Vaizdas Lietuvos provincijoje

Autorius: lrytas.lt Šaltinis: http://bendraukime.lrytas.lt/m... 2017-05-02 17:21:22, skaitė 2860, komentavo 1

Štai taip atrodo Lietuvos provincija, 27 metus valdant lietuvškąjam talibanui, JAV penktąjai kolonai. 

Dirbu Vilniuje, gyvenu netoli sostinės, todėl esu pripratusi prie dieną naktį verdančio gyvenimo, automobilių kamščių ir daugybės žmonių. 

Kelionė į provinciją

Ir štai nutiko taip, kad darbo reikalais turėjau nuvykti į kitą Lietuvos pakraštį, kur dar nesu buvusi. Kadangi turėjau pakankamai laiko ir esu smalsi, nusprendžiau spjauti į magistralinius kelius, išvažiuoti kiek anksčiau ir aplankyti tiek mažų miestelių, kiek tik pasitaikys pakeliui. Gėda prisipažinti, bet man kur kas didesnė tikimybė išdumti į užsienį, nei patekti į gilią Lietuvos provinciją, tad nutariau pasinaudoti pasitaikiusia proga visu šimtu procentų. Ir turiu pasakyti, kad šita kelionė paliko man gana slogų įspūdį. Pabandysiu paaiškinti, kodėl.  Pirmas miestelis, į kurį nutariau užsukti, buvo ne visai pakeliui, bet mane iš tolo suviliojo virš medžių besistiebiantys raudoni bažnyčios bokštai. Užvažiavau, mikliai radau vietą automobiliui ir išlipau apsižvalgyti.

Pats miestelis man patiko. Tvarkingas, gražus kaip saldainiukas, tiesiog steriliai švarus, kaip išlaižytas. Bažnyčioje vyko pamaldos, kukliai pasižvalgiau nuo durų. Jaunas klebonas skaitė pamokslą keturioms senutėms.  Priešais bažnyčią – šviežiai grįsta aikštė, su suoleliais, gėlynais ir (ko tiesą sakant Vilniuje su žiburiu nerasi) nemokamas, švarus ir tvarkingas tualetas. 

Ką parodė vietinė – pribloškė

Apėjau bažnyčią, pasižvalgiau po aplinkines gatves ir grįžusi į aikštę prisėdau ant suoliuko. Tik tada supratau, kad kažkas čia ne taip. Susivokiau, kad nors beveik pusiaudienis, esu vienintelė gyva dūšia šio miestelio aikštėje. Tik tada pastebėjau, kad aplink mane tvyro kurtinanti tyla kaip siurrealistiniame filme, kada herojai netyčia papuola į kitą realybę. 

Vėliau, gal po dešimties minučių, pamačiau skersai aikštės dviratį stumiančią pagyvenusią moterį. Pastebėjusi, kad esu nevietinė, ji mane užkalbino. Kai pasakiau, kad man miestelis atrodo labai tuščias, ji pradėjo rodyti į aplink aikštę stovinčius namus ir vardinti – čia niekas jau seniai negyvena, iš ten taip pat išsikraustė, tas jau seniai stovi tuščias... Žiūrėjau į tuos gražius, tvarkingus namus, kur languose vis dar kabo užuolaidos, ir bandžiau įsivaizduoti, kaip miestelis atrodo naktį, kai pusėje langų taip ir neįsižiebia šviesa...

Bandė suskaičiuoti 

Atsisveikinau ir išvažiavau skaudančia širdimi. Vėliau važiuodama pro kitus gražius tvarkingus ir tokius pat aidžiai tylius miestelius nejučiomis pradėjau skaičiuoti apleistus namus. Ne, ne apgriuvusias bakūžes, o tvarkingus mūrinukus, kur, atrodo, gyvenk ir gyvenk, spoksančius į gatvę tuščiais langais... Po dvidešimto pamečiau skaičių.  Kiekviename miestelyje mane pasitikdavo ta pati spengianti tyla. Nei mašinų, nei žmonių klegesio, nei lauke žaidžiančių  vaikų spygavimo, prie kurio esu įpratusi. Tiesą sakant, negirdėjau net lojančio šuns. Turint omenyje, kad gyvenu ne pačiame didžiausiame mieste, ne ką didesniame nei dabar lankausi, o mane visą laiką supa triukšmas, tas vaiduoklių miestų pojūtis dar labiau sustiprėjo. Jei pamatydavau kokį žmogų, tai tik iš tolo. Šmėkšteldavo ir prapuldavo lyg nebuvęs. Paskui pradėjau skaičiuoti ne tik apleistus namus, bet ir tuščias sodybas. Po dešimtos susinervinusi mečiau šitą beprasmį užsiėmimą. 

Tik artėdama prie Šiaulių pamačiau gyvybės pėdsakus. Kelyje vėl atsirado daugiau mašinų, kelis kartus prasilenkiau su šalikele einančiais darbininkais. 
Grįždama atgal supratau, kad iš esmės gyvenau kaip kokiame burbule ir emigracija buvo man visiškai svetima tema. Visi šeimos nariai, išskyrus svainį, gyvena ir dirba Lietuvoje.

Pamatyti vaizdai pravirkdė

Gyvenu miestelyje, kur tuščias ar negyvenamas namas – išimtis, o ne taisyklė. Kol to nepamačiau savomis akimis, nesuvokiau ir nesupratau, kad tikrai yra trys Lietuvos. Vilnius, kur daugybė tokių žmonių kaip aš skendi palaimingoje nežinioje, nes nemato tų vaiduokliais virstančių miestelių. Antra Lietuva susibūrusi aplink didelius miestus, vis dar gyvuojanti ir pilna skubančių žmonių. Ir trečioji – nykstanti mažų jaukių miestelių Lietuva. Paskui grįžusi į namus, į įprastą šurmulį, ilgai negalėjau užmigti, tokį stiprų įspūdį paliko matyti vaizdai. Jie tiesiog nurovė man stogą. Viena yra sėdėti prie televizoriaus ar skaityti laikraščius, klausytis politikų bla bla bla, žmonės emigruoja, ką daryti? Girdėti apie „nykstančią Lietuvą“. Ir visai kas kita pamatyti tai savomis akimis.  Visai kas kita išlipus iš mašinos girdėti vien spengiančią tylą ir negalėti atsikratyti to jausmo, kad šiame miestelyje esi vienintelis gyvas žmogus...  Žinojau, kad Lietuva tuštėja, bet šitaip... To, ką pamačiau, nesitikėjau ir net nesapnavau. Todėl aprašiau savo įspūdžius. Nuoširdžiai parašiau ir prisipažįstu – tuos nuostabius, gražius, tvarkingus miestelius paskui namie tyliai apraudojau. Rimtai, žliumbiau kaip vaikas.