Aistros dėl popiergalio
Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/... 2017-04-07 16:03:57, skaitė 2708, komentavo 1
Vis tęsiasi kalbos apie kovo 30 d. sensaciją – Berlyno archyvuose dirbantis Vytauto Didžiojo Universiteto profesorius L. Mažylis paskelbė radęs 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos respublikos nepriklausomybės akto originalą: valdžios atstovai ir šiaudiniai mūsų „patriotai“ nuo landsberginių konservatorių iki tautininkų – visi – puolė į euforiją, džiaugdamiesi tikru ar tariamu šio dokumento atradimu (Lietuvos žinios).
Kodėl dar gal „tariamu“? Kaip žinia, tą pačią dieną į paskelbtąjį atradimą skeptiškai sureagavo kitas profesorius, žinomas buržuazinis istorikas, A. Bumblauskas, suabejodamas ne tik archyvaro ar istoriko kompetencijos stokojančiu L. Mažyliu, bet ir pačiu jo atrastuoju popieriumi – šitas esą gali tebūti tik ranka rašytas posėdžio protokolas (Delfi).
Į šitokį istoriko pareiškimą dalis žiniasklaidos, bet ypatingai buržuaziniai nacionalistai – klerikalai, tautininkai ir pan. elementai, reagavo kone isteriškai – „kaipgi tas niekšas Bumblauskas drįsta eilinį kartą dergti šlovingąją Lietuvos istoriją?!“, – šaukia sau jie, aklai tikėdami mažai ką bendro su tikrove turinčiu, pagal buržuazinės ideologijos kurpalį apdorotu Lietuvos istorijos vaizdiniu.
Šiaip ar taip, dėl vieno popiergalio užvirė didelės aistros – vieni stoja šlovintojų ir entuziastų, žodžiu, tikinčiųjų; kiti – skeptikų – stovyklon.
O kokia tiesa – autentiškas šis popierius, ar tik eilinis lietuviškosios „istorijos industrijos“ falsifikatas, kol kas lieka atviru klausimu, tačiau politinė šios sensacijos potekstė turėtų būti daugiau nei aiški: juk liko mažiau, kaip metai, iki šimtojo vasario 16–osios akto jubiliejaus, o valdantiesiems būtų paranku, kaip kad seniesiems Romos popiežiams, kur ne kur paimti ir ištraukti tariamą „šventąją relikviją“ savo tikinčiųjų ūpui pakelti.
Skeptiškas prof. A. Bumblausko nusistatymas duoda pagrindo abejoti L. Mažylio atrastojo popieriaus autentiškumu – bet netgi ne tame yra reikalo esmė. Tarkime, kad jis yra tikras. Na ir kas tada? Ogi nieko kito, kaip tik tai, jog žmonės gaus papildomo peno ne giliau domėtis nuo mūsų slepiamomis istorijos realijomis, bet tiesiog nekritiškai priimti mums metamą Lietuvos istorijos surogatą.
Kodėl „surogatą“?
Imkime jautį už ragų – ta pati vasario 16–osios Lietuva, kuri šiandien istorijos pamokose mokiniams pristatoma, kaip didis laimėjimas visai lietuvių tautai, visų pirma buvo ne kas kita, kaip kaizerinės Vokietijos imperijos satelitas, į vietą pastatytas pačių vokiečių okupantų, siekiant užtikrinti, kad Lietuvoje būtų išvengta liaudies sukilimo, kuris nuo 1917–ųjų lapkričio 7 d. plito visose buvusiosios Rusijos imperijos teritorijose.
Nepriklausomybė tebuvo tik skambus šūkis, o ir pati valstybė, užgimusi po vasario 16–osios, kaip ir dabartinė, 1990 m. kovo 11 d. Lietuva – buvo ne lietuvių darbo liaudies, bet mažumą sudarančio buržuazinio elito – kapitalistų, bankininkų, prekybininkų interesų gynėja. Klestėjo nelygybė, skurdas ir priespauda, dramatiškai pavaizduota J. Baltušio „Parduotose vasarose“, o 1926–1940 m. – stačiai demokratines teises ir laisves sutrypęs fašistinis A. Smetonos režimas.
Tad apie kokią dar „laisvą Lietuvą“, neva tai gyvavusią tarpukario metais, iš viso galime šnekėti? Apie jokią, nes tokios nebuvo tada, kaip nėra ir dabar.
O ar L. Mažylio atrastas popiergalis – tikras ar suklastotas – šio dalyko esmės nekeičia, bet tik nukreipia dėmesį ne tik nuo opiausių dabarties socialinių problemų, o ir nuo buržuazinės istoriografijos nutylimų Lietuvos istorijos realijų. Šiomis realijomis ir domėkimės, o ne švaistykime laiką ir jėgas aistroms dėl to vokiečių archyvuose iškasto popiergalio.