Bet koks darbas geras - rinkis pagal skonį
Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2024-10-16 01:59:00, skaitė 438, komentavo 1
Gyveno kadaise Romoje imperatorius Vitelijus. Tiesą sakant, tai buvo jau ketvirtas imperatorius per metus. Pirmą, 68 metais, užmušė Neroną (arba jis pats save "užmušė"). O po to Galbą. Ir jau tada Otoną. Pizdiec kokia pavojinga profesija. Tačiau tai nė kiek nesutrikdė pretendentų į sostą. Jie lindo ten kaip musės ant šūdo. O ką – atlyginimas geras, socialinis paketas, ir dar premijos – kas ketvirtį. O tai kas bus vėliau jiems tas buvo visiškai pochui.
Visų pirma, tas Vitelius labai mėgo paėsti. Jo puotose buvo vaišinamasi ir keptais povais, ir lakštingalų liežuvėliais, o iš Alpių atbogindavo sniego, kurį sumaišydavo su medumi. Virėjai tiesiog krisdavo iš nuovargio, bet Jo Didenybė sėdėjo sau toks mandras ir padėjęs ant visų ir visko. Vos per vienerius metus Didenybė ėdalui išleido 900 milijonų sestercijų. "– O kiek tai būtų doleriais?" – klausė tokiomis išlaidomis nepatenkinti romėnai. „– Ogi bybis ten juos žino, – atsakydavo jiems Vitelijus, – Gaila jums ar ką savo geradariui?"
Pirmasis dalykas kurį padarė Vitelius gavęs valdžią, tai buvo savo kreditorių išgalabijimas, kame jį karštai palaikytų ir Litukrija paverstos Lietuvos gyventojai. Tik pagalvokit – pist ir vieną rytą tabaluoja ar tupi ant kuolų visi antstoliai, advokatai, pradažni mentai ir teisėjai! „– O tai užpiso jau jie visus su tom savo "hipotekomis", – paaiškintu jis savo konsulams ir tribūnams. – Ir dar vartojimo paskolas jiems atidavinėk, tarp kitko su laukiniais procentais“. Antstoliai ir skolų išmušinėtojai pastoviai pisa protą. – "Atiduok babkes, kurva blet", – ir telefonu, ir laiškais. Tegul dvesia visi, sukos"!
Na o vėliau jam patiko ir liaudį naikinti. Ir po kreditorių uždubasino jis visus iki vieno astrologus, kad jie neprognozuotų jam visokios chuinios. Ir tai jam labai patiko. Pavyzdžiui, kartą jis įsakė įvykdyti egzekuciją žmogeliui, kuris tiesiog pasisveikino su juo. — Už ką?, – nuoširdžiai nusistebėjo mirties bausmei pasmerktas vyras. „– Ogi niechui čia, – paaiškino Vitelijus. – Taip iš kart ir pasakytum, – atsakė tas, nuolankiai pakišdamas galvą po kirviu. – Slava Cezariui ir Okraine!“
Ir dar jis savo motinai įvykdė mirties bausmę. Nes išvaikyti astrologai pripiso jam protą, kad ji pagyvens ilgiau, nei imperatorius. "– Atleisk motin, – tarė Vitelijus, vaišindamas motiną užnuodytu vynu. – Man norisi karaliauti, bet tu čia man visą kaifą gadini. Dvėsk greičiau, tik pirma pasirašyk testamentą savo rūmams. Tau juk negaila?“ Amžininkai apibūdina imperatorių kaip milžiniško ūgio būtybę su didžiuliu pilvu. Buchalinti jis pradėdavo anksti ryte, o baigdavo naktį. "– O tie, kam nepatinka – galit eiti nachui, – aiškino cezaris, – Aš paskui jus nudubasinsiu. Pridurkai."
Tačiau neilgai trukus karvedys Vespasianas sukilo prieš Vitelijų. Jis buvo Judėjoje, ir todėl Vitelijus bandė viską nurašyti ant sionistų machinacijų ir masoniško sąmokslo, tačiau dėl televizijos tais laikais nebuvimo tai nepraslinko. Vespasianas pasiūlė Vitelijui gyvybę ir 100 milijonų sestercijų „Bet juk tai tik mėnesiui gurmaniško ėdalo“, – vaptelėjo Vitelius. – O kas toliau, vaikščioti į McDonald's? Jums tik fašistams tarnauti." Tačiau sutiko. Bet tada jo kariai pasipiktino – „Mes kaip uola už tave, Cezari", – šaukė jie. – Mes mylime tave, kaip yra mylime. O už šimtą milijonų tu iš bado mirsi ir nematyti tau lakštingalos liežuvėlių kaip savo ausų – visą gyvenimą turėsi sėdėti ant bomžpaketų." Išklausė imperatorius jų ir pasiūlymo atsisakė. Ir tada Vespasianas įžengė į Romą. „– Laikykite uzurpatorių! – šaukė Vitelijui ištikimi kariai. – Tai jis, sabaka, privertė mus kariauti, padla tironas! Griebkite tą bybčiulpį su aukso vainiku, mes jo visai nepažįstame! Atpilk mums babkių kuo greičiau, šlovingasis Vespasianai, juk tu ką tik sutaupei šimtą milijonų sestercijų!"
Vitelijus buvo pravestas laiptais, priverčiant reguliariai pakelti galvą aukštyn, kad Romos gyventojams būtų patogiau spjaudyti jam į snukį. Jį dubasino, apmėtė šūdais ir popierėliaus nuo „Gouda“ sūrelių. Ypač uoliai pasižymėjo vienas iš jam pavaldžių tribūnų. „– O juk aš buvau tavo imperatorius“, – pasakė jam Vitelijus. „– Jūsų, viršininkų, čia bybiu neversi, – nuoširdžiai pasakė pavaldinys, – Blet, čia jau ketvirtas viršaitis per metus, kur tai girdėta? Užsipist galima. Ir šmaukštelėjo Vitelijui galvą. Putiovi bachurai paskui nešiojo tą galvą po Romą ir šaukė „Ura“! Vargšas Cezaris karaliavo tik nuo balandžio iki 69 metų gruodžio. Prie to pačio buvo užversti ir jo brolis, ir dar sūnus. "– Už ką?!" – rėkė jie. „– O šiaip, dėl kompanijos“, – paaiškino jiems flegmatiški romėnai.
Moralas čia toks: nesiimkite pirmojo gerai apmokamo darbo. Bybis žino, kokios ten sąlygos.