Neheteroseksualios moterys sovietmečiu – hipių judėjimas ir tramdymas insulino šoku

Autorius: Vilimaitė Sandra Šaltinis: http://www.vilimaite.lt/nehete... 2017-10-30 20:44:07, skaitė 941, komentavo 3

Tarybinės Estijos hipiai Taline

Sovietmečiu Lietuvos baudžiamasis kodeksas už homoseksualius santykius tarp vyrų numatė laisvės atėmimą iki 3 metų, tačiau tuomet ne tik apie seksą, bet ir homoseksualius santykius viešai kalbama nebuvo, todėl ir homoseksualūs vyrai dažniausiai buvo sodinami už grotų pripaišant jiems kitą nusikaltimą, pavyzdžiui, vagystę ar išprievartavimą. Kitokia situacija buvo su homoseksualiomis moterimis – joms nebuvo taikoma baudžiamoji atsakomybė, tačiau grėsė psichiatrijos ligoninė.

Kaunietė Rasa (vardas pakeistas, redakcijai žinomas – aut.past.) pasakoja, kad sovietmečio atmosfera buvo itin neigiama LGBT žmonių atžvilgiu, jei esi homoseksualus – reiškia iškrypėlis. Tiesa buvo viena, o kitaip manantys baudžiami. Baudžiami ne tik už homoseksualumą, bet ir už draudžiamų knygų skaitymą, dalyvavimą hipių susibūrimuose, lietuvybės puoselėjimą.

„Man pačiai labai ilgai truko įveikti vidinę homofobiją, sau prisipažinti, kas aš esu. Įsimylėjimų būta nuo paauglystės pradžios ir fizinę trauką jutau moterims, bet tuomet galvojau, kad esu blogietė. Man būdavo pačiai prieš save gėda. Pradėjau ieškoti literatūros, kuri paaiškintų, kas su manim darosi. Tikėjausi, kad galbūt galiu kaip nors pagyti, kreipiausi į medikus“, pasakoja pašnekovė.

Tuo tikslu Rasa net buvo tirta ligoninėje – tyrė hormonus, tačiau nieko ypatingo neradę paleido namo.

„Paskui kreipiausi į psichologę, ir mes ilgai kalbėjomės. Ir taip buvau neeilinė paauglė, kuri 16 metų jau buvo perskaičius vos ne visą klasikinę literatūrą. Tad po pašnekesio psichologė tėvams pasakė: labai protinga mergaitė. Tądien supratau, kad iš medikų pusės jokios pagalbos negausiu“.

Hipiai ir psichiatrinė ligoninė

„Brežnevo epocha smaugė žmones, nebuvo Stalino laikų akivaizdžios prievartos, tačiau jaučiausi lyg pagalvę ant veido uždėję po truputį dusina. Žmonės, trokšdami laisvės, įsitraukdavo į disidentinę veiklą, o aš į hipių judėjimą.

Matydavau juos gatvėse – spalvingai apsirengę jie žaisdavo frizbį, kol jų nesuimdavo milicija. Hipiai mane traukė kaip magnetas, nes jie skleidė laisvę. Po truputį įsitraukiau į hipių judėjimą. Sovietų valdžia jį traktavo kaip antisovietinį“, prisimena pašnekovė.

„Dėl bendravimo su hipiais, mane išmetė iš mokyklos prigrasinę tėvams, kad nebandytų grąžinti, nes blogai baigsis. Drauges uždarė į psichiatrines ligonines. Įtikino tėvus, kad jos psichiškai nesveikos. Kai kurioms iš jų netgi paskyrė insulino šoką. Viena mergina vos nenumirė dėl jo. Kita mergina bandė pabėgti, bet ją pagavo, surišo tramdomaisiais marškiniais. Ji buvo kovotoja – priešinosi, bet ją paguldė į specialią palatą, ten pririšdavo prie lovos ir leisdavo ale vaistus kažkokį aminaziną, holoperidolį, kurie būtent sukelia didelius raumenų skausmus, traukulius“, tarsi ištrauką iš siaubo filmo pasakoja pašnekovė.

Rasą taip pat norėjo uždaryti į psichiatrijos ligoninę, tačiau tam pasipriešino jos tėvai.

Tačiau viskas tuo nesibaigė. „Mokyklos direktoriaus kabinete mane tardė KGB karininkas, bet mano tėvai buvo politiniai kaliniai, kovojo prieš visus režimus, tad augau tokioje šeimoje, kur žinojau, kad su KGB reikia atitinkamai kalbėti.

Vėliau mane šantažavo, sakė, kad išmes iš mokyklos ir apie universitetą galiu pamiršti.

Šis nutikimas mane pastūmėjo link disidentų. Aš nebuvau kažkokia aktyvi kovotoja, bet dalyvavau slaptuose tinkluose, per kuriuos mus pasiekdavo draudžiama literatūra“.