermerius. Man teko dažnai lankytis Kanados fermose, turiu ten daug pažįstamų. Fermos labai ir labai skirtingos savo turtingumo aspektu. Pats fermerio statusas nieko negarantuoja, išskyrus galvos skausmą. Pati didžiausia fermerio privilegija – gyventi gerame name, kadangi tas namas pastatytas ant nuosavos žemės ir dažniausiai savo šeimos jėgomis.
Mieste pačiam statytis namo tau niekas neleis – neturi statybininko licencijos. Ir vis dėlto, yra fermerių šeimų, kurios gyvena senutėliuose mediniuose nameliuose, apšildomi tualetai Kanados kaime atsirado tik prieš kelis dešimtmečius, anksčiau niekas apie tokius patogumus negalvojo. Dabar atsirado draudimo paslaugos, apie kurias anksčiau net nesvajota, tačiau fermeriai man paaiškino, kad pats baisiausias dalykas jiems – tai vidutiniškas derlius. Kompensacijų tokiu atveju niekas neišmoka, o kreditus bankui ir mokesčius mokėti reikia. Ir visa tai dabar, XXI amžiuje, o prieš 70-80 metų viskas buvo visiškai kitaip.
Reikėtų palyginti pirmųjų kolūkiečių gyvenimą ne su fermeriais, o su žemės ūkio darbininkais tuo pačiu laikotarpiu 3-4 XX amžiaus dešimtmetyje. Mūsuose jie vadinami tiesiog samdiniais. Man į rankas pateko reta amerikiečių tyrinėtojo MakViljamso knyga su iškalbingu pabadinimu „Vargstanti žemė“, apie amerikietišką „kaimo idiliją“.
Parašyta ji labai moksliškai, pagrįsta oficialiais dokumentais ir vyriausybės atskaitomis. Jokių autoriaus komunistinių idėjų pėdsakų knygoje neradau. Tai kaip gi atrodė tasai „amerikietiškas fermerių rojus“ tais laikais, kai kūrėsi pirmieji kolūkiai?
„Pridygdavo tūkstančiai lūšnų, taip vadinamų „ožkų rančų“, t.y. fermų su tokiais žemės sklypais, kuriuose šiaip taip buvo galima ganyti nebent ožką. Dėžės, taburetės ir suoliukai ten tarnavo kaip kėdės. Visa tai – kraštutinis skurdas, kraujuojantis kaip atvira žaizda. Tokiose sąlygose plačiai išplito infekcinės ligos. Medicininės pagalbos beveik nebuvo. Suklestėjo žiniuoniai“.
Apskritai šioje knygoje labai daug įdomių faktų apie kaimo gyvenimą Amerikoje. Gaila, kad nuo 1949 metų jos niekas nebespausdino pakartotinai.
Išvados akivaizdžios: nieko siaubingo tuometiniuose kolūkiuose nebuvo. Buvo visiškai dėsningi sunkumai, iškylantys, kai organizuojama nauja veikla. Ir tokių sunkumų būta visur ir visada. Be to, šie sunkumai buvo pakankamai sėkmingai įveikti.