Ar verta sekti naujienas (2)

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/ar-verta-se... 2016-09-05 08:24:47, skaitė 1365, komentavo 1

Bet kuriam šiuolaikiniam diktatoriui, kuriam reikia įtvirtinti savo valdžią, visiškai nebūtina naudoti tokių baisių sankcijų kaip visuotinis naujienų transliavimo uždraudimas. Jam pakanka viso labo stebėti, kad naujienų skleidėjai transliuotų chaotiškos informacijos srautą (daugybė naujienų, nepaaiškinant konteksto) ir nesuteiktų didelės reikšmės iš tiesų svarbiems įvykiams.

Svarbius pranešimus reikia pastoviai atskiesti nepaliaujamai transliuojamomis naujienomis apie kruvinas žudynes ir kvailus įžymybių poelgius. To visiškai pakaks, kad žmonės nustotų suprasti politinę realybę ir prarastų ryžtą kažko imtis, kad pasikeistų situacija.

Jeigu norite, kad žmonės susitaikytų su situacija, netransliuokite jiems naujienų apskritai arba transliuokite tiek daug, kad jie jose paskęstų. Tada niekas niekada nesikeis.

Naujienų vartojimas gali galiausiai privesti iki to, kad visi mes atsijungsime nuo realaus pasaulio.

Realios naujienų vartojimo priežastys

Kol mes susigalvojame begalę logiškų paaiškinimų, kodėl patys sekame naujienas, daugumoje atvejų tos priežastys yra labai paprastos.

Pramogos dėlei

Pagrindinė naujienų vartojimo priežastis ir apskritai masinės informacijos priemonių egzistavimo priežastis – tai įdomu. Čia yra ir veiksmo, ir dramos, ir netikėtų siužeto posūkių, ir įtampos. Kiekvienas beletristikos žanras turi panašumų su realiu gyvenimu, apie kurį pasakoja naujienos.

Kodėl kažkas specialiai nutaikė lėktuvą į kalną ir jį sudaužė? Ką jautė prieš katastrofą pasmerkti keleiviai? Kas išprovokavo susišaudymą gatvėje? Kaltas jis, ar nekaltas?

Romanas. Negi tarp šitų įžymybių mezgasi santykiai? Panašu, kad visi jau aptarinėja jų slaptus susitikimus! Kodėl jie išsiskyrė? Kas ką metė?

Komedija. Ar matėt, kaip nusišnekėjo tas politikas? Mirk iš juoko.

Mįslė. Ar atleis iš darbo generalinį direktorių dėl jo machinacijų? Ar nubaus pagaliau šitą dėmesio ir pinigų išlepintą snarglį milijardieriaus sūnelį? Likite su mumis ir viską sužinosite!

Naujienos, kupinos intrigos, tam tikros piktdžiugos ir vos ne detektyvinių istorijų be jokios abejonės gali tapti reginiu, kurį bus smagu stebėti.

Kitų žmonių gyvenimo stebėjimas

Žmonės yra nepaprastai jautrūs savo padėčiai visuomenėje. Mes pastoviai sekame srautus socialiniuose tinkluose, kad pasižiūrėtume ir sužinotume, kaip reikalai pas pažįstamus, lyginant su jūsų reikalais. Tuo pat metu žiniasklaida išdresiravo mus stebėti dar ir tai, kad vyksta įvairių žymių žmonių gyvenime, nors asmeniškai mes jų nepažįstame.

Mes laviruojame tarp naujienų apie tuos, kuriuos pažįstame asmeniškai, kuriuos paprasčiausiai įdomu stebėti. Matyti, kaip kažkas suklysta, patiria nesėkmę ar būna sukritikuotas ir visa tai kažkodėl sukelia mums didžiulį pasitenkinimą. Net jeigu tas žmogus mums apskritai nepatinka. Kitų žmonių nesėkmių stebėjimas verčia mus, tegu ir neilgam, pasijausti šiek tiek geresniais ir pranašesniais už kitus.

Statusas

Orientuotis įvykiuose – tai tas pats, kas turėti kokių nors mokslų bakalauro laipsnį. Tai automatiškai nereiškia, kad jūs turtingesnis ir protingesnis už kitus, bet visgi suteikia jums aplinkinių akyse tam tikro svorio.

Žmonės turi įprotį naudoti tai kaip savotišką vertinimo kriterijų, kaip atrankos mechanizmą, kuris dažnai padeda sutaupyti laiko ir pastangų, susipažįstant su žmonėmis. Tas, kuris absoliučiai neseka naujienų, laikomas nepakankamai išsiauklėjusiu.

Žmogus, baisiai protingu veidu postringaujantis apie šios dienos situaciją, daugumos aplinkinių laikomas pagarbos vertu visuomenės nariu.

Vargu ar kažkas norėtų, kad jį laikytų antrarūšiu. Būtent dėl to mes visi savanoriškai įsitraukiame į kasdienines lenktynes – reguliarų naujienų antraščių sekimą. Gaila, bet dabar tai jau privalomas reikalavimas tiems, kurie nori palaikyti pokalbį ir šitaip išsaugoti savo statusą.

Aštrūs pojūčiai

Didžioji mūsų gyvenimo dalis – nuobodi, visiškai nuspėjama rutina. Ir nors dauguma mūsų ir nenori, kad nutiktų kažkas negero – didelis karas ar katastrofa, kiti patyliukais viliasi sulaukti grandiozinio BUM.

Didelio masto katastrofų, konfliktų, tragedijų pasekmės – ne tik skausmas ir kančios, bet ir naujumas, jaudulys, žmonių vieningas susitelkimas. Mes sekame naujienas su dvejopu jausmu, tuo pat metu bijodami, ir vildamiesi, kad nutiks kažkas beprotiško.

Bėgimas nuo savęs

Pasinėrimas į įvykius, kurie kunkuliuoja tarptautinėje arenoje, padeda mums atitrūkti nuo problemų, kuriomis užpildyta mūsų nedidukė asmeninė visata. Žinių žiūrėjimas – tai savotiška anestezija smegenims. Visi emociniai sukrėtimai, kuriuos išgyvename, laikinai pamirštami ir pasitraukia į antrą planą.

Ta pati istorija su TV laidų žiūrėjimu, nors jos pretenduoja į informatyvumą bei sumanytos mąstymui stimuliuoti. Tai puikus foninis triukšmas tais atvejais, kai jūs išties norite atsitverti nuo problemų ir trumpam atsipalaiduoti.

Nesinori pasiklysti ir pasimesti

Šiandien pasaulis juda į priekį tokiu greičiu, kad aprėpti viską, kas vyksta, vis sunkiau ir sunkiau: vyriausybes verčia vos ne kas savaitę, politikai nepildo pažadų, pastoviai atsiranda kažkokių naujų pasiekimų moksle ir technikoje.

Mes ne tik nenorime likti už borto – būti kompanijoje tuo žmogumi, kuris nežino, kas aplinkui vyksta – mes taip pat bijome praleisti kokį nors atradimą, kuris galbūt galės apversti visą mūsų gyvenimą.

Širdies gilumoje mes visi tikime: jeigu atrasime pagaliau teisingą dietą, laikysimės režimo ar instaliuosime idealią programėlę laiko planavimui, tai mums pagaliau pasiseks pasiekti sėkmę, tikslus.

Žvelgiant į naujienas kaip į šiuolaikinę religiją, galima teigti, kad tai yra toks tikėjimas, kuris pagrįstas nepertraukiamu progresu. Mes sekame naujienas vildamiesi sužinoti laimingo ir ilgo gyvenimo paslaptį. Ir žiniasklaida priverčia mus patikėti, kad toks receptas išties egzistuoja, skalbdama mums smegenis įvairiausiais išsigalvojimas, tokiais, kaip:

– mokslininkai aptiko anksčiau nežinomą naudą, kurią organizmas gauna, vartojant raudonąjį vyną.

– Sensacija! Genų terapija vis dėl to veiksminga!

– jūs nustebsite, kai sužinosite, kokie naudingi yra graikiški riešutai.

Naujienose visa tai pateikiama neįtikėtinai patetiškai, tarsi rašytų fanatiškas katalikas, sugebėjęs prisiliesti prie Marijos Magdalenos kojos ir vildamasis, kad dabar jį iki gyvenimo pabaigos nuo visų bėdų apsaugos Dievas. Laikais, kai naujienos pilasi nesibaigiančiu srautu, daug kas nerimaudamas užduoda klausimą: O ką, jei kažkas atsitiks, o aš viską pražiopsosiu?

Tapti „naujienų blaivininku“ galima. Tik ar reikia?

Net jeigu mes išties sekame naujienas ne dėl tų priežasčių, apie kurias čia kalbame, kad gi čia blogo, kad kartas nuo karto gautum svarbią ir įdomią informaciją?

Kartas nuo karto – savaime aišku, labai neblogai.

Skamba viliojančiai: atsisakyti iškart visų naujienų ir tuo pat metu nepralošti. Toks požiūris kelia vidinį pasitenkinimą. Ir jums tuo pačiu bus kuo pasigirti prieš draugus. Toks sprendimas panašus į sprendimą nebevalgyti mėsos ar nežiūrėti televizoriaus.

Nemažai žinomų žmonių irgi buvo „užrišę“ su žiniomis. Amerikiečių mąstytojas Henris Deividas Toro (Henry David Thoreau) ragino publiką: „Neskaitykite Times. Skaitykite tai, kas amžina“. O Tomas Džefersonas antrino: „Neimu į rankas nė vieno laikraščio ir jau tiksliai neskaitau jų kiekvieną mėnesį, dėl to jaučiuosi be galo laimingas“.

Tegu šie žmonės ir nepasižymėjo meile spaudai, jie visgi neatkirto savęs nuo pasaulio ir naujienų. Visi jie susigaudė, kas vyksta iš susirašinėjimų arba pokalbių.

Toro žinojo pakankamai, kad galėtų protestuoti prieš vergiją ir Amerikos-Meksikos karą, o Džefersonas buvo informuotas taip gerai, kad netgi įsigudrino tapti trečiuoju JAV prezidentu.

Tas pats vyksta ir dabar su taip vadinamais „naujienų blaivininkais“. Paaiškėjo, kad šis susilaikymas pagrįstas tuo, kaip jie patys sau išaiškino sąvoką „naujiena“. Jie vartoja nedaug informacijos iš vieno šaltinio ir visokeriopai vengia visų kitų. Tai vadinama sąmoningu pasirinkimu, o ne visiška izoliacija. Galutinis rezultatas – informacijos filtravimas, o ne visiškas jos atsisakymas.

Kai tik jūs sąžiningai prisipažinsite sau pačiam, dėl kokių priežasčių vartojate naujienas, jūs iškart nustosite tikėti, kad pačios savaime jos turi kokią nors vertę. Jūs nustosite teikti joms reikšmę ir sekti jas tik dėl to, kad taip daro visi.

Jūs galėsite savarankiškai pasirinkti, kokio tipo naujienas vartosite. Tačiau, sąmoningai kažkam suteikdami pirmenybę, turite atsižvelgti į tą faktorių, kad pasiliksite sau mažiau laiko kitokių naujienų vartojimui.

Pamėginkite žvelgti į naujienas kaip į pramogą su nedideliais mokymuisi skirtos medžiagos intarpais. Tarkime, santykiu 9:1. tada lengvai galėsite susifokusuoti ties svarbia ir veiksmus skatinančia viso informacinio srauto dalimi.

Nepažįstu nė vieno išties kūrybingo žmogaus, kuris tuo pačiu metu būtų informacinis narkomanas, o rašytojas, kompozitorius, matematikas, gydytojas, mokslininkas, muzikantas, matematikas, dizaineris, architektas ar dailininkas. Iš kitos pusės, pažįstu labai daug žmonių, neturinčių kūrėjo gyslelės, kurie ryja naujienas kaip narkomanai.

Aš paprasčiausiai negaliu įsivaizduoti, kaip galima sugalvoti naują idėją, pastoviai blaškant dėmesį naujienomis. Jeigu ieškote naujų sprendimų – neskaitykite jų.

Asmeninis pavyzdys ir išvados

Neegzistuoja visiems tinkamų instrukcijų apie tai, kiek laiko ir dėmesio reikėtų skirti naujienoms, sėdint ant „informacinės dietos“. Štai kiek eikvoju aš pats.

Aš peržvelgiu naujienų tinklapių antraštes kelis kartus per dieną, o taip pat kartais rytais klausausi radijo, kai ruošiuosi į darbą ar vairuoju. Tai leidžia man palaikyti pokalbį su aplinkiniais žmonėmis ir tuo pat metu sužinoti apie tai, ar neatsitiko kažko, kas palietė mano asmeninių ar profesionalių interesų sferos.

Milžiniškas duomenų masyvas, kurį perleidžiu per save, dažniausiai niekaip manęs neliečia, nors kartais būna ir išimčių. Pavyzdžiui, aš parašiau miesto savivaldos tarybos nariui, kai užėjo kalba apie leidimą statyti prekybos centrą laukinės gamtos sklype, kuris ribojasi su miestu.

Aš skiriu nedaug laiko nacionalinės politikos ir priešrinkiminių kampanijų sekimui. Ir tik todėl, kad ten, kur gyvenu, mane tame smarkiai riboja. Oklahoma – tai valstija, kurioje absoliučiai nesvarbu, už ką nubalsuosiu ir apskritai ar balsuosiu, mes vis tiek išrinksime kongresmenus respublikonus. Jei gyvenčiau mažiau politiškai orientuotoje valstijoje, skirčiau šiam klausimui daugiau dėmesio, nes tokios naujienos paliestų mane asmeniškai.

Dar mažiau laiko eikvoju tarptautinėms naujienoms. Aš žinau, kad susipažinimas su jomis yra vienas iš piliečio kosmopolito bruožų. Tačiau grynai praktišku požiūriu tokios žinios man yra beprasmiškos. Tai viso labo informacija dėl informacijos ir aš nematau tame prasmės.

Apskritai, paskaičiavus laiką, skirtą naujienų skaitymui ir klausymuisi, viskam man gaunasi apie 30 minučių. Aš beveik nespaudinėju nuorodų reklaminiuose tinklapiuose, nežiūriu realybės šou ir TV naujienų. Tą laiką, kuris man lieka, skiriu knygų man įdomiomis temomis skaitymui.

Filosofijos, istorijos, sociologijos, gamtos mokslų darbai labiau pamokantys man kaip asmenybei, negu naujienos, kurios jau po 24 valandų praranda aktualumą.

Knygos išlaiko aktualumą kelis metus ar netgi šimtmečius ir maitina protą taip, kaip niekad nesugebės jokios naujienos.

Tuo pat metu knygos ne tik suteikia žinių konkrečioje srityje, jose slypi įvairūs mąstymo modeliai, kurie leidžia geriau suprasti… apie ką pasakojama naujienose.