Europos viltys į norvegišką naftą ir dujas
Autorius: Sarmatas.lt Šaltinis: http://www.sarmatas.lt/12/euro... 2014-12-29 12:35:01, skaitė 4378, komentavo 1
Šiais metais Europoje susiformavo tendencija. Aštrėjant politinei priešpriešai su Rusija europietiškos šalys netikėtai sau pačioms atrado nemalonų dalyką. Jų ekonomikos pasirodė smarkiai priklausomos nuo rusiško eksporto ir importo. Ir pirmoje eilėje naftos-dujų sektoriuje.
Viso Europa naudoja apie 480 mlrd kubinių metrų dujų į metus. Iš jų trečdalį (apie 137 mlrd kub.m.) išgauna pati, dar trečdalį (150 mlrd kub.m.) perka pas Rusiją, kas liko surenka iš kitų regionų (Afrika, abi Amerikos ir Artimieji Rytai). Darbotvarkėje buvo iškeltas klausimas apie energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos didinimą. Štai čia visi ir pažiūrėjo į Norvegiją.
Kodėl į Norvegiją? Todėl, kad iš 27-ių ES šalių tėra tik trys išgaunančios naftą ir dujas: Didžioji Britanija, Nyderlandai ir Norvegija. 137 mlrd kubinių metrų dujų per metus išgaunami būtent šiose šalyse. Tačiau išgavimo pikas Didžiojoje Britanijoje ir Nyderlanduose jau praeityje. Atsargos senka, apimtys mažėja, ir tokia tendencija jau nebus sustabdyta. Taip, kad visos viltys šiandien dedamos tik į Norvegiją. Be to, viltys labai didelės ir pakankamai ilgalaikės.
Pavyzdžiui, visose Pabaltijo šalyse per artimiausius keletą metų norima pilnai atsisakyti rusiškų dujų ir pereiti prie norvegiškų. Panašūs, nors ir ne tokie radikalūs planai kuriami Suomijoje.
Vėlgi, į norvegus viltis deda ir Briuselis. Visose savo prognozėse Europos Sąjunga daro prielaidą, kad gavybos norvegiškojo kontinentinio šelfo sektoriuje didinimas, galės kompensuoti britų ir olandų energetinių saugyklų tuštėjimą. Apie savo planus pereiti prie norvegiškų dujų neseniai paskelbė net Ukraina.
Su šiomis viltimis dar šių metų pradžioje viskas buvo gerai. Negalima pasakyt, kad idealu, bet visumoje pozityvu. Savo angliavandenilių radimvietėse Norvegija išgauna ne tik dujas, bet ir naftą. Tiksliau, viskas ir prasidėjo kaip tik nuo naftos, kurios 2000-aisiais buvo išgauta 1,13 mlrd barelių, tuo metu, kai dujų – tik 47,3 mlrd kub.m.
Su laiku naftos gavyba mažėjo, tačiau Naftos direktoratas (Norvegijos naftos ir energetikos Ministerijos padalinys) teikė raminančias prognozes. Taip, naftos gavyba traukiasi. 2011-ais šalyje buvo išgauta tik 664 mln barelių, t. y. beveik du kartus mažiau. Tačiau tuo pat metu padidėjo dujų gavybos apimtys! Nuo 47,3 mlrd. kub.m. 2000-aisiais – iki 106 mlrd.kub.m. 2011-ais. Vienas lengvai kompensuoja kitą. Dujos pakeis naftą ir daugeliui metų taps augančiu nacionalinių pajamų šaltiniu.
Tam tikra prasme taip tas ir buvo. Naftos gavyba krito kaip prognozuota ir 2014-ais pasiekė 595 mln barelių. Bendrame, suminiame europiečių naftos suvartojimo fone, siekiančiame 5,3 mlrd barelių, tai sudarė tik 10% ir taip lyg atitraukė visuomenės dėmesį nuo naftos.
Ko ten į ją žiūrėti, kai ir taip aišku, jog 90% naftos į ES importuojama? Prie viso to Rusijos dalis importe nežymi – viso apie 480-500 mln. barelių. O štai pasitvirtinantis dujų gavybos augimas (iki 112 mlrd.kub.m 2014-aisiais) ne tik formavo optimistinį vaizdą, bet ir kai kuriose šalyse sukūrė atvirą iliuziją to, jog norvegiškų dujų užteks visiems. Tai pagimdė visą tą euforiją, iš dalies Lietuvoje ir Latvijoje, kuri ir suformavo dabartinę tendenciją.
Toliau – kaip pasakoje: „O paskiau atėjo senis šaltis“ . 2014 -ais naftos kainos smuko, tuo pačiu apnuoginant eilę rimtų momentų, anksčiau nuslėptų už gražių prognozių grafikų. Pirma, paaiškėjo, jog pagrindiniai eksploatuojami norvegiški telkiniai jau žymia dalimi išnaudoti. Naujų skaičių einamiems metams niekur nėra, bet padaryti išvadas apie jų galimas reikšmes įmanoma – turint duomenis apie atsargų kitimą pagrindiniuose gavybos rajonuose, periodu nuo jų naudojimo pradžios iki 2003-ujų.
Rajonas „Ekofisk*“. Gavybos pradžiai 1971 metais jo išžvalgytos atsargos siekė 669 mln kubinių metrų naftos ekvivalento (n.e.) 2003-ujų pabaigoje atsargų buvo likę viso 216 mln.kub.m. n.e. Per 30 eksloatacijos metų išdirbta 67.7% telkinio resursų.
Rajonas „Statfiord*“. Gavybos pradžia – 1979 metai. Išžvalgytos atsargos – 647 mln kub.m n.e. 2003-iais ten liko viso 51 mln kub.m. n.e. Per 24 metus sunaudota 92,1% telkinio resursų.
Rajonas „Gullfaks*“. Gavybos pradžia – 1986 metai. Išžvalgytos atsargos – 361 mln kub.m. n.e. 2003-iais jų liko tik 43 mln kub.m. n.e. Per 17 metų sunaudota 88% telkinio resursų.
Rajonas „Oseberg*“. Gavybos pradžia – 1988 metai. Išžvalgytos atsargos – 438 mln kub.m n.e. 2003-iais atsargos sudarė 125 mln kub.m n.e. Per 15 metų sunaudota 73,1 % telkinio resursų.
1995 metais pradėjo pačios stambiausios radimvietės, aptiktos norvegiškoje šelfo dalyje, – „Troll*“ rajono eksploataciją. Jo išžvalgytos atsargos siekė 1612 mln kub.m. n.e. 2003-iais ten jų liko 1355 mln kub.m. n.e. Iš vienos pusės lyg ir daug. Bet iš kitos… viso per 8 metus išpompuota jau 15,9%.
__________________________________________
* – versta iš rusų kalbos, todėl gali neatitikti originalių reikšmių
Nuo to meto Norvegija sparčiais tempais augino gavybos apimtis. Taip, kad netgi „Troll“ atsargų šiam momentui yra likę aiškiai gerokai mažiau, nei, jei skaičiuotume paprastai pagal linijinę priklausomybę.
Kai kurie ekspertai apskritai kalba, kad jų ten likę ne daugiau nei 6-8 metams gavybos. Lygiai taip pat išseko ir kitos radimvietės. O kai kurios iš jų, kaip, pavyzdžiui „Frigt“ rajonas ištuštinti pilnai.
Antru svarbiu momentu yra tas faktas, kad nuo pereito amžiaus pabaigos Šiaurės ir Barenco jūrose (o ne tik norvegiškame šelfe) nebuvo surasta nė vieno iš tiesų stambaus angliavandenilių telkinio. Pasakyti, kad dujos ir nafta ten pasibaigė negalima. Išžvalgytos atsargos vien tik Norvegijoje savo apimtimi siekia apytiksliai 3,7 mlrd kub.m n.e. jau eksploatuojamuose telkiniuose. Tačiau naujų, dar neįsisavintų atrasta tik 676 mln kub.m. n.e.
Prie viso to, vidutinis vieno rajono atsargų dydis neviršija 32 mln kub.m. Tai – jei skaičiuosime statistiškai, dalinant suminį skaičių į rajonų kiekį „vienetais“ (jų viso 21). O jei pažiūrėti į realų paveikslą, tai 13-oje rajonų išžvalgytos atsargos neviršija 10 mln kub m. Tame tarpe 9 rajonuose – neviršija 5 mln kub.m.
Išvertus į paprastą kalbą tai reiškia, jog, kaip anksčiau, vieną kartą investavus į gavybos rajoną, ir toliau tik pompuoti ir pompuoti – jau nepavyks.
Tai tokiose resursų atsargose kaip „Troll“ galima buvo žaisti barelio gavybos kainos skaičiais plačiu diapazonu. Ten savikainą leidžiama įvardinti nors trimis centais. Ko pasekoje tik į vėlesnį laiką nusikels projekto atsipirkimo data ir gryno pelno gavybos pradžia. Su smulkiomis radimvietėmis tokių juokelių prasukti jau nebeįmanoma.
Būtent tą ir apnuogino nukritusios naftos kainos. Pasaka užsibaigė. Kaip sako norvegai – «Snipp, snapp snute, så er eventyret ute» (štai ir pasakos pabaiga, o kas klausėtės – šaunuoliai). Senų naftos radimviečių ištuštinimas sukelia neišvengiamas pasekmes. Grunto nusėdimą. Gręžinių irimą. Slėgimo, uolienų sluoksniuose kritimą.
Tai reikalauja pagreitinti perėjimą nuo ekstensyvių į intensyvias gavybos technologijas. Pavyzdžiui, jei pradžioje nafta ir dujos pačios srautu mušė iš gręžinio dėl vidinio slėgio, tai dabar jas būtina „pastumti“.
Jei konkrečiai, pompuojant vandenį į tarpsluoksnius didinant slėgį. Viskas priėjo iki to, jog vienam išgautam kubiniam metrui naftos sunaudojama iki 5 kubinių metrų vandens, o vienam kubiniam metrui dujų – iki 16 kubinių metrų vandens.
Visa tai – išlaidos. Bet to, pastoviai augančios išlaidos. Vanduo pompuojamas į kreidos maišus ardo radimviečių sienas. Tas periodiškai inicijuoja ekologines katastrofas. Paskutinį kartą, kaip pasekmė, suirus sluoksnio plokštei į jūrą buvo išmesta virš 126 tūkstančių tonų žaliavinės naftos. Tenka dažnai kartoti geologinę žvalgybą. Vykdyti remonto darbus. O kartas gręžti naujus gręžinius atrodytų jau senoje radimvietėje. Ko pasekoje auga vis naujų išlaidų suma.
Kaip pasakė šių metų rugpjūčio mėnesį Norvegijos Naftos direktorato direktorius Bente Niland, šalyje planuojama kardinaliai mažinti išlaidas naftos-dujų sektoriui. „Kalba eina apie finansinę discipliną“. Direktorių pilnai galima suprasti. Per dešimt metų, nuo 2004 iki 2014 -ujų, kasmetinės išlaidos geologinei žvalgybai ir gavybos organizacijai išaugo nuo 70 iki 230 mlrd norvegiškų kronų. Tai yra tris kartus.
Ir tai, turint omenyje, jog 2014-ieji pavadinti pikiniais pagal investicijas į šią šaką. Jau 2015-ais šis skaičius planuojamas 182 mlrd kronų ribose, kas atitinka 2012-ų metų lygį. Tai patvirtinama visos eilės stambiausių norvegiškų naftos kompanijų, tokių kaip Statoil – pareiškimais apie kardinalų savo investicinių planų, artimiausiems 5-7 metams, peržiūrėjimą.
Savo neigiamą įnašą į šį reikalą įdeda augančios techninės problemos radimvietėse „Valhall*“, „Xod*“, „Ula*“ ir „Tambar*“, kuriose dirba kompanija BP. O ir pačios Statoil reikalai radimvietėse „Njord*“, „Asgard*“ ir „Troj*“ eina ne ką geriau.
Smalsu bus paskaityti eilinę analitinę Naftos direktorato ataskaitą, kurią Norvegiija paskelbs 2015-ujų sausį. Ypač tą jos skyrių, kur kalbama apie prognozes. Manau, jog ten atrasime daug įdomių ir netikėtų dalykų. Nors, greičiausiai ji tik patvirtins jau dabar padarytas analitikų išvadas.
Naftos-dujų gavybos pikas Norvegijoje jau praeityje. Atsargų dar yra, ir jų pakankamai daug. Iki 2020 – 2021-ujų užteks.. Tiesa net šiuo atveju bendra gavybos apimtis lėtai mažės. Žymesnės permainos įvyks už šios ribos. Tačiau jau dabar Europa tampa vis jautresnė pasauliniams naftos ir dujų kainų lygio svyravimams. Ir kas įdomu, jautri labai jau skirtingomis kryptimis.
Jai tuo pat metu reikalingos žemos dujų kainos ir aukštos – naftos. Aukštos reiškia ne žemiau 60-62 dolerių už barelį. Kitaip visa naftos-dujų gavybos atšaka trečdaliu nusėda pagal išlaidas. O žemos dujų kainos – reiškia ne aukštesnės 450-500 dolerių už tūkstantį kubinių metrų. T.y. Kataro kartelė, siekianti 600-630 dolerių už tūkstantį kubinių metrų yra visiškai nepriimtina.
Dar vienu svarbiu momentu yra norvegiškų angliavandenilių eksporto struktūra. Konkrečiai, paveikslas dujoms susidėlioja maždaug toks (procentais nuo viso eksporto):
į Vokietiją – 42,4%; į Prancūziją – 21,3%; į Nyderlandus – 9,7%; į Belgiją – 8,3%; į Italiją – 6,7%; į Čekiją – 3,9%; į Ispaniją – 3,7%; ir į visas likusias – 4,0%.
Nesudėtinga suprasti, jog dujų tiekimui, sakykim, į Ukrainą, Norvegijoje paprasčiausiai nėra. Klausimas net ne tame, jog nėra transporto infrastruktūros Europoje ar pinigų joms apmokėti pačioje Ukrainoje. Nėra pačių dujų. Visai nėra.
Ir vidutinės trukmės perspektyvoje jų bus vis mažiau ir mažiau. Vargu ar apsiriksiu, jei pasakysiu, jog pirmosiomis pašalintinomis iš pirkėjų sąrašo pasirodys tos pačios „likusios šalys“, į kurių tarpą pateks visos trys Pabaltijo valstybės.
Kada ten, pagal Lietuvos planus, turėtų patekėti jos dujinės nepriklausomybės nuo Rusijos žvaigždė, 2021-aisiais? Darau prielaidą, jog Pabaltijui su visai šiais žvaigždžių planais reikalai nelabai pavyks. Ir visai ne dėl „Gazpromo“ kliaučių.
Iš esmės paveikslas dėliojasi toks. Perspektyvoje 2021-iesiems, tai yra jau po 7-erių metų, Europoje pradės formuotis naujas dujų deficitas maždaug lygus trečdaliui suminio metinio poreikio apimčių. Ir ne bet kokių dujų, o būtent pigių. Tai yra tų, kurių niekas išskyrus Rusiją tiekti negali. Sprendžiant pagal viską, tai ir yra ta trūkstama priežastis, kuri pastūmėjo JAV realizuoti projektą „Ukraina, versija Maidanas 2,0“.
Europa šią perspektyvą supranta. Po 7-erių metų Rusijos dalis europietiškame dujų suvartojime turi visas galimybes pasiekti 50%. Todėl jau dabar Briuselis pradėjo naujos, europietiškų dujų pirkimo sistemos formavimą.
Jos pagrindinis tikslas – suformuoti iš atskirų šalių kaip ir vieną, europietišką dujų pirkėją, su kuriuo teks turėti reikalus „Gazpromui“ Europoje. O ne su kiekviena atskirai paimta šalimi kaip dabar. Iš vienos pusės žiūrint tai turėtų padidinti bendrą politinį ES stabilumą. Iš kitos – leis sulyginti dujų kainas visoms ES šalims ir sumažinti jų bendrą sumą. Juk šiandien kiekviena šalis savo sutartį su Rusija sudaro individualiai.
Todėl Makedonija 1 tūkstantį kubinių metrų perka po 564,3 dolerio, Lenkija – po 525,5, Bosnija – po 515, Čekija – po 503, Bulgarija – po 501, Graikija – po 427, Britanija – po 313, Prancūzija – po 393, Vokietija – po 379 dolerius.
Tačiau nepriklausomai nuo to, kiek tas gausis Briuseliui, Jungtinėms Valstijoms toks scenarijus reiškia Transatlantinės prekybos sąjungos idėjos žlugimą. Pasiūlyti žemesnių už rusiškas naftos-dujų kainų – Vašingtonas negali. Niekaip. Tokiu atveju, kaip ten europiečiai besispirtų remdamiesi savo tradiciniais eurocentristiniais požiūriais į pasaulį, esant 50-60% priklausomybei nuo rusiškų dujų, visos Europos dreifo greitėjimas į Maskvos pusę neišvengiamas.
Tą sustabdyti – tas pats, kas sustabdyti Žemės sukimąsi. Natūralia šio suartėjimo pasekme taps abipusės prekybos plėtra, o reiškia ir visokių kitokių, „ne tik ekonominių ryšių“ sustiprėjimas.
Iš ko seka – neišvengiamas Europos atitrūkimas nuo JAV. Atitrūkimas, kuris prives prie pilno, bet kokios Amerikos įtakos praradimo visame Euro-Azijos kontinente. Jungtinėms Valstijoms tai faktiškai reiškia globalias geopolitines laidotuves.
Sustabdyti šį scenarijų Amerika gali tik totaliai sugriaudama Rusiją, su tikslu perimti į savo kontrolę jos naftos-dujų radimvietes. Arba, kaip variantas, sukūrusi RF teritorijoje tokį nestabilumo lygmenį, kad jis kaip Ukrainoje, privestų prie infrastruktūros suirimo ir apsisuktų neatstatomu gavybos apimčių ir tiekimo sumažėjimu.
Tada Europai tiesiog nebebus kur dėtis. Tai paaiškina visą amerikietiškąją strategiją, o taip pat staigų amerikiečių-rusų priešpriešos tempų didėjimą.
Jungtinėms Valstijoms nebeliko laiko. Iki ribos beliko 7-eri metai. Atgalinis skaičiavimas jau prasidėjo. Todėl artimiausias metais Rusijai reikėtų laukti bandymų organizuoti Maidaną joje. Ką gi: Rusijai atremti agresiją nėra naujiena. Svarbiausia, jog mes (rusai – red.pastab.) dabar žinome atsakymus į visus pagrindinius klausimus: kas, kam, ir kodėl.