Kolaborantui – didvyrio paminklas?

Autorius: Darius A. Udrys Šaltinis: https://udrys.wordpress.com/20... 2017-10-12 21:20:59, skaitė 1141, komentavo 4

Būti kolaborantu nėra garbinga. Kolaboruoti nusikaltimuose prieš žmoniją – nuožmu. Aukštinti kolaborantą, prisidėjusį prie bendrapiliečių genocido, – nesuvokiama.

Dėl to tapau vienu iniciatoriumi laiško, ku­riuo grupė piliečių, įskaitant Vil­niaus universiteto rektorių Artūrą Žu­kauską, Rašytojų sąjungos pirmininką Antaną Jonyną, Kultūros paveldo departamento direktorę Dianą Varnaitę, aktorių ir laidų vedėją Algį Ra­ma­naus­ką, Holokausto žinovą istorijos profesorių Saulių Sužiedelį, Lietuvos Helsinkio grupės narį buvusį disidentą Tomą Venclovą ir kt., kreipėsi į Vil­niaus miesto savivaldybę siūlydami pašalinti nuo Lie­tuvos mokslų akademijos (LMA) Vrub­levs­kių bibliotekos rūmų atminimo lentą, skirtą ka­­pi­tonui Jonui Noreikai (a.k.a „Generolas Vėt­ra“).

Kaip pastebėjo žiniasklaida, mūsų kreipimasis sutapo su sovietinių skulptūrų nukėlimu nuo Žaliojo tilto. Savivaldybė ryžtingai nusprendė pašalinti neigiamas emocijas sukeliančius objektus, šlovinančius sovietų okupaciją. Tik kažkodėl, kai kalbos krypsta prie neigiamų emocijų, kurias sukelia nacių okupaciją primenantys objektai, prarandame drąsą ir moralinę pusiausvyrą.

J.Noreikos atminimo lentos klausimas jau beveik pusmetį tarp įvairių žinybų spardomas tarsi futbolo kamuolys. Kreipėmės į merą. Sužinojome, kad lentą pakabino ne biblioteka, o Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga… be savivaldybės leidimo. Taigi biblioteka gali ir turėtų ją nukabinti.

Kreipėmės į biblioteką. Bibliotekos vadovybė atsakė, kad „esama padėtis neleidžia priimti sprendimo“, nes lentos nėra LMA Vrub­levs­kių bibliotekos balanse; supraskite, nors lenta ir kabo ant mūsų pastato, ji – ne mūsų atsakomybė.

Kartu prasidėjo kampanija, skirta J.No­rei­kos veiksmams teisinti. Neapsieita ir be kaltinimų, kad patrioto atminimą puola „Krem­liaus agentai“. Teisinimo akcijos kulminacija – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) generalinės direktorės Teresės Birutės Burauskaitės pasirašyta pažyma, verčianti manyti, kad J.Noreika, nors ir kolaboravo su naciais, iš esmės nieko blogo nepadarė. Trūksta tik tvirtinimų, kad jei ne J.Noreika, nacių okupacija galėjo baig­tis daug blogiau.

Apie tariamą ko­la­boravimo naudą mūsų tautai aiškina ir kito okupanto gerbėjai. Girdi, jei ne Lie­tuvos komunistai, už­ėmę sovietų struktūrose svarbias pareigas, mūsų šalies okupacija būtų buvusi žiauresnė. Neva lietuvių tautos galėjo iš viso nelikti.

Vis dėlto paminklų Antanui Sniečkui ir Justui Paleckiui nestatome. Nuo Sausio 13-osios išpuolių rengėjų ir vyriausių tardytojų, pasirašinėjusių trėmimo įsakymus, iki milicininko, perskaičiusio tuos įsakymus vienai šeimai, sovietų kolaborantai mūsų valstybėje šiandien teisiami ir baudžiami. Nacių kolaborantus nuteisėme tik du. Nė vieno nenubaudėme. Anaiptol, kai kuriuos net bandoma kanonizuoti. Gal žurnalistas Rimvydas Valatka teisus: kai kas vis dar mano, kad kolaboruoti su naciais buvo mažesnis blogis, nei kolaboruoti su sovietais?

LGGRTC svetainėje, toje pačioje, kurioje galime rasti T.B.Burauskaitės pažymą, radau įdo­mų LGGRTC istoriko a.a. Vytauto Tininio straips­nį. Jame istorikas gvildena kolaboravimo reikšmę ir kolaboranto atsakomybės klausimą. Nors straipsnio pradžia palankesnė nacių nei sovietų kolaborantams (atrodo, kad tai standartinė LGGRTC linija), istorikas į klausimą, ar galima pateisinti nacių kolaborantus, jeigu jie siekė Lietuvos nepriklausomybės, atsako taip: „Ga­lima, jei jie nepažeidė gyventojų teisių ir laisvių.“

Tačiau, pasak V.Tininio, „istorijos faktai liudija, kad pažeidimai buvo dideli, kolaborantai kartu su naciais savo padarytais veiksmais netgi nusikalto žmonijai. Ir nors kolaborantai, kaip tarpininkai, sušvelnino okupacinio režimo padarinius lietuvių tautai, tačiau tai iš dalies buvo padaryta kitų tautų (žydų, čigonų, rusų) sąskaita“.

Nesileiskime dabar į diskusijas apie Lie­tuvos piliečių rūšiavimo į „lietuviai – nelietuviai“ ko­rektiškumą. Jei pasikliaujame V.Ti­ninio siūlomais kriterijais, kapitono J.No­reikos kolaboravimą pateisintų įrodymai, kad jis, siekdamas Lietuvos nepriklausomybės, ne­pažeidė gyventojų teisių ir laisvių ir nenusikalto žmonijai. Tačiau faktai byloja ką kita.

Atrodo, kad J.Noreika siekė Lietuvos nepriklausomybės (nors turėtume pasakyti, kad keista yra siekti valstybės laisvės neapginant didelės dalies jos piliečių). Bet stengiantis įrodyti, kad jis nepažeidė Lietuvos gyventojų teisių ir laisvių ir nenusikalto žmonijai, LGGRT centrui tenka pasikliauti tokiomis balinančiomis, nuo atsakomybės atleidžiančiomis formuluotėmis ir nutylėjimais, kaip antai:

„Yra žinių, kad Plungės vls. Mardosų k. J.Noreika organizavo 12 kovotojų grupę“ (aut. past.: LGGRTC specialisto Alfredo Rukš­ėno teigimu (p. 46), J.Noreikos kovotojai buvo liūdnai pagarsėjusios Tautinio darbo apsaugos nariai – vadinamieji baltaraiščiai).

„Taip pat yra žinių, kad J.Noreika 1941 m. liepos mėn. gyveno Telšiuose. Čia jis vadovavo Telšių aps. LAF organizacijai“ (aut. paryškinta su past.: LGGRT centro specialisto Alfredo Rukšėno teigimu, Plungės miestelio būrio va­das, vėliau (po neįvardyto kapitono) ko­men­dantu tapęs Povilas Alimas LAF struktūro­je buvo J.No­reikai pavaldus – reikšmingas, tačiau nutylimas faktas).

„Pasirodė Šiaulių apskrities viršininko J.No­reikos pasirašyti raštai, susiję su žydų izoliavimu“ (aut. past.: „pasirodė pasirašyti raštai“? gal ne jis juos pasirašė?).

„Okupacinei nacių valdžiai jį [J. Noreiką], kaip ir kitus lietuvių civilinės administracijos pareigūnus, pavyko įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą“ (aut. past.: „pavyko įtraukti“ į „reikalų tvarkymą“? Sa­ki­nys raitosi kaip gyvatė skruzdėlyne; kokia jo atsakomybė?)

„Apibendrinant galima teigti, kad vokiečių okupacijos metais J.Noreika nėra dalyvavęs žydų masinėse naikinimo operacijose Telšių ir Šiaulių apskrityse“ (aut. past.: LGGRTC nori atskirti žydų izoliavimą nuo Holokausto, tačiau tarptautinėje teisinėje praktikoje aukų izoliavimas laikomas sudėtine Holokausto dalimi).

Tokia LGGRTC ir jo direktorės T.B.Bu­raus­kaitės retorinė akrobatika, kaip ir reikšmingų faktų apie J.Noreiką ir jo bendražygius nutylėjimas, šį tą pasako apie tai, kaip centras suvokia savo užduotį. Turint galvoje aukščiau minimus faktus ir klausimus, derėtų labiau pagrįsti išvadą, kad J.Noreika prie žydų persekiojimo neprisidėjo, kai liudininkų prisiminimai ir centro skelbiami faktai leidžia manyti priešingai.

LGGRTC istorikas V.Tininis apie kolaboravimą ir kolaboranto atsakomybę už piliečių teisių pažeidimus ir nusikaltimus žmonijai rašo gerokai nuosekliau nei J.Noreikos aukštintojai ir jo kolaboravimo balintojai. Pasak jo, ne tik moralinė, bet ir baudžiamoji atsakomybė gali atsirasti „pasirašant įvairius okupantų inspiruotus teisinius dokumentus, aktus (įsakymus, nutarimus, potvarkius ir kt.), įpareigojančius savo tėvynainius (piliečius) vykdyti jų nurodymus, liudytojų parodymai“.

Kaip pavyzdžius istorikas mini, kad „vykdydami Maskvos nurodymus, LTSR administracijos vadovai Antanas Sniečkus ir Mečislovas Gedvilas pasirašė dokumentus dėl gyventojų trėmimų, priverstinės kolektyvizacijos ir kt. Nacių okupacijos metais generalinis tarėjas Jonas Paukštys išleido potvarkį dėl privalomo talkininkavimo karo pramonėje, pirmasis generalinis tarėjas gen. Petras Kubiliūnas pasirašė ne vieną įsakymą dėl prievartinės vyrų mobilizacijos į Vokietijos kariuomenę. Tokių talkininkavimo okupantams pavyzdžių yra labai daug“.

Kad ir kokia gudri būtų LGGRTC generalinės direktorės T.B.Burauskaitės retorika, esminių faktų apie J.Noreikos kolaboravimą su naciais centras oficialiai neneigia. Palikime nuošalyje centro patvirtintą faktą, kad „1941 m. liepos mėn. kpt. Joną Noreiką siejo tarnybiniai ryšiai su dviem įstaigomis – Telšių LAF [Lietuvių aktyvistų fronto] organizacija ir Plungės komendantūra“, kad kaip tik tuo metu Plungės baltaraiščiai žudė Plungės žydus ir kad „Laikinosios vyriausybės ir LAF antisemitinės pažiūros yra gerai dokumentuotos“, kaip rašoma LR tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti išvadose (2005 m. balandžio 20 d.; anksčiau jas galima buvo rasti čia, tačiau visi komisijos dokumentai iš komisijos interneto svetainės pašalinti; užtat įkeliu jas čia).

T.B.Burauskaitė LGGRTC pažymoje konstatuoja, kad civilinė nacių okupuotos Lietuvos administracija žydų naikinime nedalyvavo. Tarptautinė komisija savo išvadose pareiškia kaip tik priešingai: kad naikindami žydus naciai bendradarbiavo ne tik su karinėmis ir policijos struktūromis, bet ir su civilinės administracijos padaliniais ir jais pasinaudojo. 1941 m. rugpjūčio mėnesį (praktiškai tuo pat metu, kai buvo sustabdyta Laikinosios vyriausybės veikla), J.Noreika tapo Šiaulių apskrities viršininku. Po poros savaičių jis pasirašė įsakymą dėl žydų izoliavimo Žagarės gete. Jei kas dar bandytų jį teisinti aiškinimais, esą jis veikė ne kaip nacių kolaborantas, o kaip Lietuvos laikinosios vyriausybės pareigūnas, faktas, kad jis šias pareigas ėjo daugiau nei metus laiko po Laikinosios vyriausybės paleidimo, turėtų išsklaidyti tokias mintis. LGGRTC pažyma išsklaido ir abejones dėl to, ar galėjo apskrities viršininkas nežinoti, kas laukia getuose izoliuojamų žydų: „Nuo 1941 m. birželio pabaigos iki rugsėjo vidurio žydai pirmiausiai buvo izoliuojami, t.y. suvaromi į laikinąsias koncentracijos stovyklas, mažuosius getus provincijoje, didžiuosius getus Vilniuje, Kaune, Šiauliuose. Po to, t.y. praėjus kelioms dienoms arba savaitėms, vykdavo izoliuotų žydų naikinimo operacijos.“

Centras pripažįsta, jog „esami archyviniai duomenys, istoriniai darbai leidžia teigti, kad kpt. J.No­reikos veikla tuo metu, kai jis ėjo Šiaulių apskr. viršininko pareigas, buvo susijusi su žydų izo­liavimu“. Kai J.Noreikos pasirašytas įsakymas bu­vo paskelbtas, pirmosios izoliuotų žydų naikini­mo operacijos jau buvo prasidėjusios Kaune ir Vil­niuje. Taigi gerokai pro šoną J.Noreiką teisinan­ti prof. Vytauto Landsbergio užuomina, esą „Kau­no žydai iš pradžių manė, kad [gete] jiems sau­giau“, kad žydų izoliavimas „galėtų būti vadina­mas ir segregacija“ (vietoj Holokausto?) ir dėl to LGGRT centras, teisindamas J.Noreiką, pa­grįstai „skiria žmonių izoliavimą ir jų naikinimą“. Kai J.Noreika 1941 m. rugpjūčio 22 d. pasirašė įsakymą dėl Šiaulių apskrities žydų izoliavimo, jau joks Kauno ar Vilniaus žydas tik­rai taip nemanė.

J.Noreikos vadovavimo Šiaulių apskričiai lai­kotarpiu buvo išžudyta per 5 tūkst. žydų. Kad J.Noreika būtų prie to asmeniškai prisidėjęs, trūksta įrodymų. Taip tvirtina LGGRT cent­ras. Tačiau tuo pat metu, kai kiti lietuviai, to­kie kaip mano teta Ona ir dėdė Danielius Ži­levičiai, rizikavo savo gyvybe gelbėdami žy­dus nuo genocido, J.Noreika savanoriškai vyk­dė nacių įsakymus ir perdavinėjo juos jam pa­valdiems asmenims. Kas esant tokiai situacijai elgėsi didvyriškai? Kas ne? Kad J.Noreika, bū­damas apskrities viršininkas, būtų bandęs ne­kaltus apskrities gyventojus apginti – irgi nė­ra jokių duomenų.

Toliau, nors LGGRTC istorikas V.Tininis vengia vadinti Laikinosios vyriausybės sudarytas savivaldos institucijas kolaboracinėmis, galų gale ir jis pripažįsta, kad nacių okupacijos metais sudarytose valdžios struktūrose dirbę asmenys buvo kolaborantai. Pasak jo, užtenka prisiminti, kad „Laikinoji vyriausybė, nenorėdama konfliktuo­ti su okupacine vokiečių valdžia, pritarė nacių antisemitinei politikai ir vykdė konkrečius darbus, duodama nurodymą suvaryti visus Lietuvos žydus į getus. LV veikimo laikotarpiu (1941-06-23–1941-08-05) vykstant masiniam žydų genocidui, Kauno miesto, Šiaulių ir Alytaus apskričių lietuviškoji vietos administracija priėmė sprendimus dėl getų sudarymo“. Net T.B.Burauskaitės vadovaujamo centro istorikas neatleidžia nuo atsakomybės lietuvių, priėmusių ir perdavinėjusių įsakymus žydus izoliuoti „vykstant masiniam žydų genocidui“, – tokių kaip J.Noreika.

Kodėl vis dėlto nepaskelbus J.Noreikos didvyriu dėl jo rezistencinės veiklos? Gal kas nelinkę svarstyti klausimo iš moralinės pusės, būtent, kokia prasme taip susitepusį žmogų verta laikyti pavyzdžiu sau ir ateities kartoms (visi didvyriai turi žmogiškų silpnybių, bet gal sutarkime, kad nusikaltimai žmonijai peržengia tam tikras ribas?). Pagalvokime apie tai iš pragmatiškos pusės. Kaip žinome, pasibaigus karui sovietai il­gai netruko suvokti, kad paranku visą partizanų ju­dėjimą apjuodinti panašiai diskredituojančiais kal­tinimais. Šian­dien vis dar nerimaujame dėl panašios an­tilietuviškos propagandos. Vertėtų pa­gal­vo­­ti, kas iš tikrųjų kenkia Lietuvai: tie, kas aukština su naciais kolaboravusį partizaną, tuo patvirtindami sovietų propaguotą stereo­tipą, ar tie, kas siūlo skirti J.Noreiką nuo did­vyrių, kurie taip nesusitepė?

Kai kas gal klaus, kodėl sovietai J.No­rei­kos nenuteisė, jei būta konkrečių įrodymų, kad jis nusikalto žmonijai. Turime įrodymų, kad jis talkino naciams izoliuojant žydus. LGGRTC juos pripažįsta. Tai, ar sovietai žinojo, ar nežinojo ir ar būtų, ar nebūtų J.No­reikos tuo pagrindu nuteisę, šių įrodymų ne­pakeičia, kaip nepakeičia ir jo reabilitavimas 1989 m. (prisiminkime, kad jis teistas ne už dalyvavimą Holokauste, o už rezistencinę veik­lą) bei Vyčio kryžiaus ordinas.

LGGRTC istoriko V.Tininio žodžiais:

„Ko­­la­bo­ravimas yra ne tik politinė, bet ir mo­ra­linė prob­lema. Bendradarbiavimas su okupan­tais yra gėdingas ir smerktinas dalykas. Ži­noma, gyvenimas yra labai sudėtingas ir neį­manoma iš anksto numatyti, kaip elgtis su­dėtingomis sąlygomis, ta­čiau pataikavimas ir keliaklupsčiavimas atėjūnams visados yra amo­ralus.“

Galėjo žmogus būti daug kas. Galima iš jo is­torijos daug pasimokyti. Tik gal palikime did­vyrio statusą tiems, kurie nesusitepė nusikaltimais žmonijai?