„Merkel nieko nesuprato“. Thillo Sarrazino interviu šveicarų laikraščiui „Luzerner Zeitung“

Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: http://lebionka.blogspot.lt/20... 2017-10-04 21:18:49, skaitė 940, komentavo 2

Kai mūsų Dalytė nuoga bėga į dilgėles, jos niekas nesustabdys. Thillo Sarracino perspėjimai, manau, skirti protaujantiems ir mylintiems savo tautas, Europą. Dalytės tipo (komsomolcų-komunistų-KDBistų) žmonės nesimoko iš svetimų klaidų. O mes paklausykim, meilę savo Tėvynei išsaugoję, ką sako Vokietijos politikas, rašytojas, buvęs bankininkas Thillo Sarrazinas.

Thillo Sarrazinas – 72 metų ekonomistas, Vokietijos ir už jos ribų išleistų bestselerių autorius, buvęs Bundestago narys, Vokietijos valstybinio banko valdytojas – vienas iš įdomesnių ir originalesnių Vokietijos politikų, Socialdemokratų partijos narys (SPD), kuris 2010 metais perspėjo apie Vokietijos susinaikinimo grėsmę dėl neribotos musulmonų migracijos ir tapo už tiesos sakymą aršiai persekiojamas globalistų, islamistų ir sionistų. Plačiau apie autorių ir jo kūrybą, jo ujimą - priede, straipsnio pabaigoje.

Bundestago rinkimų rezultatai: „AfD atėjo, kad pasilikti“

Apie rugsėjo 24 dieną įvykusių Vokietijos Bundestago rinkimų rezultatus Thillo Sarrazinas laikraščiui „Luzerner Zeitung“ pasakė : AfD atėjo, kad pasilikti. Net kairiųjų valdomuose miestuose Hamburge, Bremene ir Berlyne jie gavo nuo 8 iki 12 procentų balsų.

AfD pergalės priežastį politikas mato gyventojų proteste prieš Merkel vykdomą migracijos politiką.

Jis sako: Tiesa, kad „su ekonomika viskas tvarkoje, kad net gaunantys Hartz-IV gali gyventi proto ribose, bet visi stebi imigracijos ir nusikalstamumo augimą.“ Nepaisant viso technikos progreso, pabėgėlių užpuolimai ir išprievartavimai sukelia šalyje nepasitikėjimo jausmą.

Greitai Vokietija kiekvienais metais išleis 50 milijardų pabėgėliams ir jų šeimoms. Eilinis žmogus žino: šitie pinigai turi būti iš kažkur gaunami. Jis bijo, kad tai skurdina valstybę, ir kad vieną kartą tai palies ir jį, nes jo gyvenimo lygis nors dalinai priklauso nuo valstybės lengvatų. Stiprėja konkurencija žemiausioje darbo rinkos pakopoje. Be to, 1,5 milijonai žmonių, kurie pas mus atvyko 2015 metais, pagrinde musulmonai. Jie dažnai menkai išsilavinę ir ypač jauni žmonės iki 20 metų. Berlyno kalėjime 80 procentų maisto šiuo metu yra chalialinis. Visa tai kalba apie etninį nusikalstamumo pasiskirstymą.

„Aš gyvenu Berlyne. Aš asmeniškai nevažinėju naktį metro, net dieną aš vengiu kai kurių maršrutų Berlyne. Man taip patarė politikai,“ - sako Thillo Sarrazinas.

„Merkel kalba, kad ji negalėjo pripažinti, kad pasielgė neteisingai. Jie nenori suprasti, kad nei transportas, nei suskaitmeninimas žmonėms reikalingi pirmiausiai. Už tai atsako regioninė ir pasaulinė rinka. Merkel elgiasi taip, tarytum nesupranta kas priklauso pagrindinei centrinės valdžios kompetencijai. Kad nuspręsti, kas turi teisę atvykti į šalį ir kas gali čia būti. Merkel neatstovauja Vokietijai ir vokiečių tautai, ji vadovaujasi internacionalistiniais ir universalistiniais principais. Galima tame rasti ir gėrio ir blogo. Bet dauguma tame neranda gėrio.“

Rinkimų analizė parodė, kad 50 procentų piliečių laiko svarbiomis AfD keliamas problemas. Jeigu ne radikalūs elementai AfD potencialas yra 30 procentų rinkėjų.

Vokietijos vyriausybė turi užsiimti demografijos, imigracijos, kultūrinio sugyvenimo problemomis. Atsakyti į klausimus: Ką reikia daryti su Vokietijoje esančiais imigrantais? Kas bus su Afrika? Su visu tuo reikės turėti reikalą angelai Merkel, bet ji „slepiasi už tuščių ideologinių formulių“.

Afrikoje ir islamiškose Azijos šalyse gyventojų skaičius dėl didelio gimstamumo auga kiekvieną savaitę po 1 milijoną žmonių. Palyginimui: Europoje gimsta po penkis milijonus naujagimių. Šie skaičiai parodo, kad imigracija iš neturtingų pietų šalių, Serracino nuomone, turi būti kontroliuojama.

„Tiktai kvalifikuotų žmonių imigracija, kurią mes patys kontroliuojame, atneša ekonominę naudą. Taip, kaip tai daro tokios šalys, kaip Singapūras, Australija arba Kanada. Daugelis tyrimų parodo, kad beveik visi afrikiečiai, kurie atvyksta į Europą, lieka čia, kad nėra readmisijos sutarčių, kurios veiktų. Tokios šalys, kaip Nigerija ir Eritrėja priklausomos nuo užsienio valiutos iš Europos. Todėl jos siunčia čia jaunuolius.

Apie „pabėgėlius“ Thillo Sarrazinas pasakė, kad „nežinom, kas jie iš viso. Dauguma imigrantų atvyko be pasų. Jie toli gražu nebuvo visi sirai, daugumas iš Šiaurės Afrikos. Patikima identifikacija dažnai neįmanoma. Be to, visi sirai arba afganai nėra pabėgėliai, ten irgi yra rajonai, kur nevyksta karas – ir beveik visi jie ateina iš saugių šalių, tokių kaip Turkija ir Jordanija. 90 procentų atvykėlių motyvas yra gyvenimo sąlygų pagerinimas.“

Mes galime kaltinti tiktai patys save, kad mes priviliojame šiuos žmones ir, atitinkamai, nepadedame spręsti problemų, kurios turi būti išspręstos jų kilmės šalyse.

Šveicarija, Vokietija arba Švedija todėl yra turtingos, nes šias šalis tokiomis padarė jų žmonės. Kodėl Afrikoje nėra tekstilės pramonės, nėra lengvosios mašinų gamybos, nėra antrinio maisto produktų perdirbimo? Jeigu žmonės išsilavinę, vyriausybė ne korumpuota ir viešpatauja darbštumas, kiekviena Afrikos šalis gali pakilti iki Europos lygio. Bet dauguma to negirdi.

Šiandien Afrika visa nedalyvauja tarptautiniame darbo pasidalijime kuriant pridėtinę vertę. Būtent todėl jai reikia jaunų afrikiečių, kurie vyksta pas mus.

Euro problema.

Thillo Sarrazinas mano, kad Europos pietinių valstybių nuskurdimo priežastis yra euras. Jo žodžiais Prancūzija ir Italija euro įvedimo prarado dideles rinkas ir patyrė nuostolius, Emanuelis Makronas nori keisti šią padėtį Prancūzijoje. Jis nori centralizuoti ES biudžetą. Papildomos finansinės lėšos turi keliauti iš Vokietijojos į Pietus. „Tai vanduo ant AfD malūno. Ir Merkel, greičiausiai, laukia dar daug problemų“.

Apie Žano-Klodo Junkerio idėją visoms ES valstybėms įsivesti Eurą.

Thillo Sarrazinas pasakė: „Tai atskirų šalių politinis sprendimas. Bet aš įsitikinęs, nedaugelis sutiks su Junkerio siūlymu. Danai neatsisakys savo valiutos, taip pat ir švedai. Jie gerai verčiasi su savo krona. Ir Vengrija, Čekija ir Lenkija politinei valdžiai turi pasikeisti aplinkybės ir šiuo metu sunku įsivaizduoti, kad ši idėja turėtų šansą. Aš nepatarčiau jiems to daryti. Šioms valstybėms euras nereikalingas. Valiutų skirtumas iš viso nėra kliūtis prekių mainams. (Pamenate, kokias nesąmones apie euro naudą mums pasakojo Lietuvos valdžios bepročiai butkevičiai ir bankų idiotai nausėdai?).

Šaltinis:

http://www.luzernerzeitung.ch/nachrichten/international/merkel-hat-nichts-verstanden;art9640,1111896

Priedas 1. Thillo Sarracinas įspėja. Išleista nauja autoriaus knyga (Algimantas Lebionka, Šauksmas, 2016 balandžio 26 d.)

2010 metais buvęs Vokietijos Bendesbanko valdybos narys, politikas ir publicistas dr.Thilo Sarracinas išleido knygą „Vokietija – susinaikinimas“, kuri tapo bestseleriu ir sulaukė aršaus neoliberalų puolimo. Šį mėnesį išleidžiama nauja Thilo Sarracino knyga “Wunschdenken – Europa, Währung, Bildung, Einwanderung – warum Politik so häufig scheitert” (Pageidautinas (įsivaizduojamą priimant už realybę)  – Europa, valiuta, mokslas, imigracija – kodėl Politika taip dažnai nepavyksta). Naujai knygai ir jos 71 metų autoriui Austrijos Krone prognozuoja sėkmę.

2014 metais Vokietijoje gyvenančių migrantų skaičius pasiekė 10,9 milijonų. Bendras skaičius žmonių su užsienio šaknimis, įskaitant gimusius migrantų vaikus, atvykusius nuo 1950 metų, 2014 metais sudarė 16,4 milijono – maždaug penktadalis nuo viso 80 milijonų šalies gyventojų skaičiaus. 2015 metais migrantų Vokietijoje padaugėjo dar nuo 1,1 iki 1,8 milijono. Tikslus šių metų „atbėgėlių“ skaičius nežinomas. Net 350000 migrantų Vokietijoje yra nežinia kur dingę.

Pasiremdamas moksliniais tyrimais, visą Vokietiją apimančios statistinės medžiagos analize, dr.Thilo Sarracinas knygoje „Vokietija – susinaikinimas“ parodė, kad migrantai, atvykę iš Afrikos ir Islamo šalių ir jų palikuonys, pasižymi žemesniu intelektu (buvo nustatomas intelekto koeficientas – IQ) negu etniniai vokiečiai, kiti europiečiai, ir Vokietijos aukštųjų technologijų darbo rinkai yra netinkami, jie protiškai nepajėgūs integruotis į Vokiečių visuomenę ir tai, autoriaus nuomone, galų gale sukels Vokietijos ekonomikos ir valstybės žlugimą.

2010 metais niekas net neįtarė, kad Vokietijos sunaikinimas bus toks spartus, kad 2015 metais rotšildų ir sorošų bus dirbtinai suorganizuota „pabėgėlių krizė“ ir į Europą bus suvaryta kelių milijonų beraščių ar mažaraščių, nekvalifikuotų, dažnai karinę ir kriminalinę praeitį turinčių subjektų armija, kurie buvo per socialinius tinklus įtikinti, kad Europoje jų laukia pieno upės su kisielio krantais, kad čia jų laukia dykas gyvenimas, namai, automobiliai, baltos gražuolės išskėstomis kojomis.

Ne be pagrindo šitą Europos milijoninę užkariautojų armiją Vokietijos visuomeninio judėjimo „Pegida“ lyderiai palygino su „skėriais“. Thilo Saracinas naujoje knygoje pateikia tiesiog siaubingą šių „skėrių“ antpuolio perspektyvą.

Autorius tvirtina: „Iš 500,000 prieglobsčio prašytojų po 15 metų bus 23 milijonų.“

Saracinas rašo: „Kiekvienais metais pabėgėlių ir nelegalių imigrantų kohortos auga jau du dešimtmečius dėl šeimų susijungimo ir jų vaikų. Yra žinomi jau penkių kartų statistika. Pavyzdžiui:  20-metų pabėgėlis atvyksta su savo žmona, pora turėjo tris vaikus”. Kompiuteriniai modeliai parodė: „Jei į šalį atvyko 500.000 pabėgėlių per vienerius metus, jų po 15 metų bus 23 milijonai žmonių. Jeigu 200.000 tai būtų dvylika milijonų 2030 metais ir 22,6 mln. 2040 .”

Autoriaus prognozė mažai Austrijai: kiek daugiau nei 100000 prieglobsčio prašytojų 2015 metais pavirs į 4,6 milijonus 2030.

„Mūsų sienų kontrolė yra išgyvenimo klausimas, Vokietijai būtina žymiai apriboti imigraciją iš islamo šalių“,- teigia autorius.

„Tendencija sekti svetima politika ir savęs apgaulė“ – toks yra autoriaus kaltinimas Angelai Merkel, kaltinimas imigrantų kvietimo politika ir kaltinimas utopija. Ši politika, autoriaus nuomone, yra per didelis krūvis Vokietijos socialinei sistemai, kuri nuo antplūdžio šimtų tūkstančių migrantų ir jų šeimų gali sugriūti.

Priedas 2.

Erika Garbauskaitė: Vokietijos Valstybinio banko vadovas - Dr. Thilo Sarrazin

Thilo Sarrazin, gimęs 1945 vasario 12 d. Geros mieste, Vokietijoje, ir užaugęs Rechlinghausene, baigė Petrinum gimnaziją (1967 m.) ir studijavo Bonos universitete. Vėliau jis šiame universitete asistavo Prekybos ir ryšių politikoje bei 1973 apsigynė daktaro laipsnį ir tapo Vokietijos socialdemokratų partijos (SPD) nariu.

Nuo 1982 metų dirbo Vokietijos Finansų ministerijoje, paskui buvo paskirtas Valstybės finansų ministerijos sekretoriumi.

Nuo 2000 metų jis dirbo Deutsche Bahn (Vokietijos geležinkeliai) bendrovėje. Po dviejų metų jis buvo paskirtas Berlyno finansų senatoriumi ir vykdė griežtą namų ūkių taupymo politiką. Pirmą kartą Berlyno miesto istorijoje namų ūkio perviršis siekė 80 Milijonų eurų.

Taip T. Sarrazin, dirbdamas įvairiose srityse, daugeliuose darboviečių tapo ir Berlyno investicinio banko und Vivantes GmbH nariu, iš kurios jis buvo pašalintas už neva pigiai parduotą Berlynui priklausantį golfo aikštyną. Kaip sakė pats T. Sarrazin, “Be reikalo, nes jis nepadaręs žalos šaliai”.

Nuo 2009 metų balandžio 30 d. gavo Senatoriaus tarnybą Valstybiniame banke. Prieš tai dirbo Ulrich Nussbaum. Dėl savo pasisakymų dėl arabų ir turkų kilmės imigrantų, kurie nesistengia integruotis Vokietijoje, buvo apribotos jo pareigos ir buvo paskirtas vadovauti tik rizikos-kontrolės ir informacinių technologijų srityse.

Nors T. Sarrazin jau yra išleidęs keletą knygų makroekonomikos tema, didžiausią šalies dėmesį patraukė šiais metais balandžio 30 d. išleista knyga “Deutschland schaffst sich ab” (Vokietija pasišalins). Šis knygos pavadinimas yra dviprasmiškas.

• Viena vertus, autorius norėjo pabrėžti, kad Vokietijos valstybė ir jos piliečiai, kurie praėjus tiek daug metų po Pasaulinių karų nebeturi jaustis atsakingi už savo protėvių poelgius ir kad vokiečiai turi pradėti išsikovoti savo žodžio laisvę.

• Antra vertus, kyla grėsmė dėl vokiečių tautos išlikimo, arba, kitaip tariant, susvetimėjimo. Islamo religijos Vokietijos piliečiai, kurie jau karta iš kartos gyvena šioje šalyje ir vis daugiau jų giminaičių imigruoja, reikia pripažinti, nesistengia čia integruotis. Visų pirma, jie nesimoko vokiečių kalbos, nes gyvena bendruomenėmis, turi savo parduotuves (maisto, r0bų, automobilių prekeivių ir pan.), statosi savo religinius namus, laikosi savos šalies tradicijų, nepaiso vokiečių kultūros ir dirba sekmadieniais, kas teisiškai čia yra draudžiama. Viskas pagrįsta Korano knygos pavyzdžiu. Net mano mieste yra rajonai, kuriuose nerasi parduotuvių vokiškais pavadinimais, kiekvienas kalba turkų ir kita svetima kalba. Svarbiausia, kad šie piliečiai teigia, kad Vokietijos visuomenė jų nepriima tokių, kokie jie yra. Pabrėžiu, jiems sušvelninami vokiečių įstatymai, mokyklose yra įrengiami specialūs kambariai islamo religijos piliečiams melstis, statomos jų mečetės ir pan.

• Diskusinis klausimas: kiekvienas Vokietijos dirbantis pilietis iš savo mokamų mokesčių tam tikrą procento dalį sumoką šiems žmonėms išlaikyti. Tie kitataučiai, nesiekiantys išsilavinimo, nemokantys arba labai skurdžiai kalbantys vokiškai, teigia, negalintys rasti darbo ir jaučiasi atstumti visuomenės (???), nors valstybė daug lėšų investuoja į šiems piliečiams nemokamus kalbos kursus. Klausiate, kaip šie žmonės verčiasi?

• Atsakymas - Harz IV socialinė parama. Vokietijos socialinės paramos politika tikrai išvystyta, tačiau, kaip ir kritikuoja T. Sarrazin, pagalba suteikiama ne tiems, kuriems jos iš tikrųjų reikia. Žmonės, gaunantys socialinę valstybės paramą ir priklausantys Harz IV, gauna valstybės apmokamą būstą, pinigus maistui ir kitoms reikmėms ir ta bendra padovanota suma siekia apie 1000 Eurų. Nenuostabu, kad mokykloje šešiolikmečio paklausus, kuo tu nori tapti ir ką tu žadi veikti baigęs pagrindinę mokyklą, sulauki atsako “Mano tėvas gyvena iš paramos, aš neprivalau toliau mokytis, man mokės valstybė” ir jūs vokiečiai.

Knygoje kritikuojama tik ši tautos rūšis. T. Sarrazin net pabrėžė, kad tolimosios Azijos (Kiniečiai, Japonai), Pabaltijo valstybės gyventojai, rusai per trumpą laiką sugeba greitai valdyti kalbą ir integruotis.

Aš pati skaičiau šią knygą ir turiu pabrėžti, kad reali situacija Vokietijoje tikrai yra kitokia, nei kad lietuvis, nė karto nebuvęs čia, įsivaizduoja.

Kodėl šalies valstybė nekovoja prieš imigraciją, kuri sukelia graudulį? To nedaroma, siekiant išsaugoti taiką Europoje ir pasaulyje, nes yra baimė, kad jei Vokietija garsiai pasakys STOP, tai gali peraugti į didelius tarptautinius konfliktus…

98 % Vokietijos gyventojų pritarė knygos autoriui.

http://erikagarbauskaite.blogas.lt/thilo-sarrazin-knyga-22.html

Priedas Nr.3

SUDRUMSTA VOKIETIJOS MIGRANTŲ GIRAITĖSRAMYBĖ 

(...)Visas ažiotažas prasidėjo po to, kai T. Sarrazinas, duodamas labai ilgą interviu žurnalui „Lettre international“, be kita ko, pasakė kelis sakinius, kurie dabar cituojami žiniasklaidoje: „Turkai užkariauja Vokietiją taip pat, kaip Kosovą užkariavo kosovarai (taip šnekamojoje kalboje vadinami Kosove gyvenantys albanai – I.T.) – didesniu gimstamumu“. Antrasis sakinys: „Aš neprivalau gerbti nė vieno žmogaus, kuris gyvena iš valstybės, tos valstybės nepripažįsta, deramai nesirūpina savo vaikų lavinimu ir be paliovos gamina naujas mažytes mergytes su skarytėmis“ (kad suprastume prasčiokišku sąmojumi garsėjantį politiką, lietuvių skaitytojams priminsime, jog daugelio turkų dukros nuo mažens gatvėje pasirodo tik su skarelėmis, šiame interviu T. Sarazinas pavartojo sudurtinį žodį, naujadarą – Kopftuchmädchen – I.T.). Trečias sakinys: „Daug šio miesto turkų ir arabų, kurių skaičius dėl neteisingai vykdomos politikos išaugo, neatlieka jokios produktyvios funkcijos, išskyrus prekybą vaisiais ir daržovėmis“.

Berlyno prokuratūra tiria, ar T. Sarazino negalima įtarti tautinės nesantaikos kurstymu. Daugelis straipsnių tik referuoja oficialių musulmonų, žydų organizacijų, Federalino banko valdybos narių mintis. Dažniau pasikartojantys straipsnių pavadinimai: „Sarrazinas sugriovė savo karjerą Federaliniame banke“, „Federalinis bankas planuoja atleisti Sarraziną iš pareigų“, „Mūsų visuomenės veidrodis“, „Apklausa: dauguma pritaria Sarrazinui“, „Berlyno socialdemokratų partija suveda sąskaitas su Sarrazinu, „Sarrazinas ir sudrumsta migrantų giraitės ramybė“ ir pan.

Labiausiai įsižeidusi Vokietijos turkų bendruomenė. Jos pirmininkas Kenanas Kolatas teigė, jog politikas už savo žodžius turėtų stoti prieš teismą, ir pareikalavo, kad jis atsistatydintų. Kolatas pasakė, jog tokio diskriminavimo jis „iš tikrųjų bijo“. Bet prieš diskriminaciją turkai kovosią „iki iškritimo“.

Turkijos centrinio banko valdybos vicepirmininkas pasakė „Te Alachas Sarrazinui duoda daugiau proto“. Tokiu pavadinimu parašytame straipsnyje rašoma apie Turkijos politikų pasipiktinimą.

Keliose publikacijose kalbama apie Vokietijos žydų centro tarybos pasipiktinimą. Šios tarybos generalinis sekretorius Stephanas Krameris lygina T. Sarraziną su Gebelsu, Geringu ir Hitleriu.

Bendroje spaudos konferencijoje Žydų centro taryba išreiškė savo solidarumą su Vokietijos turkų bendruomene. S. Krameris teigė, jog Sarrazinas pasakė „šlykščius, niekšingus ir tautinę nesantaiką kurstančius žodžius“. Sarrazino išdėstyti samprotavimai apie žemutinių visuomenės sluoksnių problemas esą primena nacių terminologiją apie nepilnaverčius žmones („Untermenschen“ – I.T.). S. Krameris pasakė, jog neketina nusileisti iki Sarrazino lygio, bet vis dėlto pridūrė, jog yra turkų ir arabų, kurie nelinkę integruotis. Tačiau dėl to kalta ir Vokietijos visuomenė, kuri nesistengia padėti jiems integruotis – neva ji net akademiniame pasaulyje diskriminuoja žmones turkiškomis pavardėmis. Jis nepritarė raginimams, kad Sarrazinas atsistatydintų, bet pasakė, jog buvusiam Berlyno finansų reikalų senatoriui reikėtų iš gaunamo atlyginimo pasilikti po penkis eurus už valandą, o likusius pinigus paaukoti visuomeninėms organizacijoms.

S. Krameris negailėjo kritikos žodžių ir savo tautiečiams, publicistams Henrykui Broderiui ir Ralphui Giordano, kurie gynė Sarraziną. Pasak generalinio sekretoriaus, šie „žydai intelektualai“ pripažįsta, jog T. Sarrazinas teisus. Broderis pasakė, jog Sarrazinui galėtų padaryti tik vieną priekaištą – savo analize jis galėjo pasakyti dar daugiau. Giordano pažymėjo, jog Sarrazino analizėje labai taikliai apibūdintos dvi lygiagrečiai egzistuojančios visuomenės.

Miuncheno istorikas Michaelis Wolfssohnas generaliniam sekretoriui padarė priekaištą  dėl Sarrazino lyginimo su Hitleriu. Viename straipsnyje jis pareikalavo, kad Vokietijos žydų centro tarybos pirmininkė pristabdytų Kramerį: „Ar jam kartais netrūksta vieno šulo? Ar būtent jis, generalinis sekretorius, nežino tų „meganusikaltėlių“ Hitlerio ir Ko. idėjų?“

Vokietijos romų centro taryba visas partijas paragino šią temą įtraukti į darbotvarkę.

Pirmieji sureagavo socialdemokratai. Berlyno žemės suvažiavime Sarrazinas susilaukė griežtos kritikos. Kai kurie delegatai reikalavo jį pašalinti iš partijos.

Vokietijos Žaliųjų  partijos pirmininkas Cemas Özdemiras apkaltino Sarraziną socialiniu darvinizmu – neva jo pasaulėjautoje dominuoja „archaiška genties kultūra“.

Musulmonų centro taryba politikui rekomendavo lankyti integracijos kursus. Šios tarybos generaliniam sekretoriui Aimanaui Mazyekui nestigo sarkazmo. Jis pareiškė, jog galbūt ponas Sarrazinas savo išsišokimais stengiasi nukreipti dėmesį nuo to, jog ne kieno kito, o jo sritis – bankininkystė – įstūmė pasaulį į finansinę krizę. „Jeigu taip atrodo mūsų vadovaujantys sluoksniai, tada labanakt, Vokietija“, – tarė jis.

Pasak žurnalo „Focus“, Federalinio banko prezidentas Axelis Weberis svarsto galimybę susiaurinti Sarrazino kompetencijos apimtį. Bet oficialiai banko atstovai apie tai nenorėjo kalbėti. Jie yra pasipiktinę, kad jų kolega, dėstydamas savo pažiūrės, į visą reikalą įvėlė banko vardą. Jie tik teigė, jog ši istorija kenkia banko autoritetui. Vienas darbuotojas suformulavo labai taiklų palyginimą: „Negalima eiti į vienuolyną ir ten sakyti, jog religija yra nesąmonė“.

Ypač griežtai straipsnyje „Ką išduoda Sarrazino atvejis apie Federalinį banką“ rašo Henrikas Mülleris. Sarraziną jisvadina provokatoriumi ir klausia, kaip toks žmogus galėjo tapti valdybos nariu ir kodėl A. Weberis negalėjo jo „sudrausminti“. Apibūdindamas Sarraziną neigiamomis spalvomis, autorius teigia, jog Federalinis bankas, toks, koks jis yra dabar, vargu ar galės atlikti savo uždavinius.

Korespondentas Ulrichas Claussas apskritai apie visą vokiečių reagavimą rašo, jog jie „suriko iš pasipiktinimo“, bet iš esmės Sarrazinui niekas rimtai neprieštarauja.

Po kai kuriais straipsniais yra skaitytojų komentarų – ir smerkiančių, ir pritariančių. Pritariančių komentarų autoriai teigia, jog Sarrazinas sulaužė tabu ir turėjo drąsos pasakyti viešai tai, apie ką daugelis kalba tyliai.

Pabaigai dar kelios Sarrazino mintys: „Kuo žemesnis gyventojų sluoksnis, tuo didesnis gimstamumas. /…/ Didelė [arabų ir turkų] dalis nenori ir nesugeba integruotis. Vienintelis šios problemos sprendimo kelias – jokių imigrantų daugiau, o kas nori tuoktis, tegu tuokiasi užsienyje“ (2009).

2008 m. apie nelegalų  darbą: „Ko gero, pajusčiau palengvėjimą, sužinojęs, jog žmogus, užuot 20-me aukšte sėdėjęs ir spoksojęs į televizorių, trupučiuką padirbės nelegaliai“.

2006 m. kalbėdamas apie finansinę  Berlyno padėtį: „Pasakysiu štai ką: šiukšlės yra pašalintos. Gyvename nebe 1945-aisiais metais – gyvename 1947-aisiais“.

http://viluckas.lt/sudrumsta-vokietijos-migrantu-giraites-ramybe/