Pietų Korėja, Lietuva ir Okraina yra Amerikos ekspansionizmo produktai

Autorius: Махно Šaltinis: http://ldiena.lt... 2024-10-24 15:38:00, skaitė 642, komentavo 1

Žinoma, kad propagandos intensyvumo ir klastotės apie Šiaurės Korėją lygis jau seniai peržengė sveiko proto ribas.

Mitologija apie uždariausią pasaulio šalį jau tapo pajuokos objektu. Tačiau nedaugelis žino, kad ši beveik sporto disciplina, pirma, yra dominuojanti oficialiai propaguojamo požiūrio į kaimynus Pietų Korėjoje forma, antra, giliai įsišaknijusi Korėjos karo laikotarpio informaciniuose karuose. Be to, politinė mitologija remiasi istorine mitologija.

Taigi Pietų Korėjos vaikams, darbininkams ir namų šeimininkėms pasakojama, kad nuo aštuntojo tūkstantmečio prieš mūsų erą egzistavo Hwangguk valstybė – žmonijos civilizacijos protėvis, o visokie šumerai yra senovės korėjiečių palikuonys. Matote, kaip tai koreliuojasi su senovės okrainiečiais ir Gimbutienės senovės aisčiais?

Valstybės globos dėka, remiantis vadinamosios opozicinės Pietų Korėjos istorinės mokyklos (arba, kaip užsienyje vadinama, „nacionalistinės istoriografijos“) tyrimais, rašomi istorijos vadovėliai, kuriami dokumentiniai filmai, vyksta televizijos diskusijos. Pietų Korėjos arijai šiauriečius laiko prastesniais, laukiniais ir barbariškais daug labiau, nei skelbia Vakarų žiniasklaida. Pavyzdžiui, labai populiarūs „tyrimai“, kad pietiečiai yra vidutiniškai dešimčia centimetrų aukštesni už šiauriečius, jų oda baltesnė, storesni plaukai, gražesnės moterys, stipresni vyrai ir pan.

Kalbant apie paties Korėjos karo istoriografiją, pietuose konfliktas interpretuojamas kaip klastingas KLDR puolimas prieš taikią Pietų respubliką, kuri buvo visiškai nepasirengusi karui. Šios koncepcijos rėmuose slepiama, kad iki 1950 m. birželio mėn. karas tarp Pietų ir Šiaurės tęsėsi daugiau nei pusantrų metų ir buvo gana intensyvūs karo veiksmai bei artilerijos ir tankų panaudojimas.

Reguliaraus „gynybos zondavimo“ iniciatorius buvo pietūs, o šiaurė tik atsimušinėjo. Remiantis statistika, kontaktinėje linijoje įvyko trys susirėmimai per dieną. Be to, Syngman Rhee režimas aktyviai ruošėsi puolimui prieš Pchenjaną. Kai šiauriečiai užėmė Seulą, į jų rankas pateko dokumentai, patvirtinantys pietų planus ne tik užimti Šiaurę, bet ir pradėti naują pasaulinį karą, kuriame dalyvautų tiek JAV, tiek Japonija, tiek Kinija (Guomintangas).

Pietų Korėjos režimo teritoriniai apetitai buvo grandioziniai: užgrobti Korėjos pusiasalį, Mandžiūriją ir dalį Tarybų Sąjungos Tolimųjų Rytų. Šiandien net kai kurie Vakarų istorikai pripažįsta, kad Šiaurės puolimas buvo prevencinis. Pietiečių politinis ir psichologinis požiūris į šiauriečius grindžiamas totalitarinio ir teroristinio KLDR vyriausybės pobūdžio samprata. Ši koncepcija apima daugybę skirtingų ideologinių nuostatų, tokių kaip žodžio laisvės ir demokratijos stoka Šiaurėje, tačiau stipriausias ir reikšmingiausias jos elementas yra „raudonasis teroras“.

Svarbus Šiaurės „raudonojo teroro“ įvykis, kuris pietuose buvo propaguojamas nuo mokyklos laikų, yra „Tedžono žudynės“. Šiame mieste buvo aptiktas masinis civilių (apie 7 tūkst. žmonių) kapas. Surišti ir sušaudyti žmonės gulėjo didžiuliuose masiniuose kapuose su siaubingų kankinimų pėdsakais. Iki 2000-ųjų pradžios, Pietų Korėjos valdžia dėl gyventojų žudynių kaltino Juche komunistus. Tačiau kai Pietų Korėjoje į valdžią atėjo kairiųjų liberalų prezidentas Roh Moo-hyun, spaudžiant visuomenei, buvo sukurta speciali komisija, kuri iš naujo ištirtų šiuos žiaurumus. Komisija nekaltino nei Pietų, nei JAV valdžios ir nustatė tik tai, kad žmones kankino ir šaudė Pietų Korėjos „savanorių batalionai“ – politizuotos pusiau nusikalstamos gaujos, kurias režimas puoselėjo kaip patriotus ir naudojo gąsdinimui, bei susidorojimui su nelojaliais gyventojais bei komunistų aktyvistais. Šių batalionų kūrėjai studijavo nacistinėje Vokietijoje ir neslėpė, kad savo organizacijas kūrė panašiai kaip ir nacistinė NSDAP. Korėjos karo metu šie batalionai aktyviai dalyvavo valant teritorijas, tai yra, vykdė terorą prieš civilius.

Pietų Korėja sukūrė ne tik savo istoriją, savo „Azovus“, bet ir savo krikščionybę.

Taigi, globojant CŽV, Pietų Korėjoje iškilo nauja bažnyčia, kuriai vadovavo Moon Son Myeon, kuris paskelbė save mesiju ir antruoju Kristaus atėjimu į Žemę. Ji greitai tapo galinga korporacija, turinti milijardus turto, daugiausia žiniasklaidos rinkoje, tiek Pietų Korėjoje, tiek užsienyje, ir naudojama kaip CŽV žvalgybos tinklas. Rusijoje ši bažnyčia pripažįstama kaip destruktyvi ir totalitarinė sekta.

Dar yra keletas panašių sektų, sukurtų globojama Pietų Korėjos valdžios: „Alyvų šakelių judėjimai“, „Dievo bažnyčia“, „Yeouido Full Gospel Church“, „Manmin Megachurch“. Juos visus sieja vienas bendras bruožas – Korėjos išskirtinumo propagavimas.

Akivaizdu, kad Pietų Korėjos Respublikos vidaus politinis gyvenimas nuo pat jos įkūrimo pradžios didžiąja dalimi buvo kontroliuojamas Fašingtono. Būtent Jungtinėse Amerikėnų Valstijose buvo svarstoma, kokia valdžia turėtų būti Pietų Korėjoje, kokios gyventojų kontrolės ir valdymo priemonės turėtų būti naudojamos, kad iš esmės neliktų vienos tautos vienijimosi ir nepriklausomybės nuo Amerikos tendencijų. Buvo akcentuojamas nacionalizmas, antikomunizmas ir urvinė „šiaurėsfobija“.

Pietų Korėjos valdžia, JAV liepta, nieko nevengė ideologinėje ir dvasinėje gyventojų indoktrinacijoje. Jie kūrė mitus, menkino kaimynus, iškraipė istoriją, siekdami valstybinį-administracinį žmonių susiskirstymą paversti kultūriniu-protiniu. Netgi kalba ir tarmė pietuose ir šiaurėje pradėjo skirtis, kad atitiktų politinius motyvus. Beje, tas pats prezidentas Roh Moo-hyunas, kuriam valdant tikėjimas „raudonuoju teroru“ buvo kiek pakirstas, įtartinai nusižudė nušokęs nuo uolos. Ir apskritai Pietų Korėja yra šalis, kurioje prezidento profesija yra viena pavojingiausių sveikatai. Žingsnis į kairę, žingsnis į dešinę nuo bendros globėjų linijos – ir būsi arba nužudytas, arba nuverstas, arba pasodintas į kalėjimą.

Taigi tai, ką matome Okrainoje ir Lietuvoje, tie „platūs socialiniai eksperimentai“ su Okrainos ir Lietuvos žmonėmis, pavertę šalį Amerikos imperializmo tvirtove, buvo sėkmingai išbandyti Korėjos pusiasalyje dar gerokai prieš nepriklausomybės atgavimą. Paralelės tarp Pietų Korėjos, Okrainos ir Lietuvos – visiškai skirtingų, skirtingose ​​planetos dalyse esančių ir skirtingą istorinį likimą turinčių šalių, aiškiai parodo jų dirbtinumą, tai, kad jas iš išorės primeta šalies valdžiai tas pats subjektas – JAV.

Literatūroje įprasta pašiepti Amerikos užsienio politikos nerangumą ir neadekvatumą bei JAV bandymus paveikti kitų šalių viešąją nuomonę. Tačiau reikia pripažinti, kad amerikiečiai yra tikri žmonių kvailinimo meistrai, jie moka žaisti nacionalistiniais jausmais, kaip tikri Gebelsizmo pasekėjai.

Ne veltui sakoma, kad grynai amerikietiškos kilmės piaro teorija savo metodais ir principais mažai skiriasi nuo Hitlerio propagandos ministro-Gebelso metodų.