Lenino fenomenas

Autorius: Michailas Bugakovas Šaltinis: https://bugakovasblogas.wordpr... 2017-11-02 18:19:23, skaitė 2198, komentavo 11

Leninas – teoretikas, politikas, žmogus

Gerai žinomas Lenino pateiktas marksizmo apibūdinimas. Tai mokymas, kuris susideda iš trijų skirtingų dalių (filosofijos, politekonomijos ir socializmo teorijos), bet jis tarsi iškaltas iš vientiso plieno luito. Apie patį Leniną irgi galima pasakyti kažką panašaus – žmogiškosios savybės, teorinė minties galia ir politiko–revoliucionieriaus genijus – buvo neatskiriamos šios istorinės asmenybės sudėtinės dalys, jos monocentristinis sociokultūrinis karkasas. Visą save, visą savo neilgą gyvenimą jis pašventė nuskriausto ir atstumto, pažeminto ir išnaudojamo, bet gebančio priešintis ir kovoti darbo žmogaus išlaisvinimo misijai. Albertas Einšteinas – kitos srities genijus – yra pavadinęs Leniną žmonijos sąžinės įsikūnijimu.

Leninas – teoretikas

Pilnas Lenino raštų rinkinys rusų kalba susideda iš 55 tomų. Paskutinis 55 tomas išleistas 1975 metais. Kiek vėliau buvo išleisti dar 2 papildomi tomai. Išvis paskelbta apie 3000 įvairiausių Lenino parengtų dokumentų – fundamentalūs teoriniai veikalai, straipsniai periodinėje spaudoje, pranešimai ir pasisakymai partinėse konferencijose ir suvažiavimuose, kalbos mitinguose ir susirinkimuose, rezoliucijų ir pareiškimų projektai, dekretai, sveikinimai, skrajutės, o taip pat ir laiškai, telegramos, rašteliai bei kita.

Galima pasakyti, kad vien kūrybine – publicistine prasme tai buvo bene produktyviausia asmenybė visoje dvasinėje žmonijos istorijoje.

Teoriniai Lenino interesai buvo sukoncentruoti ties filosofijos, politinės sociologijos ir politekonomijos problemomis. Jo apmąstymai ir įžvalgos šiose srityse pagrįstos meistriškai taikoma marksistine dialektinio materializmo metodologija ir nuosekliai realizuojamu socialiniu – klasiniu požiūriu.

Svarbiausias filosofinis V. Lenino veikalas „Materializmas ir empiriokriticizmas“ (1908). Šioje knygoje V. Leninas kritikuoja madingas XIX pabaigoje – XX amžiaus pradžioje filosofines sroves: machizmą, pozityvizmą bei pragmatizmą, filosofuojančių mokslininkų E Macho, R. Avenariaus, R. Puankarė ir kt. idėjas. Jų įtakai buvo pasidavę ir kai kurie rusų marksistai (Bogdanovas, Bazarovas, Lunačarskis, Krasinas bei kt.).

Anų metų socialinė aplinka buvo persunkta krizės bei reakcijos tendencijomis, kurios įsivyravo Rusijoje po nesėkmingos 1905 metų revoliucijos. Tai suformavo gana slogią idėjinę atmosferą inteligentijos tarpe, kurioje pradėjo klestėti dekadanso kultūra. Deja, tuo pačiu metu aktyviai vystėsi gamtos mokslai, buvo padaryta eilė reikšmingų mokslinių atradimų. Visų šių prieštaringų procesų sandūroje visuomeninėje sąmonėje paplito idealizmo ir mistikos apraiškos, susvyravo klasikinės materialistinės filosofijos pamatai.

Panašūs sumaišties laikotarpiai įvairių visuomenių istorijoje kartojasi. Po TSRS ir pasaulinės socializmo sistemos žlugimo XX amžiaus pabaigoje irgi prasidėjo kapitalistinė reakcija, globalinio pobūdžio krizė ir pasaulėžiūrinė sumaištis. Vėl mes matome kultūros degradavimą, įvairiausių utopinių projektų, mistinių–religinių ir dvasinių–idealistinių teorijų bei požiūrių renesansą. Tai vyksta kartu su mokslinės–techninės ir informacinės revoliucijos išradimais ir atradimais.

Leninas savo veikale parodė, kad nauji anų laikų fizikos atradimai (pav. sudėtinga atomo struktūra) nepaneigia filosofinio materializmo postulato apie materijos pirmumo principą bei sąmonę kaip aukščiausiai organizuotos materijos produktą. Kadangi fizika parodė, kad atomas nėra joks materijos „dugnas“, jokia pirminė materialaus pasaulio „plyta“, tai machistai paskelbė, neva,“materija dingo“. Filosofinių idėjų pasauliui tokia išvada buvo tolygi Dostojevskio personažo Karamazavo teiginiui, kad jeigu „dievo nėra“ reiškiasi „viskas galima“. Todėl ir prasidėjo įvairiausios ideologinės revizijos, koregavimai, neigimai bei perversmai. Tame tarpe ir klasikinio marksizmo atžvilgiu.

Leninas parodė ir įrodė, kad dingsta ne materija, o iki šiolei dominuojantis konkretus – istorinis jos suvokimas. Filosofine prasme – materija neturi „dugno“. Jos pažinimas yra begalinis procesas. Visi bandymai sujungti marksizmą su naujamadiškomis filosofinėmis idėjomis reiškia atsisakymą nuo dialektinio materializmo kaip marksistinės filosofijos pamato ir veda į idealizmo ir religijos balą. O pastarieji dalykai – tai buržuazinės pasaulėžiūros ir ideologijos ramstis bei išnaudotojiškos kapitalistinės visuomenės kaip „dieviškos valios“ įsikūnijimo žemėje „nenuginčijamas argumentas.“

Lenininę metodologiją šiuo klausimu galima pritaikyti ir mūsų dienų visuomeniniam gyvenimui. Kaip žinia, iš marksistinės filosofijos logiškai išplaukia ir materialistinis istorijos suvokimas, pagal kurį materialinė gamyba sudaro visuomenės pamatą. Teiginys apie „materijos dingimą“ reiškia ir gamybos bei visos su tuo susijusios darbininkų klasės dingimą. Ypač populiarios panašaus pobūdžio teorijos tapo po mokslinės – techninės revoliucijos atsiradusių naujų gamybinių technologijų bei besiformuojant naujai socialinei – ekonominei poindustrinės visuomenės struktūrai. Buvo prirašyta aibė, neva, mokslinių straipsnių ir monografijų šia tema, sukurtas net meninis filmas su išraiškingu pavadinimu „Atsisveikinimas su darbininkų klase“. Deja, iš Lenino pateiktos idealistinių nukrypimų kritikos galima konstatuoti – „dingsta“ ne materija ir materialinė gamyba, dingsta mūsų galvoje susiformavę stereotipai.

Politinės sociologijos srityje reikšmingas yra V. Lenino darbas „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo raidos stadija“ (1916). Pagrindinis šio veikalo tikslas – pirmojo pasaulinio karo priežasčių analizė. Šis tikslas dėsningai atvedė Leniną prie XX amžiaus pradžios kapitalizmo ypatumų išryškinimo ir marksistinės imperializmo teorijos sukūrimo bei jos priešpastatymo įvairioms buržuazinėms ir reformistinėms teorijoms (Dž. Gobsono, R.Gilferdingo, K.Kautskio ir kt).

Leninas suformulavo 5 svarbiausius imperializmo požymius: 1. gamybos ir kapitalo koncentracija, pasiekusi tokią aukštą išsivystymo pakopą, kad ji sukūrė monopolijas, vaidinančias lemiamą vaidmenį ūkiniame gyvenime; 2. bankinio kapitalo susiliejimas su pramoniniu; 3. kapitalo išvežimas; 4. tarptautinių monopolistinių kapitalistų sąjungų susidarymas; 5. užbaigtas teritorinis planetos pasidalijimas.

Šiandien be abejo reikėtų pakoreguoti kai kuriuos Lenino išvardintus požymius ir išskirti naujus. Pavyzdžiui, mūsų laikais tenka kalbėti ne tik apie „bankinio kapitalo susiliejimą su pramoniniu“, bet apie finansinio kapitalo „demokratinę diktatūrą“, kai ne žmogus valdo pinigus, o pinigai valdo žmogų . Pinigus gi valdo finansinės institucijos. Taip pat atsirado naujas imperializmo požymis – politinė ekspansija, kai pasinaudojant spalvotų revoliucijų technologijomis arba mažiau drastiškais būdais, globalinis kapitalas griauna nacionalinius politinius rėžimus ir bando į valdžią „susodinti“ savo marionetes.

Leninas apibūdina imperializmą kaip monopolistinį kapitalizmą. Imperializmui būdingi reakcingumas, parazitavimas ir pūvimas, kuris reiškiasi per finansines spekuliacijas bei ekonomikos militarizavimą.

Pastaroji Lenino prognozė pasitvirtino per visą XX amžiaus istoriją. Du pasauliniai karai, atominio ginklo atsiradimas, masė regioninių karinių konfliktų, dabartinė globalinė įtampa bei terorizmas, karinės bazės bei žvanginimas ginklais – tokia šiandienos pasaulio ir atskirų šalių realybė. Dėl finansinių spekuliacijų irgi maždaug viskas pasitvirtino. Visi mes tapome bankų vergais. Jie nustato taisykles kaip mums disponuoti mūsų pačių pinigais. Žmogus patekęs į finansines bankų pinkles neturi jokios alternatyvos. Atsiskaitymo ar kreditinė kortelė – štai jo gyvenimo alfa ir omega. Bankas – tai nauja mūsų dienų bažnytinė inkvizicija, čia atliekamos pamaldos, išpažintis bei nuodėmių atleidimas arba teisminis susidorojimas ir finansinis „sudeginimas“.

Iš savo pateiktos imperializmo analizės Leninas padaro praktišką politinę išvadą – monopolistinis kapitalizmas sukūrė materialines – ekonomines socializmo prielaidas, o imperialistiniai prieštaravimai sudaro galimybes socialistinei revoliucijai nugalėti silpniausioje imperializmo grandyje, net ir vienoje atskiroje šalyje. Kas ir įvyko per Spalio revoliuciją Rusijoje. Į žinomo ir autoritetingo marksisto G. Plechanovo priekaištą, kad, atseit, „istorija dar nesumalė miltų, iš kurių bus iškeptas socializmo pyragas“ Leninas atsakė leniniškai – „kodėl gi užkariavę politinę valdžią mes negalime socializmo „miltų ir pyragą“ pasigaminti patys“. Tai buvo genialiai paprastas ir paprastai genialus atsakymas, kurį padiktavo ne teorijos dogmos, o gyvenimo praktika.

Leninas visada pabrėždavo išskirtinį subjektyvaus faktoriaus vaidmenį politikoje. Šioje vietoje tai dar vienas jo reikšmingas indėlis į marksizmo teoriją. Lenino pateikta imperializmo analizė bei išvada apie „silpnąją grandį“ ir Spalio revoliuciją bei Tarybų valdžios įtvirtinimas – tai buvo naujas lenininis posūkis marksizmo doktrinoje, kuris adekvačiai atspindėjo naujas istorines sąlygas ir atskleidė kūrybinę marksizmo galią.

Būdamas filosofas–materialistas Leninas, kaip ir jo mokytojas K. Marksas, negalėjo žinoma nesidomėti ekonomikos klausimais, o būdamas dar ir dialektikas be abejo turėjo atkreipti dėmesį į ekonomikos sąsajas su politika. Politekonomija teorinėje V. Lenino veikloje užima ypatingą vietą. Politekonomijos objektą Leninas savo veikale „Ekonominio romantizmo charakteristika“ (1897) apibūdino kaip žmonių visuomeninius santykius gamybos procese.

Jis pasiremdamas gausia oficialia statistika išanalizavo aktualias anuometines politekonomines problemas – kapitalizmo išvystymo lygis Rusijoje, vidaus rinkos susiformavimas, darbo pasidalinimas ir specializacija tarp atskirų kapitalistinės ekonomikos sektorių, valstiečių ir stambių žemvaldžių ekonominiai santykiai, rentos ir monopolijos realijos ir t. t. Leninas suformulavo teorinius galimos žemės nacionalizacijos ir municipalizacijos pagrindus bei parodė, kad agrarinis klausimas – tai pagrindinis carinės Rusijos klausimas. Jo darbuose apstu Rusijos situacijos palyginimų su JAV, Prūsijos, Šveicarijos, kitų šalių padėtimi žemės ūkyje ir pramoninėje gamyboje. Politekonomiškai Leninas pagrįsdavo ir socializmo teoriją. Jis teigė, kad esamomis istorinėmis Rusijos sąlygomis socializmas – tai valstybinė monopolinė struktūra, kuri tarnauja visos liaudies labui, sudaro naujo alternatyvaus liaudies ūkio pamatą.

Deja, Lenino požiūris į socializmą, kaip ekonominę sistemą, keitėsi priklausomai nuo gyvenimiškos praktikos reikalavimų. Didysis revoliucionierius niekada nebuvo teoriniu dogmatiku. Dialektinis lankstumas buvo jam būdingas ir teorijoje ir praktikoje. Nuo „karinio komunizmo“ iki „NEPo“ (naujoji ekonominė politika) – tokia buvo Lenino požiūriu į socializmą evoliucinė trajektorija. Smulki privati nuosavybė bei užsienio koncesijos proletariato diktatūros sąlygomis gali būti pilnai pajungtos bendram socializmo statybos reikalui. „NEPas – tai rimtai ir ilgam laikui“ – rašė Leninas. Šiandien „karinio komunizmo“ ir „NEPo“ praktiniu įsikūnijimu galima laikyti Šiauries Korėją ir Komunistinę Kiniją. Lenininė „NEPo“ koncepcija tapo ir dabartinio naujo ir/ar atnaujinto socializmo teorijos pagrindu.

Leniną ypač domino ekonomikos ir politikos santykis pereinamuoju nuo kapitalizmo į socializmą laikotarpiu. Strateginiu požiūriu ekonomika yra pagrindas, o politika – jos koncentruotas apsireiškimas. Bet pereinamuoju laikotarpiu politika tampa pirminiu dalyku ekonomikos atžvilgiu. Šis reiškinys tarp kitko turi bendrasociologinės tendencijos pobūdį, jį galima stebėti ir mūsų dienų pereinamuose procesuose nacionaliniu ir globaliniu mastu. Šiandien matome, kaip politikai diktuoja savo valią ekonomikai, kaip įvedamos įvairios ekonominės sankcijos ir kontrsankcijos, kaip politizuojamas gamybinių objektų privatizavimas ar nacionalizavimas ir panašiai.

Taigi, Leninas – teoretikas, – tai išskirtinės intelektinės ir prognostinės galios asmenybė, kuri visas aktualiausias anuometinės visuomenės problemas sugebėdavo apmąstyti iš mokslinių – teorinių pozicijų ir pateikti aiškias bei dažnai nestandartines išvadas praktinei veiklai.

Leninas – politikas

Politika dažnai vadinama galimybių ir kompromisų menu. Leninas per visą savo veiklos laikotarpį atskleidė kitą realios politikos tiesą. Politika – tai dialektinės kovos menas. Kovojo jis visą gyvenimą ir plačiu frontu – su atvirais priešais, su idėjiniais oponentais, su paklydusiais, jo nuomone, bendražygiais. „Štai jis – mano likimas. Viena kovinga kampanija po kitos. Ir storžievių neapykanta dėl to“, – rašė Leninas 1916 metais. Politinėje kovoje jis buvo negailestingas. Priešus siūlydavo sušaudyti, oponentus nubausti, suklydusius bendražygius pasmerkti įvairiomis rezoliucijomis ir pareiškimais. Kritikuojamus politinius veikėjus apdovanodavo įvairiausiais negražiais epitetais. Tokia, deja, buvo revoliucinė epocha ir jos politinis stilius.

Tarp kitko ir šiandien, nepaisant visų pastangų vos ne per jėgą diegti taip vadinamą „politkoretiškumą“, tas stilius beveik nepasikeitė. Pakanka paskaityti kai kurių politikų pasisakymus, žurnalistų straipsnius ar interneto komentarus.

Leninas ir pats visą savo gyvenimą buvo negailestingai persekiojamas, patyrė ir kalėjimą, ir tremtį, ir emigraciją, ir šmeižtą, ir bendražygių išdavystes bei netektis. Jį buvo bandoma nužudyti ir nutildyti.

Dabartinė epocha bei dabartinės „spalvotosios revoliucijos“ ne mažiau negailestingos ir dehumanizuotos. Jos žudo ne tik politinius veikėjus, bet ir tūkstančius niekuo dėtus žmones, paverčia ištisus pasaulio regionus karo lauku ir dar veidmainiškai įvardija visa tai kova „už demokratiją, už laisvę, už žmogaus teises“ ar net dar rafinuočiau – „taikdariškomis misijomis“.

Leninas buvo kovingas bet atlaidus savo oponentams ir bendražygiams politikas. Žinomas epizodas, kai jis 1918 metais paprašė F. Dzeržinskį vienai dienai paleisti iš kalėjimo suimtus anarchistus tam, kad jie galėtų sudalyvauti savo teorinio patriarcho P. Kropotkino laidotuvėse. Nors po anarchistų dalyvavimo eserų surengtame maište prieš Tarybų valdžią bolševikų santykiai su jais buvo įtempti, Leninui pakako jų garbės žodžio, kad po laidotuvių visi sugrįš į savo „dislokacijos“ vietą. Gerai žinomas ir jo atlaidumas įvairiems „nukrypėliams“ pačios bolševikų partijos gretose. Principingais idėjiniais mūšiais buvo paženklinti jo santykiai su L. Trockiu, N. Bucharinu, J. Stalinu, L. Kamenevu, A. Zinovjevu ir kitais. Pastarieji du veikėjai (Kamenevas ir Zinovjevas) išvis pasielgė išdavikiškai, paskelbdami menševikų laikraštyje 1917 metų spalio ginkluoto sukilimo datą. Bet nepaisant visų nesutarimų vienais ar kitais klausimais, Leninas vertindamas jų gebėjimus vėliau palaikydavo šių veikėjų skyrimą į aukščiausius Tarybinės valdžios postus.

Jis visada politikoje vadovaudavosi ne asmeniškumais, o bendro reikalo interesais. Jeigu jis matydavo, kad žmogus yra gabus ir gali atnešti apčiuopiamą naudą bendram socializmo statybos reikalui, visi nesutarimai būdavo atidedami į antrą planą. Žinomas tik vienas atvejis, kai jis pasijuto asmeniškai įskaudintas kaip politikas ir žmogus. Kai J. Stalinas įžeidė jo gyvenimo draugę N. Krupskają, V. Leninas pareiškė, kad išpuolis prieš jo žmoną yra ir išpuolis asmeniškai prieš jį bei pareikalavo viešo Stalino atsiprašymo. Bet ir šioje situacijoje jam buvo svarbiausia politika. Savo „Laiške suvažiavimui“ (1922), kuris vadinamas politiniu Lenino testamentu, jau sunkiai sergantis revoliucijos vadas davė gana taiklias ir objektyvias įtakingiausių politbiuro narių asmenybių charakteristikas bei įspėjo partiečius dėl galimos jų asmeninių savybių įtakos politiniams procesams.

Vėliau politologai jau profesionaliai pradėjo analizuoti politiko asmenybės ir politinio proceso tarpusavio sąveiką. Ir Brežnevo „sąstingis“ ir Landsbergio „nepriklausomybė“ su jų panašumais ir skirtumais – tai akivaizdi iliustracija, kaip aukščiausio rango politikų fiziologinė būklė bei jų psichologiniai ypatumai gali įtakoti valstybinį – politinį gyvenimą.

Išskirtinis Lenino kaip politiko bruožas – gebėjimas suderinti strateginį mąstymą ir taktinį lankstumą. Turėdamas mintyse galingą bei prasmingą socializmo viziją, praktinėje politikoje jis visada buvo realistas. Jis turėjo idėją – komunizmo idėją. Bet buvo įsitikinęs, kad tik gyva darbo žmonių kūryba gali pateikti visuomenines jos realizavimo formas. Politikas – dogmatikas bando įsprausti visą spalvingą gyvenimą į teorijos rėmus. Politikas – realistas koreguoja teoriją priklausomai nuo naujų gyvenimo aplinkybių ir tendencijų. Teorija būtina tam, kad nepaskęsti gyvenimiškoje rutinoje ir matyti ne tik detales, bet ir visą paveikslą, neprarasti strateginio tikslo, nepamesti kelio dėl takelio.

Realistiškai jis vertino ir žmones. Jo dar vienas išskirtinis politiko bruožas – liaudies poreikių pojūtis. Dar jaunystėje dirbdamas advokatu jis susidūrė su gyvenimiškomis paprastų žmonių problemomis. Kiekvienas jo asmeninis pokalbis su konkrečiu darbininku, valstiečiu, kareiviu duodavo jam peną giliems teoriniams apmąstymams ir politinėms įžvalgoms, kuriuos jis produkavo į aiškius ir suprantamus liaudžiai lozungus. „Taika– tautoms! Duona – badaujantiems! Žemė – valstiečiams! Gamyklos – darbininkams! Valdžia – Taryboms!“ – tai iki šiolei agitacijos ir propagandos šedevras per visą žmonijos istoriją.

Leninas buvo politikas – revoliucionierius. Sudėtingiausiais momentais jis surasdavo ir pasiūlydavo spendimus, kurie iš esmės ir radikaliai pakeisdavo esamą situaciją. Ir smulkesni, ir stambesni jo politikos posūkiai būdavo netikėti, drąsus ir dialektiškai išmintingi. Vardan kilnaus tikslo jis buvo pasiryžęs netikėčiausiems kompromisams, sąjungoms ir koalicijoms. Kita vertus, sugebėdavo supriešinti ir suskaldyti savo oponentus. Anų laikų bei dabartiniai liberalai kaltino ir kaltina Leniną dėl situacijos su taip vadinamu Steigiamuoju susirinkimu, kuris laikinosios vyriausybės iniciatyva buvo demokratiškai išrinktas ir kuris bolševikų partijos CK nutarimu, atseit, neteisėtai buvo išvaikytas. Kaip teigia šiuolaikinis slovėnų filosofas Slavojus Žižekas, 1917 metais egzistavo iliuzija, kad opiausias po Vasario revoliucijos Rusijos problemas, išvardintas aukščiau pateiktuose lozunguose, galima išpręsti teisėtais parlamentinės demokratijos metodais. Tai tolygu dabartinei iliuzijai, tęsia S. Žižekas, kad šiuolaikinių ekologinių grėsmių galima išvengti, išplečiant rinkos logiką į ekologijos sferą (priverčiant kapitalistus susimokėti už gamtos taršą).

Šioje vietoje galima pastebėti, kad ne tik ekologinių, bet visų globalinių dabartinio pasaulio problemų – ekonominių, socialinių, kultūrinių, demografinių ir kitų – neįmanoma išspręsti tradiciniais buržuazinio parlamentarizmo metodais bei pasinaudojant tradicinėmis dabarties tarptautinėmis struktūromis: Jungtinių Tautų Organizacija, Tarptautiniu valiutos fondu, Pasaulio banku, įvairiomis karinėmis – politinėmis organizacijomis ir t. t. Kitas dalykas yra tai, kad šioms problemoms spręsti nesimato nei naujo adekvataus jų suvokimo, nei naujų netradicinių politinių organizacijų, kurios apsiimtų jas spręsti nestandartiniais būdais, nei naujo „globalinio Lenino“. Žvelgiant iš marksizmo pozicijų galima konstatuoti, kad visas globalinis dabarties politinis, teisinis ir pasaulėžiūrinis antstatas nebeatitinka naujai gamybinių jėgų išsivystymo pakopai, nebeatsako į naujų technologijų iššūkius.

Leninas politikoje buvo filosofas. Marksistas Leninas adekvačiausiai įkūnijo idealisto Platono idėją apie tai, kad valdyti valstybę turi filosofai. Jis aiškiai suvokdavo turinio ir formos, esmės ir reiškinio, priežasčių ir pasekmių dialektiką. Šiuo požiūriu aktuali išlieka jo buržuazinės demokratijos bei kapitalistinės valstybės kritika ir iš to išplaukianti politinė linija. Teisinės valstybės mitologija jam buvo svetima. Neginčijama tiesa jam buvo K. Markso padaryta išvada, kad teisė – tai įstatymiška viešpataujančios klasės valios išraiška. Kartu su marksizmo kūrėjais Leninas suvokė ir viešai apnuogino buržuazinės demokratijos bei valstybės veidmainiškumą ir klasinį pobūdį. Pagal formą tai demokratija, pagal turinį ir esmę – užmaskuota kapitalo diktatūra. Jai priešpastatyti darbo žmonės turi savo valstybinę valdžią – proletariato diktatūrą, kuri pagal turinį yra demokratija daugumai, o ne mažumai. Tai istoriškai teisingas bei morališkai sąžiningas pasirinkimas ir istoriškai tai yra socialinė egzistencinė tiesa.

Šiandien „proletariato diktatūros“ idėja net ir pačių marksistų tarpe vertinama ne vienareikšmiškai. Pavyzdžiui, Graikų Komunistų partija ir dabartinėmis sąlygomis deklaruoja šios idėjos gyvybiškumą, kitos marksistinės politinės jėgos laiko ją savotišku istoriniu reliktu, o taip vadinamo „laisvo pasaulio“ ideologijoje ji visokeriopai šmeižiama ir pašiepiama. Į visą tai vėlgi reikia žvelgti per formos ir turinio dialektikos prizmę ir įvertinant konkrečią – istorinę situaciją. „Tiesa visada konkreti“ – mėgdavo kartoti Leninas. Pirmiausia, šiandien ženkliai pasikeitė socialinė – klasinė dabartinės visuomenės struktūra. Tradicinis pramoninis proletariatas evoliucionavo arba net užleido savo gamybinę vietą naujiems ir su naujomis technologijomis susijusiems socialiniams sluoksniams. Kita vertus, pats terminas „diktatūra“ visų XX amžiaus tragedijų ir perturbacijų „dėka“ įgavo akivaizdžiai neigiamą prasmę plačių liaudies masių sąmonėje. Tarp kitko, Markso laikais jis visiškai neasocijavosi su tais reiškiniais, su kuriais asocijuojasi šiandien.

Su visais šiais gyvenimiškais istoriniais pasikeitimais marksistai turi skaitytis. Kitaip jie atitrūks nuo liaudies ir visos jų teorijos pakibs beorėje erdvėje. Atitrūkimą nuo realaus gyvenimo Leninas tarp kitko traktavo kaip neatleistiną politiko–marksisto nuodėmę. Bet ir įvertinus visą tai, reikia pripažinti, kad dabartinė politinė demokratija neprarado savo klasinio pobūdžio, ji taip ir išlieka „užmaskuota kapitalo diktatūra“ kaip ir Lenino laikais. Tik ji tapo daug rafinuotesnė, gudresnė ir įžūlesnė, kadangi panaudoja savo interesams visą dabartinių informacinių technologijų galią. Pasitvirtino ir Lenino įspėjimas apie tai, kad „pasaulinė buržuazija iškels prieš mus laisvės lozungą“. Laisvės ir žmogaus teisų šūkiai tapo pagrindiniais šiuolaikinės buržuazinės propagandos ramentais. Kai kurie teoretikai net prabilo apie globalinės „informacinės diktatūros“ ar „informacinio fašizmo“ eros pradžią.

Tokioje situacijoje, mano galva, dabartiniai kairieji politikai turėtų priešpastatyti buržuazinei demokratijai ne proletariato diktatūros, o liaudies demokratijos lozungą. Dialektiškai mąstant demokratijos ir diktatūros reiškiniai neatskirti vienas nuo kito kažkokia Kinų siena. Nepaisant šių terminų istorinių bei propagandinių peripetijų, demokratija ir diktatūra realiame gyvenime visada yra persipynusios tarpusavyje ir susijusios kaip Siamo dvyniai. Kaip rašo rusų filosofas ir logikas A. Zinovjevas: „ Jeigu analizuoti įvairias valdžios formas ne pagal išorinius požymius, o iš esmės, tai tenka pripažinti, kad vakarietiškoje valdžios formoje totalitarizmo nei kiek nemažiau, nei tarybinėje valdžioje, o tarybinėje – galima surasti nemažiau demokratijos, nei vakarietiškoje“. „Liaudies demokratijos“ sąvoka atspindi savo turinyje ir socialinius–ekonominius visuomenes pokyčius ir socialinę – klasinę demokratijos esmę. Bet kuriuo atveju, kaip rašė Leninas, tai demokratija daugumai ir diktatūra mažumai.

Dialektinis Lenino-politiko mąstymas itin akivaizdžiai atsikleidė sprendžiant karo ir taikos klausimus. Per pirmą pasaulinį karą jis suformulavo daug ką (tame tarpe ir anuometinės Europos socialdemokratus bei bolševikų partijos bendražygius) šokiravusį teiginį apie imperialistinio karo pavertimą pilietiniu karu. Šis teiginys atsirado iš jo dialektine logika premtos karo analizės. Būtent 1916 metais, kai vyko lemtingiausi karo mūšiai, jis kruopščiai sukonspektavo Hegelio „Logikos mokslo“ tritomį (Lenino konspektai vėliau buvo išleisti „Filosofinių sąsiuvinių“ pavadinaimu) ir gerai perprato filosofinių ypatingybės ir bendrybės, abstraktumo ir konkretumo kategorijų sąveiką. Pirmasis pasaulinis karas – tai ne šiaip sau abstraktus reiškinys, o konkretus ir ypatingas imperialistinis karas. Jo priešingybė – ne bendrybinė ir vėlgi abstrakti taika, o kitoks konkretus karas – pilietinis, kuris panaikins pačią šio karo priežastį – imperializmą.

Bresto taikos su kaizerine Vokietija (1918) pasirašymo metu kilo rimtas konfliktas tarp Lenino ir taip vadinamų „kairiųjų komunistų“ (N. Bucharino ir kt.). Pastarieji reikalavo jokiu būdu neužleisti vokiečių kariuomenei buvusių Rusijos imperijos teritorijų, nors jauna Tarybinė Rusija neturėjo tinkamų pajėgų jas apginti. Leninas operuodamas dialektinemis laiko ir erdvės kategorijomis, sugebėjo įtikinti savo bendražygius, kad pralaimėdami dalį teritorijos jie laimi žūtbūtinai reikalingą laiką Raudonosios Armijos parengimui. Vėliau prarastos teritorijos sugrįžo jau į Tarybų Sąjungos sudėtį. Leninas buvo principingas tautų apsisprendimo teisės šalininkas, už ką jam dėkinga turi būti ir dabartinė Lietuva.

Taigi, filosofinė Lenino – politiko išmintis padėdavo jam priimti teisingus ir ryžtingus sprendimus sudėtingiausiuose bei lemiamuose istorijos pasūkiuose. Jo politinis genijus surasdavo tinkamą išeitį atrodytų visiškai beviltiškose situacijose. Ir tai didžiulė pamoka visiems šiandienos politikams nepriklausomai nuo jų partiškumo.

Nors jai prognozavo maksimum dvejų savaičių egzistenciją, bet Lenino sukurta pirmoji pasaulyje darbininkų ir valstiečių valstybė sugebėjo atsilaikyti per pilietinio karo ir užsienio šalių intervencijos kovas bei organizuoti savitą socialistinės planinės ekonomikos sistemą. Jis padėjo pamatus dar neregėtam istorijoje tautų susivienijimui – Tarybinių Socialistinių Respublikų Sąjungai (TSRS), kuri užtikrino galingas socialines garantijas savo gyventojams, sutriuškino mirtiną žmonijos priešą – fašizmą Antrajame pasauliniame kare ir pirmoji pasiuntė savo pilietį Jurijų Gagariną į kosmosą.

Svarbiausia, Lenino sukurta valstybė parodė visam pasauliui alternatyvą žmonijos socialiniam išsigimimui ir susinaikinimui – realią socialinio teisingumo visuomenę, kurioje ne vartojimas ir pelnas, o kūrybinis darbas tampa varomoji jėga. Šios valstybės žlugimas – atskira tema. Galima tik pasakyti, kad viena iš žlugimo priežasčių – faktiškas jai vadovaujančios tarybinės – partinės nomenklatūros išsigimimas ir lenininių politikos principų nepaisymas.

Leninas – žmogus

Žmogiškos Lenino savybės atrodo tarsi pajungtos jo politinio ir teorinio potencialo realizavimui. Jis buvo kaip laiko strėlė paleista iš istorijos lanko tiesiai į taikinį. Galima teigti, kad politika ir marksizmo teorija – tai natūralūs jo asmenybės bruožai. Rašytojas M. Gorkis ir revoliucionierius L. Trockis – tokie skirtingi, bet artimai jį pažinoję žmonės, išskiria vieną dominuojančią Lenino savybę – pastovų ir nuoseklų tikslo siekimą. Jį tarsi pati gamta genetiškai užprogramavo vienam tikslui – revoliucijai. Visi jo žmonių ir reiškinių vertinimai visur ir visada buvo pajungiami šiam vieninteliam gyvenimo tikslui.

Kaip žinia, žmogaus asmenybės pagrindas formuojasi vaikystėje ir šeimoje. Kita vertus, bet kurio žmogaus formavimosi negalima vertinti izoliuotai nuo jo bendraamžių, jų bendrų ketinimų ir idealų bei jų socialinės aplinkos visuomeninio konteksto.

Leninas gimė 1870 metais balandžio 22 dieną Rusijoje, Simbirske (dabar Uljanovskas), liaudies mokymosi įstaigų inspektoriaus Iljos Uljanovo šeimoje. Skaitant Lenino artimųjų prisiminimus ir įvairiausių jo biografijos tyrinėtojų rašinius galima padaryti išvadą apie 3 pagrindinius faktorius, kurie turėjo lemiamą įtaką jo charakterio ir asmenybės formavimuisi.

1. Šeima, kaip teigia psichologai, – tai pirmiausia šeimyniniai santykiai, šeimos atmosfera. Uljanovų šeimos atmosfera buvo draugiška ir pagarbi. Ir tėvai ir vaikai (o jų buvo net penki) išsiskyrė ypatingu dėmesingumu vieni kitiems, jų santykiai pasižymėjo demokratiškumu ir atvirumu naujiems epochos vėjams.

2. Šeimoje egzistavo savotiškas savišvietos ir išskirtinumo kultas. Šeimos galva Ilja Uljanovas – apsiskaitęs ir kultūros vertybes puoselėjantis žmogus. Jo žmona ir Uljanovų vaikų mama Marija Aleksandrovna buvo šventai įsitikinusi, kad jos vaikai yra labai gabūs ir gali daug pasiekti gyvenime. Tokias mintis ji ir stengėsi jiems įdiegti. Visi Uljanovų vaikai labai gerai mokėsi ir net baigė gimnaziją su įvairiausiais išskirtiniais apdovanojimais.

3. Visą šeimą sukrėtė ir padarė lemtingą poveikį jai visai ir kiekvienam jos nariui siaubinga šeimyninė tragedija. Vladimiro vyresnysis brolis Aleksandras už dalyvavimą pasikėsinime į imperatoriaus Aleksandro III gyvybę buvo nuteistas mirties bausme ir 1887 metais gegužės 7 dieną pakartas. Po tos tragedijos viskas pasikeitė. Uljanovų šeima visuomenės buvo atstumta, jos nariai pasijuto kaip raupsuoti. Aleksandras Uljanovas visada buvo pavyzdžiu savo jaunesniajam broliui Vladimirui ir jo mirtis itin sukrėtė pastarąjį. Žinoma jis dar buvo mažas, kad suprastų revoliucinių idėjų esmę, bet visa ši istorija ir ypač Aleksandro dvasios stiprybė, kurią jis išlaikė iki paskutiniųjų savo gyvenimo minučių, padarė Vladimirui neišdildomą įspūdį.

Šių faktorių visuma ankščiau ar vėliau turėjo sukelti jaunam Vladimirui Uljanovui „prakeiktus ir amžinus“ klausimus – kas kaltas ir ką daryti? Mėgstamiausia jo jaunystės knyga kaip tik ir buvo N. Černyševskio romanas „Ką daryti?“. Baigęs su aukso medaliu Simbirsko klasikinę gimnaziją jis vėliau dėl savo ankstyvosios opozicinės veiklos buvo pašalintas iš Kazanės universiteto ir eksternu baigė Sankt– Peterburgo universiteto teisės fakultetą. Vėliau savo praktinėje advokato veikloje jis ir susidūrė su akivaizdžiu klasiniu Rusijos imperijos teisėtvarkos pobūdžiu.

Taigi, šeima, visuomenė ir praktinis gyvenimas suformavo Lenino asmenybės fundamentą, jo charakterio kryptingumą ir ypatybes. Iš įvairiausių šaltinių galima spręsti, kad jis buvo azartiškas žmogus su geru humoro jausmu, itin mėgo knygas, šachmatus, medžioklę, dviratį ir alų. Buvo itin imlus techninėms inovacijoms ir po Spalio revoliucijos asmeniškai globojo įvairiausių išradimų įdiegimą liaudies ūkyje. Draugų ir vaikų neturėjo. Turėjo ištikimą gyvenimo draugę – savo žmoną Nadeždą Krupskąją. Deja, jis nebuvo šeimos žmogus. Šeima jam buvo tiesiog antras darbo kabinetas (didžiąją gyvenimo dalį net ir pirmas), o žmona – sekretorė. Pasirinktas kovos kelias nulėmė tai, kad jis neturėjo pastovios gyvenimo vietos ir nuosavo būsto. Visą gyvenimą jis dirbo intensyvų intelektualinį darbą – mokėsi, advokatavo, skaitė, rašė, darė pranešimus įvairiose konferencijose, seminaruose, suvažiavimuose, kalbėjo mitinguose ir susirinkimuose, pirmininkavo posėdžiams ir pasitarimams. Gyveno nuolatinės intelektinės ir psichologinės įtampos atmosferoje. Tai ženkliai sutrumpino jo gyvenimą ir sudarė prielaidas atsirasti sunkiai smegenų ligai, nuo kurios (po 3-jų insultų) jis 1924 metais sausio 21 dieną ir mirė, nesulaukęs 3 –jų mėnesių iki savo 54–jo gimtadienio. Jo gyvenimo pabaigą paspartino ir 1918 metais įvykdyto pasikėsinimo į jo gyvybę pasėkmės, kai jis buvo sunkiai sužeistas. Prieš mirtį N. Krupskaja skaitė jam Dž. Londono knygą „Meilė gyvenimui“.

Jo amžininkai, bendražygiai ir priešai savo prisiminimuose išskiria keletą žmogiškųjų V. Lenino bruožų. Visų pirma pažymimas unikalus Lenino asmenybės magnetizmas. A. Lunačarskis rašo apie kolosalinį Lenino – žmogaus patrauklumą. Jį supantys skirtingo kalibro žmonės tiesiog savotiškai „įsimylėdavo“ savo lyderį. Tai pasakytina ir apie intelektualus, ir apie politikus, ir apie paprastus valstiečius, darbininkus, kareivius ar jūreivius. Lenino asmenybės žavesį pripažįsta ir jo idėjiniai priešai. Vienas tokių – Valentinovas – rašo apie tai, kad jauni bolševikai ne tik buvo sužavėti jo marksistine erudicija, bet tiesiog „dievino„ savo vadą ir mokytoją, buvo įsitikinę jo istorine misija. Vienas menševikų lyderių Potresovas rašo apie tai, kad Leninas „gipnotiškai“ veikė kitus žmones. Niekas kitas negalėjo taip „užkrėsti“ kitus žmones savo planais ir savo asmenybe, nors išoriškai Leninas ir neturėjo tam jokių fizinių duomenų. „Nei Plechanovas, nei Martovas, nei kas kitas neturėjo tokios įtakos žmonėms, kaip Leninas“ – rašė A. Potresovas ir tęsė „Jis įkūnijo savo asmenyje geležinę valią, nenuilstamą energiją, fanatišką tikėjimą revoliuciniu judėjimu, bendru reikalu ir savo istoriniu vaidmeniu“.

Kiekvieno žmogaus asmenybė atsiskleidžia jo kalboje ir darbuose. Politiko pagrindinis darbas – kalbėjimas. Išskirtinis buvo Lenino tribūno talentas. Savo viešose kalbose jis nenaudojo įprastų oratoriniam menui teatrinių efektų. Jo kalba buvo paprasta ir energinga, su konkrečios temos išryškinimu ir logiškai suprantama argumentacija. Gili aptariamos situacijos analizė pasibaigdavo nedviprasmiškomis ir aiškiomis išvadomis. Visa kalba būdavo persunkta įvairiausia faktologine medžiaga. Be abejo, jo oratorinian stiliui įtaką turėjo jo jaunystės darbas advokatūroje, kur svarbi yra dokumentika ir konkretūs įrodymai.

Savo tribūno galia jis dažnai įvesdavo auditoriją į „egzoltacijos būseną“. Panašiai jis veikė ne tik rusišką publiką. Istorikas Takeris savo knygoje apie Staliną publikuoja Amerikos komunisto, vėliau, deja, tapusio antikomunistu Makso Istmeno prisiminimus, kuris pavadino Leniną „pačiu įspūdingiausiu žmogumi iš visų matytų tribūnoje. Susidarydavo vaizdas, kad pagaliau istorijos scenoje atsirado žmogus, kuris atskleidė visiems giluminę tiesą“.

Dabartiniai liberalai ir kiti kapitalizmo apologetai daug prirašė apie Lenino „žiaurumą“. Atseit, jis nesiskaitė su žmonėmis, buvo negailestingas jiems, politikoje nevengė represinių metodų. Vienas prancūzas net pavadino jį „mąstančia giljotina“. Politika išvis žiaurokas dalykas. Jeigu teigiama, kad grožis gali išgelbėti pasaulį, tai politika gali jį realiai sužlugdyti. Ypač dabartinė hegemonistinė imperialistinė politika ir dabartinai politikai, kurie savo smulkias ambicijas, psichologinius kompleksus ir egoistinius interesus dažnai pridengia kruvinais nusikaltimais žmonijai ir žmogiškumui. Tariamas ar tikras Lenino politinis „žiaurumas“ – tai tiesiog kita, dialektiška jo liaudiško humanizmo ir proletariško demokratizmo pusė. Jis savo santykiuose su žmonėmis negudravo, nepynė jokių intrigų, sakė savo tiesą į akis, nevyniojo „žodžių į vatą“ ir paprasti žmonės jautė ir vertino tokį jo nuoširdumą ir atvirumą. Politiniai gi oponentai dažnai pripratę prie kitokio, daugiau „diplomatinio ir uškulisinio“ politikavimo stiliaus traktuodavo tai kaip prasčiokišką, grubų ir brutalų elgesį.

Leninas atsidūrė tokiame visuomeninių permainų sūkuryje, kuriame kitokios vidinės dvasinės formacijos žmogus tiesiog būtų sumaltas į šipulius. Teorinis požiūris į praktiką ir praktinis požiūris į teoriją – toks buvo Lenino politinės veiklos kredo. Jis buvo charizmatinė, pasionarinė asmenybė, naujos epochos lyderis – karų ir revoliucijų epochos – ir žmogiškosios Lenino savybės visiškai atitiko jos turinį. Jis užsikrovė sau ant pečių didžiulę naštą ir atsakomybę už milijonų žmonių likimą ir gyvenimą. Ir jis juos ištraukė iš istorijos mėsmalės. Jis sutelkė į vieningą socialinį organizmą iki tol buvusias tik istorinio „laužo malkomis“ žmonių mases ir suteikė joms milžinišką kūrybinę energiją naujam atgimimui ir prisikėlimui, naujos visuomenės statybai.

Pabaigai pateiksiu lakonišką rusų filosofo N. Berdiajevo suformuluotą V. Lenino – teoretiko, politiko ir žmogaus – asmenybės vientisumo apibūdinimą: „Jis – monolitas“.

Literatūra

V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1983
В. И. Ленин. Биографическая хроника, т. 1-12, М., 1970-1982
Л. Троцкий. О Ленине: материалы для биографа. М.,1924
M. Горький. В.И. Ленин. М, 1976
A. Луначарский. Рассказы о Ленине. М.,1985
М. Прилежаева. В доме Ульяновых. М.,1987
А.Рабинович. Большевики приходят к власти. М.,1989
Р. Такер. Сталин. Путь к власти. М.,1991
А. Зиновьев. На пути к сверхобществу. М. , 2000
A. Потресов. Ленин. М., 2002
Slavoj Žižek. 13 Experiments about Lenin. Ad Marginem, 2003
Л. Данилкин. Ленин: Пантократор солнечных пылинок. М., 2017