Vladimiras Putinas - genialiai apdovanotas valstybinis veikėjas
Autorius: Jonas Kovalskis Šaltinis: https://www.facebook.com/perma... 2017-04-24 15:49:16, skaitė 3499, komentavo 0
Politikos genijus
Laikas įvardinti daiktus savais vardais: Vladimiras Putinas - genialiai apdovanotas valstybinis veikėjas. Kaip Enšteinas buvo genijumi fizikoje, taip Putinas - genijus politikoje. Pasaulinė istorija dar nepažino tokio lygmens nacionalinio lyderio. Jo asmenybės mastą galima prilyginti tiems, kurie save laikė žmonijos mokytojais.
Žmonėms nepaprastai sunku pripažinti savo laikmetininkų genialumą. Netgi patys įvertinimai, apsiriboja nuo " atsidavęs" iki " labai talentingas". Toks atsargumas ne tik įprastiniu pavydu, bet ir baime apsirikti. Ir tai susiję su tuo, kad genijaus sprendimų logiką labai sunku suvokt. Plačiąjai visuomenei pristatomas tik rezultatas. Visos iki jo vedančios grandys lieka nematomos. Susidaro įspūdis, kad kolosalaus paruošiamojo darbo tarsi nėra arba ji nėra genijaus lauks, o paimama iš kažkur jau paruoštame pavidale
Verta pastebėti, kad kai tikrai geniali asmenybė bando prieinamai paaiškinti savo veiksmus, ja tiesiog netiki. Pernelyg didelis skirtumas tarp tarpinių veiksmų paprastumo ir neįtikėtino rezultato "iśeinant". Genijus visada pasirenka patį energetiškai ekonomiškiausią algoritmą siekdamas savo tikslų. Žinoma frazė "genialumas paprastume" kaip tik pagrįsta tuo principu. Kam laužti sieną, kai užtenka iš jos išimti vieną plytą ir ji pati subyrės su visu savo sunkumu? Kam drausti, naikinti svetimų atsineštą tvarką, jeigu savo veiksmų pasėkoje patys save sunaikins? Kam užkariauti ir krauju užpilti šalį, jeigu galima parodyti santūrumą ir suduoti vieną vienintelį smūgį, nuo kurio grius visa supuvusi sistema?
Genijaus sprendimai visada pasiekia kelis tikslus, ir būtent tuos, kuriuos jis paskaičiavo. Įvestos kontrasankcijos nudźiugino vietinius gamintojus, pagerino rusų maisto kokybę, pasodino ant pūvančių vaisių ir taip probleminę euroekonomiką, atvėrė duris draugiškiems tiekėjams ir psichologiniame plane, parodė ES «кузькину мать». " Pietų srauto" atsisakymas išmušė iš eurokomisarų Rusijos "tramdymo" priemones, padovanojo Turkijos prezidentui neįtikėtiną dovaną ir pavertė ją stipriu sąjungininku, o Gazpromas išsivadavo nuo viso rinkinio problemų, taip "senąjam pasauliui" pademonstravę dar vieną akibrokštą. Ir pavyzdžius bůt galima tęsti.
Genijus visada suvokia savo genialumą ir savo skirtumą nuo kitų. Tai jam užkrauna didžiulę atsakomybę, kuri tuom sunkesnė, kuo stabilesnės jo moralinės savybės. Atsimenu, kažkuriame interviu žurnalistė bandė suprasti, kodėl Putinas manąs galįs svarbius sprendimus priimti vienas pats. Reikalas tame, kad jis jaučia atsakomybę už užduotį, kurios įvykdyti negali niekas. Todėl atsiranda rankinio valdymo būtinybė, kai prezidentas turi įsigilinti į visas proceso detales. Ne tik todėl, kad jis valdo kompleksinę informaciją ir valdymo priemonėmis - tiesiog geriau nei jis niekas nepadarys.
Todėl gana smagu klausyti ir skaityti apie tai kaip ekspertai rimtais veidais svarsto apie "verslininkus, įtakojančius Putiną", apie elito "spaudimą", apie "patarėjus", kurių "įtakoje" yra prezidentas. Tai tiesiog neįmanoma - genijui svarbi tiesa, kaip banaliai tai beskambėtų, o ne menki subjektyvūs patvarkymai. V. Putinas ne kartą sakė, kad jam svarbus vidinis jausmas, kad jis teisus. Tarnavimas tiesai ir aukštesnei jėgai - tokia genialumo esmė. Tas atsidavimas toks stiprus, kad genijus niekada neleis įtraukiamas į kažkieno įkalbinėjimus ir provokacijas, nes jos jam tiesiog neegzistuoja, jis nekreipia į tai dėmesio.
Genijus veikia, jeigu taip galima išsireikšti, stereotipiškai genialiai. Bet kokioje situacijoje, nepaisant bet kokio jam mesto iššūkio, jis pasielgs nepriekaištingai geriausiu būdu, vien todel, kad kitaip jis nemoka. Jis neveikia tame lygyje, kuriame daromos klaidos. Rezultatas ne visada pasirodo iš karto, kad leidžia kitiems piktdžiūgauti prieš laiką, kaip tai pavyzdžiui buvo karo Čečėnijoje metu. Daugybė sprendimų buvo nesuprasti. Tačiau galutiniame rezultate Čečėnijoje taika, o jos prezidentas tapo vienu ištikimausiu Putino sąjungininku.
Priešininkams reikėtų gerai įsižiūrėti su kuo jie turi reikalą, vietoj to kad jam pripaišinėti savo kompleksus, fobijas ir nerealizuotus troškimus.
Jiems nėra šansų apžaisti Putiną, nes jis mąsto jiems nepasiekiamomis kategorijomis. Jam neįmanoma kovoti, su juo galima tik bendradarbiauti. Tai laiku suprato Turkija, Kinija, Brics šalys - ir jie išeis laimėtojais. Tie, bandę laviruoti, yra pasmerkti gėdingam strateginiam pralaimėjimui. Atviriems priešams, kuriais save pozicionuoja anglosaksiškos šalys, kovoje su Rusija gresia visos valstybinės sistemos žlugimu
(...)
(...)
Genius yra genijus, nes jis negali mąstyti užduotuose rėmuose. Jis iš vis nesvarsto "etapiškai ", nuo priežasties iki pasekmės, jis išeina iš galutinio tikslo. Donbaso kruvini įvykiai - mūsų pergalė. Chuntos sutriuškinimas net neaptariamas, klausimas tik kaip tai padaryti greičiausiu būdu ir kuo mažiau kraujo.
(...)
Jeigu pažvelgti į Ukranos tragediją kaip visumą, darosi aišku kiek pastangų, santūrumo, toliaregiškumo ir šaltakraujiškumo - ant žmogiškų galimybių ribos - reikėjo jos išsprendimui. Suďėlioti aplinkybes ir žmones tokiu būdu kad įvykių eiga atrodytų natūrali, tai pajėgus padaryti tik tikras karys. Ir kaip tikras karys, Putinas visada vengia agresijos.
Šalia politinio genialumo, Putinas turi retą įtikinèjimo savybę, be kurios genialumo įgyvendinimas nebūtų įmanomas. Pabandykite įrodyti, kad nereikia į Ukrainą įvesti armijos kai kasdieną žūsta žmonės, tik todėl, kad jie kalba rusiškai. Kaip paaiškinti tai, kad šis žingsnis eskaluos tragediją ir atneš gausybę papildomų aukų, kurių ir taip daug? Kaip paaiškinti emocingiems patriotams, kad būtinos taikos derybos ir kurių vistiek nesilaikoma? Kaip priversti juos suprasti, kad 40 milijonų antirusiškai nusiteikusìų ukrainiečių - tai ne banda, kuriuos reikia iššaudyti, o broliška tauta, kurią tiesiog reikia performatuoti? Ir visa tai, pastoviai blogėjančiame politiniame ir ekonominiame kontekste.
Tas begalinis pasitikėjimas, kurį žmonės jaučia Vladimiro Putino atžvilgiu, tiek sukilelių lyderiai, tiek rusų politikai, daugybė užsienio veikėjų, jį supantys artmi žmonės, yra pagrįstas jo genialumo pripažinimu. Visi jie žino arba intuityviai jaučia, kad turi reikalą su tikru, realizuotu (išreiškusiu save pilnai) genijumi. Net nežinodami visų detalių ir planų, tik žinodami, kad visas paveikslas žinomas tik prezidentui, jie tiesiog eina su juo, ir galutiniame etape, jie pasirodo teisūs. Genialumas, juolab atsivėręs lyderystėje, neišvengiamai susijęs su galinga asmenine jėga, kuri veikia aplinkinius.
Be jokios abejonės, genijus mąsto tik strategiškai. Nuomonę, kad Putinas tik reaguoja į ateinančius iššūkius, išsako tik tie, kurie savo ribotume nèra pajėgūs matyti metaistorinės perspektyvos. Nei vienas dabartinis politikas, išskyrus Rusijos prezidentą, taip veikti negali, su tuo ir susijusi Vakarų baimė ir negalia jį prognozuoti Ir nuspėti. Be to Putinas tikras mistifikacijos ir feikų meistras, čia jis iš tikrųjų pats Paslaptingiausias. Jis veikia Kastanedos principu, kaip stalkeris: jeigu ką slepi, turi tiksliai žinoti, kodėl tai atveri. Tas karinis principas veiksmuose būti nematomu, tai nukreipta į tam tikrą rezultatą. Be ketinimo suderinimo situacijoje arba, jeigu kam taip patinka, su aukštesnės jėgos planais, toks fokusas neįmanomas. Egoistiniai motyvai neleis žaidimo vesti nepriekaištingai ir nematomu priešininkui.
Nacionalinio lyderio genialumas slypi kūrybinėje tautos galioje. Visa Rusų pasaulio dvasinė galia šiandien susikoncentravo viename žmoguje, kuris yra nuolatiniame kontakte su jais ir yra tapęs nacionalinės idėjos reiškėju. Kiekviena tauta yra verta savo valdytojo, reiškia mes užsitarnavome tokį Prezidentą. Turbūt atėjo ta valanda, ka Rusija turi suvokti esanti supervalstybė ir suvokti savo tikrąjį tikslą. Tai sunki misija, tikras kryžius, reikalaujantis iš mūsų ir Putino anksčiau nematyto susitelkimo, ryžtingumo ir aukštesnės išminties.
Šioms pareigoms, tiksliau misijai ir šiam kryžiui Vladimirą Putiną atvedė rusų pasaulio jėga. Ji išsirinko jį, kad ji išvestų Rusią į šviesą ir parodytų šią šviesą kitiems. Žurnalistai rašė ne kartą - kas žavėdamasis, kas su nepasitenkinimu,,- kad Putinas galėjo pasirinkti kitą kelią, nelysti po peilio ašmenimis, ne tokį rizikingą ir pavojingą, kad galėjo sudaryti eilinį sandėrį su Amerika, su pasauliniu elitu, su velniu, su savo sąžine. Ne, negalėjo. Tada jis būtų huvęs kažkuo kitu. Jam tokio pasirinkimo tiesiog negalėjo būti. Nes mesti iššūkį Tamsai ir gelbėti pasaulį gali tik genijus, už kurio stovi visa rusų žemė.
" Per daug jau būta aukų. Niekas negalės sustabdyti Rusijos."