Lietuvos ateitis – nykstanti visuomenė

Autorius: Olegas Miroslavovas Šaltinis: http://www.rubaltic.ru/article... 2016-08-11 13:30:55, skaitė 2329, komentavo 1

Rinkimų į Seimą išvakarėse Lietuvos valdžiai parūpo pastovios gyventojų emigracijos problema, ir ji pabandė eilinį kartą pademonstruoti šiame klausime savo kompetenciją. Reaguodama į eilinę nerimą keliančią Eurostato statistiką, vyriausybė skubos tvarka priėmė "Emigracijos mažinimo ir grįžtančių emigrantų skaičiaus didinimo planą".

Eurostato duomenimis, Lietuva pirmauja tarp ES šalių pagal gyventojų skaičiaus mažėjimą 1000-iui gyventojų (1,13%). Tas skaičius per metus (nuo 2015 m. sausio iki 2016 m. sausio) sumažėjo 32700 žmonėmis ir dabar sudaro 2,886 mln. (2015 m. — 2,918 mln.). Išvykusių per pastaruosius metus gyventojų skaičius stabiliai didelis (2014 m. — 36,6 tūkst. žmonių, 2013 m. — 38,8 tūkst., 2012 m. — 41,1 tūkst.). 2012–201 m. vidutiniškai per metus emigravo po 37 tūkst. gyventojų, o sugrįžo apie 8 tūkst. Per pastaruosius 14 metų šalies gyventojų skaičius sumažėjo 16% (Statistikos departamento duomenimis, 2001 m. šalyje gyveno 3,484 mln. žmonių).

Eurostatas prognozuoja, kad 2040 m. Lietuvoje gyvens mažiau nei 2 mln. žmonių (lyginant su 2011 m., skaičius sumažės daugiau nei 40%). Europietiška statistika fiksuoja pastovią Lietuvos visuomenės problemą, kurią valstybės mastu būtina spręsti kompleksiškai. Tęsiantis negatyviai dinamikai, iškils grėsmė ekonominiam saugumui ir kris socialinis–ekonominis žmonių gyvenimo lygis.

Lietuvos valdžia, operatyviai reaguodama į europietišką kritiką, ne pirmą kartą suskubo sureaguoti įprastu būdu: paskelbti eilinį veiklos planą.

Tačiau vyriausybės iniciatyvą tuoj pat sukritikavo vietiniai ekonomistai, neįžvelgę joje nieko naujo, tačiau pastebėję buvusių planų teiginių pakartojimus. Taigi vyriausybė, daug nesivargindama, tiesiog perrašė didesnę senų planų dalį, tai pateikdama kaip naujai sukurtą planą. Pasak Nordea banko ekonomisto Ž.Maurico, planas nesiskiria nuo praeities versijų ir, būdamas «nepakankamas», siunčia prieštaringus signalus, kurie "dar labiau atstums emigrantus". Bankininkystės atstovas tarp pagrindinių imigraciją neskatinančių priežasčių įžvelgė žemą piliečių oficialių pajamų lygį, per didelį valstybės tarnautojų vidutinio atlyginimo "į rankas" lygį, korupciją, o taip pat valstybės ignoravimą tų veiklos sferų, kurioms reikalingi kvalifikuoti kadrai. Ekonomisto nuomone, norint taisyti situaciją, valstybė turėtų mažinti mokesčius (tai padėtų sumažinti pilkojo ekonomikos sektoriaus dalį), reformuoti socialinės apsaugos sistemą (jos išmokos turi atspindėti sumokėtus mokesčius), kovoti su korupcija, o taip pat investuoti į prioritetines ekonominės veiklos sferas.

Savo ruožtu DNB banko ekonomistė J.Rojaka planą vertina kaip neefektyvų, nes jis numato «trumpalaikius skylių lopymo sprendimus, bet ne struktūrinius pertvarkymus, kurie paskatintų žmones sugrįžti į šalį, — švietimo reformas ir valstybės finansavimo modelio pokyčius». Ekonomistė daro išvadą, jog vyriausybė nepajėgi išspręsti emigracijos problemos, ir rekomenduoja užsiimti investicijų į šalį atėjimo sąlygų sudarymu.

Taigi akivaizdu, kad pastaruoju metu vyriausybė užsiiminėjo viskuo, bet ne aštrios problemos sprendimu, o juk buvo sukurtos specializuotos struktūros ir išskirti resursai.

Tėvynainių sugrįžimo į tėviškę problema užsiiminėja nemažai valdžios institutų: Tautinių mažumų ir išeivių iš Lietuvos departamentas, Lietuvių į tėvynę sugrįžimo informacijos centras ir t.t. Tačiau, sprendžiant pagal oficialius duomenis, valstybės politika neefektyvi: šalies vadovybė apsiriboja vienkartiniais dalyvavimais formato «Atgal į Lietuvą!» užsienio konferencijose, kuriose dirbančius ir besimokančius lietuvius ragina grįžti į tėvynę. Po to, kai 2011 m. Lietuvos vyriausybė patvirtino programą «Globali Lietuva» (2011–2019 m.), įvyko keturi tokie renginiai. Paskutinis — 2014 m. gegužę Londone (Anglijoje gyvena virš 200 tūkst. lietuvių – RuBaltic.Ru pastaba) praėjo be anonsuoto valstybės vadovės D.Grybauskaitės dalyvavimo. Šiuo metu ji aktyviai reiškia susirūpinimą dėl padidėjusio po referendumo dėl Didžiosios Britanijos išstojimo iš ES agresyvumo emigrantų iš Lietuvos atžvilgiu, ragindama tautiečius grįžti į tėvynę.

Vargu ar ką nors suvilios tokie raginimai. Net po to, kai Brexit rezultatai 30% euro atžvilgiu sumažino svaro kursą, vidutinio užmokesčio Didžiojoje Britanijoje lygis (1180 eurų) dukart didesnis nei Lietuvoje (550 eurų). Visos vietinės valdžios kalbos, kad Didžiosios Britanijos išstojimas iš ES išprovokuos imigraciją į Lietuvą, neturi rimto pagrindo. Pirma, visais pastaraisiais metais valstybė neskyrė užsienyje gyvenantiems tautiečiams reikiamo dėmesio. Antra, ji nesugebės jų įdarbinti, nes, emigruodami, žmonės su laiku praranda reikalingą kvalifikaciją. Ir peršasi išvada, kad Lietuvos valdžiai emigrantai nereikalingi, ką patvirtina be saiko gimdomi ir vienas kitą kartojantys planai.

Antroji pagal svarbą ir pasekmes šalies ekonomikai tema — demografinė.

Lietuvos gyventojų amžiaus struktūra taip deformuota, kad ji "užtikrins rimtas problemas ir iššūkius 50-čiai metų". Lietuvos ateitis — sena visuomenė, o senėjimą stabdo vienintelė priežastis — aukštas mirtingumas. Kitaip sakant, nemažai gyventojų nesulaukia senatvės.

Tokias išvadas padarė Vytauto Didžiojo universiteto Demografinių tyrimų centro profesorė V.Stankūnienė. Pagal jos prognozes, Lietuvoje augs pagyvenusių žmonių su chroniniais susirgimais ir pastoviais sveikatos apsaugos paslaugų poreikiais skaičius, o kartu ir darbingų gyventojų krūvis. Ir todėl ji ragina Lietuvos valdžią suvokti, jog problema yra labai rimta, ir nustoti save raminus, kad «emigrantai sugrįš ir teigiama linkme pakeis situaciją». Demografė teigia, jog situacija krypsta link katastrofos: «Gimstamumas jau ketvirtį amžiaus neužtikrina kartų kaitos, o didelis emigruojančio jaunimo, kuris turi ilgai dirbti ir kurti gerovę, skaičius veda prie aštraus darbingo disbalanso». Demografinių tyrimų centro duomenimis, 45-54 metų amžiaus žmonių Lietuvoje šiandien dukart daugiau, nei 10-19 metų, o tai reiškia, jog egzistuoja rimta vienos kartos kita kartos disproporcija.

Analitikos centras daro liūdnas išvadas, kad artimiausią dešimtmetį nepasikeitus negatyviai tendencijai darbinga visuomenės dalis iki 2050 metų sumažės beveik dukart. JTO prognozė labiau optimistiška: 1,5 mln. 15-64 metų amžiaus žmonių skaičius iki amžiaus vidurio (šiuo metu darbingų žmonių yra apie 2 mln.), o pagal Eurostatą — iki amžiaus vidurio kas dešimtas šalies gyventojas bus 80-ties ir daugiau metų.

Ir į tai atsižvelgiant, Lietuvos valdžios deklaruojamus pareiškimus, jog iki 2020 m. gyventojų skaičius pasieks 3,5 mln., galima vertinti ne šiaip kaip populistinius, o kaip visiškai nekompetentingus. Kiek dar šimtų tūkstančių mūsų šalies gyventojų turi emigruoti ieškodami geresnio gyvenimo, kad valdžia pagaliau suvoktų situacijos grėsmingumą ir pabandytų realiai pagerinti šalies socialinę–ekonominę padėtį? Belieka tikėtis, kad šią nepatogia tema po spaly įvyksiančių Seimo rinkimų užsiims jau kita vyriausybė.