Mokytojams pagrasinus streiku – kaltinimai „kenkimu valstybei“...
Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/... 2017-10-03 16:46:33, skaitė 992, komentavo 2
Dar birželio gale S. Skvernelio vyriausybė švietimo profsąjungoms žadėjo eilę nuolaidų, iškovotų dar 2015 m. gale vykusiu streiku, tame tarpe palankesnę pedagogams kolektyvinę sutartį ir etatinį darbo užmokestį mokytojams, skiriant daugiau biudžetinių lėšų, bet visa tai pedagoginiai darbuotojai kol kas mato kaip savo ausis. Tačiau aktyvesnioji jų dalis nesėdi rankų sudėjus, o, priešingai, ima bruzdėti – apie tai jau kone mėnuo, kaip nerimsta aistros.
Štai Lietuvos švietimo įstaigų profesinės sąjungos pirmininkas, E. Jesinas, pažymėjo, kad mokytojai nereikalauja nieko, ko nebūtų žadėjusi pati vyriausybė – ir jei šie pažadai nebūsiantys įgyvendinti iki spalio 5-osios – Mokytojų dienos – tuomet nebeliks kito varianto, kaip ruoštis neterminuotam streikui. Nes kitokios kalbos „demokratinės“ Lietuvos valdytojai nesupranta.
Tai – sveikintinas pavyzdys iš kurio vertėtų pasimokyti Lietuvos darbo žmonėms, ypač gamybininkams, kurių tarpe klestint baimei ir susiskaldymui, streikai virtę kone neįsivaizduojama „erezija“. Juolab, kai, anot Jesino, prie mokytojų streiko dėtis žada didžioji dalis apie 10 tūkst. pedagoginių darbuotojų vienijančių profsąjungų. Ar šitai taps didžiausiu per trisdešimtį metų mokytojų streiku, ar kalbos liks kalbomis, parodys laikas, bet mūsų oficioziniai patriotėliai, kaip nesunku tikėtis, nedelsdami ėmė dergti profsąjungiečius purvais.
Štai vienas didžiausių mūsų buržujų „elito“ numylėtinių, dosnų atlygį gaunantis Vilniaus Licėjaus direktorius, S. Jurkevičius, pavadino pedagogų iniciatyvą „kenkėjiška veikla prieš Lietuvos valstybę“... Natūraliai kyla klausimas: kokia dar kenkėjiška veikla, kai toji pati valstybė teigia garantuojanti demokratines teises ir laisves, tame tarpe, viešų susirinkimų, streikų ir žodžio laisvę? Arba – jei kažkas čia ne taip – tenka paklausti: kieno toji „valstybė“ ir kam ji iš tikrųjų tarnauja?
Iš pastarųjų 27-erių metų praktikos atrodo, kad dirba ji tikrai ne liaudžiai, ne tautos daugumai, bet tik saujelei „išrinktųjų“, turtus ir kapitaliukus uzurpavusiųjų „naujalietuvių“ – tuo tarpu „runkeliai“, nuo darbininkų, smulkiųjų ūkininkų ir prekeivių – iki darbo inteligentų ir vis gausėjančių pensininkų – lieka už borto.
Kuo greičiau įsisavinsime šią lygtais banalią tiesą, tuo geriau galėsime gaudytis dabarties gyvenimo realijose. O kai dėl Jurkevičiaus ir Ko kliedesių – nėra ko stebėtis: panašias kalbas girdėjome dar 2015 m. vykusiojo streiko metu iš „kairiųjų“ tuomečio vaduko, A. Butkevičiaus, už pedagogų protesto stebuklingai įžvelgusio „Kremliaus ranką“... Taip – visada patogu dangstytis šiaudiniu „patriotizmu“ ir nuorodomis, kad ir absurdiškomis, į tariamą išorės priešą bei jo vietinius agentus – „vatnikus“, „kremlinus“ ir „koloradus“. Bet, kaip sakoma, jei Rusijos nebūtų, landsbergiečiams ir jų politiniams šunyčiams ją reikėtų išrasti. Gi jei rusai nepuls, nebus kuo pateisinti „savųjų“ ponų žulikystės!
Vis dėlto galime viltis, kad šunys los, o karavanas eis. Ypač tuo atveju, jei nuo spalio 5-osios įsibėgės ne izoliuotas (koks buvo, 2015-aisiais, sustreikavus vos mažai pedagogų daliai), bet tikrai masinis streikas, kuris parodytų kelią ir kitiems Lietuvos darbo žmonėms, iki šiolei pasyviai kenčiantiems valdžios ir už jos stovinčių kapitalistų, bankininkų ir spekuliantų savivalę.
Kibirkštis