Graikų komunistai: į klausimą reforma ar revoliucija, atsakome – revoliucija!

Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/... 2017-11-06 18:30:33, skaitė 1006, komentavo 1

Tokią poziciją šią savaitę (lapkričio 2-3 d.) vykusiame Tarptautiniame komunistų ir darbininkų partijų susitikime Leningrade išsakė Graikijos Komunistų Partijos (GKP) vadovas, D. Koucoumbas. Didžiosios Spalio revoliucijos 100-mečiui skirtame pranešime graikų komunistų lyderis aptarė dabarties tarptautinio komunistinio judėjimo aktualijas, 10-ties tezių pavidalu iškeldamas pamatinius principus 21-ojo amžiaus komunistų veiklai. Skaitytojų dėmesiui pateikiame šio dokumento lietuvišką vertimą.

GKP pranešimas XIX Tarptautiniam komunistų ir darbininkų partijų susitikimui Leningrade

Skiriamas Spalio socialistinės revoliucijos 100-mečio progai

Brangūs draugai, komunistų ir darbininkų partijų atstovai,

Mums ypač malonu būti čia, Leningrade, Rusijos Federacijos Komunistų Partijos rengiamame susitikime, suėjus lygiai 100 metų nuo Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos.

Mes Petrogradą ir toliau vadiname Leningradu, vardu, kurį jis prisiėmė istorijoje reikšmingiausios, žmonijos likimą bei eigą pakeitusios, kapitalistinės barbarybės galo pradžią ir naujos visuomenės užgimimą paskelbusios revoliucijos lyderio garbei; vardu jaunosios darbininkų valstybės, pirmosios žmonijos regėtos socialistinės demokratijos įkūrėjo – nepaisant to, kad ši eiga ir buvo sutrikdyta 1991-aisiais po tragiškųjų klaidų bei silpnybių, leidusių restauruoti kapitalizmą.

Mes tvirtai įsitikinę, kad pasaulis bet kuriuo atveju tapsiąs raudonas – raudonas gyvybe ir kūrybingumu, kad raudonoji vėliava ir vėl pakils viršum Leningrado, viršum Maskvos ir visos Rusijos bei buvusiųjų Tarybų Sąjungos respublikų, Europoje, Azijoje, Amerikoje, Afrikoje, Okeanijoje – visame pasaulyje.

GKP ypatingai didžiuojasi, kad pirmąją dieną, kuomet raudonoji vėliava buvo nuleidžiama nuo Kremliaus, jai pakako drąsos paskelbti laikraštyje „Rizospastis“: „Draugai, aukštai laikykime vėliavą! Viltis slypi tautų kovoje!“

Brangūs draugai,

istorijos ir pačios klasių kovos studijavimas patvirtina bendrą pamatinę išvadą: kad kova dėl valdžios yra objektyvi tuomet, kai valdančioji klasė konkrečiame istoriniame kontekste reprezentuoja istoriškai atgyvenusią visuomenės ekonominę formaciją, kol tuo tarpu valdžią paimti galinti klasė sudaro varomąją jėgą naujosios, aukštesnės visuomenės ekonominės formacijos.

Istorija parodė, kad klasinėse visuomenėse klasiniai konfliktai kaip taisyklė būna smurtiniai, būtent todėl, kad pačia valdžios sąvoka bei esmė, kova dėl josios numato prievartą, numato smurtą. Radikalios permainos, liečiančios patį valdžios pobūdį, įvyksta tik revoliucijomis, t. y. masių judėjimu, kiekviename etape vedamo kylančiosios klasės ir jos politinės partijos, jos politinių atstovų. Tokių būta visų buržuazinių revoliucijų, atitinkamai tokios yra ir proletarinės revoliucijos, kol tuo tarpu iki buržuazinių revoliucijų permainos vykdavo karais, labiau išsivysčiusias gamybines jėgas turėjusių tautų bei genčių invazijomis bei kariniu pranašumu.

Kovoje dėl valdžios, kaip ir per naujųjų visuomeninių santykių vystymo bei įtvirtinimo procesą, pažangos esama ne linijinės ir einančios viršun, bet einančios zigzagais, šuoliais ir kritimais.

Brangūs draugai,

pilnai suvokdami, ką aukščiau minėjome, tuo pačiu privalome nepamiršti didžiausios Spalio revoliucijos pamokos: būtent, kad kylančioji jėga, darbininkų klasė, su savo revoliuciniu judėjimu galinti suvaidinti vedantįjį vaidmenį visuomenės pažangoje, perėjime nuo seno gamybos ir visuomenės organizavimo būdo prie naujojo, komunistinio būdo.

Šitai ir nutiko Rusijoje Spalį. Per labai trumpą laiką buvo nušluoti šalin amžiai atsilikimo ir ikikapitalistinių liekanų. Tarybų Rusijos, o vėliau TSRS laimėjimai buvo pasiekti imperialistinių intervencijų, pastovių imperialistų centrų grasinimų ir gamybos ardymo sąlygomis.

Jie niekaip mums neįteigs, esą milžiniškų carinės imperijos platumų gyventojų bendrasis politinis lygis būtų toks, kaip šiandien, jei nebūtų laimėjusi Spalio socialistinė revoliucija, jei nebūtų prasidėjusi socializmo statyba. Tas pat galioja ir kitoms socializmą stačiusioms šalims Europoje, Azijoje bei Amerikoje.

Socializmo TSRS laimėjimai, netgi patyrę katastrofišką nuosmukį, yra nepalyginami su dabartine darbininkų klasės padėtimi kapitalizme. Taip pat nepalyginami ir kapitalizmas 21-ame, 20-ame ir netgi 19-ame amžiuje su tuo, kas buvo duota naujai kilusiųjų kapitalistinių santykių 14-ojo amžiaus Italijos miestų centruose.

Socializmo statybos patyrimas rodo spartaus vystymosi tendenciją visoje visuomenėje, įspūdingą visuomenės gerovės pakilimą. Tačiau jis negali mums parodyti, kas galėtų būti šiandien, kuomet mokslas, žinios, darbo pajėgumas ir našumas yra objektyviai pasiekę netgi aukštesnį lygį. Apskritai buržuazinė TSRS istorijos kritika slepia, kad ji sudarė tiktai pirmuosius dar nebrandžios komunistinės visuomenės etapus.

Šitai būtina suprasti jaunosioms kartoms, ypač mūsų šalių jaunimui, kad jie netaptų lengvomis „moksliškumo“ apdaru pridengiamų tyčinių klastočių aukomis. Žinoma, įvairūs kapitalizmą šiandien aptarnaujantieji istorijos tyrinėtojai žino, kad darbo žmonių judėjimo pakilimas turi tvirtą bazę visame pasaulyje, būtent ištisus dešimtmečius gyvavusius Tarybų Sąjungos laimėjimus.

Tačiau mes, komunistai, žinome, kad turime pareigą ne slėpti savo judėjimo silpnybes, bet atvirai jas kritikuoti, kad nusikratytume jomis kartą ir visiems laikams. Todėl mūsų susitikimuose negali būti vietos frazėms, tuščiažodžiavimui ir aplodismentams. Mūsų susitikimai turėtų telktis ties esminiu pristatymu pažiūrų, kurios prisidėtų prie teisingo mūsų praeities įvertinimo, o taip pat ir aiškaus mūsų dabarties apibrėžimo, kad galėtume padaryti šuolį į ateitį.

Dėl šios priežasties Spalio revoliucijos patyrimas yra neišsemiamas ir, kas svarbiausia, aktualus. Šitai yra pagrindas, kuriuo turėtų remtis komunistai visame pasaulyje, praturtintas kitų ją sekusių socialistinių revoliucijų, vykusių griežtai apibrėžtame istoriniame kontekste, patyrimo.

Socializmo, kaip pirmosios, nebrandžios komunistinės visuomenės fazės, pergalė prieš kapitalizmą, parodė darbininkų klasę kaip vienintelę tikrai revoliucinę klasę, turinčią pareigą įvykdyti savo pagrindinius uždavinius:

Nuversti, sutriuškinti išnaudotojus, t. y. buržuaziją, esančią jų pagrindiniu ekonominiu bei politiniu atstovu; įveikti jos pasipriešinimą ir užkirsti kelią mėginimams atstatyti kapitalo jungą, samdomąją vergiją.

Pritraukti ir po revoliuciniu kompartijos avangardu vesti ne vien tiktai pramoninį proletariatą, ar visumoje, ar didžiojoje jo daugumoje, bet visas darbo žmonių ir kapitalo bei monopolijų išnaudojamų žmonių mases; jas šviesti, organizuoti ir auklėti per klasinės kovos prieš išnaudotojus procesą.
Tuo pačiu ji privalo panaikinti ir paversti bejėgiu blaškymąsi tarp buržuazijos ir proletariato, tarp buržuazinės valdžios ir darbininkų klasės valdžios, kuriuo pasižymi vidutiniokų sluoksniai, smulkieji savininkai žemės ūkyje, prekyboje, amatuose bei kitose įvairių mokslinių sričių darbuose, taip pat ir valstybės tarnautojų, sudarančių gausią dalį kapitalistinių šalių gyventojų, gretose.
Pergalės prieš kapitalizmą sėkmė reikalauja deramo santykio tarp revoliucinius pokyčius vedančios kompartijos ir pačios revoliucinės klasės, darbininkų klasės, taip pat ir apskritai su išnaudojamųjų darbo žmonių masėmis. Tiktai kompartija gali vesti mases labiausiai lemiamoje kovoje prieš kapitalizmą ir imperializmą, su sąlyga, kad jos narių esama atsidavusių komunistų, užgrūdintų ir išauklėtų dalyvaujant klasinėje revoliucinėje kovoje, jai pavykus tapti dalimi darbininkų klasės, o kartu ir visų išnaudojamųjų masių gyvenimo, įgavus darbininkų klasės ir liaudies pasitikėjimą.
Tiktai šitokios partijos vadovavimas įgalinąs proletariatą išskleisti savo revoliucinę puolamąją galią, sunaikinti buržuazijos papirktosios darbo aristokratijos, o taip pat ir korumpuotų bei susikompromitavusių reformistinių, oportunistinių profsąjungiečių, pasipriešinimą ir pasiekti pergalę. Tik darbininkai ir kiti liaudies sluoksniai, išsivadavę iš kapitalistinės vergijos, gali išvystyti pilnutinai savo iniciatyvas ir veiklas per naujas, revoliuciniame procese iškilsiančias institucijas, kaip kad šios ir buvo organizuojamos pirmąkart istorijoje Rusijoje Tarybų valdžios pavidalu. Tik šiuo būdu jie gali pasiekti dalyvavimą valdyme, kurio neturėjo valdant buržuazijai, nepaisant kurtųjų dalyvavimo valdyme iliuzijų. Darbininkų klasė, dalyvaudama valstybinės valdžios organuose nuo apačios iki viršaus, tuo būdu savo pačios patyrimu mokosi, kaip statyti socializmą, kaip kurti naują, savanorišką visuomeninę drausmę. Ji pirmąkart istorijoje suformuoja sąjungą laisvų žmonių, sąjungą darbininkų naujoje visuomenėje, visuomenėje be žmogaus išnaudojimo kito žmogaus.
Proletariato iškovojimas politinės valdžios dar nereiškia klasinės kovos prieš buržuaziją galo. Priešingai, ji šią kovą daro, anot Lenino, „dar įnirtingesnę“.* Šiuose rėmuose turėtume ypatingai atsižvelgti į šį mūsų visų praktikoje patvirtintą vertinimą: bet kuris nenuoseklumas ar apskritai bet kokia ideologinė-politinė silpnybė atskleidžiant revizionistines, oportunistines, reformistines jėgas, žymiai padidina pavojų darbininkų klasės valdžios nuvertimą buržuazijos naudai, panaudosiančio šias jėgas kontrrevoliucijai – kaip jau buvo nutikę daugybę kartų istorijoje.
Kad tikrai nugalėtų, visos kompartijos privalo išvystyti revoliucinę strategiją savo šalyse ir šios pastangos privalo apimti visą tarptautinį komunistinį judėjimą. Bolševikų patyrimas šia kryptimi, praturtintas visų socialistinių revoliucijų patyrimu, revoliucinio judėjimo kiekvienoje atskiroje šalyje patyrimu, privalo būti kelrodžiu šiame procese. Tai, kad šis patyrimas nebuvo įsisavintas ir nenugalėjo, kad revoliucijos pobūdis buvo nulemtas kitų, klaidingų kriterijų pagrindų, reikalauja rimtų mūsų apmąstymų.
Šiandien, bendro nuosmukio sąlygomis, esant neigiamai tarptautinei jėgų pusiausvyrai ir tarptautiniu mastu, ir kiekviename regione skyriumi, kiekviena kompartija turi pareigą intensyvinti darbininkų klasės rengimą sunkiu kasdieniu ideologiniu-praktiniu darbu ir klasiškai orientuota veikla rengiant būsimąjį pakilimą. Kadangi mūsų era ir toliau yra perėjimo iš kapitalizmo į socializmą era. Kapitalizmo nuvertimo erą 1917-aisiais pradėjo Spalio revoliucija, nutiesusi kelią ir pažymėjusi socialistinių revoliucijų pradžią. Dėl šios priežasties mes laikome savalaikiais Lenino žodžius, kad pradžia buvo padaryta, o kurios nacijos proletarai užbaigsią šį procesą, ne taip jau svarbu. Todėl mes neatsitraukiame, bet liekame giliausiai įsitikinę, kad turime iki galo įvykdyti šį uždavinį.

Brangūs draugai,

atėjus Spalio revoliucijos 100-mečiui, nepaisant dalinai teigiamų žingsnių atskirose šalyse bei nepaneigiamų eilės priešakinių vadovų bei ištisų partinių organizacijų pastangų, tarptautinis komunistinis judėjimas apskritai yra giliai suskilęs ir, būdamas gan painioje padėtyje, susiduria su milžiniškais sunkumais.

Tarptautinio komunistinio judėjimo vienybė 21-ajame amžiuje privalo remtis tam tikrais esminiais ir nepaneigiamais principais.

Mūsų teorija yra marksizmas-leninizmas ir proletarinis internacionalizmas. Komunistų partijos vaidmuo – nepakeičiamas. Socializmas aktualus ir būtinas, kaip niekada anksčiau žmonijos istorijoje. Šis socializmo aktualumas ir būtinumas, būsimosios revoliucijos socialistinis pobūdis nepriklauso nuo kiekvienu metu duotos jėgų pusiausvyros.

Buržuazija savo pažangaus vaidmens neteko dar iki 1917-ųjų revoliucijos. Ji randasi reakcijos, monopolinio kapitalizmo, būtent imperializmo, epochoje; kapitalizmo, paskutinėje, pūvančioje stadijoje. Kaip parodė Spalio revoliucijos patyrimas, nėra vietos jokiam bendradarbiavimui ar aljansams su buržujų klase ar kuriomis jos dalimis vardan buržuazinės demokratijos išsaugojimo ar „militaristinių jėgų“ užkardymo. Buržuazija ir buržuazinė valdžia kartu ardo ir slopina darbininkų ir liaudies teises, josios iškovojimus. Savo „taikingomis sąlygomis“ ji ruošia kartus. Antikapitalistinės, antimonopolinės kovos, kovos už socializmą konsolidavimas reikalauja darbininkų klasės sąjungos su vargingaisiais valstiečiais ir savadarbiais specialistais.

Į klausimą „reforma ar revoliucija“, atsakome „revoliucija“, nes joksai buržuazinės valdžios organas negali būti sužmogintas. Socialdemokratijos pozicija nuo pat praėjusio amžiaus pradžios iki šiolei visiškai nepasitvirtino, dargi padarė milžinišką žalą, privesdama prie revoliucinio komunistinio judėjimo pralaimėjimo, asimiliuodama darbo mases į išnaudotojišką kapitalistinę sistemą, nuginkluodama kovingąsias, pažangiąsias jėgas.

Socializmo statyba, kaip pirmoji nebrandi komunistinės visuomenės fazė, išryškino dėsningumus, kuriuos privalu įsisavinti revoliuciniam avangardui, siekiančiam sąmoningai ir metodiškai panaikinti kontrrevoliucijos sėklas. Tiksliau pasakius, „rinkos socializmas“, tiek jo teorija, tiek praktinis pritaikymas, yra pragaištingas socializmo statybai, ar jis būtų naudojamas kapitalistinių santykių toleravimui, ar ilgalaikei smulkiai prekinei gamybai, ar ilgalaikiam visuomeninio produkto paskirstymui prekiniu pavidalu, pateisinti. Šiais trimis atvejais, tiek kiekvienu skyriumi, tiek visais kartu, suardomas tiek centrinis planavimas, tiek socialistinis gamybos priemonių nuosavybės pobūdis. Šito pasėkoje suardoma klasinė valstybės valdžia, atkuriamos, išvystomos ir sustiprinamos kontrrevoliucinės jėgos. Tuo būdu vietoje komunizmo pergalės ir grįžtama prie kapitalizmo, kaip galiausiai ir nutiko, šį procesą vainikavus 1991-ųjų įvykiams.

Šio atkryčio formos bei keliai – ne tokie svarbūs. TSRS šitai įvyko ilgainiui su 1956-aisiais prasidėjusiu oportunistiniu nuosmukiu ir smurtiniu pavidalu sprogo 1991-aisiais su galutiniu TSRS ir TSKP iširimu bei naujų kapitalistinių jėgų iškilimu valdžion buržuazinės parlamentinės demokratijos būdu. Kitur šitai gali įvykti pamažu, Kompartijai išlaikant valstybinę valdžią, tačiau vykdant aiškų kapitalizmo restauravimo ir kapitalistinių gamybinių santykių konsolidavimo kursą. Kapitalistiniai santykiai neišvengiamai paimsią viršų netgi tais atvejais, kur jie dar nėra įsigalėję, nesvarbu, ar šitoksai kursas pavaizduojamas, ar netgi sąžiningai laikomas laikinu sprendimu. Pasekmė bus nauja sumišimo ir nusivylimo darbo liaudyje banga. Šioji linija – mūsų perspektyvos pabaigos pradžia. Istorinis patyrimas parodė, kad socializmo statybos metu iškylančios problemos buvo klaidingai aiškinamos kaip vidujinės centrinio planavimo silpnybės. Sprendimų buvo ieškoma rinkos plėtime, kas reiškė žingsnį atgal vietoje žingsnio pirmyn išplečiant ir stiprinant komunistinius gamybinius santykius.

Šiandien, 21-ame amžiuje, kapitalizmas savo imperialistinėje stadijoje viešpatauja tarptautiniu lygiu. Socialistiniai santykiai – socialistinės praeities liekanos – dar išlikę kai kuriose šalyse tiktai kaip priminimas, kad jie – tai 1917-aisiais prasidėjusios ir eilėje šalių 20-ame amžiuje besitęsusios socializmo statybos gulbės giesmė. Pagaliau, dvejų tipų gamybiniams santykiams yra neįmanoma ilgesnį laiką kartu egzistuoti naujos ir aukštesnės visuomeninės santvarkos, kokia yra socializmas-komunizmas, rėmuose, t. y. kartu egzistuoti išnaudotojiškiems kapitalistiniams santykiams ir prie jų panaikinimo vedantiems socialistiniams. Nugali vieni arba kiti. Mūsų pasaulėžiūra ir istorinis patyrimas parodė, kad jų egzistavimas šalia tegali būti tik kontrrevoliucijos varikliu.

Šios sudėtingos situacijos rėmuose aštrėja imperialistinių jėgų tarpusavio konkurencija, o taip pat ir didžiuliai prieštaravimai dėl rinkų pasidalijimo, energetikos išteklių bei jų transporto kelių valdymo, geopolitinės kontrolės kiekvienoje konkretaus regiono šalyje ir apskritai. Kuriasi naujos sąjungos ir blokai, vesdami prie skirtingų ašių susidarymo, didindami pavojų kilti karams tiek vietiniu, tiek regioniniu lyderiu, o taip pat ir keldami bendro imperialistinio karo kilimo grėsmę. Bet kuriuo atveju neabejotina, kad tęsis regioniniai konfliktai bei karai, o kartu su jais ir stipresniųjų regioninių jėgų bei imperialistinių centrų įsitraukimas tiesioginės karinės intervencijos, arba diplomatinių, politinių priemonių ar ekonominių karų pavidalu.

Šioje konfrontacijoje tarptautinis komunistinis judėjimas kartu ir kiekviena kompartija skyriumi negali stovėti išsižiojusi. Privalu rasti savą kovos kelią kiekvienoje šalyje, kiekviename žemyne ir tarptautiniu mastu: kelią ekonomines krizes, skurdą, bedarbystę, karus ir liaudžiai šautuvą prie galvos laikančią „taiką“ kuriančiai imperialistinei barbarybei nuversti. Todėl yra būtina išstudijuoti istorinį patyrimą, sąmoningai atmesti klaidingas praėjusių dešimtmečių pozicijas, vedančias revoliucines jėgas į politinį nusiginklavimą, pakrikimą ir neveiksnumą. Kiekviena kompartija privalo išvystyti savą liniją dėl savo šalių ir tautų pasitraukimo iš imperialistinių intervencijų bei karų, dėl kiekvienos šalies suverenumo teisių apgynimo; liniją, privesiančią prie dabar puolime esančios buržuazijos pralaimėjimo, o tuo pačiu ir prie takoskyros su nacionaline buržuazija, siekiant josios nuvertimo, atnešiančio tikrą taiką ir klestėjimą liaudžiai, o ne grįžimo buvusios padėties, kuri tik ruoštų naujas krizes, karines intervencijas bei karus nacionalinių interesų vardan. Taip pat privalu sukurti ir propaguoti tinkamus lozungus, kurie stiprintų bei eskaluotų liaudies kovą, ruoštų šias jėgas tam, kad revoliucinės situacijos sąlygomis būtų galima sukilusias darbo liaudies mases vesti į link sėkmingo kapitalistinės valdžios nuvertimo ir valdžios paėmimo į savo rankas.

Tokia tendencija neatsiras lyg oazė kurioje nors atskiroje šalyje. Diskusijoje apie tai, ką daryti, šiandien vykstančioje aikštėse, mūsų mitinguose, streikuose, miestuose ir kaimuose, gamyklose ir darbo vietose apskritai, universitetuose ir mokyklose, visame pasaulyje, buržuazija su oportunistais klausia „kaipgi mes tai padarysime patys? Juk tai nerealistiška!“ Juos pastatyti į vietą, paneigti defetizmą ir fatalizmą tegali tiktai komunistinis judėjimas, Spalio revoliucijos vizija ir kova, marksizmu-leninizmu įsitikinę komunistai.

Mūsų ginklas yra proletarinis internacionalizmas, mūsų bendra kova, mūsų klasinis ir draugiškas solidarumas, kuris būtinas kovoje tiek prieš nacionalinį uždarumą, tiek prieš imperialistinį kosmopolitizmą. Proletarinio internacionalizmo principas taip pat reikšminga Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos 100-mečio žinia. Be praktinio liaudies internacionalizmo pasireiškimo revoliucijos bei jaunosios Tarybų Sąjungos atžvilgiu, pergalė būtų buvusi neįmanoma.

Tai – vertinga išvada ir pamoka.

Brangūs draugai,

GKP, kaip ir kitos kompartijos, užgimė ir vystėsi tiesioginėje Spalio socialistinės revoliucijos įtakoje. 2018-aisiais ji švęs savo herojiško gyvenimo ir veikimo šimtmetį. Ji kreipia savo dėmesį į savo internacionalines pareigas ir, kaip žinia, jau pareiškė savo ketinimą rengti sekantįjį Tarptautinį komunistų ir darbininkų partijų susitikimą Atėnuose, mieste, kuriame mūsų tarptautiniai susitikimai kadaise ir prasidėjo.

Draugai,

Laikykime aukštai iškėlę raudonąją socializmo-komunizmo vėliavą!

Laikykime aukštai iškėlę marksizmo-leninizmo vėliavą!