MIP, TV ir socialiniai tinklai prieš tikrovę

Autorius: Arvydas Daunys Šaltinis: http://www.sarmatas.lt/05/mip-... 2017-05-08 06:32:42, skaitė 2540, komentavo 1

paveikslėlis
2012, lapkričio 18, 12:09 straipsnis

Šių laikų kasdienybė – kompiuteris ir internetas, bei „realybės šou“ TV ekranuose. Nors laidos ir vadinamos „realybės šou“, tačiau realybės jose ne daugiau nei saulės spindulių naktį. Bet matomai laidų žiūrovai yra taip pavargę nuo tikrojo gyvenimo, kad į visus tuos „ realius šou“ pasineria visa galva.

Kas gi vyksta tose laidose, kokios vertybės pateikiamos, kuo stengiamasi patraukti žiūrovus?

Iš esmės nevyksta nieko, ko nebūtų suplanavę laidos rengėjai. Kaip taisyklė visų „realybės“ laidų pagrindinis principas – totali konkurencija tarp dalyvių. Iki iškritimo iš žaidimo. Konkurencija, o ne bendradarbiavimas, nes pagal iš anksto sudėliotas žaidimo taisykles, laimėtojas gali būti tik vienas(arba pora šokiuose). Ir nors šių žaidimų variacijų gali būti begalė, šios taisyklės nesikeičia, nes būtent jos visose srityse diegiamos ir į gyvenimą tikrovėje. Jos formuoja tą tikrovę.

Individuali konkurencija, kaip pagrindinė individo asmeninės gerovės garantijos sąlyga. Jaunoji karta jau auga šiose sąlygose – tarpusavio konkurencija ir savo „teisių“ žinojimas tampa įprastu dalyku – kasdienybe. Bendradarbiavimas likęs tik atskiruose projektuose, kur jis tiesiog būtinas, tačiau galutinėje laimėtojų įskaitoje kolektyvai dar tebelaimi tik sporte.. visur kitur tik individai. Laimi stipriausias ir geriausias. O ką daryti kitiems, kurių gerokai daugiau?

Ką daryti visuomenei kaip vienetui, jei ją sudarantys individai nesielgia, kaip jos nariai, o atvirkščiai – elgiasi tik taip, kaip naudinga jiems patiems, pagal principą – „aš ir tik aš esu savo laimės kalvis, o visi kiti yra tik laipteliai į mano sėkmę ir gerovę“?

Realybės laidos tokių klausimų nekelia ir į juos neatsako – jų tikslas toks pat, kaip ir jų laidų herojų – gauti kuo didesnę įmanomą maksimalią asmeninę naudą. Laidos rengėjams – su laidos populiarumu susijusios reklamos pajamos, o tiesioginiams dalyviams žiūrovų reitingai, kurie iš esmės daugeliui neturi jokios vertės – juk laimėtojas būna tik vienas. Šioje vietoje galima būtų paprieštarauti: – o sceninė patirtis televizijoje? – Juk ne vienam ateityje ji padėjo karjeros televizijoje klausimais.

Viskas priklauso nuo to, ką vadinsime karjera. Jei individą tenkina pajaco vaidmuo televizijoje, kaip mūsų politikus šokančius ar dainuojančius visokiuose „šou“ ir linksminančius tautą, tada taip – jums tai bus karjera ir darbas, už kurį bus visai padoriai atlyginama. Čia nekalbame apie profesionalius aktorius, kurie turi aktorinį išsilavinimą skirtą būtent šiam tikslui. Tai jų pašaukimas.

Kalbame apie žmones patekusius į televiziją atsitiktinai per visokius „šou“. Paimkime pavyzdžiui, kad ir daugeliui žinomą Radžį, kurio pavardės beveik niekas paklaustas ir neatsakytų, nes nežino. Jis niekam nereikalingas ir niekas jo neieško, tačiau dauguma jį pažįsta, kaip Radžį. Pats jis į televiziją papuolė per vieną iš „šou“ ir aprašomu metu dalyvauja savo paties „vedybų šou“.

Pagrindinis „jaunikis“ ir „pretendentės į jo ranką“ net nesuvokia, kad šiame „šou“ yra tik pajacai, kuriais manipuliuojama vardan pelno, kad iš esmės yra dergiamas požiūris į moteris, vaizduojant jas visiškomis kvailėmis, taip pat nuvalkiojama daug kam svarbi (bent kol kas) santuokos sąvoka, ją pateikiant vos ne kaip viešą grupinį lytinį aktą, į kurio dalyvių sąrašą galima prasibrauti nustelbus kitas konkurentes. Santykiai tarp herojų tokie, kad geriau apie tai net nekalbėti….

Įdomu dar ir tai, kad tų laidų ir TV niekas nekontroliuoja – jos varo bet kokį šlamštą į visuomenę maišais ir tai visai legalu. Ir čia tik vienas nedidelis pavyzdėlis parodantis tokių laidų vertę visuomenei ir jų didelę neigiamą įtaką, nes jos sutraukia daugybę žiūrovų. Čia pats laikas būtų užduoti klausimą, kas traukia žiūrovus tokiose laidose? Nors pasigėrėti, kaip žeminami kiti?

Tokia TV veikla perkelia su tikrove nesusijusių laidų propaguojamas „vertybes“ į realybę. Elementari propaganda, kurią skleisti padeda jų aukos – laidų dalyviai (-ės). Sakau aukos, nes jos net nesuvokia, kad jomis buvo pasinaudota, o nemaža jų dalis vėliau tampa pajuokos objektais dėl savo veiklos šiuose „šou“.

Kalbant apie virtualius socialinius tinklus, tokius, kaip sakykime Twitter, Facebook ir pan., tai juose klesti irgi tik pusėtinai susijusios su tikrove istorijos, kalbos, sveikos gyvensenos ir maitinimosi, ir t.t. „specialistų“ grupės, kuriose „autoritetingai“ dėstoma pasirinktos ideologinės krypties informacija.

Pakanka pasidomėti tam tikros informacijos krypties ar autorių grupe, ar sakykime paskutiniu metu plačiai (Facebook) paplitusia žodžių sandaros aiškinimo metodika, neturinčia nieko bendro su žodžių daryba ar sąvokomis ir kur ją dėsto nieko bendro su kalbotyra neturintys „žinovai“. Tačiau niekam ten dėl jų „kompetencijos“ klausimų nekyla, o jei kam ir kyla tai pastarieji tiesiog supranta, kad neverta veltis į diskusijas su tais „žinovais“, kurie užvers nuorodomis, „argumentais“ ir prispaus savo autoritetu taip, kad žmogus nežinai verkti ar juoktis tą paskaičius. Galų gale kreipiesi į protėvius patarimo ir, kaip liaudis pataria – „duok kvailiui kelią“, numoji į visa tai ranka.

Vieni numoja, o kiti, ieškantys kur pritapti, mokosi iš tokių pseudo specialistų argumentų šventai įtikėję jų dėstoma tiesa.. Ypač tai pastebima iš emigravusio jaunimo pusės, kai tam tikra specifinė literatūra užsienyje nepasiekiama ir tenka remtis tik tuo, kas yra paskelbta internete.

Kalbant apie sveiką gyvenseną, mąstyseną, vedizmą, tai čia (Facebook) nuomonių ir krypčių įvairovė tiesiog stulbinanti. Ir pateikta pagal visus geriausius dezinformacijos sklaidos dėsnius, kai sakoma, kad „geriau informacijos perteklius, nei jos trūkumas“.

Naujai atėjusiam beveik neįmanoma atsirinkti kas tiesa, o kas tik ideologinė kryptis. Sakykime, vegetarai valgančius mėsą paniekinamai vadina „lavonėdžiais“, jie patys esą „lavonienos“ nevalgo. Tai skamba gana įžeidžiamai, jei priimtume rimtai jų pareiškimus. Tačiau suvokiant, kad jie patys yra tik vienos iš maitinimosi krypčių ideologijos šalininkai, juos suprasti galima.

Visada skirtingų ideologijų, tikėjimų, religijų ir net tautų atstovai paniekinamai atsiliepdavo apie kitų bendrijų narius ar gyvensenos krypčių šalininkus. Ir kaip taisyklė tie visi atsiliepimai vienodo pobūdžio. Niekinant kitus ir aukštinant save. Pritempiant argumentus prie savo požiūrio. Kas ir parodo, kad šie požiūriai įdiegti iš išorės, o nėra susiformavę savos patirties pagrindu.

Beje, įdomu tai, kad žmonės besimaitinantys tradiciniu maistu (mėsa, daržovėmis ir t.t.) visiškai nenusiteikę prieš tuos pačius vegetarus ir niekaip jų nepravardžiuoja, kas rodytų, jog neteikia tam didelės reikšmės, tai yra, nėra ideologiškai apdoroti kokios nors propagandos šiuo klausimu. Jie tiesiog gyvena tradiciškai įprastą jiems ir jų tėvams gyvenimą nesukdami dėl to sau galvos.

Istoriniais klausimais operuojančios FB grupės prisilaiko dabar galiojančių neoficialių istorijos autoritetų versijų, t.y., kad karalius Mindaugas (Lietuvos valstybės įkūrėjas pagal oficialiai priimtą versiją) buvo tautos priešas ir išdavikas, kaip beje ir Vytautas, nes pastarasis siekdamas savo tikslų kelis kartus buvo pasitelkęs kryžiuočius.. Ir tiems autoritetams visiškai nerūpi, kad nesant tų laikų Vytauto, dabartinėje Lietuvos teritorijoje, greičiausiai, negyventų nė vienas lietuvis, nes būtume Jogailos prijungti prie Lenkijos ir net neturėtume istorinių duomenų, kad kadaise mūsų protėviai kalbėjo lietuvių kalba. Istorija būtų perrašyta eilinį kartą.

Reikėtų suprasti kad visumoje tų valdovų mąstymas ir veikla buvo nukreipti valstybės interesų labui ir į ateitį, (t.y. galvojo ir apie mus su jumis), o ne prieš valstybės interesus, o jei kažkam atrodo, kad tų laikų valdovai elgėsi kažkaip neadekvačiai žvelgiant šių dienų žvilgsniu, tai galbūt tik todėl, kad konkrečiu atveju neturėjo kito pasirinkimo.

Apskritai paėmus, tauta dergianti savo praeitį (ir valdovus), tuo pačiu pakerta savo sėkmingo gyvavimo šaknis, nes nebetenka atramos. (Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia) Tikiuosi, kad mums pakaks proto atmesti tokių pseudoistorikų paistalus apie jų pateikiamą tiesą, nes visi jų šaltiniai – tai užsienio kronikos ir metraščiai, kurie iki šių dienų buvo perrašyti „N“ kartų. Juk istoriją rašo nugalėtojai ir tie, kas kontroliuoja metraštininkus. O kas juos kontroliavo anais senais laikais? Bažnyčia, arba kitaip sakant tie, kas rengdavo kryžiaus žygius prieš Lietuvą. Dauguma kitų buvo tiesiog neraštingi.

Tai tiek šiam kartui FB grupių aprašymų tam, kad bent kažkiek įsivaizduoti kokios „veiklos“ iliuzijomis gyvenama virtualiame pasaulyje. Beje, kai kurios grupės ar puslapiai yra oficialiai egzistuojančių įmonių, asociacijų, įstaigų, bendrovių reklaminiai veidai, kas kartais yra beveik nepastebima, nes pačioje FB nevykdo atviros pirkimų-pardavimų veiklos, o tik supažindina su ideologine jos kryptimi. Kuri vėliau nuveda susidomėjusius į jų oficialius tinklapius su konkrečiais komerciniais pasiūlymais.

Kokią išvadą galima padaryti iš aukščiau aprašytų dalykų?

Kad didelę(liūto dalį) nuomonių, požiūrių, įsitikinimų ir galų gale pasaulėžiūros dalį šiandien formuoja būtent virtualiojo pasaulio, į kurį patenka MIP (masinės informacijos priemonės), TV ir socialiniai tinklai, ratas. Tikrame pasaulyje, t.y. tame, kuriame mes visi kvėpuojame, dirbame ir valgome, tik bandoma pritaikyti tas nuostatas, kurios įgyjamos virtualiame. Argumentuojama iš esmės tik remiantis nuorodomis, kas rodo, jog savų žinių pagrindų nėra. Reiškia, jei sugebėjote žmogui įbrukti kažkokią nuorodą su tam tikra informacija, tikėtina, kad galėjote padaryti įtaką jo pozicijai kažkuriuo klausimu.

Tereikėjo tik paleisti šį virtualų smegenų plovimo ratą ir jis šiandien sukasi su vis didėjančiu pagreičiu. Ir jei jame nebus sukurti stabilūs, sveiko mąstymo ir patikimos informacijos forpostai, pasaulėžiūros ir sveiko mąstymo formavimo klausimais, tai galima sakyti, kad mūsų visuomenės laukia gana liūdna ateitis. Tiesiog nebeliks mąstančių ir matančių tikrovę žmonių – jų jau ir šiandien mažuma.

Tie, kas gyvena realiame pasaulyje, o virtualų naudoja tik saviems tikslams siekti, t.y. propagandai, – beje, jie tik sveikina visuomenės narių siekį sėdėti įsikniaubus į visokius socialinius tinklus – tie realistai vykdo konkretų valdymą visose mūsų gyvenimo srityse, kaip virtualiame pasaulyje, taip ir realiame. Jie suvokia, kad virtualiame pasaulyje, kuris šiandien tiesiogiai susisiekia su tikrove, paskleista dezinformacija ir diegiamas nekritinis mąstymas, labai padeda valdyti visuomenę realiame pasaulyje. Kalbant apie nekritinį mąstymą, omenyje turimas pasitikėjimo lygis bet kurios pateikiamos informacijos atžvilgiu,… ir jis labai labai aukštas, kas rodo, kad žmonės paprasčiausiai neturi jokių konkrečių žinių ir sveiko mąstymo pagrindų.

Didelė psichinės žmonių energijos dalis atiduodama virtualiam pasauliui, knisantis po nuorodas, FB, Twitter ir pan, ginčijantis dėl ideologijų, istorijos, politikos, nuostatų ar požiūrių, kalbos sandaros ar darybos taisyklių ir t.t. ir pan, kai tuo tarpu realiame pasaulyje vykdomi dalykai jau peržengia visas leistinas ir suvokiamas sveikam protui ribas.

Tikrovė. Šiai dienai įvykęs referendumas (dėl Visagino AE) atrodo turėjo parodyti Lietuvos valdantiesiems ir visam pasauliui, Lietuvos žmonių, atominės energetikos bendrai ir AE klausimu atskirai paėmus, poziciją. Atrodo turėjo būti sudėti visi taškai ant „i“ ir klausimai nebeturėtų kilti anei jokie. Nieko panašaus.

Pasirodo šis klausimas tapo dar labiau diskutuotinas nei iki tol. Pasirodo mūsų referendumas, kaip ir neturi kažkokios galios?! Jis TIK patariamasis, o ne privalomasis, nors pagal Konstituciją ir tas, ir tas yra privalomi Seimui, kaip Lietuvos Tautos išreikšta valia – „Tautos, kuri savo suverenią galią vykdo tiesiogiai arba per savo išrinktus atstovus“ (Konstitucija 4 str.)..Referendumas yra tiesioginio valdymo išraiška ir jo rezultatas visada yra TIK privalomas visiems be išimties Lietuvos subjektams.

Tačiau šiandien paskendę virtualiame pasaulyje nebematome to kas vyksta tikrovėje. O joje ryškiai pastebimos Tautos-visuomenės teisių, numatytų Konstitucijoje, siaurinimo tendencijos, paimkime pavyzdžiui, prezidentės pasisakymą iš kurio darosi visiškai aišku, jog ji nenori pripažint Referendumo rezultatų, aiškindama, kad toks rezultatas, tai mažumos sprendimo išdava, nors ją pačią išrinko taip pat mažuma. Taip pat prezidentė nenori pripažinti Seimo rinkimų rezultatų, aiškindama, kad parems bet kokią valdančiąją koaliciją tik be DP, nekreipdama jokio dėmesio į tai, kad DP išrinko visuomenė rinkimuose ir, kad ji turi visas lygiai tokias pačias teises, kaip ir kitos išrinktos partijos. Kitaip sakant leidžia sau vertinti visuomenės valios išraišką(kuo ir yra rinkimai), kai pati savo poste yra tik tos visuomenės dėka. Čia nesvarstysime tų klausimų – gera, ar bloga yra DP, kalbame apie tai, kad ji yra visuomenės išrinkta ir su tuo reikia skaitytis.

Matomai šiandien AE klausimas yra ypač aštrus, kad jo eskalavimo neatsisakoma net po įvykusio referendumo, net bandant iš valdymo eliminuoti vieną iš partijų, kad taip būtų suburta kitokia koalicija galinti vėl iškelti AE klausimą politinėje erdvėje. Iš to galima būtų spręsti, kad buvo sudaryti kažkokie slapti susitarimai ar įsipareigojimai, kurių visuomenė dar nežino, o gal niekada ir nesužinos. Tačiau dėl kurių jaučia nerimą buvusieji valdantieji.
Kalbant apie AE, be ekonominių rodiklių lieka nepaminėta keletas dalykų, kuriuos esu dažnai minėjęs kitur, tad tuo pačiu pasikartosiu ir čia:

1.Niekas iš stumiančių AE projektą nekalba apie tai, kas apmokės radioaktyvių atliekų saugojimą šimtus tūkstančių metų(toks jų skilimo periodas), nors tas aišku ir be jokių kalbų. Lietuva taps branduolinių atliekų kapinynu, kurį apmokės mūsų vaikai ir jų vaikai, savo lėšomis ir sveikata, bei kitos valstybės laidosiančios čia savo atliekas – juk koks mums bus skirtumas, kiek tų atliekų saugoti, kai turimos radiacijos užteks kartų kartoms. Būsima AE, kurios veikimo laikotarpis apie 60 metų, na niekaip negalės sukaupti lėšų šimtams tūkstančių metų radioaktyvių atliekų saugojimui..

2.Kodėl mes turėtume patikėti tokio objekto statybą tiems, kurie NET turėdami tam skirtų €S lėšų iki šiol nesugebėjo Bent jau uždaryti Ignalinos AE ? Nesugebėjo uždaryti, tačiau NET neturėdami lėšų jau kuria planus, kaip Statyti?! Prakišo vėjais krūvas lėšų (galima pasakyti, kad lėšos išvogtos, nes niekas negali pasakyti kur jos) skirtų IAE uždarymui ir čia pat pretenduoja reguliuoti naujus milijardinius srautus…

Kažką, naujos AE iniciatoriai ir juos palaikantys, tarp kurių ryškiai išsiskiria Lietuvos prezidentė, aiškiai laiko idiotais ir tas kažkas, tai mūsų virtualaus pasaulio gyventoja – Lietuvos visuomenė. Ir viskas kreipiama į tai, kad jei neturėsime savo AE, tai būsime priklausomi nuo Rusijos, kai tuo tarpu mano kuklia nuomone, blogiau nei yra dabar tikrai nebus, kol neturime branduolinių kapinių, už kurių išlaikymą teks mokėti patiems kelis šimtus tūkstančių metų. Ar gali 60 metų AE darbas uždirbti lėšų keliems šimtams tūkstančių metų saugojimui? Neįtikinama. Fantastika.

Palyginkime – 60 metų nauda (abejotina) ir 300 000 metų radiacija (baisi grėsmė), kurią reikia patikimai saugoti, stebėti radiacinį foną, kam pastoviai bus išskiriamos lėšos. Ir reikia pažymėti, kad kartą pradėjus tam nebus pabaigos. Ar mums ir mūsų vaikams ir/ar būsimiems vaikams to reikia?? Labai tuo abejočiau…
Ir jokie ekonominiai motyvai neįstengs paneigti šių abejonių. Ir priklausomybės nuo Rusijos grėsmė čia visiškai ne prie ko. Aš nepasitikiu savais strategais, kurie per 22 metus buvimo valdžioje nieko kito ir nenusipelnė.

Didžiausią grėsmę šaliai ir jos ūkiui kelia būtent jie(savi strategai) ir mums visiems reikia ieškoti priemonių, kaip apsiginti būtent nuo jų, o ne nuo kažkokio hipotetinio jų pateikiamo priešo.

AE čia paminėjau, kaip realiai egzistuojančią, visuomenės, kuri jos visiškai nenori, problemą, kurią trūks plyš nori prastumti suinteresuotos ir nežinia kam iš tiesų tarnaujančios valdžios grupuotės bei atskiri asmenys, tarp kurių ir mūsų prezidentė. Tačiau čia problema ne pati AE, kurios statybą galima atmesti, o mūsų visuomenės požiūris į gyvenimą, į savo pačios egzistavimo vietą, kai jai sunku identifikuotis – kurgi iš tiesų vyksta tikrasis gyvenimas?

Juk dauguma grįžę po darbų, po paskaitų sėdasi arba prie kompiuterio, arba pavalgę (o gal valgio metu) prie TV ekranų ir čia jau prasideda tikrasis (?!) gyvenimas…į kurį pasineriama visa galva, tačiau pragyvenus tokį gyvenimą prisiminti visiškai, absoliučiai visiškai nebus ko. Juk gyvenimo kaip tokio ir nebuvo. Nebuvo vaikystės, važinėjant su pačiūžomis, su rogėmis nuo kalniukų, vasarą važiuojant į gamtą, į žvejybą, grybauti, uogauti. Nebuvo kasdienių susitikimų su draugais, vietoje to tik susirašant telefono žinutėmis, ar el-paštu, tačiau vietoj viso to buvo aibė kompiuterinių žaidimų, kuriuos paaugus paįvairindavo socialinių tinklų lankymas ar TV apžvalga su visokiais „šou“ ir smegenų plovimo apžvalgomis, oficialiai vadinamomis „Žinios“…

Tačiau per šias žinias jums vargu ar bus pasakyta, kad Lietuvoje nelegalu keistis augalų sėklomis tarp ūkininkų – tą padarius gresia bauda. Jei nesate registruotas sėklų tiekėjas neturite teisės nei parduoti, nei keistis savo išaugintomis sėklomis. O pagal paskutines žinias €S siekia kriminalizuoti sėklų mainus visoje €S teritorijoje, paliekant tą privilegiją dešimčiai multinacionalinių korporacijų valdančių 74 procentus globalios sėklų rinkos.

Tad atrodo atėjo konkretus laikas burtis į grupes skirtas tautos-visuomenės išlikimui, nes globalizacijos procesai(įtakojami transnacionalinių korporacijų) jau pastebimai keičia pagrindines išgyvenimo sąlygas, viena iš kurių pati svarbiausia – tai maisto gamyba visame pasaulyje ir suprantama tame tarpe Lietuvoje. Nuo jų nepabėgsime emigravę – įstatymai visur bus vienodi. Nebėra laiko sėdėti virtualiame pasaulyje, kuris įtakoja deja tik mus pačius ir mūsų mąstymą, tačiau ne procesus tikrovės pasaulyje – tų žaidimų laikas praeina – atėjo metas atmest visokias išgalvotas individų teises ir prisimint pareigas savo šaliai, savo šeimai, prisiimt atsakomybę už vaikų ateitį. Ar ir toliau liksime skudurais, šerdami valdžią, kuri mums visiškai nereikalinga, kuri mūsų nuo nieko nesugeba apginti(o gal nenori?), o mes nebesugebame apsiginti nuo jos savivalės.

Kada paskutinį kartą tikrovėje buvote susitikę su bendraminčiais, su kuriais bendraujate virtualiame pasaulyje? Kada gyvai aptarinėjote ir ieškojote atsakymų į svarbius mums visiems klausimus? Kodėl manote (jei manote), kad kažkas padarys už Jus tai, kas skirta padaryti Jums pačiam (-iai)?

Jei į aukščiau pateiktus klausimus nežinote ką atsakyti – reiškia pats laikas prisiminti tiesioginį bendravimą pereinant į tikrovę, suvokti save „Čia ir Dabar“ aplinkoje, tiesiog atsimerkti ir nusikratyti iliuzijas, kuriose iki šiol gyvenome bei pradėti veikti. Tarkitės dėl susitikimų ir aptariamų klausimų. Tiesiog bent pajudėkime iš mirties taško.
Po žingsniuką.
Šiandien pirmą.
Netempkime.