Darja Aslamova: Net arabiškuose Paryžiaus kvartaluose atsiras narsuoliai, palaikantys Marin Le Pen

Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: http://lebionka.blogspot.lt/20... 2017-05-06 15:08:43, skaitė 3298, komentavo 1

Prezidento rinkimų išvakarėse KP korespondentė Darja Aslamova pasivaikščojo po Paryžių, kad sužinoti, kas eis balsuoti už „Nacionalinio fronto“ lyderę.

http://www.kompravda.eu/daily/26676.7/3698106/

„Salam aleikum!“ - džiaugsmingai sveikina juodas prancūziškas pardavėjas madam apsivilkusi hidžabą, milžiniškų dydžių moterį su vežimėliu ant ratukų. Ji priekabiai atrenka daržoves šeimos pietums, kurių pakaks kokių dvidešimčiai žmonių. Paryžiaus 19 rajone prekyba dieną pačiame įkarštyje. Arabų pardavėjai kviečia pirkėjus ir tuo pačiu šūkalioja ant padėjėjų, kurie tampo dėžes su pomidorais ir žalumynais: „Jala, Jala!“ ( Greitai, greitai arabiškai). Aš mėginu surasti bent vieną baltą veidą. Ir štai matau nejauną prancūzą, kuris prekiauja austrėmis ir nuostabia šviežia žuvimi. Aš džiaugsmingai puolu prie jo: „Austrės, tikriausiai, iš Normandijos?“. „Na kokia ten Normandija! Visos šios prekės iš Portugalijos. Tenai krizė, ir viskas pigu“. „O kur realizuoja prekes prancūzų žvejai?“- nustebusi klausiu aš. Pardavėjas gūžčioja pečiais: „Gal į restoranus. O man vis tiek. Mūsų žvejai užlaužia kainas — oho-gi! Na ir kas čia pirks normandų austres? Jūs į veidus pažiūrėkite. Aš čia vienintelis baltasis. Net kamamberą parduoda dvi juodos mergiotės“.

Naktį pas mane „specoperacija“ arabų kvartale Paryžiaus šiaurėje. Savanoriai klijuoja kandidatės į Prancūzijos prezidentus Le Pen plakatus. Vėlai vakare mane paima furgonėlis su buvusiu prancūzų legionieriumi Draganu Markoviču (taip jį vadina pagal prancūzišką pasą, bet aš žinau, kad vardas netikras: prancūzų legione visi keičia vardus). Aš truputi kalbu serbiškai, Draganas — rusiškai. „Džibuti kariavai? - klausiu Dragano. - Aš buvau ten 1998 metais. Kafe de Pari atsimeni?“ „Tu buvai Džibutyje? Tai tu mano rusiška sesė! Ir tu pameni kafe de Pari?“ Tai kaip tai užmiršti! Keturiasdešimt laipsnių karščio, hašišas, kontrabandinis viskis, etiopų prostitutės ir lenkų ir rusų legionierių muštynės.

Draganas, aukštas, gyslotas, stiprus vaikinas (tarp kitko, Marin Le Pen asmens sargybinis) aiškina man, kodėl „balkanų mafija“ (taip Prancūzijoje vadina visus išeivius iš Balkanų) stojo ginti naują Žaną D'Ark“: „Mes balti, krikščionys, civilizuoti žmonės. Prancūzų tuose kvartaluose, kur mes dirbame, tiesiog užmuš. O mūsų arabai bijo. Žinai, kodėl? Todėl kad balkaniečiai nesenai perėjo karą ir pasiruošę kovoti. Mes ne „pičkice“. (Ups! Aš neversiu šito žodžio, nes parausiu. D.A.) Mano užduotis — saugoti tuos, kas klijuoja Marin Le Pen plakatus. Darome tai vidunakty, o kai kada arčiau ryto, jei visai pavojinga“. „Bet kodėl? - stebiuosi aš. - „Tarp negrų ir arabų Marin aiškiai nepopuliari“. „Todėl kad šiuose kvartaluose liko seni prancūzai, o taip pat imigrantai iš Europos, kurie ją palaiko. Mes norime parodyti jiems, kad mes nebijome, kad net tokiuose siaubinguose rajonuose atsiranda narsuoliai, pasirengę eiti už ją“.

Judrioje kryžkelėje mes susitinkame su maloniu dar jaunatvišku prancūzų savanoriu su išterliotais specialiais drabužiais vardu Žanas. Jis turi juristo išsilavinimą, jis net kalba angliškai! Pats save jis vadina rentje (išnuomoja šeimos butą, ir iš to gyvena). Pas Žaną rankose kibiras su klijais ir plakatai. „Aš klijuoju plakatus su Marin iš politinių įsitikinimų“, - aiškina jis. Pas mano serbišką brolį Draganą sunkus metalinis strypas gynybai nuo užpuolimo.

Sekančias dvidešimt minučių mano prancūzų kalba praturtėja daugybe vietinių keiksmažodžių. Mums signalizuoja mašinos, juodi ir arabai šaukia įžeidimus. Viena putli negrė beveik išvirsta iš automobilio lango ir aršiai rėkia: „Lepenizmas nepraeis! Niekada Marin nebus prezidentu mano šalyje!“ Kas žinotų, kur jos šalis! Įsitempiame mes tik vieną kartą, kada prie mūsų privažiuoja didžiulis negras ant motociklo. „Nešdinkitės iš čia! Eikite į baltus kvartalus!“ Draganas atsistoja į kovinę poziciją ir rėkia: „O ką, čia ne Prancūzija?!“ „Ne! Čia Afrika! Tiktai pabandykite pereiti tiltą, ten jus sutiks mūsų vaikinai“. „Jau ten mes tikrai pereisim!“ - su įkarščiu rėkia savo balkaniška prancūzų kalba Draganas.

Vėlai naktį Draganas paveža mane iki viešbučio. Jis rūškanas ir nekalbus. „Jeigu Marin nelaimės šį kartą, mums, baltiesiems, galas, - sako jis. - Kito šanso nebus“. „Taip, metro mano skaičiavimais septyniems spalvotiems tenka vienas baltas, - patvirtinu aš. - Po penkių metų jų skaičius padvigubės“. „Kur eiti? Tapti banditu nenoriu, nors aš žinau, kaip tai daroma. Svajojau vykti į Rusiją, bet ten man patinka tiktai Putinas. O aplink jį oligarchai. Jie man ir Prancūzijoje įgriso. Na, ką mes vis apie liūdnus dalykus? Aš žinau Paryžiuje vieną serbų restoranėlį, ten puikūs pleskavicai (kotletai su sūriu)“. „Taip, šviesi mintis!“ ( Visą gyvenimą svajojau pavalgyti Paryžiuje serbiškų kotletų).

Mano viešbutis Paryžiaus centre jau uždarytas. Aš skambinu, ir senas negras, tempdamas podagriškas kojas, atidaro man duris. Jis murma, kad padorūs žmonės taip vėlai naktį neslankioja. Aš jau tris dienas svajoju jį apskųsti žvaliam arabui menedžeriui, bet bijau, kad mane apkaltins rasizmu. Liftas, sergantis reumatizmu, sulaužyta spyna į duris, apiplėšytos sienos, 19 amžiaus tualetas, mažytis kambarėlis, į kurios kampus aš jau įsistačiau dešimtį mėlynių. Neapkenčiu Paryžiaus! Dievinu Paryžių! Bet jis išplaukia į romantišką praeitį, kaip „Titanikas“. O aš vis dar jaučiu kvapą purvinų vyriškų kojinių (būtent taip kvepia geriausias paryžietiškas rokforo sūris).