Raimondas Kuodis ir lietuvių užmirštasis Karlas Marksas
Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/... 2017-08-24 17:39:19, skaitė 931, komentavo 1
Neseniai įvykusioje viešoje diskusijoje apie artėjančią naują pasaulinio kapitalistinio ūkio krizę, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojo pareigas einantis ekonomistas, R. Kuodis, išsakė eilę „laisvosios rinkos“ fanatikams nepatinkančių tiesų – tiesų apie didėjantį atotrūkį tarp augančio darbo našumo ir realaus darbo užmokesčio, finansines spekuliacijas ir aštrėjančią socialinę nelygybę. Nenuostabu, kad šios mintys sulaukė daugelio socialine-ekonomine krašto padėtimi nepatenkintų opozicininkų palaikymo. Tačiau kame reikalo esmė?
Anot Kuodžio, „šiuo metu Lietuva ir visas pasaulis gyvena naujoje kapitalizmo stadijoje, kai vis didesnį neigiamą vaidmenį vaidina finansų sektorius“. Iš tiesų, viešpataujančią poziciją vietoje gamybinio kapitalo yra užėmęs finansinis kapitalas, be pelningų spekuliacijų, dargi jungiąs ir valdąs milžiniškas monopolijas. Kaip žinia, šiandienos pasauly 6 asmenys valdo didesnį turtą, kaip 3,6 mlrd. planetos gyventojų, iš kurių minios skęsta varge ir skurde. Ne išimtis čia ir Lietuva. Taip, finansinio kapitalo vaidmuo žalingas. Tačiau kam? Tikrai ne viršūnei, bet daugumai visuomenės.
Neklysta Kuodis pripažindamas ir tai, kad „darbuotojų darbo našumas didėja sparčiau negu jų pajamos“ – šiems ir sukuriant daugiau vertės, bet už tai gaunant „santykinai mažesnį atlygį“ – viską sau nusimelžia vadinamasis „finansų sektorius“. Tikra tiesa.
Tuo tarpu valstybės iš problemiškos situacijos bando suktis imdamos vis naujas ir naujas paskolas – bet ir tai, pažymi Kuodis, amžinai tęstis negalės, mat šitokie trumpalaikiai „sprendimai“ tik „veda prie vis didesnių ir tankesnių finansų krizių“ – tokia yra „pastarųjų 30-40 metų patirtis, kurios negali nuneigti“.
Kuodis reiškia viltį, kad būtų galima grįžti į pokario ekonominę epochą, kurioje „algos ir darbo našumas ėjo kartu“, o „žmonėms nebuvo reikalo lįsti į skolas“, „kreditai daugiausia buvo teikiami statyti fabrikams, o ne finansinėms spekuliacijoms“, visgi pripažindamas, kad šitai būtų „labai sunku“, nes tam priešintųsi būtent „finansų pasaulis“.
Pagaliau, jis pripažįsta ir tai, jog vadinamasis „finansų pasaulis“ iš esmės užvaldęs ir politiką: tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje – ypač JAV, priešakinėje pasaulio kapitalistinėje „demokratijoje“. „Tai reikėtų kažkaip pabaigti. Kitaip mes vis keliausime nuo krizės iki krizės“, – o politikieriai žvelgs ne į ilgalaikę visuomenės raidos perspektyvą, bet tik į tai, kaip laimėti sekančius rinkimus. Tuo tarpu kentės ir visą naštą neš paprasta liaudis.
Štai ką mums visiems kalbėjo R. Kuodis. Ir kalbėjo jis teisingai. Daug kas jo pasisakyme mano esant naujų ar ypatingų įžvalgų. Bet iš tiesų jis nepasakė nieko naujo, ko kadaise, dar prieš šimtą ar daugiau metų, nebūtų paaiškinę marksizmo klasikai: K. Marksas, F. Engelsas ir V. Leninas.
Pradėkime nuo klausimo dėl darbo užmokesčio ir darbo našumo.
Šitai dar 1-ajame „Kapitalo“ tome paaiškino Marksas. Kodėl kapitalistui reikalingas darbininkas? Nes jo darbo jėga, fizinė ar protinė, yra kuriamų verčių šaltinis. Nebus darbo, nebus ir vertės, nebus gėrybių. Samdomojo darbuotojo sukuriama, prie žaliavų ir pirminių kaštų pridedama vertė, pasisavinama kapitalisto, yra jo pelno šaltinis. O kapitalizme pelno siekimas ir sudaro lemiamą ekonominės veiklos motyvą.
Darbo našumas, tuo tarpu, auga kartu su darbo pasidalijimo ir techninės gamybinės bazės plėtote. Didesnis, kilusį našumą lydėjęs darbo užmokestis, apie kurį kalbėjo Kuodys, koks buvo pokario metais, pirma, kapitalistinėse šalyse toli gražu nepanaikindavo, o tik apkarpydavo kapitalistų pelną; antra, jis buvo įmanomas tik dėl egzistavusio stipraus profsąjunginio (ekonominio) ir partinio (politinio) darbo žmonių judėjimo ir šio daryto spaudimo kapitalistams bei jų vyriausybėms, dargi, dėl tuomet gyvavusios Tarybų Sąjungos – vien mintis apie dirbančiųjų sukilimą gąsdino stambiuosius savininkus.
Ką bekalbėti apie tai, kad pokariu užgimusios Vakarų „gerovės valstybės“, su savo materialinių gėrybių pertekliumi ir socialinėmis garantijomis, didžiąja dalimi stovėjo ir, kiek jų liko, ir iki šiolei stovi, ant faktiškai kolonijinio Trečiojo pasaulio kraštų, į kuriuos dėl pigiausios darbo jėgos nukeliami gamybiniai procesai, ekonominio pavergimo?
Šiandiena tikėtis tokios pokarinės gerovės kapitalizmo sąlygomis, apie kurią kalba Kuodis, naivoka.
Bet eikime toliau. Kuodis kalba apie įsigalėjusį „finansų sektorių“ ir „naują kapitalizmo stadiją“. Įdomu yra tai, kad ne tokia jau ši stadija ir nauja – nors su atitinkamais pokyčiais, vis dėlto šioji stadija, kaip kažkas nauja, buvo nuodugniai ištyrinėta V. Lenino, garsiajame jo veikale „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“, kuriame tarp pagrindinių imperializmo požymių buvo išskirtas monopolijų ir finansinio kapitalo įsigalėjimas.
O vis tankesnės ir gilesnės finansų krizės, be kita ko, užaštrinamos imperializmo, apie kurias kalba Kuodis, buvo išaiškintos dar Markso, kaip pasekmė neišvengiamo pelno normos kritimo, kurį empiriniai duomenys rodo besitęsiantį pasaulinėje kapitalizmo sistemoje nuo pat XIX-XX a. sankirtos iki šiandienos.
Pagaliau, ir tai galbūt esmingiausia, Kuodis pripažįsta, kad dabarties politinį aparatą faktiškai ir valdo finansininkų sluoksniai. Išvertus į mokslinę terminologiją, finansinio kapitalo savininkų klasė, t. y. tarptautinė imperialistinė buržuazija.
Tačiau kas tame naujo? Ogi nieko. Visuomenės bazė, kurią sudaro ekonominiai santykiai, lemia josios antstatą, politiką, kultūrą, ideologiją. Ekonomikoje viešpatauja saujelė kapitalistų. Natūralu, kad ir politikoje muziką „užsakinės“ būtent jie. Kitaip ir būti negali. Tai kuo aiškiausiai pasakė dar Marksas ir Engelsas, 1848 m. „Kompartijos“ manifeste: „Šiuolaikinė valstybės valdžia tėra tik komitetas, tvarkąs bendruosius visos buržuazijos klasės reikalus“*.
Norėdami nušalinti šį komitetą, pakeisti jį realia demokratija, kaip daugumos, kaip liaudies valdžia, turime kelti klausimą dėl ekonominio jo pagrindo, t. y. dėl privatinės nuosavybės ir samdomojo darbo išnaudojimo sistemos, dėl kapitalistinės sistemos, panaikinimo ir naujos, socialistinės sistemos, paremtos visuomenine nuosavybe, sukūrimo. Be konkretaus šio klausimo iškėlimo, visa kita lieka juokinga kova su vėjo malūnais, į kurią mus ir kviečia tūli kapitalistinės visuomenės „gerintojai“.
Tokie „gerintojai“ yra ir tie, kurie, kalbėdami apie dabarties realijas, pasako nemaža tiesos, tačiau vengia, ar tyčia ar netyčia, bet visgi nutyli, marksizmą – Markso, Engelso ir Lenino mokslą, kuris vienintelis duoda veiksnų metodologinį įrankį, įgalinantį mus objektyviai pažinti pasaulį, kad jį pakeistume į gera. Bet, kaip žinia, Marksas ir marksizmas mūsų „demokratinėje“ Lietuvoje – visiškas ideologinis ir politinis tabu, už kurio pažeidimą gresiąs išgrūdimas iš „padoriųjų“ piliečių tarpo.
Todėl pripažindami teisingumą didžiulės dalies to, ką turėjo pasakyti ekonomistas Kuodis, tuo pačiu apgailestaujame, kad per ekonominio žmonių išnaudojimo ir vis augančios nelygybės medžius nematoma, o gal ir nenorima matyti, didžiojo kapitalistinio gyvenimo miško – o šį mišką visame aiškume matyti tegalime pažinę ir pasitelkę marksizmą.
Kuo greičiau tai suvoksime, imsime mąstyti, studijuoti, o galiausiai, ir organizuotis, tuo geriau bus ir kiekvienam iš mūsų, ir tai pačiai Lietuvai, dėl kurios niūraus likimo pagrįstai sielojasi daugelis Kuodžio pasisakymą cituojančių draugų ir bendrapiliečių.
Kaip teigė Leninas: Markso mokslas nenugalimas, nes jis yra teisingas!
Kibirkštis
* K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. V., 1949. T. 1, p. 11.