Auksinės ašaros

Autorius: Alechandro Todorovskis Šaltinis: https://www.facebook.com/www.s... 2017-01-07 23:37:45, skaitė 2680, komentavo 1

Edvardas Munkas "Šauksmas", 1893 m.

Kai atsitiko šitas laimingas ir netikėtas įvykis, kiekvienas šeimos narys turėjo tam savo paaiškinimą. Donja Luisa, motina, manė, kad vaiką kakton įkando auksinis žiogas; donas Luisas, tėvas, teigė kad mažylis bus prarijęs keletą radioktyvios aivos sėklelių; senelė, jau našlaujanti, tikėjo, kad čia neapseita be šventojo Hiacinto statulos, nugriuvusios ant vaiko galvos paskutinę mišių akimirką; brolis Mauras, dėdė iš motinos pusės, - skaistus ne tik visom savo kūno begėdiškom vietom, bet ir visais penkiais pojūčiais, - spyrėsi, kad čia bus šventosios komunijos, kurią priėmė vaikas, veikimas. Ir, pagaliau, Nikomedas, dėdė iš tėvo pusės, neįveikiamas girtuoklis, tvirtino, kad dėl įvykio kaltas vaiko angelas sargas, užkietėjęs pederastas. Kad ir kaip ten buvo, tiesa yra ta, kad vieną rytą Domingito prabudo, verkdamas aukso ašaromis.

Donas Luisas būtų pamanęs, kad tai paprasčiausi pūliai, tačiau tai, kad ašaros buvo kietos ir neskleidė blogo kvapo, sukėlė jam įtarimą. Jis surinko jas ir nunešė į artimiausią juvelyrinę parduotuvę. “Dvidešimtketvirtakaratinis auksas, tai yra visiškai grynas, - tarė jam juvelyras, - paimu viską“. Velniai griebtų, pundelis juvelyro duotų banknotų leis jam susimokėti už ketvirtinę buto skolą. Ir donas Luisas pasileido tekinas į namus tardyti sūnaus.

- Domingito, ką tu susapnavai? tai buvo košmaras? jeigu dabar užmigsi, ar vėl pamatysi jį?

Donja Luisa, senelė ir abu dėdės ( ir brolis Mauras, telefonu sužinojęs apie stebuklą, sėdęs ant motorolerio ir negaišuodamas prisistatęs), susispaudę už dono Luiso nugaros, nužiūrinėjo vaikelį, kaip ir jis, įtariais žvilgsniais.

- Nesuprantu... neįsivaizduoju... Aš nieko nesapnavau... leiskit mane į mokyklą...

- Neklaužada. Sakom gi tau, kad vėl turi eiti miegoti.

- Bet aš jau išmiegojau naktį... noriu keltis...

- Neee.

Vaikas bandė keltis, bet dešimtis rankų grąžino jį į patalą. Domingito pravirko. O iš akių pabiro du auksiniai upeliai.

Suaugusieji surinko brangųjį metalą, aikčiodami iš laimės. Berniukui nereikėjo miegoti ir matyti sapnų: kiekvienąkart kai jis pravirkdavo, atsirasdavo aukso ašaros.

Nikomedas nutarė tai išbandyti. Leido Domingitui sočiai pavalgyti, nusiraminti, susirinkti mokyklines knygas ir sąsiuvinius, o tada šėrė jam stiprų antausį. Nuostabu: vėl pabiro auksinės ašaros. Niam, niam. Vienas antausis per savaitę – ir jie ims gyventi kaip karaliai.

Praėjo keturi gerovės mėnesiai. Jeigu smūgis į žandą būdavo gerai apskaičiuotas – tai yra, taip, kad neišmuštų danties, - raudojimas tęsdavos pusvalandį. Tikras lobis. Šeimyna persikėlė į devintą aukštą, į trijų šimtų kvadratinių metrų butą; pakeitė savo išvaizdą nuo batų iki skrybėlių įsigijo šaldytuvą, kimšte prikimštą sunkiasvorių argentinietiškų bifšteksų; ėmė važinėtis nauju paskutinės mados pikapu. Kai dėl Domingito, skųstis jam buvo nevalia. Aišku, retsykiais jo veide atsirasdavo mėlynių, bet užtat, užrakintas savo kambarėlyje, jis galėjo tenkintis vagonu žaisliukų.

Keblumai ištiko penktąjį mėnesį. Berniukas, apsipratęs su mušimu ne tik ėmė nebebijoti ir nebesistebėti, bet netgi norėjo skausmo. Kuo stipresnis buvo smūgis, tuo plačiau jis šypsojosi.

- Ką darysim? – sugargaliavo brolis Mauras. - Šitas netikša virto mazochistu. Pažiūrėkite, badau jo galvą adata, o jam nors ką. Ar jums neatrodo, kad su juo reikia pasielgti kaip su mūsų Viešpačiu; paimt tris storas vinis, keletą medgalių ir nukryžiuoti?

- Šventas broli, - kreipėsi į jį motina, - jeigu nori, kad višta neštų auksinius kiaušinius, nėra reikalo virti iš jos buljono. Verčiau paaukokime Pepą, jo mylimiausią triušiuką.

Vaiko, tvirtai pririšto prie kėdės, akivaizdoje gyvulėlis buvo prikaltas prie sienos, ištemptomis letenėlėmis. Močiutė, neturėdama ieties, į jo šoną įsmeigė šakutę. Triušiuką, paplūdusį kraujais paliko stipti, o Domingitas bliovė apimtas siaubo. Auksinės ašaros nesustojamai tekėjo visą savaitę. Norėdami nuraminti vaikelį giminaičiai nupirko jam, išsyk po to, kai įsigijo puikų žemės sklypą prie jūros – baltą pelę... numarintą pusmečiu vėliau. (Pelės apraudojimas leido pasistatyti tame sklype vasarnamį). Tas patspasikartojo ir su šuniuku. Bet kai vaikui buvo pasiūlytas dryžuotas katinas, jis išspyrė jį lauk. Ir voveraitę, ir šimpanzę, ir papūgą... Reikėjo keisti taktiką.

Pradioje buvo manyta nupjauti Domingito piršto falangą, bet, prisiminę, kad jis tapo abejingas fiziniui skausmui, nutarė kankinti moraliai. Donas Luisas išsitepė savo drabužius ir galvą vištos krauju ir išsitiesė viduryj gatvės taip, kad iš po marškinių matytųsi karvės žarnos. Vos donja Luisa tarė:“Tavo tėvą užmušė“, berniukas išrūko į gatvę, pamatė tįsantį kūną, tapo baltesnis nei jo kojinaitės ir surypavo. Močiutė ir dėdės surinko į porcelianinį semtuvą visas ašaras alei vienos. O pats donas Luisas juokdamasis pasikėlė, ir visa šeima ėmė springti juoku. “Tai tik juokas, kvaileli... “ Tačiau Domingitas nebuvo kvailelis. Kitą kartą, kai brolis Mauras neva susiknežino su motoroleriu – jo tonzūra buvo aplipusi teliuko smegenimis, - berniukas juokdamasis priėjo prie „numirėlio“ ir nusimyžo jam į veidą.

Šeima apimta nevilties – išnykus ašaroms reikalai ėjosi blogyn – visai pametė protą ir ėmėsi beprasmiškų veiksmų:bandė berniuką išgąsdinti šlykčiausia pornografija;samdė aktorius, perrengtus mumijomis, Drakula ir kitokiom baidyklėm, liepdami jiems staugti ištisą naktį ir belsti langus; grasino vaiką atiduoti liūtams, uždarytiems zoologijos sode; ir, pagaliau, motina pagrasino, kad dėl jo išsausėjusių akių ji nupjaus jo galvą peiliu. Jokios reakcijos. Vaiko siela susitraukė kaip odytė ir niekas jau nebegalėjo jo pravirkdyti.

Realus pasaulis kaip ir sapnų pasaulis tėra šokio sūkurys, kuriame įvykiai atsiranda laiku:gandai apie vaiką, verkiantį aukso ašaromis, plito, ir vienądien jis buvo pagrobtas. Šeimyna budėjo prie telefono, pasiruošusi sumokėti tiek, kiek paprašys banditai, bet kad ir kiek jie laukė, skambučio nebuvo. Neturėdami iš ko verstis, supratę, kad gausos šaltinis dingo visiems laikams, jie ryžosi parduoti viską, kas atiteko jiems su tokiu vargu.

Aukščiau paminėti banditai (o iš tiesų – garbingas vaistininkas ir jo žmona), patyrę, kad padų deginimas sieros rūgštimi nesukelia vaikui skausmo, nutarė pakankinti jį skurdu. Atvežė į apleisčiausią kaimelį ir metė miniai apiplyšusių, rachito sutrauktų vaikų, baltos duonos gabalą. Pirmykštė kova tarp jų – kiekvienas stengėsi gauti nors gabalėlį – taip sujaudino Domingitą, kad jo viduje atsiradę pyktį sulaikančios užtvankos griuvo ir ėmė tekėti ašaros; bet šį kartą ne auksinės, o iš medaus. Tai buvo medus, saldesnis už avilių medų. Laimingi bėdžių vaikai ėmė laižyti jo skruostus – vieno lašo užtekdavo kiekvienam, kad jaustųsi sotus visai dienai, - o jis vis verkė ir verkė. Saldi tyrė išgydė varguolį, beuždūstantį nuo plaučių infekcijos; kažkas nustojo šašų ;paralitikas, išsitepęs ašaromis kojas, pakilo ir galėjo vaikščioti; kaime dingo visos ligos. Vaistininkas su žmona, išsigandę susidorojimo, neišdrįso išsivežti pagrobtojo atgal. Jie pasiuntė anoniminę žinutę šeimai, nurodydami, kur jis. Tėvai, močiutė, dėdės atvyko neužsilaikydami dargi su karabinierių būriu. Kareiviai išvaikė lazdomis išalkusius plikšius ir išlaisvino vaiką.

Susėdę ratu aplink masyvų šeimos stalą giminaičiai – vildamiesi, kad vėl galės rinkti naujas ašaras ir pardavinėti jas, kaip universalų vaistą, už trigubą kainą, - klausėsi Domingito, prakalbusio labai rimtai:“Mano brangieji, aš dar paverksiu paskutinį kartą, ir šitos ašaros padovanos jums amžiną gyvenimą“. Ir vėl iš jo akių pabiro medaus ašaros, o godūs giminaičių liežuviai laižė jo vokus. Šeimyną apėmė ekstazė, paragavus tokio saldėsio. Palengva maistas juos suparaližavo – ir, jau mirę, jie gavo, kaip ir žadėjo vaikas, siaubingą amžiną gyvenimą.