Kas buvo Ernstas Telmanas?
Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/... 2017-08-18 19:00:28, skaitė 1115, komentavo 1
Visi žinome, kad Vokietijoje 1933-1945 m. siautėjo nuožmi, tūkstančius ir milijonus nekaltų aukų nusinešusi fašistų diktatūra, į valdžią atėjusi formaliai „teisėtu“, „demokratiniu“ rinkimų keliu. Tačiau retas kuris dabarties jaunuolis, ypač šalyje kaip Lietuva, bus girdėjęs apie Ernstą Telmaną (1886-1944) – bene žymiausią to meto vokiečių didvyrį ir patriotą, tapusį visos Europos antifašistinio pasipriešinimo veidu ir 1944 m. rugpjūčio 18 d. kritusį nuo nacistinių budelių kulkų. Kas jisai buvo?
Gimęs 1886 m. balandžio 16 d. Hamburge, aktyvaus darbininkų judėjimo veikėjo, Johano Telmano, šeimoje, Ernstas šiame mieste ir užaugo, dirbdamas uoste ir gyvendamas paprasto darbininko gyvenimą. Nemažą įtaką jo brendimui turėjo ir tėvo aplinka, jo veikimas revoliucinių socialdemokratų tarpe. Į partinę veiklą jis įsitraukė vos 16 metų amžiaus, iki tol spėjęs 1900-1902 m. pabuvoti ir Amerikoje, kur, nors ir radęs kitą šalį bei papročius, jis rado lygiai tą pačią dirbančiųjų išnaudojimo sistemą.
Pats būdamas proletariškos kilmės, Telmanas itin sėkmingai dirbo profsąjungose, organizuodamas streikus bei kaupdamas jų kasas – 1904-1908 m. trūkusi jo veikla kovoje dėl ekonominių Hamburgo dirbančiųjų reikalų gynimo ne tik jam laimėjo garbingą vardą darbo žmonių judėjime, bet ir tapo tvirtu praktinės visuomeninės bei politinės veiklos pradžiamoksliu, jaunajam socialistui įsitraukus į kairįjį, revoliucinį socialdemokratų partijos sparną, kuriam tuo metu atstovavo tokie veikėjai, kaip K. Lybknechtas, R. Liuksemburg, F. Meringas, K. Cetkin ir kt.
1908 m. paimtas į kaizerinio Reicho kariuomenę, Ernstas nenustojo veikęs, bet, įgijęs eilės savo kolegų kareivių simpatijas, pradėjo priešintis kareivinių vyresnybei, protestuodamas prieš neteisybę eilinių karių atžvilgiu, taip pat skleisdamas antikarinę agitaciją. Jo sukurtų antimilitaristinių ratelių veikimas nenutrūko ir paskui, Telmanui palikus karinę tarnybą ir grįžus prie darbo profsąjungose.
Greitu metu, jau 1914 m., įsiplieskus Pirmajam pasauliniam karui, nors tiesiogiai ir pradėtam vokiškojo militarizmo, bet buvusiam iš visų pusių grobikiškam, imperialistiniam, Telmanui teko ne tik grįžti į kariuomenės gretas, o taip pat ir atlaikyti didžiulį smūgį, suduotą visam darbininkų judėjimui, tiek Vokietijos, tiek kitų didžiųjų Europos šalių dešiniesiems socialdemokratinių partijų lyderiams išdavus socializmo reikalą balsuojant už karo kreditus parlamentuose.
Susigaudydamas sudėtingoje situacijoje ir neprarasdamas kovingumo, Telmanas, tarnaudamas artileristu, kaip niekad anksčiau visomis jėgomis pasinėrė į agitacinį darbą kareivių tarpe, šituo ne kartą rizikuodamas savo paties gyvybe Vakarų fronte. 1917 m. vasarą paleistas atostogų į tėvynę, Ernstas jas panaudoja susipažinimui su politine padėtimi, organizacinių ryšių užmezgimui.
Netrukus po to Rusijoje prasidėjusi Didžioji Spalio socialistinė revoliucija nepaprastai suaktyvino dirbančiuosius visose kariavusiose šalyse, tame tarpe Vokietijoje – plačiai ir garsiai nuskambėjo šūkis imperialistinį karą paversti pilietiniu karu – darbo žmonėms nustoti vienas kitą skersti ir atsukti durtuvus prieš savo tikruosius pavergėjus ir išnaudotojus.
Aštrėjusi padėtis jautėsi ir ekonomiškai po karo našta vis labiau silpusioje Vokietijoje, kurios šiaurinėje dalyje, ypač gimtajame Telmano Hamburge, prasidėjo ligi tol neregėtų masto bruzdėjimai, reaguojant į skurdžias gyvenimo sąlygas ir kai kur stačiai prasidėjusį badą. Sprogimas įvyko 1918 m. lapkritį: 3 d. Kilyje prasidėjus jūreivių sukilimui, netrukus revoliucija persimetė ir į Berlyną, iš kurio lapkričio 9 d. pabėgo Kaizeris Vilhelmas II.
Tuo metu „revoliucija“ gudriai sužaidė vokiškoji buržuazija, komersantai, įmoninkai ir žemvaldžiai, su jiems pavaldžiais politikieriais užsidėję „demokratų“ kaukę – jų pusėn stojo ir dešinieji Vokietijos socialdemokratijos lyderiai, greitai sudarę naują, neva „socialistinę“ buržuazinę Vokietijos vyriausybę: jiems pakako nuversti kaizerį, o kurti naują visuomenės santvarką, panaikinti žmogaus išnaudojimą kitą žmogaus – šitai jų nedomino.
Kitokia buvo kairiųjų, revoliucinių socialdemokratų pozicija – šie nedelsdami įsteigė „Spartako Sąjungą“, tapusią būsimosios Vokietijos Komunistų Partijos užuomazga, ėmusi vairuoti šalyje įsibėgėjusiam darbininkų tarybų kūrimuisi. Šios organizacijos, kurios priešaky stovėjo K. Lybknechtas ir R. Liuksemburg, būta tiesioginio Spalio revoliucijos Rusijoje ir Lapkričio revoliucijos Vokietijoje įtakos rezultato.
Į „Spartako Sąjungos“ veiklą įsitraukė ir Telmanas, 1919 m. sausį, po kruvino reakcionierių susidorojimu su Lybknechtu ir Liuksemburg, Hamburge dalyvaudamas ginkluotuose veiksmuose prieš kontrrevoliucionierius, kuriems į pagalbą karinius dalinius nedelsdama atsiuntė Šeidemano-Noskės socialdemokratų vyriausybė. Tačiau kariams perėjus į liaudies pusę, vyriausybė buvo priversta rinkti atskirus, specialių savanorių būrius, kurių remiami, Hamburgo buržujai visgi sugebėjo susidoroti su maištavusiais darbininkais.