Viktoras Orbanas. Ar Europa priklausys europiečiams?

Autorius: Viktoras orbanas Šaltinis: http://www.propatria.lt/2017/1... 2017-10-16 20:20:49, skaitė 1218, komentavo 1

Vengrijos Ministro Pirmininko Viktoro Orbano kalba 28-ajame Balvanjošo atvirajame vasaros universitete ir studentų stovykloje[1], 2017 m. liepos 22 d., Tušnadfiurdėje (Beilė Tušnadas, Rumunija)[2].

***

Visų pirma norėčiau visiems priminti, kad prieš 27 metus pradėjome kolektyvinio mąstymo procesą Balvanjošfiurdėje (vengr. Bálványosfürdő, rum. Băile Bálványos, vok. Bad Götzenburg), vos keli kilometrai nuo čia. Tai ten mes ėmėmės įgyvendinti [savo ketinimus]. Tik prisiminkime: anuo metu, prasidedant dešimtam dešimtmečiui, daugelis žmonių – ne tik Vengrijoje, bet ir visoje Centrinėje Europoje – manė, kad mums vėl atsiveria visiško įsitraukimo į Vakarų pasaulį galimybė. Akivaizdus pasirinkimas buvo prisitaikyti prie šio pasaulio: vaizdžiai sakant, išsinerti iš senos odos ir užsiauginti naują, madingą Vakaruose odą. Iš to sekė, kad savo politikoje mums paprasčiausiai reikia mėgdžioti tai, ką jie darė Vakaruose. Prieš 27 ar 28 metus, [kai] kartu susirinkome čia, manėme, kad mes, laisvės šioje geležinės uždangos pusėje kovotojai, taip pat galėtume kai ką vertinga pasakyti Europai, kuri tuomet keturiasdešimt metų gyveno taikiai, laisvai ir pasiturinčiai. Tuomet nebuvome apsupti televizijos kamerų ir mūsų žodžiams nereikėjo jokio dėmesio.

Tačiau dabar reikia. Ir jeigu aš turėčiau įvardyti svarbiausią įvykį, svarbiausią Vengrijos ir Europos pastarųjų penkerių metų įvykį – dvylika mėnesių nuo mūsų pastarojo susitikimo – pasakyčiau, kad tai yra Višegrado ketveriukės sustiprėjimas. Nors įvyko JAV Prezidento rinkimai ir ne taip seniai Prancūzijos prezidento bei parlamento rinkimai nušlavė visą Prancūzijos partinę sistemą – abu įvykiai yra svarbūs – esu įsitikinęs, kad svarbiausias pastarųjų metų procesas buvo glaudesnė nei bet kada Višegrado ketveriukės kooperacija. Galima sakyti, kad Varšuva, Praha, Bratislava ir Budapeštas kalba vienu balsu. Tai yra didelis pasiekimas, kadangi šios šalys yra labai skirtingo būdo: entuziastingi lenkai, visada atsargūs čekai, blaivūs slovakai ir romantiški vengrai. Ir vis dėlto mes sugebame kalbėti ta pačia kalba. Tikrai galime tuo didžiuotis.

Atvirojo universiteto pranešimuose įprasta siekti pateikti ataskaitą apie pokyčių mastą per pastaruosius metus, taip pat ir platesniame civilizacijų [raidos] kontekste. Žinoma, ne kiekvienas pamena, kad 2009-aisiais, išrinktas prezidentu Obama Kaire pasakė savo pirmąją svarbią kalbą užsienyje. Šiemet naujai išrinktas JAV prezidentas savo pirmąją svarbią kalbą užsienyje pasakė Varšuvoje. Norint parodyti pokyčių mastą, pakanka pacituoti keletą sakinių iš Amerikos prezidento kalbos Varšuvoje. Štai jie:

„Turime prisiminti […], kad Vakarų gynyba galiausiai priklauso ne tik nuo priemonių, bet ir nuo jos tautų valios nugalėti ir siekti sėkmės, ir gauti tai, kas joms priklauso. […] Mūsų kova už Vakarus neprasideda mūšio lauke. Ji prasideda mūsų mąstysenoje, mūsų valioje ir mūsų sielose. […] Mūsų laisvė, mūsų civilizacija ir mūsų išlikimas priklauso nuo šių istorijos, kultūros ir atminties ryšių.“

Paskui pratęsė: „Tad kovokime kartu kaip lenkai: už šeimą, laisvę, kraštą ir už Dievą.“

Ponios ir ponai,

Šie žodžiai būtų neįsivaizduojamai bet kur Vakarų pasaulyje dar prieš dvejus metus. Tai pokyčių, vykstančių aplink mus, mastas. Šioje vietoje aš turbūt turėčiau pasveikinti Piotrą Naimskį ir jo vadovaujamą lenkų delegaciją. Jis yra vengrų–lenkų parlamentinės grupės prezidentas Varšuvoje. Sveiki atvykę, brangūs draugai lenkai!

Kai kurios teorijos apibūdina dabar Vakarų pasaulyje vykstančius pokyčius ir JAV prezidento pasirodymą scenoje kaip pasaulio politinės arenos kovą tarp transnacionalinio elito, vadinamo „globaliu“, ir patriotinių nacionalinių lyderių. Manau, kad tai yra prasmingas apibūdinimas ir jame yra daug tiesos. Jeigu jį susietume su savimi, tai galime taip pat pasakyti, kad 2010-aisiais, dar gerokai prieš JAV prezidento rinkimus, buvome šio požiūrio – naujos patriotinės Vakarų politikos – pirmtakai. Mes išsiveržėme gerokai į priekį, o politikoje tuos, kurie yra pirmieji, ne sveikina pripažindami, o elgiasi kur kas kitaip. Tačiau jeigu jie yra pajėgūs ištverti – bus pagaliau pripažinti, kaip kad Vengrija pastaruoju metu yra vis labiau pripažįstama. Dalyko esmė yra tai, kad šioje kovoje – kovoje tarp globalaus elito politikos atstovų bei vadovų ir patriotinių jausmų nepraradusių kraštų – Vengrija yra teisingoje pusėje, patriotų pusėje.

Ponios ir ponai,

Klausimas, kurį uždavė JAV prezidentas – tas, kurį mes taip pat iškėlėme 2010-aisiais – yra toks: kokio tikslo gali siekti patriotinė valdžia, jei ne savo bendruomenės, tautos ir krašto sustiprinimo? 2010-aisiais mes, vengrai, taip pat nusprendėme, kad norime atsikovoti savo kraštą, susigrąžinti savigarbą, atgauti savo ateitį. Šiandien ruošdamasis šiai savo kalbai, pabandžiau papunkčiui apibendrinti, kas gi tautą daro stiprią: kas šiandienos pasaulyje lemia krašto stiprybę. Išskyriau apie tuziną dalykų. Norėčiau jums juos trumpai pristatyti, kad parodyčiau, kokį atstumą nuo 2010-ųjų įveikė Vengrija, eidama tvirtėjimo keliu.

Visų pirma, stipri tauta ir stiprus kraštas nėra išlaikytiniai, negyvena kieno nors kito sąskaita. Todėl jis padėkoja tokioms institucijoms kaip Tarptautinis valiutos fondas už jų pagalbą ir atsisveikina su jomis – siučia jas susidėti [savo daiktus] ir tikisi, kad jiems niekada nebeteks susitikti. Tai įvyko Vengrijoje. Nepamirškite, kad iki 2010-ųjų socialistų vyriausybė buvo prijungusi Vengriją prie Tarptautinio valioutos fondo gyvybės palaikymo linijos. Bėda yra tai, kad šie gyvybės palaikymo aparatai, nors, be abejo, padeda išgyventi, tačiau padaro pacientą fiziškai nuo jų priklausomą. Po 2010-ųjų mes išsprendėme šią problemą ir todėl Vengrija pasiekė proveržį galbūt svarbiausiu stiprybės aspektu – finansinę nepriklausomybę. Stiprios šalies finansai yra sutvarkyti. Jokia šalis nėra stipri, jeigu jos biudžeto deficitas yra per didelis; jokia šalis nėra stipri, jeigu jos verslas priklauso nuo kreditorių malonės ir jokia šalis nėra stipri, jeigu jos gyventojai yra įvilioti į paskolų spąstus, – tokius, kokiuose atsidūrė vengrai, kai ėmė paskolas užsienio valiuta. Žingsnis po žingsnio Vengrija išsprendė visus šiuos reikalus. Stiprios šalies – efektyvi ekonomika. Moderniame pasaulyje tai apibūdinama pasitelkus terminą „bendrasis vidaus produktas“. Jeigu jis auga, ekonomika stiprėja. Šiandien Vengrijos ekonomikos augimas maždaug dvigubai viršija Europos Sąjungos vidurkį. Šalis yra stipri, jeigu ji sugeba suteikti darbą kiekvienam, norinčiam dirbti. Šiandien pasaulyje tėra tik keletas tai sugebančių šalių. Mes esame viena iš jų. Norėčiau pateikti apie tai kai kuriuos skaičius. 2010-aisiais iš dešimties milijonų gyventojų trys milijonai šeši šimtai tūkstančių Vengrijos žmonių dirbo ir vienas milijonas aštuoni šimtai tūkstančių mokėjo mokesčius. Beveik stebuklas, kad mes sugebėjome išgyventi. Šiandien Vengrijoje dirba keturi milijonai keturi šimtai tūkstančių žmonių ir keturi milijonai keturi šimtai tūkstančių moka mokesčius. Tai dar viena Vengrijos finansinės stiprybės priežastis.

Vengrijos dydžio kraštas – ne Vokietijos ar JAV dydžio, bet panašaus dydžio kaip mes – gali būti stiprus tik tuo atveju, jeigu yra tvirta strateginių pramonės šakų nacionalinės nuosavybės dauguma. To Vengrijoje nebuvo prieš 2010-uosius. Tačiau dabar galime pasakyti, kad turime aiškią nacionalinės nuosavybės daugumą energetikos, bankų ir žiniasklaidos sektoriuose. Jeigu reikia tai kiekybiškai pagrįsti, galėčiau pasakyti, kad pastaraisiais metais Vengrijos valstybė išleido maždaug tūkstantį milijardų forintų [t. y. daugiau kaip 3 milijardus 236 milijonų eurų – vert. past.] išpirkdama strateginių sektorių ir kompanijų nuosavybę, kuri anksčiau buvo kvailai privatizuota. Tam, kad kraštas būtų stiprus, jame negali mažėti gyventojų. Šiuo metu tai Vengrijos Achilo kulnas. Kraštas, kuriame mažėja gyventojų, ir, tiesiai sakant, kuris netgi nepajėgia biologiškai išsilaikyti, – [toks kraštas] daugiau yra, galima sakyti, nereikalingas. Toks kraštas išnyks. Pasaulyje išlieka tik tos bendruomenės, kurios bent jau sugeba išsilaikyti biologiškai, ir būkime sau sąžiningi – Vengrija šiandien dar nėra tokia šalis. Taip pat turime pripažinti, kad demografiniais klausimais – šeimos sukūrimo ir augimo klausimais, šių dienų vyriausybės rankos surištos. Taip yra todėl, kad jokia politika negali nuspręsti, ar bendruomenė turės vaikų, ar ne, ar šeimose gims vaikų ir jei taip, tai kiek. Taip yra todėl, kad tik moterys gali tai nuspręsti. Bus taip, kaip moterys tai nuspręs.

Tad ką vyriausybė gali padaryti? Ji gali padaryti viena: siekti sukurti šeimoms palankią aplinką. Šiame kontekste svarbu tai, kad paprastai mes apie tokius dalykus nekalbame, bet galbūt aš tai padarysiu dabar – galbūt proga leis man tai padaryti. Daugelis iš jūsų galbūt pastebėjote, kad Vengrijoje išleidžiame milžiniškus pinigus šeimoms skatinti, kad sustiprintume ją. Kyla klausimas: iš kur tie pinigai? Tiesa, Ponios ir Ponai, yra tokia – šiuos pinigus mes imame iš daugiataučių kompanijų. Jeigu tai nepasirodys nekuklu, galėčiau pasakyti, kad aš imu juos iš daugiataučių [kompanijų], nes iš pradžių nedaug žmonių, be manęs, pritarė tokiam gražiam ėjimui. Taigi, šią sumą imame iš daugiataučių kompanijų pelno tam tikro dydžio specialių mokesčių forma ir po to perduodame tuos pinigus šeimoms, auginančioms vaikus.

Per metus paimame – remiuosi šių ir praėjusių metų duomenimis – 272 milijardus forintų iš bankų sektoriaus, 31 milijardų iš draudimo kompanijų; 120 milijardų forintų iš energetikos sektoriaus ir 55 milijardus iš masinių komunikacijų ir telekomunikacijų industrijos. Visa tai sudėjus išeina maždaug 500 milijardų forintų [t. y. maždaug 1 milijardas 613 milijonų eurų – vert. past.] per metus. Mes paimame šiuos pinigus ir perskirstome taip: 272 milijardus forintų dirbančių ir vaikus auginančių šeimų mokesčių lengvatoms padengti; 74 milijardai forintų nemokamam vaikų maitinimui; 5 milijardai forintų vaikų, kuriems reikia pagalbos, atostogoms; nemokami vadovėliai – negaliu pateikti tikslių išlaidų, nes jos nuolat didėja, ir 210 milijardų forintų vaikus auginančių šeimų komunalinių mokesčių lengvatoms padengti. Tai papildo demografijos politiką, šeimų palaikymo politiką, apie kurią aš kalbėjau. Praktiškai lėšos šiam reikalui anksčiau nebuvo prieinamos.

Kai Zsoltas Semjénas[3] sako, kad Vengrijos vyriausybė yra labiausiai krikščioniškai demokratiška vyriausybė Europoje, būtent tai Jums reikia turėti omenyje. Mes paimame dalį gaunamo didelio pelno tam, kad atiduotume jį tiems, kurie dirba ir augina vaikus ir tokiu būdu prisideda prie tautos ateities.

Jei kalbame apie stiprią šalį, taip pat privalome paminėti viešąjį sektorių. Šiandien tai reiškia du dalykus: sienų gynybą ir galimybę užkirsti kelią teroristiniams išpuoliams. Nėra stiprios kultūros be kultūros savasties.

Ponios ir Ponai,

Kiek daug tabu sulaužoma pasakant, kad visuomenė, kurioje nėra pastovios etninės sudėties, neturi kultūros savasties. Šalies etninės sudėties keitimas prilygsta jos kultūrinio tapatumo keitimui. Stipri šalis niekada negali leisti kam nors panašiam įvykti – nebent tai atsitiktų įvykus kokiai pasaulinei katastrofai.

Ponios ir Ponai,

Moderniame pasaulyje negali būti stiprios benruomenės ir stiprios valstybės šalyje, kurioje nėra mokslo ir inovacijų plėtros ir kuri neturi galimybių atsiverti ateities industrijoms. Nesakau, kad tai mes jau pasiekėme, bet per pastaruosius septynerius metus mes bent jau pasibeldėme į naujųjų ateities industrijų duris. Mūsų atveju, nebus stiprios vengrų bendruomenės ir stiprios valstybės, jeigu nesugebėsime į vieną bendruomenę sutelkti po pasaulį [išsibarsčiusių] vengrų. Nesileisdamas į detales, noriu tik pasakyti, kad Vengrija gali būti stipri tik tuo atveju, jeigu visame pasaulyje bus tokia tvarka, kad jeigu kurioje nors pasaulio dalyje vengrui kas nors užmins ant kojos vien todėl, kad jis yra vengras, Budapešte užsidegs raudona lemputė. Kai mes tai pasieksime, Vengrija bus stipri šalis.

Ponios ir Ponai,

Vengrija taip pat sustiprėjo būdama pastovių sąjungų – kaip kad milžiniškos bendrosios Europos Sąjungos rinkos – dalimi ir NATO – didžiausios pasaulio karinės organizacijos – nare.

Vyskupas Tőkésas[4] paminėjo Pasaulio vandens sporto čempionatus. Dabar nenoriu kalbėti apie šį įvykį, o veikiau apie tai, kad kita šiuolaikinės valstybės ir visuomenės stiprybės sąlyga yra tai, kad ji sugebėtų kaip šeimininkė priimti didžiuosius pasaulio renginius. Turėdamas omenyje Budapeštą galiu pasakyti, kad nuo Vienos ir Stambulo jis yra miestas – galbūt vienintelis miestas – kuris gali tvirtinti, kad yra kultūros kūrinys. Taip yra todėl, kad Budapeštas – kaip Jūs visi gerai žinote – yra ne tik miestas, bet ir Vengrijos kultūros kūrinys: Vengrijos genijaus atspaudas architektūroje ir miestų planavime. Budapeštas yra vieta, kuri sau ir pasauliui tvirtina, kad nėra pasaulinės reikšmės įvykio – sporto, kultūros ar religijos renginio, tokio kaip Tarptautinis eucharistijos kongresas, – kurio jis negalėtų priimti. Išskyrus FIFA pasaulio taurę, kuri yra kitas klausimas, nėra svarbesnių pasaulio renginių, kurie viršytų Budapešto galimybes. Tai gera žinoti, tai didelė jėga ir dideli ateities lūkesčiai. Galėčiau pasakyti, kad mūsų sostinė gali daugiau, nei vien tarnauti Vengrijos valstybei.

Dar vienas dalykas, Ponios ir Ponai, kurio reikia jėgai [įgyti] ir kurio mes turime ribotai: jis vadinasi kariuomenė. Kadangi savo resursus buvome sutelkę pastarųjų metų ekonomikos krizei išgyventi, nesugebėjome plėsti savo ginkluotųjų pajėgų. Už kelerių metų, kai kalbėsime apie Vengrijos stiprybę ir [svarstysime,] ar vengrų tauta yra stipri, esu tikras, galėsime prie savo argumentų sąrašo pridėti stiprią vengrų kariuomenę: kariuomenę, kuri sugebės apginti Vengriją nuo visų išorinių išpuolių. Štai kodėl pradėjome Ginkluotųjų pajėgų plėtros programą ir neseniai ėmėmės statyti pirmąją Vengrijos ginklų pramonės gamyklą.

Ponios ir Ponai,

Ateityje visus šiuos procesus turėsime palaikyti. Yra trys sritys, kuriose nepakanka procesus [tik] palaikyti, bet kuriose mums reikia pakeisti mastą ir pereiti prie greitesnės raidos. Viena sritis yra demografija, kurioje mes net nepasiekėme lūžio taško. Vaisingumo rodiklis, atspindintis tautos demografinę būklę, šiek tiek pagerėjo: sutuoktinių porų – arba vyrų ir moterų porų apskritai – pakilo nuo 1,2% iki 1,44%, ir tai daug žada, tačiau 1,44 vis dar yra labai toli nuo 2. Tam, kad jaustumės demografiškai saugūs, vidutinis statistinis vaikų ir vengrų porų santykis turi būti 2,1. Praktiškai tai sunku pasiekti, tačiau tai yra vidutinis skaičius, kurį privalome turėti. Kol nepasiekėme šio taško, vengrai demografijos požiūriu turi būti laikomi nykstančia rūšimi, o tauta – ir visų pirma vyriausybė – turi suprasti numanomą imperatyvą šioje srityje. Taigi, demografijos srityje mums reikia masto pakyčių ir greitesnės plėtros. Manau, kad to mums reikia tautai sutelkti. [Be to,] ateinančiu laikotarpiu turime dramatiškai suintesyvinti vengrų bendruomenės telkimą Karpatų baseine, ir ypač jos ekonominę galią. Ir trečioji sritis, kurioje mums reikia masto pokyčių, yra moderniųjų technologijų integravimas į Vengrijos ekonomiką. Kad tai pasiektume, industrinėje revoliucijoje turime dalyvauti daug aktyviau, nei tai darome dabar.

Ponios ir Ponai,

Tiek apie Vengriją. Dabar norėčiau kelis žodžius pasakyti apie Europą. Atsiprašau, jei šiandien atrodau kalbąs perdėm supaprastintai. Aš nepraradau apetito intelektiniams [prasmių] atspalviams, tačiau apie šiuos dalykus galima kalbėti ir tokiais paprastais žodžiais.

Ateinančius kelis dešimtmečius pagrindinis klausimas Europoje bus šis: ar ji išliks europiečių kontinentas? Ar Vengrija išliks vengrų šalis? Ar Vokietija išliks vokiečių šalis? Ar Prancūzija išliks prancūzų šalis? Arba ar Italija išliks italų šalis? Kas gyvens Europoje? Tai istorinis klausimas, kurį turime spręsti šiandien. Kalbant konkrečiai – ir tai nemažai pasako apie pasaulį, kuriame šiandien gyvename – nėra tikslios, patikimos informacijos apie tai, koks procentas tradicinių vietinių krikščionių ir atvykusių musulmonų gyvena atskirose Europos šalyse. Tiesą sakant, tokią informaciją rinkti draudžiama. O renkami duomenys neleidžia numatyti, kokia ateitis mūsų laukia, kadangi migrantai, imigrantai yra netolygiai pasiskirstę pagal skirtingas amžiaus grupes. Taigi bendrieji skaičiai mažai ką sako apie tai, kas mūsų laukia. Daugiausia dėmesio reikia skirti vaikams iki 15 metų, taip pat žmonėms nuo 15 iki 45 metų [amžiaus]. Iš šitų skaičių [jau] galima numatyti, galima apskaičiuoti, kokia būklė bus kiekvienoje šalyje, tarkime, 2050-aisiais [metais].

Negailėdama nei pinigų, nei pastangų, Vengrijos vyriausybė kasmet užsako plačią tarptautinę apklausą, kad sužinotų, ką Europos tautos mano apie šiuos reikalus. Tai ne tas pat, ką mano jų vadovai, nes šitai mes žinome. Kelia įtarimą, kad žmonių nuomonė nesutampa su jų vadovų [nuomone]. Šių metų apklausa parodė, kad iš 28 Europos Sąjungos šalių, 81% ES piliečių imigraciją laiko rimta arba labai rimta problema. Visoje Europoje 64% [gyventojų] mano, kad imigracija didina nusikalsamumą, o 59% jų tiki, kad ji keičia kultūrą, kurioje gyvename. Kalbant apie Briuselio veiklą, 76% Europos piliečių mamo, kad imigracijos srityje ji yra labai menka. Klausiant, ar tam, kad Briuselis išpręstų šią situaciją, jam reikėtų suteikti daugiau galių, ar vietoj to reikėtų sustiprinti nacionalines galias, išaiškėjo, kad 36% europiečių laukia Briuselio sprendimo ir suteiktų jam daugiau galios, o 51% tikisi, kad tautinės valstybės [pačios] pasirūpins sprendimais. Vengrijoje 25% mūsų piliečių – ir tai nėra nereikšmingas skaičius, nes kalbama apie kas ketvirtą vengrą – tiki, kad daugiau galių reikėtų suteikti Briuseliui. Bet laimei, 61% mūsų piliečių mano, kad Briuselis turėtų turėti mažiau galių ir mums reikėtų net susigrąžinti tuos įgaliojimus, kuriuos anksčiau jam perleidome – arba bent jau kai kuriuos iš jų.

Žinoma, svarstant klausimo, kas gyvens Europoje, visumą, galima teigti, kad ši problema bus išspręsta sėkmingos integracijos. Deja, realybė yra tokia, kad mums nežinoma jokių sėkmingos integracijos atvejų. Akivaizdu, kad migracija nėra atsakymas į ekonomikos problemas ir darbininkų trūkumą. Įdomu, kad Europos gyventojai mažiausiai rūpinasi dėl to, kad migrantai užims jų darbo vietas. Galbūt tai atspindi tam tikrą asmeninę patirtį. Galiu patikėti, kad esama beviltiškų situacijų, tokių kaip kad [jeigu] atsidūręs vandenyne galiausiai esi priverstas gerti jūros vandenį: tai vanduo, tačiau jis nenumalšina troškulio, o tik padidina jį. Tai daugmaž atitinka situaciją, kurioje atsidurs norintys migrantais išgydyti savo ekonomikos ligas. Priešingai sėkmingos integracijos argumentams, turime taip pat atkreipti dėmesį į tai, kad jeigu turintys skirtingų tikslų žmonės atsiduria toje pačioje sistemoje arba šalyje, tai neleidžia jiems integruotis, o sukelia chaosą. Akivaizdu, kad migrantų kultūra yra visiškai priešinga Europos kultūrai. Prieštaraujančios ideologijos ir vertybės negali būti palaikomos vienu metu, kadangi jos yra tarpusavyje nesuderinamos. Akivaizdžiausias pavyzdys gali būti tai, kad, europiečių nuomone, pageidautina, jog vyrai ir moterys būtų lygūs, o musulmonų bendruomenei tokia mintis yra nepriimtina, nes jų kultūroje į vyro ir moters santykius žiūrima hierarchiškai. Tik laiko klausimas, kada įsivyraus vienas arba kitas [požiūris].

Žinoma, galima ginčytis, kad pas mus atvykstančios skirtingų kultūrų bendruomenės gali būti perauklėtos. Tačiau turime matyti – ir vyskupas Tőkésas apie tai taip pat kalbėjo – kad dabar atvykstančios musulmonų bendruomenės savo kultūrą, tikėjimą, gyvenimo būdą ir savo principus suvokia kaip stipresnius ir vertingesnius nei mūsų. Taigi, patinka tai mums ar ne, pagarbos gyvenimui, optimizmo, įsipareigojimo, asmeninių interesų pavaldumo ir idealų atžvilgiu musulmonų bendruomenės šiandien yra stipresnės nei krikščionių. Kodėl kas nors turėtų norėti perimti kultūrą, kuri atrodo silpnesnė, nei jo paties? Jie nenorės ir nenorės to niekada! Todėl perauklėjimas ir juo grįsta integracija negali pasisekti.

Ponios ir Ponai,

Klausimas, kuris dažnai kyla Europos politikoje, yra solidarumo klausimas. Visų pirma, norėčiau paaiškinti, kad Europos kultūroje solidarumas nėra pats sau tikslas, bet tik priemonė jam pasiekti. Europos kultūroje reikia siekti, kad joje gimę žmonės gyventų taikiai, saugiai, laisvai ir pasiturinčiai, pagal savo vertybes ir įsitikinimus. Tai yra Europos kultūros prasmė ir tikslas. Solidarumas yra tik priemonė jam pasiekti. Priemonė negali pakeisti tikslo. Kokią išvadą galima padaryti? Kad mes niekada negalime būti solidarūs su ideologijomis, žmonėmis ir etninėmis grupėmis, kurios siekia pakeisti pačią Europos kultūrą, kuri sudaro Europos gyvenimo būdo esmę, prasmę ir tikslą. Negalime būti solidarūs su grupėmis ir ideologijomis, kurios yra priešingos Europos egzistencijos ir kultūros tikslams, nes tai verstų pasiduoti.

Čia turėčiau pridurti, nors nenoriu būti įtrauktas į Vokietijos rinkimų kampaniją, kad Vokietijoje yra politikų, kurie yra pasmerkti žlugti ir dabar svyruoja ties visiško pralaimėjimo riba, – jie tikisi šiek tiek pataisyti savo populiarumą krėsdami šunybes vengrams, provokuodami ir užgaudinėdami mus, ir kaltindami mus solidarumo stoka. Tiesą sakant, galėčiau tai suvokti net kaip komplimentą. Šiuo klausimu turbūt turėčiau pridėti du dalykus. Pirmasis yra tai, kad Vengrija apgynė save – tuo pačiu ir Europą – nuo migrantų antplūdžio ir invazijos, ir tai mums kainavo 260–270 milijardų forintų [814–874 milijonus eurų – vert. past.]. ES grąžino nedidelę šios sumos dalį. Taip pat galėčiau pasakyti, kad ES neturėtų kalbėti apie solidarumą tol, kol sumokės 250 milijardų forintų, kuriuos ji mums skolinga už Europos apgynimą. Iki to laiko siūlau jiems būti kuklesniems. Panašiai ir Vokietija turėtų penkis kartus pagalvoti prieš kaltindama Vengriją solidarumo trūkumu. Jeigu būčiau vokietis, penkis kartus pagalvočiau prieš pavartodamas žodį „solidarumas“ vengrams užsipulti, nes gamyklų darbininkai Vokietijoje gauna penkiskart didesnį atlyginimą, nei vengrų darbininkai, dirbantys tą patį darbą Vokietijai priklausančiose Vengrijos gamyklose. Kol yra taip, manau, kad vokiečiams turėtų būti gėda kalbėti apie apie solidarumą. Be to, manau, kad tai yra nevykusi ir klaidinanti diskusija, nes ji prieštarauja Europos Sąjungoje vyraujančiai abipusių investicijų, kapitalo srautų ir darbo vietų kūrimo logikai. Taigi tai taip pat yra nesuderinama su viena iš Europos vertybių.

Šiaip ar taip, Ponios ir Ponai,

Jeigu paveikslas, kurį Jums pavaizdavau, nėra iškraipytas, bet tiksliai atitinka tikrovę, turėtume įvertinti jo pasekmes politiniam elitui. Na, turiu pasakyti, kad Briuselyje buvo sudaryta sąjunga prieš žmonių nuomonę. Šios sąjungos nariai yra Briuselio biurokratai bei jų politinis elitas ir sistema, kurią būtų galima nusakyti kaip Soroso imperija. Tai sąjunga, kuri buvo sudaryta prieš Europos žmones. Ir turime pripažinti, kad šiandien Georgeʼas Sorosas gali lengviau siekti savo imperijos tikslų Briuselyje, nei Vašingtone ar Tel Avive. Štai kodėl jis sudarė sąjungą Briuselyje. Kaip paprastai, kai lyderiai – kai didžiojo politinio elito nariai – atsigręžia prieš savo pačių tautą, visada kyla inkvizicijos poreikis pradėti teismo tyrimą prieš tuos, kurie reiškia tautos nuomonę. Ankstesnėje ketverių metų kadencijoje Europos Sąjunga turėjo Didįjį inkvizitorių, ir jo vardas buvo ponia Reding. Šiam Didžiajam inkvizitoriui nepavyko, ir dabar jie surado naują: naujojo Didžiojo inkvizitoriaus vardas yra Timmermansas. Jis yra komisaras. Mažai pasitenkinimo matant, kad Didžiojo inkvizitoriaus energijos dviem šalims tuo pat metu tenka nevienodai, – dabar jis vietoj mūsų pasirinko Lenkiją. Šiuo metu kaip pagrindinis inkvizitoriaus taikinys pasirinkta Lenkija, siekiant susilpninti, sugriauti, palaužti tautinę vyriausybę. Turiu aiškiai pasakyti, kad Vengrija natūraliai siekia savo nacionalinių tikslų, tačiau šie tikslai apima Europą ir lenkų–vengrų draugystę; ir reikia pasakyti visiškai aiškiai, kad inkvizicijos kampanija prieš Lenkiją niekada nepavyks, nes Vengrija taikys visus teisinius Europos Sąjungos siūlomus mechanizmus tam, kad parodytų savo solidarumą su lenkų tauta.

Kokias iš to galima padaryti išvadas, Ponios ir Ponai? Visų pirma, aišku, kad turime dalykus matyti aiškiai ir neturime daryti jų per daug sudėtingų. Neturime galvoti apie mūsų laukiančią kovą kaip kovą su globalia konspiracija, bet turime apibūdinti ją ir mąstyti apie ją kiek įmanoma racionaliau. Štai taip: yra Soroso planas. Jį sudaro keturi punktai. Jis pats juos parašė, Soroso imperija išspausdino ir pradėjo telkti jėgas jam įgyvendinti. Pagal šį planą kasmet šimtai tūkstančių – o jei įmanoma, milijonas – migrantų iš musulmonų pasaulio turėtų atvykti į Europos Sąjungos teritoriją. Antra, jiems atvykus kievienam iš jų turėtų būti išmokėta keturių su puse milijonų forintų ekvivalentas eurais [t. y. maždaug 14 500 eurų – vert. past.]. Plano autorius mielai šį planą finansuos – tačiau tai yra antrinis dalykas, nors ir kai kas, ką verta apmąstyti. Vis dėlto siūlymo esmė yra ne tai, ne verslo pelnas, o tai, kad tokiu būdu galima užtikrinti nuolatinį [žmonių] antplūdį. Tad tie, kurie nori, kad kasmet atvyktų mažiausiai milijonas migrantų, turi pritarti šiam mechanizmui, kuris Europos politine terminologija vadinamas „traukos veiksniu“, kad jie nuolat atvyktų. Ir jeigu jie bus paskirstyti ir kiekvienas gaus [reikalingą pinigų] sumą, kuri iš tiesų yra didesnė, nei vidutinė metinė Vengrijos alga, [tai] nebus rūpesčių dėl mažėjančio ateivių srauto. Trečias Soroso plano punktas yra, kad į kontinentą atvykę migrantai privaloma ir nuolatine tvarka turės būti paskirstyti Europos šalims. Ketvirta, už nacionalinių valstybių ribų Briuselio lygmeniu turės būti įkurta Europos imigracijos agentūra, kuriai bus suteikti visi įgaliojimai priimti sprendimus migrantų klausimu. Toks yra Soroso planas.

Jeigu mes kalbame apie Europos ateitį, turime aiškiai pasakyti, kad tam, jog Europa galėtų išgyventi ir išlikti Europos kontinentas, Europos Sąjunga turi iš Soroso imperijos atgauti suverenitetą. Kol tai neįvyke, neturime galimybių išsaugoti Europą europiečiams. Po to, kai mes atgausime suverenitetą, turėsime Europos Sąjungą reformuoti. Tai nėra pagrindinė mano šiandienos pranešimo tema, todėl tik bendrais bruožais tai paminėsiu. Pirmas ir svarbiausias dalykas, kad vadinamoji Europos Sąjungos Komisija būtų nukreipta atlikti tą vaidmenį, kurį jai suteikė Europos Sąjungos sutartys. Sutartys aiškiai nustato, kad Komisija nėra politinė institucija. Ji turi vienintelį tikslą, tikslą, kuris paverčia ją sarginiu šunimi: tai yra sutarčių laikymosi priežiūra. Todėl, nors nacionalinės valstybės deleguoja į Komisiją komisarus, po to jų tautiniai ryšiai nutrūksta ir tol, kol jie yra Komisijoje, iš jų yra reikalaujama užtikrinti, kad būtų laikomasi Europos sutarčių. Šiandien taip nėra. Šiandien Komisija apsibrėžia kaip politinė institucija. Pats prezidentas Junckeris pasakė, kad jis įkurs politinę instituciją, kuri vaidins politinį vaidmenį. Tai visų problemų šaltinis; visų problemų, nuo kurių šiandien Europos Sąjungoje kenčia nacionalinės valstybės. Štai kodėl, nepaisant mano veto migrantų perkėlimo kvotų sistemai Ministrų Pirmininkų Taryboje – kur reiklaujama vienbalsiškumo – Komisija manipuliavo sistema, pradėdama teisinę procedūrą, kuriai patvirtinti pakanka keturių penktadalių šalių narių balsų, ir taip vienintelis mano veto, Vengrijos veto, buvo [padarytas] nieko nereiškiančiu. Mes buvome klasta apgauti, buvo sukrėsti buvę bendri 28 Europos Sąjungos šalių ministrų pirmininkų pasitikėjimo pagrindai. Tokio politinio vaidmens Komisija turėtų nedelsiant atsisakyti. Kai tai bus padaryta, privalome aiškiai pasakyti, kad Europos reforma gali prasidėti tik sustabdžius migrantus, padarius galą imigracijai ir kiekvienam panaudojus nacionalinę kompetenciją savo sienų apsaugai. Po to, kaip jungtinės programos dalis, į Europos Sąjungą jau nelegaliai atvykę imigrantai turėtų būti iš jos išsiųsti atgal, kur nors už Europos Sąjungos ribų. Tai skamba griežtai, bet tie, kurie atvyko nelegaliai, privalo būti išsiųsti iš Europos Sąjungos teritorijos.

Kai tai bus padaryta, reikės pripažinti, kad britai išeina iš Europos Sąjungos ir iš jos pasitraukia viena iš didžiausią pasaulio kariuomenių. Ir kadangi mes stipriname kooperaciją su NATO, turime suvokti, kad Europos kontinentas negali likti neginamas kariuomenės ir kad jis negali tikėtis būti apsaugotas kieno nors kito. Amerikos buvimas yra svarbu ir narystė NATO yra svarbi, tačiau Europa turi sugebėti apsiginti pati. Kitais žodžiais, turime pradėti kurti karines Europos pajėgas. Lygiagrečiai su tuo, turime suprasti, kad Europos Sąjungos ekonominis konkurencingumas pasaulio ekonomikoje nuolat mažėja. Turime atkurti savo konkurencingumą. Tai reiškia – sumažinti skolas ir nustatyti lanksčias darbo sąlygas. Kai tai padarysime, mūsų Vakarų Europos draugai, kurie yra pavargę nuo plėtros, turės atvirai pripažinti, kad Europoje nebus taikos tol, kol ji visiškai neintegruos Balkanų. Todėl privalome padidinti Europos Sąjungą ir visų pirma privalome į ją priimti pagrindinę valstybę – Serbiją, kad ir kaip absurdiškai ši idėja gali atrodyti šiuo metu.

Ir kai tai taip pat bus padaryta, privalėsime sudaryti dvi visaapimančias, istorines sutartis, turinčias ekonominį, karinį ir politinį aspektus. Mums reikės istorinės sutarties su Turkija ir mums reikės kitos istorinės sutarties su Rusija. Kai visa tai bus padaryta, bus galima pasakyti, kad Europos Sąjunga yra reformuota ir kad kelis kitus dešimtmečius ji sugebės kovoti su kitais pasaulio kontinentais.

Apibendrinant, kur mes šiandien Europoje esame? Mano apibendrinamosios išvados yra tokios. Europos krikščionių demokratų partijos virto antikrikščioniškomis: mes bandome patenkinti liberalių medijų ir inteligentijos lūkesčius. Kitas svarbus aspektas yra tai, kad kairioji politika prarado pagrindą, ir socialdemokratinės partijos daugiau nėra socialdemokratinės. Jos prarado proletariatą, jeigu galima taip pasakyti. Organizuotų darbininkų skaičius ir galia sumažėjo, daugiausiai todėl, kad daugelis pramonės darbo vietų buvo iškelta iš Europos Sąjungos, ir todėl ne tik socialdemokratinės partijos nebėra tokios, kaip buvo kadaise. Jos ištekėjo už globalaus verslo interesams atstovaujančios neoliberalios ekonominės politikos, ir dabar beturi vieną politikos sritį, jos telkiasi į vieną sritį – išsaugoti savo įtaką kultūrai. Tai antrasis šiandien Europai svarbus dalykas. O trečiasis svarbus dalykas yra tai, kad Europa dabar ruošiasi užleisti savo teritoriją naujai, maišytai, islamizuotai Europai. Mes matome sąmoningą palaipsnį šios politikos įgyvendinimą. Kad tai atsitiktų, kad teritorija būtų pasiruošusi būti užleista, būtina tęsti jos iškrikščioninimą, – ir mes galime stebėti tokias pastangas. Pirmumas turi būti teikiamas grupiniam, o ne nacionaliniam identitetui, ir politinį valdymą turi pakeisti biurokratija. Tai yra nuolatinių slaptų Briuselio [pastangų] perimti nacionalinių valstybių įgaliojimus tikslas. Tokia šiandien yra situacija Europoje, Ponios ir Ponai. Tai yra kovos laukas, kuriame šiandien kaunasi Centrinės Europos šalys.

Pabaigoje pereisiu prie mūsų pačių tėviškės. Tai mūsų paskutinis Tušnadfiurdės susirinkimas prieš kitus bendruosius rinkimus Vengrijoje. Visa tai yra labai gerai – ir net jeigu taip nėra, yra kaip yra. Pagal gerąjį scenarijų, tai, ką aš ką tik pasakiau, yra tikslus Europos ir pasaulio būvio, ir jame įvykusių pokyčių apibūdinimas. Bet mums ateinantys Vengrijos rinkimai yra svarbiausia, čia ir dabar svarbiau, negu visi kiti dalykai. Dabar norėčiau pasakyti kelis žodžius apie tai. Kas yra svarbiausia kituose Vengrijos parlamento rinkinuose? Visų pirma, norėčiau pasakyti, kad kitų metų Vengrijos rinkimai galėtų būti ypatingi, nes jie taip pat turės pasekmių Europai. Neturėtume pamiršti, kad Vengrija – su Višegrado ketveriukės parama, už kurią esame dėkingi – buvo šalis, sustabdžiusi Europą užliejusią imigratų invaziją. Ir kaip paaiškinau anksčiau, pakartosiu tai dabar: tol, kol aš esu Vengrijos Ministras Pirmininkas ir vadovauju Fidesz partijai[5] bei krikščionių demokratų vyriausybei, pasienio tvora išliks ir mes saugosime savo sienas. Ir taip darydami taip pat saugosime Europą.

Vengrijos opozicija, priešingai, atvirai teigia, kad jie išardys tvorą ir įsileis imigrantus į savo šalį. Jie pritars visiškam ir privalomam migrantų paskirtymui Europoje, ir šia prasme jie yra pasirengę nuvesti Europą į naują ateitį su mišriais gyventojais. Ši Vengrijos opozicijos ir valdančiųjų partijų priešprieša parodo, kas yra svarbiausia Europai ateinančiuose rinkimuose. Yra dar viena diskusija, kuri padidina Europos statymą ir kuri yra ryški skiriamoji linija tarp Vengrijos valdančiųjų partijų ir kiekvienos Vengrijos opozicinės partijos. Ji yra apie tai, ar Vengrija suteiks galių Briuseliui. Mes laikomės nuomonės, kad Briuselis turi sugrąžinti galias, kurias jis slapta iš mūsų atėmė, ir kurias, manau, jis iš mūsų išviliojo neteisėtai. Opozicija, priešingai, – socialistai, kraštutiniai dešinieji ar liberalai – visi sako, kad turime suteikti Briuseliui daugiau galių, nes didelius klausimus gali spręsti tik Europa, galimi tik bendri Europos sprendimai. Tai reiškia, kad jie nori perleisti Briuseliui vis daugiau šalies valdymo galių. Tai taip pat Vengrijos parlamento rinkimams suteikia Europinį mastą.

Tačiau mūsų rinkimuose bus dideli ir Centrinės Europos statymai. Galite pastebėti, kad ir Briuselio biurokratai, ir Georgeʼas Sorosʼas turi savų interesų susilpninti Centrinę Europą, kaip šiandien pagrindinė kliūtis įgyvendinti Soroso planą yra tai, kad Vengrijos pietuose mes uždarėme migrantams į Europą vedančius sausumos kelius. Po to serbai ir makedonai taip pat uždarė savo pietines sienas. Su Višegrado ketveriukės palaikymu mes esame kliūtis įgyvendinti šį planą. Todėl Europoje yra jėgų, norinčių Vengrijoje matyti naują vyriausybę pakeičiančią dabartinę, nes būtent taip jos galėtų labiausiai susilpninti Višegrado ketveriukę. Ir mes neturime turėti iliuzijų: jeigu Vengrijoje nebus sufomuota krikščionių demokartų vyriausybė, kita vyriausybė susilpnins Višegrado ketveriukę ir tokiu būdu Centrinę Europą. Vadinasi, Vengrijos rinkimuose daug kas pastatyta ir Centrinės Europos.

Ir galiausiai, Vengrijos rinkimuose kai kas pastatyta ir vengrų tautos. Savo kalbos pradžioje nurodžiau, ką turėtume daryti, norėdami sustiprinti Vengriją. Nekartosiu ir nedetalizuosiu to, tačiau pasakysiu, kad jeigu Vengrijos pilietinės, tautinės, krikščioniškos jėgos nelaimės kitų rinkimų, galėtume prarasti vieką, dėl ko kelis pastaruosius metus Vengrija taip sunkiai dirbo – krauju, sunkiu triūsu, ašaromis ir prakaitu. Tai reiškia, Ponios ir Ponai, kad Vengrams Vengrijoje gali sugrįžti griovimo, o ne kūrybos laikai. Nereikia pamiršti, kad ką nors pastatyti yra sunkus vyksmas, kuriam reikia daug laiko, o ką nors sugriauti yra lengva ir tai galima padaryti greitai. Galiu jums objektyviai pasakyti, kad niekada nuo Trianono sutarties[6] laikų Vengrija nebuvo taip arti [nuo tikslo] atgauti Europos šalies jėgas, klestėjimą ir prestižą, kaip kad yra šiandien. Ir niekada nuo Trianono laikų mūsų tauta nebuvo taip arti [nuo vilties] atgauti pasitikėjimą ir gyvybingumą, kaip šiandien. Esu taip pat tikras, kad jei Vengrija vėl turės vyriausybę, tarnaujančią užsienio, globaliems interesams, vengrai vėl praras šią istorinę galimybę – ir ne tik vienam rinkimų ratui, bet dešimtmečiams.

Ponios ir Ponai,

Jei mūsų vengrų bendruomenei iškiltų pavojus gimtinėje, jei Vengrijoje kiltų pavojus Europai, kas atsitiktų vengrams užsienyje? Stipri Tėvynė yra svarbiausia vengrų bendruomenių, gyvenančių už šiandieninių Vengrijos sienų, sėkmės ir išgyvenimo sąlyga. Partijos, kurios susilpnins Tėvynę, negalės pasiūlyti geros politikos, galimybių ir ateities vengrų bendruomenėms, gyvenančioms už mūsų dabartinių sienų. Jos nėra jūsų draugai, Ponios ir Ponai. Todėl prašau kiekvieno jūsų užsiregistruoti ir balsuoti rinkimuose. Prašom ne tik paremti savo komandą iš šalies, bet ir išbėgti į aikštelę – nes dabar jūs taip pat turite balsą Vengrijos rinkimų kovoje.

Ir galiausiai, pasakysiu keletą žodžių apie mūsų oponentus, nes šį kartą tikrieji mūsų oponentai nebus opocizinės namų partijos. Kiekvienas gali pastebėti, kad pastaraisiais metais, kaip mes pavadiname „centriniame jėgų lauke“, buvo nukalta stipri ir tautos reikalų atžvilgiu ryžtinga vienybė. Opozicinės partijos nežino, kaip susidoroti su šiuo jėgos lauku, su šia tautos vienybe. Mūsų laukiančioje [rinkimų] kampanijoje pirmiausia turime kovoti už savo žemę, prieš užsienio jėgas: ateinančius devynis mėnesius turime kovoti už savo žemes, prieš Soroso mafijos tinklą ir Briuselio biurokratus, ir prieš jų valdomas medijas. Žinome jų metodus ir šiuo atžvilgiu jie negali mus per daug nustebinti: finansinis šantažas, politinis grasinimas, šiokie ir tokie gandai, medijų kampanijos, apkalbos, pažeidimų procedūros, toks ir anoks straipsnis. Mums buvo primetama šiurkšti ir kartais žeminanti retorika. Tačiau reikia pastebėti, kad Vengrija apgynė savo interesus ir atsakė šaltai ir civiluotu būdu, išties, galėčiau pasakyti, europiniu stiliumi. Esu įsitikinęs, kad tai padaryti mes sugebėsime ir per rinkimus.

Apibendrindamas baigsiu savo kalbą vienu sakiniu. Prieš dvidešimt septynerius metus čia, Centrinėje Europoje, mes patikėjome, kad Europa yra mūsų ateitis; šiandien mes jaučiamės esą Europos ateitis.

Iš anglų kalbos vertė Artūras Judžentis

***

[1] Balvanjošo vasaros universitetas ir studentų stovykla – tarptautinis etninių Rumunijos vengrų forumas politikos ir visuomenės gyvenimo temomis, rengiamas nuo 1990 m. Balvanjošas – kurortas Rumunijoje, netoli nuo Tušnadfiurdės.

[2] Tušnadfiurdė (rum. Beilė Tušnadas) – kurortinis miestelis Rumunijos viduryje, Transilavanijos rytinėje dalyje, vengrų etninės mažumos Rumunijoje dominuojamoje srityje.

[3] Zsolt Semjén (Čolt Šemjen, g. 1962 m.) Vengrijos politikas, ministras be portfolio ir Ministro Pirmininko pavaduotojas. Vadovauja Krikščionių demiokratų liaudies partijai, sudariusiai koaliciją su Vengrijos piliečių sąjunga (Fidesz).

[4] László Tőkés (Laslo Tiokeš, g. 1952 m.) – Rumunijoje gimęs vengrų kunigas ir politikas, Europos Parlamento narys. Rumunijos reformuotos bažnyčios vyskupas, buvęs Rumunijos vengrų demokratinė sąjungos garbės prezidentas, Transilvanijos vengrų nacionalinės tarybos vadovas.

[5] Fidesz – valdančioji Vengrijos piliečių sąjunga, nacionalinė konservatyvi dešiniojo sparno partija.

[6] Trianono sutartis 1920 m. Versalio Didžiojo Trianono rūmuose nustatė sąjungininkų taikos sąlygas I pasauliniame kare nugalėtai Vengrijai, kuri iki tol kaip Vengrijos karalystė priklausė Austrijos-Vengrijos valstybei.