Darja Aslamova: Išprievartauta Švedija serga Stokholmo sindromu 3 d.
Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: http://lebionka.blogspot.lt/20... 2017-04-07 21:45:36, skaitė 2878, komentavo 1
KP išspausdino du specialiosios korespondentės Darjos Aslamovos reportažus iš Švedijos (1-2). Šie autorės straipsniai yra labai aktualūs ir mūsų naikinamai tautai. Lietuvos Prezidentė, Premjeras ir Seimas vergiškai sutiko į Lietuvą įsileisti virš tūkstančio musulmonų okupantų (klaidinimo tikslu globalistų pavadintų „pabėgėliais“). Po kelių metų šių „socialinių parazitų“, šitų „pabėgėlių“, bus jau dešimtys tūkstančių. Mes turime prieš akis sunaikintos Švedijos ir švedų tautos pavyzdį, kurį mums atskleidžia Darja Aslamova. Šiandien Stokholme įvykęs teroro aktas – tai dėsninga pasekmė, autorės pasakojimo faktinis patvirtinimas.
Žmonės, kurie pritarė įsileisti į Lietuvą islamo okupantus - „pabėgėlius“ yra nusikaltėliai, kurie ateinančių kartų bus prakeiti už šią tautos išdavystę. Višegrado šalių valdžios taip nesielgia, jos neįsileidžia islamistų į savo šalis.
http://www.kompravda.eu/daily/26660/3681500/
http://www.kompravda.eu/daily/26663.4/3684096/
-------
KP specialioji korespondentė Darja Aslamova pabuvojo Skandinavijos šalyje ir pasibaisėjo: europinė valstybė, kuri visada buvo skaitoma ramybės ir klestėjimo simboliu, nuolankiai atidavė save į migrantų-islamistų letenas, diegiančių ten savo laukinę tvarką.
Pradžia:
1d. http://lebionka.blogspot.lt/2017/04/darja-aslamova-isprievartauta-svedija.html
2d. http://lebionka.blogspot.lt/2017/04/isprievartauta-svedija-serga-stokholmo.html
3d. http://lebionka.blogspot.ru/2017/04/kp-isspausdino-du-specialiosioskorespon.html
4 d. http://lebionka.blogspot.lt/2017/04/darja-aslamova-isprievartauta-svedija_7.html
Straipsnio tęsinys:
Apversta realybė
Vieną kartą pietų metu (kaip išimtį mes valgėme švediškas frikadeles vietoje silkės) Hansas pasakė puikią kalbą, kurios aš niekada nepamiršiu: - Žodį „dekadansas“ pavojinga naudoti Europoje, nes jis primena Gebelsą ir jo pasisakymus. Bet būtent šitas žodis atspindi mūsų civilizacijos realijas. Po Antrojo pasaulinio karo įvyko industrinis stebuklas, ir žmonės išprotėjo pirkimu naujų šaldytuvų, automobilių ir baldų. Anglų sufražisčių judėjimas tęsėsi naujame judėjime už moterų teises dirbti ir užsidirbti. O, svarbiausia, moterys gavo teisę į savo kūną. Prasidėjo kova už laisvus abortus. Kada aš sutikau savo mergaitę, ir ji... e... pastojo, tai daktaras jai neleido daryti aborto. Mes tingėjome važiuoti į Lenkiją, kur tuo metu važinėjo tam švedės, ir taip pasaulį išvydo mano vyriausias vaikas. Mes sukūrėme šeimą ir nusprendėme prigimdyti dar vaikų. Ši istorija ne apie mane, o apie etiką, kuri lemia civilizaciją.
Pavyzdžiui, iki Muchamedo arabai užkasinėdavo nepageidaujamus naujagimius į smėlį. O mūsų civilizacija dabar daro tai, ką arabų civilizacija uždraudė daryti dar septintame amžiuje. Taip kad jie drąsiai gali vadinti mus dekadentais. Mes žudome vaikus, nepagalvodami, ir musulmonai panaudoja šį faktą. Mes daug geriame, ir vaikai dažnai lieka be priežiūros, nes mums norisi vykti į vakarėlį. Mes mėgstame narkotikus ir malonumus. Ir mes ėmėme kalbėti: žmonės turi daryti tiktai tai, ką jie nori daryti. Jie neturi įsipareigojimų visuomenei.
Vyras prarado teisę kalbėti nėščiai moteriai: tai mano vaikas, nežudyk jo. Feministės įgavo neribotą valdžią ir tuo pat metu staiga susidomėjo multikultūriškumu. Nuo 1975 metų į Švediją pliūptelėjo migrantai. Mes tada ir negirdėjome apie kultūrų susidūrimą. Feministės gėrėjosi: kokie tai malonūs žmonės, kaip neįprastai rengiasi ir skaniai gamina valgį. Žmonės ėmė sveikinti užsieniečius ir prarado interesą savo bendruomenei. Pirmasis dekadanso požymis — savisaugos instinkto praradimas, savo genties gynimo, savo tautos. Tapo madinga padėti pabėgėliams ir įvaikinti vaikus iš Afrikos.
Civilizacijos nuosmukis — tai palaimintas įstatymu žudymas savo vaikų, interesas svetimiems vaikams ir intereso savo šeimai praradimas. Absurdišku tapo auklėjimas. Vaikui dar vaikų darželyje įteigia, kad visi žmonės vienodi, kad užsienietis — potencialus draugas, kurio reikia gailėti, nes pas jį dabar sunkūs laikai. Tuo pačiu vaikui suteikia meškos paslaugą. Jis nesugeba priešintis. Kada aš buvau mažas, tėvai kalbėjo man, kad reikia bijoti čigonų: jie vagia. Dabar mes vadiname čigonus „romų tauta“ (tai politkorektiška). Ir štai tau nelinksma istorija. Mažame švedų miestelyje vietos laikraštyje žurnalistė parašė straipsnį apie čigonus (oi, apie romų tautą) straipsnį apie vargšus čigonus, kurie sėdi purve gatvėje ir prašo pinigų. Ir, neva, kokia tai gėda, kad niekas jiems nepadeda. Jauna 24 metų amžiaus moteris perskaitė straipsnį, pakvietė tris džentelmenus iš gatvės, ir, kol jie prausėsi duše, paruošė jiems vakarienę. Atsidėkodami ją išprievartavo. Iš esmės, visuomenė turi paduoti į teismą šią žurnalistę ir visą MIP sistemą, kuri klaidina žmones.
Dekadansas — tai visuomenės kontakto su realybe praradimas. Atsimeni šitą vokišką eurobiurokratą, kuris nusiuntė savo gražuolę dukterį dirbti savanore į pabėgėlių stovyklą? Pakeliui namo iš pabėgėlių stovyklos ją išprievartavo jaunas afganas ir paskandino upėje? Ką daro tėvas? Prašo visus užjaučiančius paaukoti pinigus pabėgėliams. Aš kalbėjau su dviem garsiais psichiatrais ir klausiau: tai normalus elgesys? Jie atsakė: jeigu šitas tėvas iš tikrųjų supras, kas įvyko, jis privalės priimti pats atsakomybė už savo vaiko nužudymą. Todėl jis neigia realybę. Realybės neigimas ir yra dekadansas.
Išgelbėjimas ateis... iš Rusijos?
O, švedai labai kantrūs liuteronų bažnyčiai. Jie susitaikė su tuo, kad nuo 1958 metų šventikais gali būti moterys (švedų bažnyčios vadovė, tarp kitko, moteris). Jie girgždino dantimis, bet tylėjo, kada bažnyčia pradėjo laiminti vienalytes santuokas. Jie užmerkė akis net į tą faktą, kad Stokholmo vyskupu tapo lezbietė Eva Brunne, kurios vyru (arba žmona) yra „šventikė“ Gunilla Linden, ir jos kartu auklėja įsūnytą berniuką. Būtent ši porelė vadovauja kasmetiniam gėjų-paradui Švedijoje. (Tai ištisa šventė! Mokiniai dažo suoliukus visomis vaivorykštės spalvomis ir rengia piknikus su įvairiaspalviais kaspinais.)
Švedai priėmė, kaip būtinybę, ir tą faktą, kad bažnyčias ėmė pardavinėti (!) dėl jų ištuštėjimo (net per Kalėdas ten praktiškai nėra žmonių). Vienas radikalus šventikas pakvietė sprogdinti bažnyčias, kad jos netaptų muzikos ir sporto aikštelėmis.
Rusų bendruomenė Stokholme yra apverktinos būklės. 30-metrų kambarys negali sutalpinti beveik tūkstančio parapijiečių. Bet švedų valdžios pasiruošusios parduoti bažnyčias bet kam, - tiktai ne rusams.
Prieš tris metus rado aukotoją, žinomą žmogų, ir bandė nupirkti šventyklą, - pasakoja tėvas Vitalij Baušin. - Mes užsisvajojome. Mes viena koja jau buvome savo tikroje šventykloje. Paskutiniu momentu mums atsakė ir pareiškė, kad neprivalo aiškinti mums priežastis. Ir taip du kartus. Paprasta rusofobija. Tuo pačiu vietos bažnyčia sveikina musulmonus ir net siūlo tam paaukoti krikščionių simbolius (nuimti kryžius ir įžymiuosius evangelikų gaidžius), kad neerzinti pabėgėlių, nes juos dažnai patalpina bažnyčiose. Religinių ir dvasinių orientyrų praradimas įkvėpė daugelį švedų Dievo paieškai. Žmonės priima katalikų tikėjimą ir neretai stačiatikių.
Vieną iš vakarų pas mano draugą Hansą Jenseną atvažiuoja atvertas katalikas Oskar Porat. Tai šaltakraujis pragmatiškas vyras, bet tikėjimas jam — paskutinė viltis.
- Per paskutinius metus liuteronų bažnyčią Švedijoje apleido šimtas tūkstančių žmonių. Politikai valdo šventikus, ir tai ne Kristaus bažnyčia. Ji užtvindyta velnių armijos. Mano draugas pasirinko rusų stačiatikių cerkvę, o aš — katalikų. Aš tikiu, kad tikėjimo pagalba mes nugalėsime islamistus Europoje. Neigdami tikėjimą mes nieko nepasieksime. Neigiama žinia niekada nepasiekia tikslo. Bet ir katalikybėje ne viskas gerai. Romos Popiežius plauna musulmonams kojas, net nežinodamas, kas jie, ir gali būti jie žudė krikščionis Sirijoje. Jis duoda visoms bažnytinėms bendruomenėms priimti pas save musulmonų pabėgėlius. Žinoma vienuolė Chatun Dogan jau pareiškė, kad Europa atveria duris savo būsimiems žudikams. Vietoj avelių mes įsileidome vilkus. Visa tai panašu į kolektyvinę beprotystę. Ir švedai bunda per daug vėlai. 1870 metais Švedija buvo pati neturtingiausia pasaulio šalis, o po šimto metų turtingiausia šalis. Tai neįtikėtinas šuolis. Stebulas, Dievo palaima. Bet Švedija išdavė Dievą, ir migrantai — tai savo rūšies nubaudimas. Užtai aš tikiu, kad išgelbėjimas ateis iš Rusijos. Jūs turite daug sveikos nuovokos. <...>
Praloštas mūšis
Švedijos MIP išgarsėjo fenomenu, siaubingu bet kuriam adekvačiam žurnalistui. Taip vadinamas „nuomonių koridorius“ (švediškai åsiktskorridor). Viešose diskusijose negalima liesti aštrių temų, - tokių, kaip abortai, homoseksualistų vedybos ir pabėgėliai. Visuomenė apimta tikros politkorektiškumo epidemijos. Patys žurnalistai pripažįsta, kad „nuomonių koridoriaus“ rezultatu tapo plačiai paplitusi asmeninė cenzūra, objektyvios realybės baimė ir prarastas tikėjimas į argumento jėgą.
Jaunimas visiškai nuzombintas, o į protesto demonstracijas prieš šalies musulmonų okupaciją išeina tik suaugę žmonės, nuo 40 iki 60 metų. Po vienos iš tokių akcijų miestelyje Trolleborg liūdni aktyvistai susirinko mano draugų Hanso ir Evos namuose.
Mėlynakė gražuolė Agnetta pervažiavo iš stambaus miesto Norrčeping, kur ji gyveno greta su musulmonų geto, į mažytį Hamenhog dėl savo keturiolikametės dukters Nadios. Bet dabar ir Hamanhoge atsirado musulmonai. „Ačiū Dievui, Nadia panaši į arabų mergaitę su jos juodais plaukais ir akimis, - sako Agnetta. - Bet vis tiek aš kiekvieną dieną lydžiu ją į mokyklą ir pasitinku. Juo labiau, dabar jų mokykloje mokosi vyrai afganai, kurie tvirtina, kad jiems 16 metų!“
Katalikas Oskaras Porat pabėgo iš Helsinborgo į nedidelį miestelį Kivik dėl savo trijų dukterų. Bet už penkių kilometrų nuo jo namo stato milžinišką pabėgėlių centrą.
- Mergaitės paaugs, ir ką man daryti? - liūdėjo Oskaras. - Kada prasidės pilietinis karas, mes išvažiuosim. O jis neišvengiamai prasidės. Iš pradžių bus ekonomikos kolapsas nuo nepakeliamo krūvio, kurį užsivertė sau Švedija. Ir šimtams tūkstančių agresyvių jaunų vyrų, einančių iš proto dėl bevaikystės pabėgėlių centruose, nustos dalinti maistą. Prasidės maištai. Mes nutarėme bėgti į Suomiją. Ten vis dar saugu.
Namų šeimininkė Eva atveda mane prie lango ir rodo du gretimus namus, paskendusius tamsoje.
- Juos nori nupirkti turtingas arabas su švedišku pasu Achmad Zidan Said ir atidaryti mūsų gyvenvietėje Lovštad auklėjimo centrą sunkiems musulmonų paaugliams su psichologinėmis problemomis. Visi laikraščiai džiūgauja! (Užbėgdama į priekį, pasakysiu, kad banda paauglių „su sunkiu elgesiu“, vadovaujama barzdotu auklėtoju-vachabitu, po kelių dienų iš tikrųjų įvažiavo į taikią gyvenvietę Lovštad.)
Visi kalba apie bėgimą iš Švedijos, ir aš pasipiktinusi sušunku:
- Bet tai kapituliacija! Pabėgėliai padarys jus pačius pabėgėliais! Jūs turite kovoti už savo šalį! - Štai tu dabar pasakojai apie savo nuostabią tarybinę vaikystę, - įsitraukia į pokalbį politinis aktyvistas Johanas Viden. - Apie tai, kaip jus auklėjo patriotizmo dvasia, kas didžiausia laimė – kad žūti už savo tėvynę, kaip pas jus į mokyklą atvesdavo karo veteranus. O pas mus žodis „patriotizmas“ prilyginamas žodžiui „rasizmas“. Pas mus reikalauja, kad berniukai būtų panašūs į mergaites. O idealas, kad jie būtų žmonės be lyties. Mes nemokame muštis. Skirtingai nuo mūsų musulmonai tai moka. Mus moraliai kastravo, ir lūžio taškas peržengtas.
O aš prisiminiau pasakojimą žurnalisto iš laikraščio Nya Tider Sanna Hill: „2007 metais feministės sukėlė skandalą dėl to, kad ant mūsų Karinės grupės esančios Afganistane herbo, pavaizduotas liūtas-patinas. To pasekoje iš liūto atėmė lytį. Štai tai ir yra simbolis kažkada galingos ir nuostabios Švedijos – iškastruotas heraldinis liūtas“.