Žydų rasizmas
Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: http://lebionka.blogspot.lt/20... 2016-12-26 11:50:11, skaitė 2339, komentavo 1
Į žemiau išvardintas žydų organizacijas gali įstoti tik žydai. Tokiu būdu, šiose organizacijose Rusijos piliečiai praranda savo konstitucines teises į lygiateisiškumą nepriklausomai nuo tautybės, — šiose organizacijose žydai turi išimtines teises, o visų likusių Rusijos tautų atstovai neturi net teisės į jas įstoti.
Kai kurių žydų rasistinių organizacijų sąrašas
Aš turiu bendrapavardį, kurio aš niekada nemačiau — Aleksėjus Aleksejevičius Muchinas, irgi publicistas. Su bendraautoriu J.I.Zdprovec jis parašė knygą „Žydų bendruomenė“ (М., Аlgoritm, 2005), kurioje jis pateikė sąrašą, kaip jis vadina, „žydų visuomeninių organizacijų“, o aš jas vadinu — „žydų rasistinėmis“.
Štai šis sąrašas:
Ассоциация еврейских журналистов;/ Žydų žurnalistų asociacija;
«Бикур-Холим» (фонд милосердия); / Gailestingumo fondas;
«Гелель» (студенческая еврейская организация);/Žydų studentų organizacija;
«Гинейни» (иудейская религиозная община или община прогрессивного иудаизма);/ Judėjų religinė bendruomenė arba progresyvaus judaizmo bendruomenė;
«Джойнт» (отделение американского еврейского распределительного комитета в России);/ Amerikos žydų paskirstymo komiteto Rusijos skyrius;
«Ева» (еврейский благотворительный фонд);/Žydų labdaros fondas;
Еврейский научный центр при Российской академии наук; Žydų mokslinis centras prie Rusijos mokslų akademijos;
Еврейский общинный центр; /Žydų bendruomenių centras;
Еврейский центр искусств;/Žydų menų centras;
Еврейское агентство в России;/Žydų agentūra Rusijoje;
Еврейское брачное агентство;/Žydų vedybų agentūra;
Израильский киноклуб в Московском Киноцентре;/Izraelio kino klubas Maskvos Kinocentre;
Институт проблем еврейского образования;/Žydų švietimo problemų institutas;
Конгресс еврейских религиозных общин и организаций России (КЕРООР);/ Žydų religinių bendruomenių ir organizacijų Rusijoje Kongresas;
«Милосердие и культура» (еврейский благотворительный фонд); / Žydų labdaros fondas;
Московская еврейская ассоциация бывших узников гетто и концлагерей;/ Maskvos buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių asociacija;
Московское еврейское культурно-просветительское общество (МЕКПО);/Maskvos žydų kultūros-švietimo draugija;
Российский еврейский конгресс;/Rusijos žydų kongresas;
Союз евреев-инвалидов и ветеранов войн (СЕИВВ);/Žydų karų invalidų ir veteranų sąjunga;
«Хабад-Любавич» (московский еврейский общинный центр);/Maskvos Habad-Liubavič bendruomenės centras;
«Хэсэд Авраам» (еврейская организация);/Žydų organizacija;
«Хасед-хама» (московский еврейский общинный центр); Maskvos žydų bendruomenės centras;
«Цаяр» (еврейский фонд поощрения художеств);/Žydų menų skatinimo fondas;
Центр имени Марка Блока при Российском государственном гуманитарном университете;/ Marko Bloko vardo Centras prie Rusijos valstybinio humanitarinio universiteto;
«Эстер» (еврейский благотворительный фонд) и другие. /Žydų kabdaros fondas ir kiti.
Dabar natūralus klausimas apie mano ir mano bendrapavardžio skirtingą nuomonę: kodėl jis skaito šias organizacijas tiesiog visuomeninėmis, o aš rasistinėmis? Neapsiribosiu nuoroda į autoritetą — paaiškinimu, kad tokiomis žydų organizacijas skaito SNO. Čia reikia suprasti ir tai, kodėl SNO jas skaito rasistinėmis.
Rusų kalbos žodynai žodžiui „rasizmas“ duoda tokį „protingą“ išaiškinimą, kad, iš esmės, nesuprasi, kaip žmonėms jį reikia taikyti. Pavyzdžiui, RMA Lingvistinių tyrimų institutas savo „Šiuolaikiniame išsamiame rusų kalbos žodyne“ duoda tokią sąvokos „rasizmas“ paaiškinimą:
RASIZMAS. Neapykantos žmogui koncepcija apie prigimtinį žmonių padalinimą į aukštesnes rases, kurios neva yra civilizacijos kūrėjos ir pašauktos viešpatauti, ir žemesnes, neva dvasiškai nepilnavertes ir sugebančios būti tiktai eksploatacijos objektu.
Išeinant iš šio aiškinimo, pas mus Rusijoje, ir pasaulyje, iš viso nėra rasistų, nes per 10 metų laiškų skaitymo, kuriuos gauna laikraštis „Duel“ (Dvikova), tame skaičiuje ir iš visų mosčių nacionalistų — nuo rusiškų iki totoriškų, — ir iš judofobų ir žydagraužių, aš niekada neatradau koncepcijos apie tai, kad kokia nors nacija Rusijoje yra nepilnavertė, o kokia nors turi viešpatauti.
Maksimum, ko reikalauja labiausiai pasiutę rusų nacionalistai, — tai kad Rusijos vyriausybėje rusų būtų proporcingai jų skaičiui. (būtent taip yra Izraelio Knesete, kur arabams numatytos kvotos proporcingos jų skaičiui, vert. pastaba).
Net žydai, apsiputoję įrodinėja, kad jų Rusijos Vyriausybėje daug tik todėl, kad jie labai protingi, darbštūs ir talentingi, niekada atvirai neakcentuoja savo „koncepcijos“ apie teisę į Rusijos valstybinę šėryklą, dėka savo pašaukimo.
Išeina, kad pas mus ir rasistų iš esmės jokių nėra, o rasizmas — tai kažkokia super protinga teorija, kuri neturi šalininkų. <...>
Net garsiajai „Juodojai šimtinei“ vadovauja žmogus su „rusiška“ pavarde Štilmark. Ir tiktai į aukščiau išvardintas žydų organizacijos gali įstoti tiktai žydai.
Tokiu būdu, tose organizacijose Rusijos piliečiai praranda savo konstitucines teises į lygiateisiškumą nepriklausomai nuo tautybės, — šiose organizacijose žydai turi visas teises, o visos kitos Rusijos tautos neturi teisės net į jas įstoti.
Kaip matome, žydų rasistai padalino Rusijos gyventojus pagal rašinį požymį į žydus ir likusius, be to žydus niekas neprivertė to daryti — iš jų niekas neatėmė valstybės apsaugos, kuri priklauso kiekvienam Rusijos piliečiui, — jie atsiskyrė nuo likusių Rusijos žmonių, dėka savo tam tikros „koncepcijos“, ir ši koncepcija — neapykanta žmogui, jei jau šios žydų organizacijos nepriima į savo narius kitų tautybių žmonių.
Todėl aukščiau išvardintos žydų organizacijos pirmiausiai yra rasistinės, o po to visuomeninės.
Pašėlęs žydų rasizmas
Rasizmo pavyzdžiu Europoje yra hitlerinis rasizmas arba vokiečių nacional-socialistų rasizmas. Ir iš kai kurių Rusijos „visuomenės veikėjų“, „teisių gynėjų“ ir „antifašistų“ sklinda nesibaigiantis murmėjimas apie Hitlerio pavyzdžio rasistų valdžios užgrobimą Rusijoje. Siaubas, kaip baisu! Ypač, jei prisiminti, kad hitlerinį rasizmą naikino mūsų seneliai ir proseneliai...
Iš vienos pusės, visi šie „teisių gynėjai“, ir „antifašistai“ turi galimybę neužsiimti visuomenei naudingu darbu ir riebiai maitintis dėką šio murmėjimo, bet iš kitos pusės, vokiškas rasizmas juk realybe, ir baisi realybė. Ar jis mums reikalingas?
Apie tai vėliau, o dabar palyginkime vokišką rasizmą su žydišku.
Vokiečiai — tai nacija, įeinanti į tautų grupę apjungtą indo-europiečių kalbų grupe. Ir tuometiniai vokiški rasistai aukščiausia rase skaitė visus taip vadinamus „grynakraujus arijus“, nepriklausomai nuo jų nacionalinės priklausomybės.
Antro pasaulinio karo frontuose kariavo 150 tūkstančių kareivių žydų tėvų arba bobučių ir diedukų. Nacistinė propaganda net skelbė fotografijas: „Idealus vokiečių kareivis“, - kuris Vermachto karys Verneris Goldberg (tėvas žydas).
Sakykim, į SS dalinius atrinkdavo tiktai arijus, bet šituose daliniuose tarnavo 800 tūkstančių savanorių iš kitų šalių — nuo olandų iki norvegų. Tarp kitko, nors ir nelabai sėkmingai, bet vokiečiai bandė sukurti SS junginius iš rusiškų arijų. <...>
Ir nors šią patirtį negalima laikyti sėkminga, nes rusų arijai smogė vokiečiams į užnugarį Kursko mūšio įkarštyje, bet vis tiktai šis pavyzdys įrodo, kad vokiški rasistai buvo kažkuriuo laipsniu internacionalistai savo rasizme ir žiūrėjo kaip į aukščiausią rasę į labai platų tautų ratą.
Baltieji Amerikos rasistai ir tie patys Pietų Afrikos rasistai prie aukštesnės rasės priskyrė visus baltus žmones, t. y. buvo dar labiau internacionalistai, negu hitlerininkai.
Žydai kartu su arabais priklauso semitų kalbinei tautų grupei, bet nepaisant to, jie atsiskiria ne tik nuo rusų, bet net nuo semitų! Juk jie nepriima į savo žydiškas-rasistines organizacijas net arabų, — nieką išskyrus žydus.
Šia prasme žydų rasistai — tai išskirtiniai niekšai, jų rasizmas — pašėlęs. Žymiai blogesnis už hitlerinį.
Hitleriniai metodai
Rasizmas neteikia beveik jokios naudos tautai-rasistei jau vien todėl, kad visa naudą iš to turi tiktai tie, kas sukasi prie valdžios, o kitiems išniekina sielas, kas, galų gale, turi ir tai tautai neigiamą įtaką.
Ar didelę naudą iš savo rasizmo gavo vokiečiai? Dabar tai labiausiai įbauginta tauta Europoje, nuolankiai sutinkanti net su tuo, kad iš jų atimta žodžio laisvė. (Juk Vokietijoje vokiečius net už savarankišką studijavimą Vokietijos žydų istorijos, tarkim holokausto, sodina į kalėjimą). <...>
Vokietija užmokėjo „globaliam Izraeliui“ 1,2 trilijonus dolerių „reparacijų“ už Pirmą ir Antrą pasaulinius karus.
Šiandien žydų rasistai įtikinėja Rusijos gyventojus, kad žydų tiek daug Rusijos valdžioje ir spaudoje tiktai todėl, kad žydai protingesni ir talentingesni, lyginant su kitomis Rusijos tautomis.
Ar ne todėl žydų rasistai draudžia „Main Kampf“, kad likusios tautos nesužinotų, kad tai Hitleris skaitė slavus nepilnaverčiais žmonėmis, kuriuos turi valdyti jei ne protingi vokiečiai, tai protingi žydai? Ir kad žydai būdami prie valdžios sugeba tiktai sugriauti valstybę? Kad mes neprisimintume, kas buvo valdžioje ir kas vadovavo MIP, kada buvo sugriauta Tarybų Sąjunga? Ar ne todėl žydų rasistus taip baugina „Main Kampf“, kad žino šuo, kieno mėsą suėdė?
Bet grįžkime prie fašistinės tvarkos, kurią įveda Rusijoje žydų rasistai.
Kas žinoma apie holokaustą?
Vakarų Europoje, nežiūrint į laukinius, dažnai fašistinius žydų rasistų persekiojimus, yra istorikų, kuriuos vadina „revizionistais“, bendruomenė.
Šie istorikai įrodė: legendos apie tai, kad, neva, vokiečių koncentracijos stovyklose žydus nuodijo kažkokiose „dujų kamerose,“ o po to milijonus degino krematoriumuose, — melas.
Ir štai už tokius, grynai istorinius, neturinčius, atrodytų, ryšio su šia diena tvirtinimus, jau apie 50 istorikų-revizionistų nuteisti europinių teismų įkalinimu.
Nustatyti istorinę tiesą teismo nuosprendžių pagalba net Hitleris nesusiprotėjo. Iš to seka visiškai dėsninga išvada, kad holokausto afera paremta melu, o aferistai teismų pagalba neleidžia ją demaskuoti, dar daugiau, ši afera turi tęsinį nūdienoje, kitaip žydų rasistai su šiais teismo nuosprendžiais nesiterliotų.
Ką tiems istoriams-revizionistams tenka kęsti nuo žydų rasistų, trumpai aprašė savo knygos įžangoje vienas iš revizionistų Ričardas Harvud:
„Sionistai, negalėdami paneigti šių tyrimu mokslinę pusę, ėmėsi išmėgintos politinio spaudimo ir bauginimo tuo užsiimančių žmonių taktikos. Buvo imtasi net teroro. Marselis Diupra, kuris platino šią knygą Prancūzijoje, buvo užmuštas susprogdinus bombą, pritvirtinta prie jo mašinos, po ko žydų organizacijos padarė pareiškimą spaudai, kuriame jie reiškė pritarimą šiai žmogžudystei ir įspėjo likusius dėl pasekmių jei jie bandys analizuoti šį istorijos periodą.
E.Ciundeliui siuntė bombas paštu, buvo susprogdinta bomba prie jo namo, po to jo namas buvo padegtas, ko pasekoje padaryta žymi materialinė žala. Šveicarų istoriko Jurgeno Grafo namas buvo sudegintas, o taip pat namas švedų tyrinėtojo, gyvenusio Danijoje. Amerikiečių organizacijos, kuri vienija kelis šio klausimo tyrinėtojus, knygų sandėlys taip pat buvo padegtas. Prancūzų istorikas, profesorius R.Forisson, kuris užsiima šiuo klausimu, buvo žiauriai sumuštas, ir tiktai greta buvusių žmonių įsikišimas, išgelbėjo jų gyvybę.
Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Danijoje, Olandijoje, Šveicarijoje priimti įstatymai, numatantys bausmes už bet kokius bandymus neigti tą „faktą“, kad hitlerinėje Vokietijoje buvo nužudyta šeši milijonai žydų. Vokiečių inžinierius Germar Rudolf, kuris atliko mokslinį tyrimą dėl galimybės nužudyti žmones Osvencime, dujų kamerose, buvo nuteistas kalėti 18 mėnesių! Ir tai nepaisant to, kad jo pranešime nebuvo nei vieno politinio pobūdžio pareiškimo!..“
Ta holokausto versija, kurią patvirtino sionistai ir skelbia pasauliui Izraelio lobbi, - tai gausybė melo, technine ir organizacine savo esme labai kvailo, be to, ignoruojančio tarybinių žydų tragediją.
Tik diktatoriška valdžia žydiško lobbi kitose šalyse galima paaiškinti, kad šių šalių politikai ir MIP sutinka su šiuo fašistiniu melu.
Štai pavyzdys. Vieną iš Leningrado blokados atminimo dienų, kurios metu iš bado ir šalčio tiktai per pirmą blokados žiemą mirė 800 tūkstančių leningradiečių, Rusijos prezidentas Putinas vyksta ne į Peterburgą, o į Osvencimą — stovi ten su žvakute. Kaip tai suprasti? Truputis smulkmenų.
Reikalaudami iš Vokietijos duoklės už kiekvieną mirusį žydą Antrojo pasaulinio karo metais, sionistai savo holokausto skaičių — 6 milijonai žuvusių, iš kurių 4 milijonai, neva buvo nunuodyti „Ciklonu-B“ Osvencimo koncentracijos stovykloje ir sudeginti krematoriumuose.
Dėka revizionistų darbų ir aiškaus šio skaičiaus kretinizmo, šiandien Osvencime mirusių žydų skaičius sumažintas iki 1,1 milijono, kas, tarp kitko nesukėlė jokio pasikeitimo
galutiniuose skaičiuose — žydų rasistai, sumaniai žiūrėdami į akis treniruotu žvilgsniu profesionalių sukčių, ir toliau teigia bendrą aukų skaičių esant 6 milijonus.
Įdomu, kad ir skaičius 1,1 milijonas aukų Osvencime irgi „vidutinis ligoninės“. Reikalas tame, kad Osvencimą išvadavo tarybinė kariuomenė ir jo archyvai nebuvo sunaikinti, o buvo saugomi Centriniame valstybiniame ypatingame TSRS archyve.
Perestroikės metu žurnalistė E.Maksimovą įleido į šį archyvą, ir ji straipsnyje „Penkios dienos ypatingame archyve“, ne pagalvojusi, kaip tai patiks TSRS žydų lobbi, suspėjo štai ką pranešti:
„Sulaukėme mes pagaliau viešumo, ačiū dievui. Praeitą vasarą buvo iš archyvo gelmės iškelti, tiesa, su didžiausiu vargu Osvencimo mirties Knygos su pavardėmis septyniasdešimties tūkstančių kalinių iš dvidešimt keturių šalių, žuvusių naikinimo stovykloje...“ („Izvestia“, Nr49, 1990).
Tai yra, per penkis Osvencimo darbo stovyklų egzistavimo metus, juose mirė viso 70 tūkstančių (tiksliau — 73 137) visų tautybių žmonių, iš kurių 38031 - žydai. Tai yra natūralaus mirtingumo žmonių mieste, turinčiame apie 1 milijoną žmonių.
Anglų istorikas Vivian Bird rašo ir apie kitus dokumentus: „Dokumentai, kurių pagrindu buvo gauti šie skaičiai — pilni, oficialūs dokumentai karo metų vokiečių koncentracijos stovyklų sistemose — buvo užgrobti Tarybinės armijos stovykloje Oranienburg (netoli nuo Berlyno) 1945 metų balandžio mėnesį.
Iki „viešumo“ prieiti iki šių dokumentų, pagal Rusijos šaltinius, buvo leidžiama tiktai žydų tyrinėtojams dėl žemiau išdėstytų priežasčių.
Šie dokumentai, kurių autentiškumą ir pilnumą niekas neneigia, teigia, kad bendras skaičius visų asmenų, žuvusių visoje vokiečių įkalinimo stovyklų sistemoje nuo jos sukūrimo 1935 metais iki jos sunaikinimo 1944 metų pabaigoje ir 1945 metų pradžioje buvo 403 713“. (Karo belaisvių stovyklos čia neįeina). <...>
Juk dvi stovyklos, vadinamos Osvencimu, buvo baudžiamosios stovyklos lenkams ir persiuntimo punktais aprūpinant darbo jėga daugiau negu pusę šimto stovyklų, pastatytų prie fabrikų, kuriuose vokiečiai gamino produktus nuo sintetinio benzino iki sprogmenų.
Tarp kitko, pagal 1952 metų susitarimą tarp Izraelio ir Vokietijos, dėl reparacijų (buvo ir toks susitarimas), Vokietija išmokėjo Izraeliui kompensaciją „už vergų darbo naudojimą“ holokausto metu“ 3 milijardus markių.
Ir kyla klausimas: tai ką žydai veikė Osvencime — uostė „Cikloną-B“ ar „vergiškai“ gamino sprogmenis tarybinių žmonių žudymui?
Mano pateiktuose duomenyse nieko naujo nėra — visa tai praneša istorikai-revizionistai arba spauda, reikia tik domėtis. Ir atkreipiau skaitytojų dėmesį į tai, nes tai įdomu.
J.Muchin