Fašizmo Doktrina

Autorius: Šturmuotojas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2017-06-21 19:07:08, skaitė 3252, komentavo 1

PRATARMĖ LIETUVIŠKAM LEIDIMUI

Publikuodami didžiojo italų tautos sūnaus, Benito Amilkare Andrea Musolini, veikalą „Fašizmo doktrina“ Lietuvių kalba, mes tikimės savo Tautą supažindinti su pagrindinėmis italų fašizmo idėjomis, kurių didelė dalis iš esmės tinka ir būtų naudingos mūsų Tautai atgimti.

Fašizmo doktrina turėtų būti naudinga Lietuvių nacionalistų idėjiniam ir doktrinaliniam švietimui bei akademinio lygio propagandos skleidimui.

Dabartiniais laikais mes matome, kaip Lietuvoje ir Europoje siaučia kosmopolitinis maras, kurį atnešė ne tik pasaulinė žydija ir plutokratija, bet mūsų pačių ir kitų Europos tautų apatija, abejingumas ir moralinis ištvirkimas.

Fašizmo, apskritai, radikalaus nacionalizmo, idėjos šaukia kiekvieną europietiškosios rasės atstovą į šventą kovą už savo Tautos orumą, už pakilimą iš niekingą mirtį nešančio letargo.

Tikime, kad ateis diena, kai masės atsakys į šį šaukimą ir stos į kovą. Tegul prie to prisideda ir šio veikalo leidimas Lietuvių kalba.

I

PAGRINDINĖS IDĖJOS

FAŠIZMAS KAIP FILOSOFIJA.

1. Fašizmas, kaip ir kiekviena tvirta politinė koncepcija, yra veiksmas ir mintis; veiksmas, kuriame imanentiškai yra doktrina, ir doktrina, kuri, kildama iš istorinių jėgų sukurtos sistemos, pasilieka jose įjungta ir veikia iš jų vidaus (1). Todėl turi vietos ir laiko aplinkybėms atitinkančią formą, bet turi kartu ir idealų turinį, kuris iškelia jį į tikrovės formulę aukštesniosios minties istorijoje (2). Negalima dvasiškai veikti pasaulyje žmogiškai valiai, valios dominuotojai, neturint praeinančios ir partikuliarinės realybės, į kurią reikia veikti, sąvokos, ir be permenentinės bei universalinės realybės sąvokos, kurioje pirmoji randa savo egzistenciją ir savo gyvybę. Norint pažinti žmones, reikia pažinti žmogų, o norint pažinti žmogų, reikia pažinti realybę ir jos įstatymus. Nėra valstybės sąvokos, kuri savo pagrinde nebūtų gyvenimo sąvoka; filosofija ar intuicija, idėjų sistema, beišsiplečianti logiškoje konstrukcijoje ar besijungianti vizijoje ar tikėjime, bet ji visada yra, bent idealiai, organiškoji pasaulio koncepcija.

DVASIŠKA KONCEPCIJA.

2. Tuo būdu fašizmas daugely jo praktiškų pasireiškimų: kaip partinė organizacija, kaip auklėjimo sistema, kaip drausmė, nebūtų galimas suprasti, jei nebūtų žiūrima į jo bendrinį gyvenimo supratimo būdą. Tai dvasiškas supratimo būdas (3). Pasaulis fašizmui nėra šis materialus pasaulis, pasireiškiąs žemės paviršiuje, kuriame žmogus yra nuo visų kitų atskirtas ir savaiminis, natūralių įstatymų valdomas, individumas tų įstatymų, kurie instinktyviai jį lenkia prie egoistinio ir laikinio malonumo gyvenimo. Fašizmo žmogus yra individumas, kuris yra tauta ir tėvynė, yra moralus įstatymas, bejungiąs krūvon individus ir kartas į vieną tradiciją ir vieną misiją ir panaikinąs trumpame malonumo rate uždaraus gyvenimo instinktą, kad instauruotų jį aukštesniojo, laisvo nuo laiko ir vietos ribų, gyvenimo pareigoje, - gyvenime, kuriame individumas per savęs išsižadėjimą, per asmeniškų interesų paaukojimą, per pačią mirtį realizuoja tą grynai dvasišką egzistenciją, kurioje yra jo, kaip žmogaus, vertė.

POZITYVIŠKA GYVENIMO, KAIP KOVOS, KONCEPCIJA.

3. Tai dvasiška koncepcija, taip pat kilusi iš visuotinės reakcijos prieš silpną ir materialistinį XVIII amžiaus pozityvizmą. Ji antipozityviška, bet pozityvi; nei skeptiška, nei agnostiška, nei pesimistiška, nei pasyviškai optimistiška, kokios yra, bendrai imant, doktrinos (visos negatyvios), kurios gyvenimo centrą deda už žmogaus ribų, turinčio ir galinčio savo laisva valia sukurti savo pasaulį. Fašizmas nori aktyvaus ir visa savo energija atsiduodančio veikimui žmogaus. Jis nori matyti jį vyriškai sąmoningą dėl esančių sunkumų ir pasiruošusį juos sutikti. Fašizmas supranta gyvenimą kaip kovą, manydamas, kad žmogui priklauso užsikariauti tokį gyvenimą, kuris yra tikrai jo vertas, sukuriant, pirmiausiai, pačiam savy įrankį (fizinį, moralinį, intelektualinį) tokio gyvenimo statybai. Tas taikoma tiek atskiram asmeniui, tiek tautai, tiek ir visai žmonijai (4). Iš čia seka aukšta visose jos formose kultūros vertė (menas, religija, mokslas) (5) ir didžiausia auklėjimo reikšmė. Iš to seka taip pat esminė darbo vertė, kurio pagalba žmogus įveikia gamtą ir sukuria žmogiškąjį pasaulį (ekonominį, politinį, moralinį, intelektualinį).

4. Ši pozityviška gyvenimo koncepcija yra aiškiai etiška koncepcija. Ji apima visą realybę, lygiai ir žmogiškąjį aktyvumą, kuris ją valdo. Joks veiksmas neišsprunka nuo jo morališko įvertinimo; nėra nieko pasauly, ką būtų galima devalorizuoti, atimti tą vertę, kuri visam kam priklauso morališkų tikslų eilėje. Todėl gyvenimas, toks, kaip jį supranta fašistas, yra rimtas, kilnus, religingas, visas pakeltas į morališkų ir atsakingų dvasios jėgų paremtą pasaulį. Fašizmas paniekina „patogų” gyvenimą (6).

RELIGIŠKA KONCEPCIJA.

5. Fašizmas yra religiška koncepcija (7), kurioje žmogus yra matomas savo begaliniame santykyje su aukštesniu už jį įstatymu, su objektyvia Valia, perviršijančia atskirą individumą ir iškeliančią jį į dvasinės draugijos narį. Tas, kuris religinėj fašistinio režimo politikoj panorėjo įžiūrėti paprastojo oportunizmo siekimus, nesuprato, kad fašizmas yra ne vien valdymo, bet taip pat, ir pirmiausiai, mintijimo sistema.

ETIŠKA IR REALISTIŠKA KONCEPCIJA.

6. Fašizmas yra istoriška koncepcija, kurioje žmogus tėra tik tiek tuo, kuo jis yra, kiek jis veikia dvasinio proceso funkcijoje, pasireikšdamas šeimoje ir socialinėje grupėje, tautoje ir istorijoje, kuriai bendradarbiauja visos tautos. Iš čia plaukia didelė tradicijų atsiminimuose, kalboje, papročiuose, socialinio gyvenimo taisyklėse, vertė (8). Už istorijos ribų žmogus nieko nereiškia. Todėl fašizmas yra priešingas visoms materializmu pagrįstoms XVIII šimtmečio tipo individualistinėms abstrakcijoms; jis yra priešingas visoms utopijoms ir jakobinų inovacijoms. Jis netiki, kad galėtų būti ant žemės „laimė”, kaip to pageidavo XVIII šimtmečio ekonomistinė literatūra, ir todėl atmeta visas teologiškas koncepcijas, pagal kurias tam tikrame laikotarpyje turėtų įvykti galūtinis žmonijos susitvarkymas. Tatai reiškia pasistatyti už istorijos ir gyvenimo ribų, kuri yra nuolatinis judėjimas ir amžinas kitimas. Politiniu atžvilgiu fašizmas nori būti realistiška doktrina; praktiškai gi siekia išspręsti tiktai tas problemas, kurios savaime pačios istoriškai iškyla ir kurios pačios randa ar suponuoja jų išsprendimo būdą (9). Norint veikti tarp žmonių, kaip ir prigimty, reikia įeiti į realybės procesą ir užvaldyti veikiančias jėgas (10).

ANTIINDIVIDUALIZMAS IR LAISVĖ.

7. Fašizmo koncepcija, būdama antiindividualistiška, yra valstybės šalininkė; ji yra ir individumo šalininkė, kiek tas individumas sutampa su valstybe, kuri yra žmogaus, jo istorinėje egzistencijoje, sąmonė ir visuotinoji valia (11). Fašizmas yra prieš klasikinį liberalizmą, kilusį iš reakalo reaguoti absoliutizmui ir išsėmusį savo istorinę funkciją tada, kada valstybė persiformavo pačioje liaudies sąmonėje ir valioje. Liberalizmas neigė valstybę atskirų individumų interesų dėliai, - fašizmas naujai patvirtina valstybę, kaip tikrą individumo realybę (12). Ir jeigu laisvė turi būti realinio žmogaus pažymys, o ne tos abstrakčios iškimštos lėlės, apie kurią galvojo individualistinis liberalizmas, tai fašizmas yra laisvės šalininkas. Jis yra šalininkas tos vienintelės, galinčios būti rimtu dalyku, laisvės, tai yra valstybės laisvės ir individumo laisvės valstybėje (13). Fašistui viskas yra valstybėje ir niekas neegzistuoja, ir juolabiau neturi vertės, žmogiškosios ar dvasinės, už valstybės ribų. Šia prasme fašistas yra totalitarus, o fašistinė valstybė - visų vertybių sintezė ir vienetas - interpretuoja, plėtoja ir stiprina visą tautos gyvenimą (14).

ANTISOCIALIZMAS IR KORPORATYVIZMAS.

8. Nei individumai, nei grupės (politinės partijos, asociacijos, sindikatai, klasės) negali būti už valstybės ribų (15). Todėl fašizmas yra prieš socializmą, kuris sustangrina istorinį momentą klasių kovoje ir ignoruoja valstybės vieningumą, kuris sulieja klases į vieną ekonominę ir moralinę realybę; analogiškai jis yra priešingas ir klasių sindikalizmui. Tačiau valstybės, kaip tvarkytojo, orbitoje, fašizmas nori, kad būtų pripažinti tie realūs gyvenimo reikalavimai, iš kurių kilo socialistinis ir sindikalistinis judėjimas, ir tuos reikalavimus fašizmas tenkina korporatyvi- niame valstybės vienete suderintų interesų sistemoje (16).

DEMOKRATIJA IR TAUTA.

9. Individumai sudaro luomus pagal interesų kategorijas; jie sudaro sindikatus pagal diferencijuotą, suinteresuotą, ekoniminį veikimą. Tačiau, pirmiau viso ko, ir virš viso ko, jie yra valstybė, kuri nėra skaičius, kaip individumų suma, sudarančių vienos tautos daugumą. Ir todėl fašizmas yra prieš demokratiją, kuri prilygina tautą didesniam skaičiui, nužemindama ją iki daugumos lygmens (17); tačiau fašizmas yra tikriausios formos demokratija, jei tauta yra suprasta, kaip ir privalo būti, kokybiškai, o ne kiekybiškai, jei ji yra suprantama kaip visų galingiausia idėja, nes labiausiai morali, labiausiai nuosekli, tikriausia, kuri realizuojasi tautoje kaip nedaugelio arba netgi vieno sąmonė ir valia. Šis idealas siekia įsigyventi visų sąmonėje ir visų valioje; - visų tų, kurie iš prigimties ir iš istorijos, etniškai, įgauna pagrindo nukreipti, kaip viena sąmonė ir viena valia, formuoti tautą ta pačia vienoda ugdymosi ir dvasinės formacijos linija. Tai nėra rasė, nei žemės sritis, geografiškai nustatyta, bet yra istoriškai atsikartojanti giminė, vienos idėjos sujungtas daugumas, kuri yra egzistencijos ir galybės valia, savęs sąmonė, asmenybė.

VALSTYBĖS SĄVOKA.

10. Ši aukštesnioji asmenybė yra tiek tauta, kiek ji yra valstybė. Tai nėra tauta, kuri gimdo valstybę, kaip tai sako sena natūralistinė sąvoka, XIX amžiuje tarnavusi baze tautinių valstybių publicistikai. Priešingai, tauta yra sukurta valstybės duodančios sąmoningai savo moralinę vienybę tautai, valią, ir, tuo būdu, realinę egistenciją. Vienos kurios tautos teisė būti nepriklausoma neseka iš literatūrinės ir idealinės savo buities sąmonės, ir juo labiau, ne iš daugiau ar mažiau nesąmoningos ir inertiškos faktinos padėties, bet iš aktyvios sąmonės, iš politinės ir pasiryžusios įrodyti savo teisę veikiančios valios, tai yra iš tam tikros jau „in fieri” pobūdžio valstybės. Valstybė, kaip visuotinė etiškoji valia, yra kaip tik teisės kūrėja (18).

ETIŠKA VALSTYBĖ.

11. Tauta, kaip ir valstybė, yra etiška realybė, egzistuojanti ir gyvenanti tiek, kiek ji plėtojasi. Jos sustojimas yra tolygus mirčiai. Todėl valstybė yra ne tik autoritetas, valdąs ir duodąs įstatymo formą ir dvasinio gyvenimo vertę individualioms valioms, bet yra taip pat ir galybė, priverčianti skaitytis su savo valia išorėje, versdama ją pripažinti ir gerbti, tai yra faktais įrodydama savo universališkumą visose reikalingose plėtojimosi deternminacijose. Iš to plaukia organizacija ir ekspansija, kad ir virtuali. Tuo būdu, ji gali prisitaikyti žmogiškosios valios prigimčiai, nežinančiai savo plėtojimosi kelyje kliūčių, kuri realizuojasi, tuo įrodydama savo begalybę (19).

VALSTYBĖS TURINYS.

12. Fašistinė valstybė, aukščiausia ir galingiausia asmenybės forma, yra jėga, bet dvasinė jėga. Savy ji apima visas žmogaus moralinio ir intelektualinio gyvenimo formas ir todėl negali apsibrėžti, kaip to norėjo liberalizmas, paprastomis tvarkos ir protekcijos funkcijomis. Fašistinė valstybė nėra paprastas mechanizmas, siaurinąs tariamų individualių laisvių ribas. Ji yra vidinė forma ir taisyklė, visos asmenybės drausmė; ji įsiskverbia į valią ir į protą. Jos principas - civilinėje bendruomenėje gyvenančios žmogiškosios asmenybės centrinis inspiravimas - nužengia į gilumą ir įsigyvena kaip veiksmo žmogaus širdyje, taip lygiai ir mastytojo, artisto, mokslininko širdyje. Ji tampa sielos siela (20).

AUTORITETAS.

13. Fašizmas, apskritai imant, yra ne tiktai įstatymų kūrėjas ir institutų steigėjas, bet yra auklėtojas ir dvasinio gyvenimo žadintojas. Jis nori perdirbti ne žmogaus gyvenimo formas, bet turinį, patį žmogų, būdą, tikėjimą. Šiam tikslui jis nori drausmės ir autoriteto, pasiekiančio pačios sielos gelmes ir ten neginčijamai dominuojančio. Todėl ir jo ženklas yra liktorių ryšulys, - vienybės, jėgos ir teisingumo simbolis.

https://www.youtube.com/watch?v=VMzL6k4VdNU&t=86s